Signataras Egidijus Bičkauskas apie Lietuvos užsienio politiką: Laikas nusileisti ant žemės

- Pastaraisiais mėnesiais įvairiose žiniasklaidos priemonėse viešinote užsienio politikos gaires, kuriose siūlote gan radikaliai keisti mūsų dabartinę užsienio politiką. Kokius svarbiausius gairių momentus išskirtumėte?

- Pirmiausia, į visus procesus - tiek šalies viduje, tiek už jos ribų - privalome žvelgti išskirtinai per Lietuvos nacionalinio saugumo prizmę. Turime siekti, kad Lietuva iš tarptautinių santykių objekto konvertuotųsi į subjektą, suprasti, kad demokratijos sąvoka yra reliatyvi, o skirtingos valstybės ją interpretuoja ir įgyvendina savitai.

Privalome atsisakyti besaikio moralizavimo bei pastangų eksportuoti savąjį vertybių supratimą ten, kur nesame laukiami. Lygiai taip pat būkime absoliučiai nepakantūs tiems, kurie tai bandys daryti pas mus.

Trumpai tariant, laikas nusileisti ant žemės ir nustoti ignoruoti realybę. Idealiu atveju Lietuvą matau ne kaip ES provinciją, bandančią laviruoti tarp skirtingų įtakos centrų, o kaip vieną iš būsimos ES saugumo architektūros kūrėjų.

- Ką į tai atsako oponentai?

- Oponentai, ypač moralizavimo aspektu, teigia, jog, pavyzdžiui, 1940-ųjų tragedijos būtų pavykę išvengti, jei nebūtume tylėję. Mano įsitikinimu, tai - istorinis infantilizmas.

1938 m. Čekoslovakija apie savo likimą šaukė visa gerkle, tačiau didžiosios valstybės ją likvidavo net nepasikvietusios prie derybų stalo. Mūsų likimas 1939-aisiais buvo nulemtas ne dėl tylos, o dėl to, kad tapome kliūtimi globaliam saugumo karkasui.

Prisiminkime Vinstono Čerčilio memuarus: būtent Baltijos šalių ir Lenkijos kategoriškumas 1939 m. torpedavo Vakarų bandymus susitarti su SSRS prieš Hitlerį. Ar mes turėjome įtakos? Taip. Tačiau rezultatas buvo Molotovo-Ribentropo paktas virš mūsų galvų.

Istorija moko: triukšmas be realių resursų mažai valstybei yra ne drąsa, o kvietimas egzekucijai.

Nekviečiu tylėti - kviečiu į profesionalų rizikų valdymą. Techninių kanalų atkūrimas su kaimynais nėra išdavystė, tai - saugiklis, kad atsitiktinis kibirkščiavimas nevirstų gaisru mūsų pačių kieme.

Kalbėkimės iš interesų, o kai galime - ir iš jėgos pozicijų, bet ne pamokslais. Išmokime siekti savo tikslų neprarasdami orumo ir neskelbdami kapituliacijos net ir bendraujant su agresyviais kaimynais. Tai ir yra aukštoji diplomatija.

Tai nėra kalba apie moralinę pagarbą režimams, tai - kalba apie strateginę pagarbą faktinei galiai. Negerbdami kitos valstybės subjektiškumo (kad ir koks nepatogus jis būtų), patys nustojame būti žaidėjais ir tampame emocijų įkaitais.

Pažvelkime į Singapūrą ar Pietų Korėją - šios valstybės diktuoja sąlygas ne todėl, kad garsiai rėkė apie vertybes, o todėl, kad tapo intelektualiai pranašesnės ir nepakeičiamos regioninio stabilumo karkase.

- Kaip vertinate faktą, kad mes įsigyjame vis daugiau priešų arba bent jau susigadiname santykius su kitomis valstybėmis?

- Net jei konkreti valstybė mums nepatinka, tai nereiškia, kad privalome nutraukti visus saitus. Istorija rodo, kad mūsų dabartinis principingumas yra itin selektyvus. Su kaimynais būtina bendrauti jei ne moraliniame, tai bent praktiniame lygmenyje.

Rusija ar Baltarusija niekur nepradingsta, todėl ignoruoti faktą, kad gretimame kambaryje gyvena agresyvi „meška", yra tiesiog neatsakinga.

Tas pats pasakytina ir apie santykius su Kinija. Susidaro įspūdis, kad toks savotiškas „izoliacionizmas" yra mūsų įsivaizdavimas, jog dalyvaujame globaliuose procesuose (išskirtinai JAV interesų rėmuose).

- Tačiau ar JAV turi atstovybę, kurią vadina Taivaniečių atstovybe?

- Kiek pamenu, pagal pirminį sumanymą tai turėjo būti net ne „taivaniečių", o Taivano atstovybė. Jei tai buvo tik noras įtikti strateginiam partneriui - JAV, tai dar pusė bėdos.

Tačiau kyla klausimų dėl kompetencijos ar net korupcijos lygmens. Nurašykime viską į politinį neraštingumą, tačiau ekonominę kainą už šią „drąsą" sumokėjo mūsų verslas.

