respublika.lt

DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku) 23 dalis (PRADŽIA)nuotraukos (1944)

2020 lapkričio mėn. 26 d. 11:53:07
Vitas TOMKUS
×
nuotr. 186 nuotr.
Dainius Radzevičius. Redakcijos archyvo nuotr.

 

Turinys:


1 dalis: KAIP TURI ATRODYTI TIKRAS LIETUVIŠKAS INTERVIU
2 dalis: KOKS TURI BŪTI TEISINGAS ATSAKYMAS SPAUDAI?
3 dalis: KĄ REIKIA DARYTI, KAI NEŽINAI KĄ DARYTI?
4 dalis: „BANKININKO RAIMONDO TEISYBĖ”
5 dalis: KAIP PAŠNEKOVUI SUSIKEISTI VIETOM SU ŽURNALISTU?
6 dalis: „ŽURNALISTO VITO TOMKAUS TEISYBĖ"
7 dalis: KAIP PER ŠV. KALĖDAS SAUGUMAS BARANAUSKĄ „PAKAVO"

8 dalis: BUVOME „DIEVO AVELĖS" - TAPOME „NUOLANKŪS VERŠELIAI" (Sekmadieninis Vito Tomkaus pamokslas)
9 dalis: VITAS TOMKUS NUSIMETA KAUKĘ, KAI VISI KITI KAUKES DAR TIK UŽSIDEDA (Silpnų nervų skaitytojams, nėščioms moterims ir vaikams skaityti nerekomenduojama.)
10 dalis: KAIP VALDOMAS PASAULIS PER ĮVAIRIAS GRĖSMES?
11 dalis: KOKIA DALIA LAUKIA LIETUVOS IR BARANAUSKO?
12 dalis: KAIP TIKRI VYRAI SPRENDŽIA NE TIK VALSTYBINIUS, BET IR „BOBIŠKUS" KLAUSIMUS? (Pašaliniams skaityti nerekomenduojame - neįdomus, buitinis konfliktas.)
13 dalis: KAIP MUMS REIKIA KUO GREIČIAU VISIEMS SUSIKLIJUOT? (Sekmadieninis Vito Tomkaus pamokslas)
14 dalis. KAIP ILGAI KARIAUSIME SU SAVO KAIMYNAIS IR BANKO PLĖŠIKAIS?
15 dalis. ATEINA BANKAI IR VĖL IŠNYKSTA, ATĖJO LANDSBERGIAI VISIEMS LAIKAMS
16 dalis. TAS BEPROTIŠKAS BEPROTIŠKAS BEPROTIŠKAS PASAULIS
17 dalis. KAM LIETUVOJE GYVENTI GERA IR KAM NEGERA RUSIJOJE?
18 dalis. KAS GERIAU - DEVYNERI METAI NELAISVĖS AR GYVENIMAS SU MAFIJA LIETUVOJE?
19 dalis. KAIP SU FANTAZIJA SUSIKURTI GEROVĖS VALSTYBĘ?
20 dalis: KUR BĖGA LIETUVIAI, KUR PINIGAS TEKA, TEN MUSIŲ TĖVYNĖ BRANGI VELNIAVA
21 dalis: KODĖL LIETUVIAI MAKARONUS PAMĖGO LABIAU NEI TRADICINIUS CEPELINUS? (Sekmadieninis Vito TOMKAUS pamokslas)
22dalis: KAIP IŠGYVENTI KREIVŲ VEIDRODŽIŲ IR LANGŲ KARALYSTĖJE?


23 dalis: ANKSČIAU BUVO OKUPACIJA SU TANKAIS, O DABAR SU BANKAIS


- Gal jau grįžtam prie bankų?

- Žinoma, Raimi, bet pradžiai prie švediškų. Išsiaiškinkime pagaliau, ar buvo įmanoma mūsų nuodėmingoje ašarų pakalnėje nacionaliniams bankams išlikti?

- Pas lenkus buvo galima, pas latvius su estais irgi, o mes - neįgalūs?

- Mes, Raimi, buvome ir esame nekonkurencingi. Ne dėl to, kad kvailesni ar mažiau gabūs, o todėl, kad mūsų valdžia yra seniai svetimšaliams, ne tik iš Vakarų, bet ir iš Rytų šalelės, parsidavusi ir aklai jų nurodymus vykdo. Tautiečiai parsidavėliams yra svetimi, nes dažnas „elitinis" atstovas yra tik pavardę susilietuvinęs ir jokių sentimentų Lietuvai nejaučia. Tik pagal Džordžo Sorošo apmokėtą muziką šoka ir gieda ditirambus atvirai visuomenei - be jokių sienų ir čiabuvių vietos gyventojų.

Prieš kelis metus gatvėse jų plakatai skelbė, kad žmonės tai nėra rasė, o tik paprasta masė. (Beje, „masė" yra gana įžeidus apibūdinimas, kurį itin mėgo rusų bolševikai, kai, pasitelkus mases ir darbo liaudį, norėjo ne tik Carinėje Rusijoje, bet ir visame pasaulyje internacionalines revoliucijas sukelti, tik tada dar kruvinas ir nespalvotas - ar ne dėl to vėl „masių" terminas į apyvartą sugrįžo? Juk masę galima kaip nori minkyti ir kaip nori vadinti - šunauja, kurdupeliais, primityviu kirmėlynu...

Tai ne vien tik V.Landsbergio nuomonė. Jis tik įgarsino tai, ką apie mus esantys valdžioje galvoja. O jų mintis išduoda darbai ir nešvarūs darbeliai. Atsiprašau, kad vėl pasikartosiu, bet NEĮMANOMA DEMASKUOTI VALDŽIOS AFERŲ IR PIKTADARYSČIŲ, KAI NIEKAS NEBESIMASKUOJA! Valdininkai ir politikai be baimės pažeidinėja įstatymus, kasdien demonstruoja dvejopus standartus, iškraipytus faktus pateikia per savo žiniasklaidą kaip nori, su piliečių nuomone absoliučiai nesiskaito, Temidę prievartauja, kas tik netingi, tokiu būdu vis primindami, kad dorovė ir moralė nebėra šio pasaulio dimensija. (Ak, jeigu taip galvotų tik bankininkai, o ne visas „elitas", - interneto administratorės slapta svajonė.)

- Puiku, kad grįžai prie temos. Kad žinotum, Vitai, kaip mums nelengva buvo konkuruoti su svetimšaliais, kai valdžia juos atleido nuo mokesčių, o mūsų - ne. Juk tai nonsensas! Kažkoks „ofšoras", skirtas Lietuvos užkariautojams!

- Raimi, visa tai esu patyręs savo kailiu, kuomet konservatoriai su Andriumi Kubiliumi ir Rasa Juknevičiene sudarė „minkštųjų technologijų" planą, kaip sunaikinti lietuvišką spaudą, ir visą rinką atiduoti į skandinavų rankas. Jiems antrino ir sorososas, žurnalistų vadas Dainius Radzevičius, kuris teigė, kad tik skandinaviška spauda gali būti skaidri, nes Lietuvos leidėjai yra korumpuoti. Nors tada ši išgirtoji svetimšalių spauda per visą bulvarinio leidinio puslapį spausdino Brazausko dukros Laimos ir jos vyro Daliaus nuotraukas, kai jie, nuogi besideginantys atokiame Nidos pliaže, buvo jų paparacų užfiksuoti. Štai koks tas vakarietiškas „skaidrumas", į kurį mus verčia lygiuotis! Panašiai mūsų valdžia elgėsi ir su jūsų bankais - siuntinėjo pulkus tikrintojų, o skandinavai, kaip vėliau paaiškėjo, per Lietuvos - ne tik mūsų, bet ir latvių bei estų - bankus ramiai rusų mafijos oligarchų milijardus plovė.

 

Vilniaus miesto 2-ame apylinkės teisme pirmadienio popietę antrą sykį bandė surengti taikinamąjį posėdį privataus kaltinimo byloje, kurioje žiniasklaidos magnatas, „Respublikos" leidėjas ir vyriausiasis redaktorius V.Tomkus prašo nuteisti LŽS pirmininką D.Radzevičių.

 

Nežinau, kaip jums, bankininkams, bet man apmaudžiausia buvo ne tai, kad uždraudė visoms ministerijoms bei tarnyboms į lietuvišką spaudą apmokamus skelbimus dėti, bet tai, jog užsienietiškus portalus - BNS, „Delfi", „15min." - ir kitus šėrė pinigais iš biudžeto, į kurį mes, vietiniai, mokesčius mokėjome. Nelengva kariauti už rinką su priešais, kurių karą pats dar ir apmoki bei finansuoji iš savo mokesčių. Tokiais atvejais kyla nenumaldomas noras, kuo mažiau sumokėti į biudžetą, kuris buvo ir tebėra skirtas tik atėjūnams. Ir vagims...

Apie konkrečius Tėvynės išdavikus - kas ir kur juos užverbavo, paskelbsiu artimiausiu metu, o kol kas noriu tau šį tą papasakoti apie mūsų šalies biudžetą...

- Man įdomiau kalbėti apie savo „Snorą" ir banko plėšikus.

- Nebėra tavo „Snoro", Raimi, atsipeikėk - ne-bė-ra! Sumalė jį į miltus. O tavo banko plėšikai sėdi, apspitę Lietuvos biudžetą, kuris vis pasipildo ES skirtais milijonais. Jeigu politinė situacija artimiausiu metu iš esmės nepasikeis, mūsų vargšė Lietuva bus irgi sumalta į miltus. Net ir išteisintas, Raimi, nebeturėsi kur sugrįžti. Mūsų Tėvynė yra agonijoje. Visi politikos naujokai, einantys į valdžią ir žadantys padaryti tvarką, yra melagiai. Arba kvailiai, kurie nieko nesupranta.

Kodėl žmonės galvoja, kad kuo aukštesnės asmens pareigos - tuo jis protingesnis? Nuo kada į valdžią atrenkama pagal protą? Sovietų laikais kadrus parinkdavo pagal ištikimybę komunistų partijai ir jos idealams, o dabar ministrų postus dovanoja už lojalumą partijų vadams (kad su visu postu neperbėgtų pas svetimus), už drąsą (kad nebijotų, kur reikia ES milijardus paskirstyti) ir už padarytus nusikaltimus (kad bet kada būtų galima juos „už virvučių tampyti").

Matydamas tokius atrankos kriterijus, idealizuoti savo valdžios nebematau jokio reikalo.
Dažnai pasigendu ne tik kultūros (rado kas apie kultūrą kalbėti, - interneto administratorės pastaba), bet ir elementarios logikos. Paimkim, kad ir tą patį sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą.

(Bus daugiau)


22dalis: KAIP IŠGYVENTI KREIVŲ VEIDRODŽIŲ IR LANGŲ KARALYSTĖJE?

- Girdėjai, Raimi, kad Lietuva vėl pasižymėjo?

- Negi užgrobė „Šiaulių" ir „Medicinos" bankus, atiduodami visą rinką skandinavams?!

- Ar neatsibodo tau dar tie bankai?

- Kai susigrąžinsiu, gal kada nors ir atsibos. Bet tai nuspręsiu aš su savo šeima, o ne kažkokios grybauskaitės su šimonytėmis.

- O kai kažkokie putinai su medvedevais sprendžia ne tik rusų, bet ir armėnų bei azerbaidžaniečių likimus, tau kažkodėl nekliūna?

- Medvedevas jau nebe premjeras.

- O Grybauskaitė jau nebe prezidentė, bet vis tiek ją spardai. Ta proga aš Rusijos valdovams įspyriau, kitaip Lietuvoje likčiau nesuprastas. Pagalvotų, kad tu mane užverbavai. Ar matei video, kur VSD agentas Saveljevas apkaltino mano draugelius, kad per juos mane KGB užverbavo? Ką aš žinau, galbūt per tave dabar mane FSB verbuoja, nors iki Verbų sekmadienio, oho, kiek laiko! (Banalus palyginimas ir tuščias žodžių žaismas, bet gal kokiam „satyrikui" ir patiks, todėl paliksiu, - interneto administratorės pastebėjimas.)

- Deja, negaliu rusų spardyti, nes jų čia dauguma ir mane be gailesčio užmuštų. Be to, jie man čia prieglobstį suteikė ir, jeigu supykę deportuos į Lietuvą, kalėjimuose mane irgi gali užmušti.

- Nesijaudink, Raimi, pasaulio panaši lemtis laukia. Sklinda kalbos, kad mus nori pavergti, sugriauti ekonomiką, atimti iš visų nuosavybę... Kas žino, gal jūs su Antonovu ir buvote pirmosios eksperimento aukos. Žiūrėk, dar į istoriją įeisite. Žmonės plūsta į gatves, policininkai darbuojasi net rankoves atsiraitoję... Nepatikėsi, bet Lietuvos policija šauniausia. Aš paskaičiavau ramiai, kad Baltarusija net su kariuomenės pagalba geba areštuoti vos kelis procentus demonstrantų, o mūsų viešosios tvarkos sergėtojai per kelias minutes suėmė net 40 procentų protestuotojų.

- Oho! Tai kiek tų ekipažų privažiavo?

- Apie porą. Ne daugiau. Mat protestuotojai tik šeši tebuvo. Du išvežė, keturi pasiliko... Efektyviai dirba, ar ne? O kokie akylūs! Iškart pamatė, kaip vienam kaukė nuo nosies nusmuko, o kitas ne tokią kaukę užsidėjo... Ta proga galėtum pareigūnus, kaip senais laikais, iš Maskvos pasveikinti su didžiuliais laimėjimais ir pasiekimais.

- Kol kas nematau reikalo. Kai bankus vagia, teisėtvarka yra bejėgė... Juk „Snoro" bankroto administratoriui Nilui Kuperiui dėl turto iššvaistymo ir tarnybinių pareigų neatlikimo Vilniaus apygardos prokuroras Linas Kuprusevičius pradėjo ikiteisminį tyrimą, o kuo viskas baigėsi? Po kiek laiko tas pats prokuroras bylą nutraukė, o Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Saulius Verseckas tą nutartį patvirtino.

- O, mano pažįstami „herojai"! Kai tyrė Viktoro Uspaskicho „juodąją buhalteriją" , į prokurorų akiratį papuolė ir „Respublika". Mat atsisakiau imti pinigus už reklamą ir pasiūliau Viktorui jo partijos nariams mano laikraščius su nuolaida užprenumeruoti. Pameni, kai mus mokykloje agituodavo prenumeruoti „Lietuvos pionierių" ir „Komjaunimo tiesą"? Kai kada net neagituodavo, o versdavo bent pusmečiui užsiprenumeruoti.

Viktoras prižadėjo, kad partijos nariai užsiprenumeruos patys, su kiekvienu bus sudaryta sutartis, ir visa tai padaryti paskyrė savo dešiniąją ranką Vitaliją Vonžutaitę. Aš įgaliojimus perdaviau savo darbuotojai Ingai iš prenumeratos skyriaus. Pripažinsiu, kad Vitalija buvo kietesnė ir mano Ingą „išdūrė": ištempusi net kelis mėnesius, pasiūlė tokias žemas kainas už prenumeratą, kad mums net laikraščių pristatymas nepasidengė. Po kelių mėnesių „darbiečiams" prenumeratos akciją nutraukėme - likome ir be pinigų, ir su įrašu „juodojoje buhalterijoje" apie gautus pinigus... Dėl to sorososas Darius Kuolys labai džiaugėsi ir ilgai šią temą viešai eskalavo.

Apsidžiaugė ir prokuroras Saulius Verseckas, kuris tą bylą kuravo. Tik džiaugėsi neilgai. Mat bandė su mumis dirbti, kaip su kokia šunauja. Paskambino mano sekretorei ir liepė skubiai kažkam iš mūsų į prokuratūrą prisistatyti. Be jokio raštiško oficialaus kvietimo! O žinai, Raimi, kiek šiais laikais aferistų skambinėja ir svetimais asmenimis prisistato? Tai aš ir įspėjau savo skaitytojus vienu sakiniu pirmajame puslapyje, kad jie būtų atsargūs, nes kažkoks idiotas skambinėja telefonu ir, apsimetęs prokuroru iš Generalinės prokuratūros, bando šantažuoti. (Nes padorus ir sąžiningas prokuroras tvarkos nepažeidinės, į apklausas kvies raštiškai ir oficialiai, kaip priklauso, ar ne?)

Daugiau Verseckas man nebeskambino. Bet ėmėsi užuolankomis apklausinėti mano vadybininkę Ingą, kuri prenumerata rūpinosi. Nieko gero darbe iš jos neišpešęs, pasiūlė jai susitikti po darbo „prie kavos". Teko vadovybei jį dėl seksualinio priekabiavimo apkaltinti, o Verseckui liepiau perduoti, kad kitą sykį dar ir jo žmoną informuosiu. Tuo Versecko tyrimas ir baigėsi.