Kol vietos politikai mėgaujasi savireklama, kitų valstybių diplomatai už mūsų nugarų šiuos procesus įvardija visai kitais terminais. Stebint tai, kyla retorinis klausimas: iš kur tiek nemeilės savo valstybei?

- Vilkikai iš Baltarusijos pradėjo grįžti į Lietuvą. Reiškia, konstruktyviai bendraujant galima kažko pasiekti?

- Kalbėkime ne apie konstruktyvumą, o apie elementarų klaidų taisymą. Pripažinkime - sprendimas aklai užverti sieną su Baltarusija buvo strateginis trumparegiškumas, o vilkikų blokada tapo tik logišku atsaku į mūsų veiksmus.

Bandymas vėliau visą naštą perkelti ant vežėjų pečių, esą jie patys „neįvertino rizikų", yra valstybės pasitraukimas nuo atsakomybės.

Dar graudžiau atrodo desperatiškas apeliavimas į Vašingtoną, tikintis, kad JAV pasiuntinys spręs mūsų transporto problemas. JAV strateginis tikslas yra globalus - atskirti Baltarusiją nuo Rusijos įtakos, o Rusiją - nuo Kinijos.

Tikėtis, kad globalių procesų architektas rūpinsis mūsų vilkikais ar oro balionų navigacija ir prašyti jo pagalbos, save statant į nepatogią padėtį, tai ne tik politinis naivumas, bet ir savęs kaip užkampinės provincijos lygio politinės žaidėjos parodymas. Man skaudu, bet atrodėme apgailėtini ir juokingi.

Beje, sąsaja tarp sienų užvėrimo ir oro balionų kontrolės apskritai neatlaiko kritikos - tai yra techninis neraštingumas. Antžeminė blokada niekaip neįtakoja procesų oro erdvėje.

Jei ši tendencija kaip ir skausmingai vykstantys globalūs pasauliniai procesai tęsis, energetikos kainų šuolis privers mus prabusti iš daugelio iliuzijų labai skausmingai.

- Į Lietuvą, kaip ir Latviją, Estiją, įskrido dronai. Paaiškėjo, kad ne iš priešiškų valstybių, bet vis tiek tai reiškia, kad pas mus oro gynyba „kiaura"?

- Tai faktas, kurio nepaslėpsi. Jei dronas gali netrukdomas kirsti sieną ir nukristi giliai mūsų teritorijoje, vadinasi, mūsų deklaruojamas saugumas turi rimtų plyšių.

Šiandienos konfliktai rodo fundamentalius karybos pokyčius: brangios technologijos, tokios kaip tankai, tampa lengvais taikiniais asimetriniame kare. Mes investuojame milžiniškas sumas į techniką, kurią gausime po kelerių metų ir kuri moderniame operacijų teatre gali būti dešimt kartų pigesnio drono auka.

Šiuolaikinė Lietuva yra peršaunama iš visų pusių, todėl gynyba turi remtis intelektualiu pranašumu, o ne pasenusiomis 1940-ųjų doktrinomis.

- Gairėse užsiminėte ir apie Lietuvos santykius su Baltarusija.

- Privalome savęs paklausti: ar mūsų pastarųjų dešimtmečių politika bent kiek priartino kaimyninę šalį prie vakarietiškos demokratijos sampratos? Atsakymas skaudus - mes patys savo veiksmais pastūmėjome Baltarusiją į galutinę integraciją su Rusija.

Pasirenkame „proginę diplomatiją": gražias nuotraukas, skambius pareiškimus ir ordinus už „drąsą". Tačiau realus valstybės interesas - turėti prognozuojamą kaimyną - buvo paaukotas vardan principingos kovotojos už vertybes vardo.

- JAV tai bent jau yra galinga valstybė, todėl neatrodo juokingai bandydama įvedinėti demokratijas kitose šalyse...

- Net ir Vašingtonas, Trampas keičia paradigmą. Pragmatizmas ima viršų: bandoma kurti draugiškas administracijas ten, kur glūdi tiesioginiai interesai, pavyzdžiui, naftos ištekliai. Ideologinis eksportas pasitraukia, kai ant stalo atsiduria energetinis interesas. Mes gi vis dar bandome būti „šventesni už popiežių" ten, kur neturime nei jėgos svertų, nei plano B.

- Prabilote apie Trampą. Prisimenu, kai jis buvo pirmą kartą išrinktas JAV prezidentu, Lietuvos konservatoriai labai tuo džiaugėsi, jį liaupsino. Dabar konservatoriai „apvertė plokštelę". Kaip manote, kodėl?

- Tai dėsninga. D.Trampas radikaliai demontavo „liberaliojo eksporto" struktūras, nubraukdamas finansavimą ideologiniams projektams. Mūsų politiniam elitui tai nepatogu. Nors esu dėkingas už vertybinio blaivumo sugrąžinimą, jo globalaus reguliavimo metodai kelia iššūkių.