Matai, kokie „profesionalai" sėdi mūsų Generalinėje prokuratūroje, Raimi? Ką tokie gali ką nors ištirti, jei net langų savo pastate normaliai įsistatyti nesugeba. Ar matei, kaip kreivai jie langus įsidėjo? Gėda žiūrėti! Nebent jiems patogu, kai „įkalę" kreivi prie lango stovi. Gal, sakau, kreivai stovint prie kreivo lango vaizdas kažkaip išsitiesina? Gal dėl to jie ir bylas „kreivai" tiria, kad teismai vis dažniau grąžina papildyti. Tik įtariu, kad po to jie papildo ne bylas, o konjako taureles, kad dar labiau pakrypus būtų patogiau pro kreivus langus į iškrypusį pasaulį žiūrėti.

- Aš tau apie prokuratūrą, tu man - apie architektūrą... Susikaupk pagaliau! Kad Kuperio byloje sprendimas buvo su korupcijos „kvapeliu", rodo ir faktas, kad netrukus po to prokuroras L.Kuprusevičius metė darbą prokuratūroje ir išėjo advokatauti į advokato Irmanto Norkaus ir partnerių advokatų kontorą „Cobalt". Įsidarbino pas I.Norkų - Lietuvos banko valdybos pirmininko V.Vasiliausko studijų draugą, grupioką ir kambarioką. Sutapimas? Kas gali paneigti, kad tas prokuroras, neteisėtai nutraukdamas Kuperiui baudžiamąją bylą, kartu ir padorią pensiją sau „užsidirbo"? Gal ir iš paties Kuperio gavo? Beje, ten pas I.Norkų „Cobalt" advokatų kontoroje ir a.a. Arūnas Paukštė, prieš „nusišaudamas", advokatu dirbo. Ką čia bepridursi. Turėjo kur saugiai tie niekšeliai prisiglausti.

Iš tos pačios kontoros vėliau ir Adomas Audickas laikinuoju Ūkio banko administratoriumi nuėjo dirbti, kai jo paslaugų Lietuvos banko valdybos pirmininkui V.Vasiliauskui prireikė. Asmeniškai jį į tas pareigas paskyrė. Ko ne lietuviškų bankų naikintojų irštva toji Norkaus advokatų kontora?

O baigdamas galiu pridurti, kad paskui ir prokuroras S.Verseckas karjeros laiptais pakilo: jis buvo paskirtas Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoju.

- Tai dar laimingai man viskas baigėsi, kad Verseckas yra tik pavaduotojas ir turi savo viršininką. Jei vėl man pradės skambinėti su seksualinėmis užuominomis, turėsiu kam jį apskųsti.

- O kam man pasiskųsti, Vitai? Ar žinai, kokiu pagrindu Kuperiui bylą nutraukė? Nepatikėsi! Štai ką po generalinio prokuroro Valio kalbos Seime pasakė tuometis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas: „Nutrauktas ikiteisminis tyrimas įtariamajam Kuperiui neva dėl lengvinančių aplinkybių, bet aš niekada negirdėjau, kad gali būti „lengvinančios aplinkybės", kai įtariamasis nežinojo Lietuvos įstatymų ir dar grąžino neteisėtai pervestus pinigus. Konstitucija sako, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės". Nuo kada „įstatymų nežinojimas nuo atsakomybės atleidžia", Vitai, ar supranti?!

- Viską puikiai suprantu. Nuo tada, kai iš Seimo tribūnos apie tai buvo paskelbta, Lietuvoje įsigaliojo „lengvinančios aplinkybės" dėl įstatymų nežinojimo. Tai labai puiki naujiena visiems įtariamiesiems ir teisiamiesiems. Pats pamąstyk, kiek žmonių, šią naujieną išgirdę, lengviau atsidus!

Įsivaizduoji, kaip iš mirties taško pajudės teisminiai procesai: „Pilieti, Masiuli, kodėl paėmei kyšį ir pavogei iš Mockaus viskio dėžutę?" O Eligijus atsako: „Gerbiamas teisėjau, nežinojau, kaip įstatymas apibrėžia kyšio sąvoką, o dėl pavogtos tuščios Mockaus dėžutės, prisipažįstu savo kaltę ir esu pasiruošęs kompensuoti jam padarytus nuostolius, nes tikrai žinojau, kad vogti dėžutes negražu, kadaise mama sakė, bet nesusilaikiau - labai graži buvo! Kaltas! „Mea Culpa..."

- O aš manau, kad čia nieko gero nėra. Tai ne tik tradicinės korupcijos pavyzdys, bet ir vienas iš politinės korupcijos atvejų. Pažiūrėk, kieno rankose atsidūrė teismai, prokuratūra, policija, STT, Lietuvos bankas, ir skaityk marksizmo leninizmo teoriją. Visur - D.Grybauskaitės prezidentūros žmonės! Pameni, kaip paskui skubiai Grybauskaitė į generalinio prokuroro pareigas sugrąžino D.Valį, nors prieš tai jis buvo laikinai nušalintas nuo pareigų, nes vyko tyrimas dėl jo padarytos avarijos, kuomet pėsčiųjų perėjoje tarnybiniu automobiliu partrenkė moterį. Todėl ir lėkė į Seimą parlamentarams iš tribūnos aiškinti, kad Kuperis yra nekaltas, nes neva įstatymų gerai nežinojo. Belieka spėlioti, kaip neišmanydamas įstatymų jis „Snoro" banke su mano turtais tvarkėsi?

Kodėl tyrėjai iš STT ar FNTT bei prokurorai visiškai nesidomėjo ir netyrė, o kiek dar tokių įmonių, kaip G.Degučio „Novotersa", pamalonino „Snoro" bankroto administratorius? Dešimt, dvidešimt, šimtą? Daugiau? O kiek prieš tai jo draugužis S.Friklis, 5-ių milijonų eurų avansą iš Vasiliausko gavęs, neteisėtų finansinių užskaitų „Snoro" banke atliko? Matai, kiek prisikaupė klausimų, kuriuos būtinai mes teisme pateiksime.

- O man neduoda ramybės klausimas, kodėl vikingų bankus visos valdžios atleisdavo nuo mokesčių?

- Aišku, kodėl - kad kuo daugiau pinigų išpumpuotų į Skandinaviją. Už tai geradariams būdavo dosniai atsidėkojama: vieni gaudavo pigius asmeninius kreditus, kiti indėlius su padidintomis palūkanomis, treti solidžią algą, o paskui net prezidento postą...

- Vėl tu mūsų mylimą ir gerbiamą „aukštą ir gražią" puoli?

- Nebūtinai. Yra ten toks drūtas ir vidutinio svorio SEB prezidentas Raimondas Kvedaras, nei aukštas, nei gražus, bet gauna solidų atlygį už žmonių mulkinimą. Žinai, kiek dar papildomai gauna už paslaugas, kai verslininkai į jį kreipiasi dėl...

- Žinau, žinau, Raimi, man verslininkai apie tai daug pasakojo, bet teisme liudyti nenori nė vienas, todėl daugiau nebesiplėskime, nes, jei paduos į teismą, redakcija turės mokėti baudą, o ne tu. Paskui vėl turėsiu kaip visi už pinigus parsidavinėti partijoms ir kaip visi kolegos vaizduoti, kad nesu prostitutė. Nebenoriu! Geriau palaukime, kol Laisvės partija legalizuos prostituciją, o jau tada mes visiems su tavimi, Raimi, parodysime, iš kur kojos dygsta? (Kažkokia nesąmonė: visi žino, kad kojos dygsta iš užpakalio - interneto administratorės past.) Ta proga vis paspėlioju, kas greičiau legalizuosis - lesbietės ar gėjai?

- Gal lesbietės? Juk prostitutės yra moteriškos giminės.

- Visai toje Maskvoje nuo gyvenimo atsilikai. Lytis dabar nebesvarbi, bet kada, su bet kuo gali susikeisti. O aš manau, kad pirmieji suskubs legalizuotis gėjai, nes jiems tai aktualiau. Savo naktiniuose klubuose, kuriuose galima lankytis bet kam, išskyrus šunis ir pareigūnus, jie užsiima seksu už pinigus, o tai yra tikrų tikriausia prostitucija, kurią kol kas draudžia šalies įstatymai. Bet pareigūnai su šunimis to negali užuosti, nes, kaip minėjau, jiems ten lankytis draudžiama. Tokie veiksmai tolerantiškoje ir civilizuotoje visuomenėje yra netoleruojami. Matyt, net gėjai žino, kad pareigūnai patikrinimo metu viduje elgiasi kaip tikri „pyderastai" ir nemėgsta susimokėti už suteiktas paslaugas. Ypač dėl to anksčiau redakcijai skųsdavosi restoranų šeimininkai...

- Eik tu sau! Ir restorano šeimininkus pareigūnai dulkina?!

- Dulkina, bet ne taip. Pagal instrukcijas, kurias patys sau išsileidžia, o paskui jomis vadovaujasi. 

- Ko tu vis kabinėjiesi prie tų gėjų? Ko tau jie nepatinka?

- O tau, Raimi, patinka? Labai?

- Hmm... Kaip čia pasakius...

- Tai gal geriau ir nesakyk. Nenoriu paskutiniu draugu nusivilti. Lai bus tai tavo „mažytė paslaptis", kurios nenoriu žinoti. O aš tau tik tiek pasakysiu. Man nepatinka, kai į Seimą išrenkamas gėjus, kuris buvo kaltinamas tuo, kad darbovietėje priekabiavo prie savo pavaldinio, o kai tas „nabagas" pasiskundė, iš darbo atleido jį, o priekabiautoją į Seimą išrinko. Ar taip nenusirisime iki to, kad ateis laikas, kai pradėsime visi bliauti: „Me-eee to!" Jiems ką - įstatymai negalioja? Tuomet pats metas tai įteisinti, juk Seimas - jau jų. Tegul prie kiekvieno baudžiamojo kodekso straipsnio skliausteliuose prirašo: „LGBT nariams negalioja" ir vieningai už tai nubalsuoja. Bent bus aišku, kad įstatymų visi laikosi vienodai, ir nebėra lygesnių už lygius. Pamatę tokius mieste, žinosime, kad reikia sprukti į šalį, kaip dabar darome, pamatę išrinktųjų mašinas su „švyturėliais".

- Sutinku, Vitai, kad pasaulis keičiasi ne į labai gerą pusę. Matyt, visiems reikės prie to priprasti. Auga nauja karta, o sena po truputį traukiasi...

- Raimi, ką tu šneki? Gal pas jus Maskvoje ir taip. O pas mus Lietuvoje senoji karta ne tik niekur nesitraukia, bet seka tavo „draugo" Vasiliausko pavyzdžiu. Visai prarado gėdą ir sąžinę. O ką reiškia žodis „garbė", turbūt atsidarę Google ieško.

Ar tu pameni, dėl ko kadaise Vilniaus miesto policijos vyriausiasis komisaras Vytautas Leipus atsistatydino? Dėl to, kad sostinės chuliganai užsieniečius primušė. O kai nusikaltėlis iš policijos patrulių automatą atėmė ir po miestą ginkluotas lakstė, Lietuvos vyriausias komisaras ir VRM ministras Saulius Skvernelis po to drastiško įvykio politinę karjerą padarė.

O pažiūrėk, kas dabar į ministrų postus pretenduoja - pagauti girti už vairo, žemes nuosavybę supainioję, savo artimiesiems valdiškas lėšas padalinę... Regis, sąmoningai parenkamos tokios kandidatūros, kad vėliau kažkam būtų lengviau ministerijas valdyti. Ypač, kai bus ES milijardai skirstomi. Nes, jei pastebėjai, mūsų išrinktieji kaip nori, taip tuos pačius faktus ir varto. Kai prokurorai tampė „darbiečius" bei „tvarkiečius", konservatoriai ožio balsu bliovė, kad tai partijos, su kuriomis negalima turėti jokių reikalų. O kas dabar vyksta? Su teisiamomis partijomis ne tik eina į koaliciją, bet dargi kandidatę iš jų tarpo į vieną iš pagrindinių šalies postų paskiria.

Įdomu, ką apie tai galvoja mūsų Gitana? Negi visas savo mintis skiria Gerovės valstybės kūrimui? Gal patarėjai, būtų tokie malonūs, ir Gitanai perduotų, kad mums jau taip gera, kad kartais jau negyvai nusigerti norisi...


21 dalis: KODĖL LIETUVIAI MAKARONUS PAMĖGO LABIAU NEI TRADICINIUS CEPELINUS? (Sekmadieninis Vito TOMKAUS pamokslas)

„Mielos ponios ir poniai! Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad mes įstojome į dar didesnių finansinių aferistų sąjungą, kuri mums kol kas nelabai tinka. Esame per smulkūs aferistai ir nelabai atitinkame europinius standartus. Aukščiau sovietinio spekulianto mentaliteto nepakylame: kažkokie „auksiniai šaukštai", „auksiniai tualetai"... Nelabai yra kuo padoresnėje tarptautinėje vagių kompanijoje pasigirti: negi girsiesi ES komisarams per dalykinius pusryčius, kad per Kauno tualetą porą šimtų tūkstančių litų išsiplovėme? Tik apetitą ES rinktiniams ponams sugadintume. (Kalbu, apie apetitą prie stalo, o ne apie apetitą grobti - tas niekam niekada negenda.)

Todėl visas viltis dedu į jaunimą, apmokytą Sorošo organizacijose, kuriam Lietuva patikėjo per ateinančią kadenciją Seime net du milijardus eurų pasiskirstyti. Tikiuosi, jų Vyriausybei nereikės paslapčia nuo visuomenės remti LGBT organizacijos ir jos nariams pagaliau bus išskirtos tokios lėšos, kad bent per paradus kaip normalūs žmonės galėtų padoriau apsirengti.

Pasaulis keičiasi. Visi eina iš proto. Turime eiti ir mes. Kitaip atsiliksime, ir vėl įeisime į istoriją kaip atsilikėliai. Kadaise paskutiniai Europoje apsikrikštijome, šiandien gresia, kad paskutiniai iš ES narių savo lytis pasikeisime. Reikia pagaliau suprasti ir feministes, kurios irgi nori pabūti „su kiaušiais". Kaip tikri vyrai! O vyrams pravartu kuo greičiau pasikeisti savo lytį į moterišką, ir nebereikės jiems baimintis dėl savo užpakaliukų „nekaltybės"... Būsime ramūs kaip moterys, jei tik neuždarys mūsų virtuvėse su vaikais ir neuždraus bent kartą per savaitę „su gera drauge" pavakaroti iki ryto.

Kuriamas Naujasis Pasaulis bus racionalus. Viskas gerai apgalvota ir daug kartų praktikoje išbandyta.

Buvo ir bendri vaikai, ir bendros žmonos, ir bendras turtas, išgyvensime ir su bendrais viešaisiais tualetais. Netgi pasakysiu, kad visiems bus patogiau: buvę vyrai galės pamokyti moteris, kaip daryti atsistojus, o buvusios moterys pamokys vyrus, kaip patogiau atsitūpti..."

- Sveikas, Vitai.

- Nelabai, Raimi, nelabai...

- Ką reiškia „nelabai"?!

- Nelabai patogu viešai prisipažinti, kad esi sveikas. Šiandien visas  šalies elitas išdidžiai serga „koronavirusu", pradedant Seimo pirmininkais su jų liberalais ir baigiant garsiais sportininkais bei menininkais - pats Tapinas apsiskelbė, kad yra paženklintas „karūnos liga"! O runkelius verčia dėvėti kaukes, kad nuo tautos išrinktųjų „karališku virusu" neapsikrėstume. Tad sukamės, kas kaip išmanom: kas su sloga, kas su gripu - senoviškai, kaip mūsų tėvai bei seneliai. Ne dėl to, kad nenorėtume iš minios išsiskirti - praktiniais sumetimais: aspirinas pigesnis ir pagalio į nosį nereikia kišti. Liberalams kas - įpratę pagalius kaišioti kur nereikia, o mums tai koktu ir nepriimtina.

- Džiaugiuosi, kad smagiai gyvenate, bet dar labiau apsidžiaugčiau, jei skubiai perduotum man ką žadėjai: įrašą ir medžiagą su nekilnojamojo turto agentūros iš Nicos savininko pasisakymais, kad turėčiau papildomų faktų, kaip „sąžiningasis" bankroto administratorius Adomonis sugeba dvigubai pigiau pastatą parduoti.