Mes patys, apimti ideologinio įkarščio, nukirtome energetinius kelius su Rytų rinka, neturėdami adekvačios alternatyvos. Principai yra gerai, bet kai jie virsta ekonomine savižudybe krizės Artimuosiuose Rytuose fone, tai jau - neatsakomybė prieš savo Tautą.

Sunaikinome tranzito potencialą tik tam, kad tuos pačius krovinius perimtų Rusija, už tuos pinigus finansuojanti savo karinę mašiną. Valstybė turi spręsti savo piliečių problemas, o ne jas kurti, vėliau baudžiant tuos, kurie bando išgyventi savo jėgomis.

- Beje, oponentai teigia, jog keliate abejones NATO, jos funkcionalumu ir, esant reikalui, gebėjimu bei noru mus apginti.

- Mano tikslas nėra kvestionuoti narystę, mano tikslas - pažadinti iš letargo miego. Aklas tikėjimas 5-uoju straipsniu 2026-aisiais, kai JAV vadovaujasi doktrina „Amerika pirmiausia", yra pavojingas. Ar tikrai tikime, kad Vašingtonas aukos savo saugumą dėl tranzito per Karaliaučių?

Didžiosios Europos sostinės jau kuria dvišalius saugumo tinklus, suprasdamos, kad Aljansas gali tapti inertiškas. Lietuva vis dar tenkinasi lojalaus išlaikytinio vaidmeniu. Tikrasis saugumas - tai planas B ir gebėjimas būti nepakeičiamu regiono žaidėju, o ne nuomininku, kuriam savininkas bet kada gali pakeisti spynas.

Tarpvalstybiniuose santykiuose tokios valiutos kaip „padėka" ar „lojalumas" - nėra.

- Ką pasakysite apie mūsų „vertybinę" politiką, o per ją - apie įvykius Ukrainoje bei aplink ją.

- Kalbėti apie „vertybiškumą", kai už mūsų reliatyvią ramybę atsiskaitoma ukrainiečių gyvybėmis, yra mažiausiai ciniška. Nustokime meluoti sau: mes nesame vertybių sargyboje, mes esame patogioje stebėtojo pozicijoje.

Drįsčiau teigti, jog didžiajai daliai Vakarų strategų Ukraina niekada nebuvo projektas „Laisva Ukraina" - tai buvo geopolitinis projektas „anti-Rusija", kuriame slavų kraujas tapo pigia valiuta sekinant priešininką.

Tačiau kelkime klausimą, kas bus po dešimtmečio, kai sugriauta ir savo turtus tarptautiniams kreditoriams įkeitusi Ukraina suvoks buvusi ne tik savo, bet ir svetimų interesų įrankiu? Nusivylusi ir išduota Ukraina gali pateikti Europai labai skaudžias istorines sąskaitas.

Turime suprasti: nusivylusi galia yra kur kas pavojingesnė už pralaimėjusią galią.

Mano siūlomas Ukrainos kaip „buferinio karkaso" ar „Europos ramsčio" modelis - stipri, solidi, bet išorinė valstybė, kuriai teikiama visa reikiama parama - yra ne empatijos trūkumas, o bandymas išsaugoti Europos stabilumą.

Jei ES „praris" Ukrainą dabar, ji paprasčiausiai užsprings, pati pavirs milžiniška „reabilitacijos klinika" ir galiausiai subyrės.

Nepamirškime ir augančių Ukrainos ambicijų diktuoti ES savo tvarką, remiantis „patyrusių" ginkluotųjų pajėgų argumentu - tai jau dabar ryškėja oficialioje jų retorikoje tarptautiniuose forumuose.

Visa tai svarstome darydami prielaidą, kad pati ES netrukus netaps tiesiogine konflikto dalyve. Ar įmanoma to išvengti, matant įsibėgėjusį karo pramonės variklį, kuriam žūtbūt reikia realizuoti produkciją?

Karinė konfrontacija tampa ekonominio atsigavimo įrankiu, o visuomenė kryptingai ruošiama jos neišvengiamumui. Šansų išlikti nuošalyje mažėja, bet jų dar yra.

Mes gyvename „pasaulio tvarkos privatizacijos" laikais. JT koridoriai tušti, o sprendimus priima neoficialios tarybos, kuriose sėdi tik tie, kas moka ir kas yra naudingi. Tarptautinė teisė virsta tiesiog grožine literatūra. Didžiosios galios nebeturi kantrybės deryboms - jos tiesiog naikina subjektus, kurie netelpa į naująjį įtakos zonų žemėlapį.

Mano oponentų deklaruojama „drąsa" daugeliu atvejų yra tik inercija ir baimė pripažinti tiesą. Mano „atsargumas" „Gairėse" yra drąsa matyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tiesų.

Mes negalime sau leisti prabangos būti „moraliai teisingais", jei tai tiesiogiai veda į fizinį valstybės išnykimą. „Tėvas" išėjo iš namų daryti tvarkos svetur, todėl mes privalome patys pasirūpinti savo kiemu. Turime tapti savo likimo subjektais, arba liksime tik nereikšminga išnaša svetimų susitarimų protokoluose.