- Ne dvigubai, Raimi, ir net ne trigubai, o beveik keturgubai. Nes kai paklausiau pardavėjo, ar man parduotų objektą už 6 milijonus, jis net aštuonis pirštus iškėlęs parodė. (Suprask: milijonus.) Kadangi tiek daug skaičiuoti nemoku, jam parodžiau tik vieną pirštą. (Suprask: vidurinį.) Ir nors sandėris neįvyko, sužinojau, kad ir Prancūzijoje pinigai „po stalu vaikšto"... O dėl žadėto įrašo nesijaudink. Jis jau pakeliui pas tave. Negi galvoji, kad būčiau skelbęs pavojingus faktus apie aferą Nicoje, jei prieš tai jų nebūčiau per patikimus asmenis į Maskvą nusiuntęs. Tikiuosi, VSD man nepripaišys, kaip Algirdui Paleckiui, politikos ir šnipinėjimo rusų naudai? Tu dar neturi rusų pilietybės, tikiuosi?

- Nesijaudink. Aš gimiau ir mirsiu lietuvis. Man perduodamas finansinę, o ne politinę informaciją tu tikrai jokių įstatymų nepažeidi. Būk ramus...

- Čia „M-1 plius"!

- Nesupratau - čia kas?

- Nekreipk dėmesio. Bandau reklamą įterpti. Gal kokį centą užsidirbsiu. O dėl šnipinėjimo manęs neįtikinai. Lietuvos politika yra taip tampriai susieta su finansinėmis aferomis (Ignalinos AE, MN gamykla, NATO pirkiniai, „Independence"), kad jei kas  išsižioja apie tai, jam tučtuojau politiką „pripaišo" ir apskelbia rusų šnipu.

Kai ES komisarė kažkodėl tik mus, lietuvius, džiaugsmingai pasveikino su būsima 300 milijonų išmoka dėl COVID-19 pasekmių, ir dar prižadėjo skirti 302 milijonus, man tapo keista, kodėl ji taip dėl mūsų džiūgauja? Paskui pasirodė informacija, kad Lenkija ir Vengrija gali prarasti po keliasdešimt milijardų, jei lenkės nepasidarys abortų, o vengrės neatsiduos emigrantams iš Afrikos. Matai, kaip ES ruošiasi išdalinti net kelis trilijonus? Gaila, kad mes su tavimi, Raimi, nesame moterys: aš pasidaryčiau abortą, tu atsiduotum kokiam „juočkiui", žiūrėk, ir pasitaisytų mūsų finansinė padėtis!

- Nelabai supratau, kokias čia dabar užuominas mėtai?

- Tai aš nesuprantu, kodėl, nedraugaudamas su aritmetika, privalau tau, finansininkui ir bankininkui, elementarius skaičius aiškinti? Tu ką skaičiuoti nebemoki, kai nebeturi ką skaičiuoti? Iš 500.000.000 ES gyventojų atimk 65.000.000 „Brexit" atstovų, likusius 435.000.000 piliečius padalink iš 2.000.000.000.000 eurų, gautą sumą padaugink iš 3.000.000 lietuvių - kiek išeina ant galvos eurų? Trigubai mažiau nei lenkams ar vengrams! Kaip vadinasi tokios trilijonų dalybos? Draugiškos ar, kaip sovietų laikais, broliškos?

- Vitai, neperlenk lazdos! Tarybų Sąjungoje mes buvome gudresni už kitus ir kitas tautas apmaudavome...

- Kas buvo - tas buvo. Dabar mus Europos Sąjunga mausto ir dar abortus liepia darytis, jei pastotume nuo emigrantų. Nors trilijonų dalybos Briuselyje net keturias paras vyko liepos mėnesį, kai susibėgę ES prezidentai mūsų gražią ir aukštą Gitaną choru padarė...

- Kodėl tu ją... Tpfu! Jį vadini ja?

- Todėl, kad man ant jos triskart tpfu-tpfu-tpfu! Kaip kitaip pavadinti SEB mergšę, kuri ten dirbdama per visas televizijas lietuvių tautą apgaudinėjo ir patarinėjo, ką daryti, kad greičiau visas santaupas prarastume. Reikia manyti, neatsitiktinai visoms televizijoms buvo griežtai prisakyta, kad bet kokiais finansiniais klausimais žurnalistai kalbintų tik Gitaną Nausėdą. Panašiai, kaip dabar apie švarią politiką kalbina tik kyšininkų atstovą Žorą Gentvilą, o apie tarptautinius santykius per įvairias TV žinių laidas postringauja tik rusų apsėstas paranoikas Marijus Laurinavičius. O prieš tai Lietuvai ant ausų „makaronus kabindavo" mūsų Gitana iš ne mūsų banko.

- Na, bet sutik, kad žmonės Gitaną prezidente... Tpfu! Prezidentu išsirinko.

- Pasirodo, Raimi, kad tu ne tik aritmetikos, bet ir istorijos nemoki. Legendos byloja, kad Lietuvą įkūrė kilmingi romėnai, atplaukę Nemunu aukštyn upe, iš dabartinės Italijos. O ten nacionalinis patiekalas yra makaronai. Todėl mūsų žmonės niekuo dėti. Kalti paveldėti genai. Kuo daugiau mums „makaronų prikabina", tuo labiau mes juos mylime ir gerbiame. Širdžiai neįsakysi! Nors ne, šiuo atveju, pilvui neįsakysi. Ką burzgia - tą ir renkam. Pasižiūrim į televizorių, paskui į unitazą, matom, tą patį - nėra pasirinkimo! Todėl ir renkam, kas papuola, kad dar labiau mus makaronais prišertų. O jeigu paskui dar cepeliną vieną, kitą pavyksta ant viršaus užgrūsti su grietine ir spirgučiais...

- Vitai, nepasakok, man jau seilės teka. Maskvoje cepelinų negausi, nebent, kaip sakai, makaronų...

- Valgyk, Raimi, kuo daugiau makaronų. Pratinkis, nes jei kada grįši į Lietuvą, čia be jų nė dienos neišgyvensi. Šeria mus, kas tik netingi. Neseniai net Aušrinė Armonaitė spaudai prisipažino, kad tik makaronus gaminti moka. O Lietuvą dabar valdyti kitokių mokslų ir nereikia. Išsivirei makaronų puodą ir žengte marš į Seimą - iškart priims, o jei nebėra ten vietos, drąsiai kulniuok į Lietuvos televiziją. Oi, kaip ten Monika Garbačiauskaitė makaronus mėgsta. Nuolat su LRT žiūrovais dalinasi. Nebereikia nė duonos su žaidimais! Prikabinai liaudžiai makaronų sočiai, uždėjai antsnukius, kad makaronai per gerklę atgal neišlįstų, ir džiaukis ramybe bei tolerancija. Tiesą sakant, aš panašiai ir įsivaizdavau gyvenimą Gerovės valstybėje su Gitana. O tu, Raimi?

- Mano gerovę sorososų valdžia palaidojo kartu su „Snoro" banku. Ten buvo visas mano gyvenimas, ne tik pinigai. Todėl siūlau nuo tavo istorijos, geografijos, kulinarijos bei anatomijos pamokėlių pagaliau grįžti prie finansinių reikalų. Kaip tau šovė į galvą mintis, kad Europos Sąjungos biurokratai mus su milijardais išdūrė?

- Intuicija ir patirtis. Kad Gitana Briuselyje neis prieš savo darbdavius, ir taip buvo aišku. Bet tai neįrodysi. O štai kai Briuselio komisarai pradėjo mus girti ir džiaugtis, pajutau, kad kažkas čia negerai. Prisiminiau, kaip anksčiau aš, durnelis, džiaugdavausi, kai klientai mano „menedžerius" liaupsindavo. Atseit, kokie jie puikūs, kaip lengva su jais susitarti dėl reklamos. Paskui vis stebėdavausi, kodėl mano „menedžeriai" taip dažnai atostogų prašosi, net nemokamų. Paaiškėjo, kad už mano reklamdavių pinigus po užsienio kurortus važinėjo. Todėl juos, už grašius nusipirkę, man ir girdavo, o tuos, kurie atstovavo bendrovės interesams, šmeižė ir peikė. Tai va, kai iš Briuselio pasipylė sveikinimai, supratau, kad „kapitaliai" Lietuvą išdūrė. Vargšelė...

- Aha, pagaliau ir tau Lietuvos pagailo?

- Ne, Gitaną prisiminiau... Sunku jai ten buvo derėtis, kai nekaltybę SEB banke prarado.

- Pasiklausęs tavęs, pradedu tikėti, kad greit ateis laikas, kai mūsų advokatai turės galimybę kostiumuotų banditų teisme pasiteirauti, kaip jie už tą pusvelčiu parduotą turtą „otkatus" pasidalino?

O tau, sakai, sandėris Prancūzijos pietuose nepavyko? Negi būtum tiek iškart sumokėjęs?

- Raimi, pats puikiai žinai, kad iškart moka tie, kuriems reikia skubiai legalizuoti „juodus pinigus", o aš tuo metu jau buvau pardavęs „Gubernijos" ir „Eltos" akcijas. Būčiau tam pirkiniui radęs ir kompanionų, nes, kaip žinai, bankų kreditais nesinaudoju, o bankų neapkenčiu. Galėčiau - visus sugriaučiau. Šiuo požiūriu mano asmeniniai interesai sutampa su Grybauskaitės ir Vasiliausko. Tik skirtingai nei jie, uždaryčiau visus bankus, o ne tik lietuviškus. Kaip matai, Raimi, mano politika ir valdžios iš dalies sutampa, bet iš esmės skiriasi. Nes, mano giliu įsitikinimu, traiškyti reikia visus bankininkus kaip didžiausius parazitus. Kitaip jie sutraiškys visų žmonių likimus. Nes jie kaip tikros erkės, prilipusios prie indėlininkų. Tik vis godžiau siurbia ne kraują, o žmonių pinigus.

- Tai gal po manęs tu ir su Grybauskaite interviu darysi?

- Kodėl gi ne? Įdomus tipažas. Tik iki ausų išpudruotas ir neišsamiai išnagrinėtas. Ką mes apie ją žinome? Kad, kaip ir aš, nebaigė mokyklos (pas Burokevičių), panašiai kaip aš nukentėjo nuo „jankių" (Valstijų departamento parėdymu iš JAV išvijo), panašių kaip ir mano rasistinių pažiūrų (atsisakė su „negru" Obama iš kažkokio barako pavakarieniauti), o pirmosios kadencijos pradžioje, kaip aš, net Batios režimą palaikė! Nepatikėsi, būtent jai turiu būti dėkingas už tai, kad visus mano priešus išvaikė: „pilkąjį kardinolą" žydrąjį Albiną Janušką, nuo gruzino mafiozo Kikalašvilio vendetos kažkodėl Tbilisio ambasadoje pasislėpusį Mečį Laurinkų, vėliau - Gedvydą Vainauską... Net bandė Garliavos nuskriaustą mergaitę apginti, ir pirmoji prieš Valdo Adamkaus norą CŽV kalėjimus „surado". Tai gaila, kad nenustatė, kas iš saugumiečių ir su kuo tą gautą iš JAV milijoną pasidalino?

- Tai gal bėk pas ją interviu imti, jeigu aš tau pabodau. Jau net išsižioti nebeduodi, pats tik trati kaip užsuktas.

- Tau paskutinį žodį būtinai duos teisme, galėsi irgi tratėti kaip užsuktas. O man iki teismo dar reikia išgyventi. Ar pavyks, matau, tik nuo tavęs priklauso. Pats provokacijomis užsiimi, vis gąsdini ir gąsdini: „Aš tuojau papasakosiu! Tuoj viską pasakysiu!" Čia ir stiprių nervų skaitytojas gali nesusivaldyti, norom nenorom, tokius pašnekovus norisi užtildyti. Čia dar baisiau, negu - „rusai puola!" Elgiesi, kaip  „pacanas paauglystėje", kuris, pasikvietęs mane į lauką pasikalbėti „vyriškai," beveik pusę valandos nuobodžiai aiškino, kaip jis man  duos į snukį ir kaip jis mane tuojau sumals į miltus. Besiklausydamas jo grasinimų, patikėk, jau norėjau pats sau į „marmūzę" užvažiuoti, kad tik greičiau tos nesąmonės baigtųsi.

- Vėl nuvairavai į savo sunkią vaikystę. Labai dažnai tu vartaliojiesi. Atsirado, matai, žurnalistikos korifėjus, atsiprašant, klausimo normaliai negalintis suformuluoti.

- Kad aš tave, Raimi, pažįstu kaip nuluptą. Kam man apsimetinėti ir klausinėti apie tai, ką seniai visiems apie save išpasakojai. Man paprasčiau kitus pacituoti, nei apsimetinėti, kad pirmą kartą tavo istorijas gyvenime girdžiu. Manau, panašiai jaučiasi ir tavo „herojai", kurie tiek apie save prisiklausė, kad gali net tau pasufleruoti, jei ką užmirši paminėti.

- Tai ir varyk pas mano „herojus". Lai visiems giriasi, kaip ir kodėl „Snoro" banką uždarė. Jaučiu, Grybauskaitė net išsižiojusi tavęs laukia...

- Jei tu apie oralinį meną niekingai užsiminei, tai neaktualu, nes visi esam priversti dėvėti kaukes. Iš Dalios interviu taip paprastai nepaimsi. Ji neima, o duoda. Iš pradžių duoda atsakymą, į kurį žurnalistas skubiai turi klausimą sugalvoti. Jei nespėja, už baudą privalo visus klausimus iš anksto suderinti raštu. O man tokia tvarka nepatinka. Be to, ji neleidžia niekam krūpčioti. O aš, vos išgirdęs melagingą atsakymą, iš karto krūpteliu... Tai ji, manau, daužytų ir daužytų su juodu karatistės diržu man per galvą, kol visai nustočiau krūpčioti. Saugiau su tavimi kalbėtis, Raimi. Tai tu kalbėk, o aš klausysiu, kol sugalvosiu tavo atsakymui klausimą.

- Ačiū už suteiktą žodį. Noriu skaitytojų paklausti tiesiai šviesiai: kiek sau į kišenę asmeniškai įsidėjo administratorius Adomonis? Kiek iš tų milijonų „po stalu" gavo „Snoro" banko kreditorių komiteto pirmininkė Aurelija Mažintienė, kuri komitete tvirtino  Nicos sandorį? Kiek rankas galimai „pasišildė" ir kreditorių komiteto juridinis konsultantas ponia Sutkienė su komanda iš advokatų kontoros, kuri sankcionavo banko kreditoriams žalingus „Snoro" turto išpardavimo sandorius? Aš galiu dokumentuotai apie tas bankroto administratorių padarytas tiek nekilnojamojo turto objektų vagystes, tiek ir kilnojamojo turto ar piniginių lėšų vagystes pasakoti be sustojimo. Juk sakiau, kad konservatoriai su bankroto administratorių pagalba iš uždaryto banko išvogė turto bemaž už 1,2 milijardo eurų! Ir tai, matyt, dar ne pabaiga. Devynerius metus vagia iš „mirusio" banko, o pinigai kaip nesibaigia, taip nesibaigia.

- Kam jūs iš viso tą vilą Nicoje pirkote? Vasiliauskas sako, kad norėjote apartamentus ten sau įsirengti ir kad pinigus „ištaškėte"?..

- Žinai, kur tu eik su savo Vasiliausku...

- Žinau. Buvau. Nepatiko. Tęsk toliau, Raimi, ir nebesinervink.

- „Snoro" bankas visada dirbo pelningai, mes užsidirbome ir nusipirkome. Tuo mes ir skiriamės nuo švedų bankų. Viską apskaičiavome prieš pirkdami, sandoris nustatyta tvarka buvo patvirtintas banko valdyboje ir stebėtojų tarybos posėdžiuose. Kaip sakiau, yra visi dokumentai. Tas mūsų pirkinys buvo apskaitytas banko balanse ir apie tai buvo pranešta Lietuvos bankui. Nepaisant to, Vasiliauskas su Šimonyte tada, per apmokėtą iš tų pačių „Snoro" banko pinigų žiniasklaidą ir televiziją pasakas pasakojo, kad ir vila Nicoje akcininkų yra pavogta, ir kad prabangių automobilių prisipirkom (net mano šeimos asmeninius automobilius, pamenu, suskaičiavo), nors kaip vėliau paaiškėjo, visa tai buvo banko balanse.

Dar Vasiliauskas su Šimonyte sakė, kad Baranauskas, Vilniaus senamiestyje apartamentuose gyvendamas, turi įsirengęs prabangų vyno rūsį. Ir dėl tos priežasties neva reikia visą „Snoro" banką sužlugdyti, ar taip? Šiandien turbūt patys juoktųsi iš savo pasisakymų ir lemenimų prieš televizijos kameras. Pamenu, tą vyno rūsį, net įsiveržę į privačią nuosavybę, žurnalistai filmavo ir per TV visiems rodė. Šiandien sunkiai tokiu absurdu ir patikėti būtų galima. Bet taip buvo.

- Man, Raimi, labiau patiko, kai žurnalistai su kameromis kažkokias palmes ant „Snoro" stogo filmavo, aiškindami, kad botanikos sodą norėjote užveisti. O tuo metu SEB su SWEB sutartinai „juodus pinigus" per bankus plovė, bet žiniasklaidai įdomiau buvo jūsų „Rojaus sodai" ant stogo.

- Pirkome mes vilą Nicoje, nes ten banko užsienio filialą ruošėmės įregistruoti ir brangių jūrinių jachtų lizingo verslą daryti. Rusų oligarchams, ir ne tik jiems, jachtas lizingu pardavinėti norėjome. Gerą biznį būtume padarę, Vitai. Bet nespėjome... Vasiliauskas su savo užsieniečiais administratoriais „frikliais" rykliais aplenkė mus. Žinai, Vitai, pasaulis ne be gerų žmonių, po kruopelytę per tuos devynerius metus su advokatais susirinkome daug įdomių dokumentų. Naktį pažadintas, galėčiau dokumentais įrodyti, kad didžiausia „Snoro" banko turto „tratintoja" yra ponia Mažintienė. Per jos rankas visi banko įtartini turto pardavimo sandoriai praėjo. Ji kreditorių komitete tuos sandorius tvirtinti turėjo. Kaip ir milžiniškas N.Kuperio išlaidų sąmatas nuolat tvirtino. Kaip ir dabar Adomonio tvirtina.

Per televiziją emigracijoje mačiau, kaip kreditorių komiteto pirmininkė Mažintienė su savo „dešiniąja ranka", to paties komiteto nare, ponia Dovile Burgiene iš Valiūno advokatų kontoros „Lawin" sutartinai „suokė", gindamos bankroto administratorių N.Kuperį, kaip jis gerai šeimininkauja „Snoro" banke, nors jau tuomet išmokėdavo milžiniškas sumas iš banko indėlininkų pinigų savo kompanijai „Zolfo Cooper", kurią, beje, be jokio konkurso nusamdė!

Tol abi „suokė", kol tam N.Kuperui prokurorai baudžiamosios bylos neiškėlė. Tik gaila, kad patys Grybauskaitės „kišeniniai" prokurorai tą bylą ir nutraukė - „išleido į pensiją", kaip patys mums vėliau paaiškino. Ar kada galėjo senelis Kuperis svajoti, kad kada nors, susidėjęs su Vasiliausku ir Mažintiene, „paviešėjęs" Lietuvoje 3,5 metų, toks turtingas pensijon išeis, kad galės Maldyvuose (vietoj manęs) paplūdimyje saulėje gulėti...

- Gal gali patikslinti, kas konkrečiai Kuperio baudžiamąją bylą tyrė?

- Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorai buvo pradėję ikiteisminį tyrimą dėl N.Kuperio neteisėtų veiksmų, vykdant neleistinas pinigines užskaitas tarp klientų sąskaitų, esančių subankrutavusiame banke. Pameni, tą iškalbingą faktą, kad pirmas „veikėjas", apvogęs „Snoro" kreditorius, jau po banko veiklos sustabdymo, kuriam ponas Kuperis neleistinas pinigines užskaitas padaryti leido, buvo konservatorių partijos lyderės, buvusios Seimo pirmininkės Irenos Degutienės sūnus - verslininkas ir įmonės „Novotersa" generalinis direktorius Gediminas Degutis.

Bet apie tai kitą kartą nuodugniai su visais įrodymais papasakosiu.

 

***

20 dalis: KUR BĖGA LIETUVIAI, KUR PINIGAS TEKA, TEN MUSIŲ TĖVYNĖ BRANGI VELNIAVA


Valerijus Saveljevas.

 

- Gal gana fantazuoti ir pereikime prie realybės? Ar įvardindamas banką Vokietijoje, tu pagalvojai apie pasekmes, Vitai? Negi nežinai, kad šiais laikais visa informacija pasiekiama ir atkuriama? Nebegalioja jokie „slapti“ pinigai ir „slaptos“ sąskaitos. Atseks visas tavo finansines operacijas ir transakcijas – kada, kam ir už ką sumokėjai!

- Raimi, tik nereikia manęs gąsdint. O kad pats nesigąsdintum, pasakysiu, kad lėšos, sukauptos per „ofšorus“, karams pasibaigus, buvo panaudotos naujai „Respublikos“ spaustuvės įrangai pirkti.

- Aš tik norėjau tau geranoriškai priminti Lichtenšteino, Šveicarijos bankų, pagaliau, „Panama Papers“ skandalingas istorijas. Visus turčius su jų turtais JAV departamentas privertė demaskuoti.

- Ne visus, Raimi, toli gražu ne visus. Grybauskaitės parankinio Vasiliausko reikalų su „Panama Papers“ iki šiol niekas neatskleidė. Nors jo santykiai buvo susiję su Rusijos mafija, kuriai jis tarnavo. O gal iki šiol tebetarnauja, nes, kaip sakoma, buvusių mafijozų nebūna. Gerai storulis, be moralės ir sąžinės, įsitaisė? Iš pradžių pas mafiją, paskui rinkimų štabe pas prezidentę, o dabar - visos Lietuvos pinigų maišą sėdi apsižergęs! Nors, kai pagalvoji, tos jo darbovietės nelabai ir skiriasi. Mafija visur yra mafija. O gal, sakau, ir gerai, kad Vasiliauskas su savo banda, užuot plėšęs pavienius bankus su pistoletais ir kaukėmis, dabar plėšia Lietuvą legaliai. Be kraujo. Be rizikos. Be sąžinės ir moralės. Visi tai žino ir nebesinervina. Įprato.

- Šįsyk nesutinku su tavimi. Tie banditai mano „Snoro“ banką apiplėšė po to, kai į valstybinius aukščiausius postus susėdo.

- Pats kaltas, Raimi, nereikėjo susidėti su rusais Antonovais.

- O Vasiliauskui su rusų mafija susidėti reikėjo?

- Įtariu, kad verkiant reikėjo. Pinigų arba „stogo“. Kaip kažkas gerai iš komentatorių pastebėjo, jį, kaip dručkį, turbūt nuo mažens skriaudė. Pravardžiavo, užpakalį spardė. Tokiais atvejais gelbėja tik galingi užtarėjai. Chuliganai arba gatvės banditai, kurie ramiai stovi už tavo nugaros, kol tu su savo priešais „sąskaitas suvedinėji“. Mano klasėje irgi toks buvo. Jam už nugaros nuolat du „angelai sargai“ iš Gorkio gatvės banditų gaujos stovėdavo, taip jis ir tapo „kiečiausias“ klasėje, o paskui ir visoje mokykloje.

- Bijau, kad tu vėl nuvinguriuosi į vaikystės prisiminimus. „Davai“, kalbam apie šių dienų aktualijas.

- O kuo mano pasakojimai iš vaikystės skiriasi nuo šiandienos? Tada kai kas turėdavo „stogą“ ir šiandien tas pats. Bepigu Vasiliauskui plėšikauti vidury baltos dienos ir be sąžinės graužaties plėšti bankus bei jų indėlininkus, kai užnugaryje stovėjo prezidentė Grybauskaitė su STT ir FNTT kariauna. Pameni, kaip ji, prieš užpuldama bankus, paskelbė karą visiems oligarchams? Girdėjau, kad iš pradžių net Rotšildai su Valenbergais iš baimės į kelnes pridėjo, bet kai pamatė, kad Dalia nusitaikė tik į vietinius turčius, nurimo ir net apsidžiaugė, kad be konkurencijos jiems bus Lietuvos rinka išvalyta. Tuo metu vietiniai milijonieriai prezidentės užuominą aiškiai suprato, ir dėl pradangintų „Snore“ savo milijonų jokių pretenzijų nereiškė. Bet dėl viso pikto prezidentė pasikartojo, kad pinigus praras tik keli šimtai milijonierių, na, o žmonėms bus kompensuota. Kaip manai, ar labai sunku tam Vasiliauskui po to buvo vaizduoti „kietą“, kai turėjo šitokį „stogą“ - prezidentės ir rusų mafijos palaikymą. Ar dabar supranti, Raimi, prieš ką mes su tavimi užsimojome?

- Tada gal nebevaizduok prieš visus „didvyrio“. Ar dar tave mažai gyvenime pamaigė?

- Kai kam turbūt pasirodė, kad mažai, nes po visų banditiškų išpuolių prezidento Valdo Adamkaus paliepimu VSD vadas Mečys Laurinkus ant manęs užsiundė saugumo agentus. Tikriausiai prisimeni, kai saugumietis Valerijus Saveljevas, pasitelkęs KGB ir VSD agentūrą, per visą Lietuvą apie mane rinko kompromituojančią medžiagą: prašė informacijos apie bet ką, nes sakė, kad jiems tik svarbu už bet ko užsikabinti, nes VSD turi dešimt būdų, kaip po to mane supakuoti arba „ant kabliuko“ pakabinti.

Gera formuluotė, ar ne? Duokit bet ką – ir mes jį pasodinsim už bet ką? Visa laimė, kad tą VSD provokaciją buvęs „respublikonas“ Virginijus Gaivenis nufilmavo ir per TV3 pademonstravo. Ypač man įsiminė, kai skandalo įkarštyje du „sorososai“, Raigardas Musnickas su Ryčiu Juozapavičiumi, nutaisę „protingas“ minas, per LRT svarstė: įdomu, ką tas Tomkus padarė, kad jį net VSD ištirti susiruošė? Nors nufilmuotas slapta kamera KGB agentas V.Saveljevas pasakė labai aiškiai: duokite apie Tomkų bet ką, bet kokį siūlo galą - ar tai panašu į „tyrimą“ ar veikiau į „užsakymą“? Kaip galima įvardinti tokius tautinius VSD metodus ir kuo jie skiriasi nuo KGB?

- Šį tą prisimenu apie šią istoriją, tik nebepamenu, kaip ji baigėsi...

- Baigėsi liūdnai. Jiems, ne man. Nors galėjo baigtis blogai ir man, bet niekas nežinojo, kad jau tuomet priklausiau galingai ir labai įtakingai Pasaulio laikraščių leidėjų asociacijai, į kurią pirmasis iš visos TSRS buvau priimtas, po mano pasisakymo kongrese Kopenhagoje. Todėl pasipylus iš viso pasaulio leidėjų protestams, Adamkus savo nurodymų išsigynė, Laurinkus atsiprašė, o Saveljevas atsisveikino su VSD.

- Gerai, kai tavo užtarėjai tokie vieningi ir galingi. Mūsų bankininkai nėra solidarūs. Tik džiūgauja, kai jų konkurentus valdžia „suvalgo“, o iš ten klientai pas juos perbėga.

- Kalbant apie vietinius, mano kolegos nuo taviškių nesiskiria. Pavojingiausiais momentais vis taikėsi mane iš rinkos išstumti. Net žurnalistų vadas, brangus Sorošo išlaikytinis, Dainius Radzevičius rengia valdžiai seminarus apie tai, kaip nepatogių reporterių klausimų išvengti, ir aklai jai tarnauja: kai „WikiLeaks“ paskelbė JAV ambasados slaptas pažymas, kuriose buvau „slaptai“ šmeižiamas, jis ilgai džiūgavo ir visai Lietuvai trimitavo, kokie korumpuoti Lietuvos leidėjai ir kaip svarbu kuo greičiau atsiduoti skandinavams. Užsičiaupė tik tada, kai padaviau į teismą ir jį nuteisė. Vis dėlto atsirado kiti, kurie su konservatorių pagalba tikslą pasiekė, bet apie juos gal kitą kartą. Konkrečiai įvardinsiu, kas, kur ir kaip visa tai organizavo.

Nebenoriu ilgiau savo likimu skųstis, puikiai žinodamas, kiek daug nuo banditų valdžioje nukentėjo paprasti verslininkai. Vieni atsidūrė po žeme, kiti – už grotų, treti - už kordono. Su jais tikrai niekas nesiceremonijo: arba perrašai verslą – arba tau „šakės“! Istorijų prisiklausiau daug, tik gaila, kad dažnas nenori būti įvardintas. Būtų galima storiausią knygą apie juos parašyti.

- Tai ko nerašai?

- Būtų labai nuobodūs pasakojimai ir niekas neskaitytų. Beveik visų apiplėštų Lietuvos verslininkų istorijos yra kaip du vandens lašai. Mat spec. tarnybos su politikais ir banditais veikia pagal tą pačią schemą: užvažiavimas per spaudą, paskui „Maski šou“ , antrankiai ir kompiuterių poėmiai, izoliacija kalėjime, šantažuojant ir gąsdinant, paskui ilga tyla, nes yra raštiškas pasižadėjimas apie tai, ką su jais izoliatoriuje darė, su niekuo nekalbėti, tada ilgi ir nuobodūs teismo posėdžiai, kurie nieko nebereiškia, nes per tą laiką jų verslas jau būna užgrobtas arba sužlugdytas.

- Na, Vitai, pradėjai pasakoti savo senas istorijas, kaip tavo namą sprogdino, sodybą sudegino, šeimą terorizavo... Prisimenu, kaip tu tas istorijas, mums keliaujant po Kiniją, pasakojai. Prieš pat mano bankui „Snorui“ lemtingus 2011 metų lapkričio įvykius. Bet tik dabar, kai pats daug ką patyriau savo kailiu, puikiai suprantu tave, kai pagalvoji, tai yra baisu. Ypač, kai tai liečia ir tavo šeimą, vaikus, artimuosius. Nors anuomet įspėjai, kad ir manęs tai gali laukti, sunku buvo patikėti. O dabar žiūriu, kas vyksta, ir netikiu savo akimis...

Kai tavo sodybą niekšai supleškino, juk apdegė tavo dėde Augustinas, kurį gerai pažinojau. Kokiems niekšams ranka pakilo naktį namą padegti?.. Beje, mane, Vitai, taip pat degino ir visai neseniai. Na, aišku, ne mane degino, bet mano namus, mano turtą. Ir žinai, kas degino? Ogi antstoliai Gaideliai ir Kisieliai su „Snoro“ banko bankroto administratoriais Adomoniais ir, manau, dar kartu su advokatais iš vietinių advokatų kontorų, su kuriomis jie bendradarbiavo. Taigi, paklausyk, kaip mano turtą kostiumuoti niekšai sunaikino.

Nusipirkau 2010 metų pabaigoje (kai dar labai daug pinigų turėjau) Vilniaus miesto savivaldybės organizuotame aukcione žemės sklypą su didžiuliu namu ir garažu Naujamiestyje, Algirdo gatvėje Nr. 3. Galvojau, persikelsiu gyventi arčiau savo banko, esančio Vivulskio gatvėje, bus patogiau dirbti ir verslą kontroliuoti. Sumokėjau, kiek prašė (o sumokėjau daug), iš savo sutaupyto atlyginimo bei anksčiau gautų dividendų, nes gerai savo verslą valdėme ir pelningai dirbome. Visus mokesčius valstybei sumokėjau.

Tai va, kadangi prokurorai buvo visą mano turtą areštavę, o aš jo ir neslėpiau niekada, kaip tu, po jokius „ofšorus“ nelakiojau, tai antstolis Irmantas Gaidelis pirmiausiai tą brangų turtą puolė iš varžytinių pardavinėti. Antstolis Gaidelis nuo to prokurorų arešto išlaukė dar beveik 6 metus, visaip imitavo darbą, visokias užklausas, pranešimus, grasinimus net mano sūnui ir dukrai į namus siuntinėjo, kitaip sakant, pridėtinę vertę už neva jo surastą turtą sau skaičiavo. Ir už varžytines sau atlygį didesnį išsimokėti norėjo. Ką, beje, ir padarė. Kaip jau anksčiau tau, Vitai, sakiau, po šių varžytinių I.Gaidelis į naują automobilį „Range Rover“ įšoko važiuoti. Visi kiti antstoliai jam pavydėjo.

Tačiau, tas Gaidelis, ne veltui korumpuotas buvo, sugalvojo du kartus uždirbti iš tų mūsų šeimos turto varžytinių. Su kolegos antstolio Kisieliaus pagalba (kuris neva irgi savo „leteną“, kaip koks Kuperis, ant to mūsų turto buvo uždėjęs), Gaidelis susirado pirkėjus, su jais „po stalu“ sutarė kainą grynais, kaip liaudyje sakoma - „v lapu“, gauti, su visais iš to išeinančiais „otkatais“. O Gaideliui, kad galėtų parduoti tą mūsų turtą varžytinėse, reikėjo dar pas prokurorus į Generalinę prokuratūrą nubėgti ir kažkaip areštą nuo jo nuimti, nes tas visas mūsų, Baranauskų, šeimos turtas „Snoro“ banko ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje areštuotas buvo. Ir turbūt nenustebsi, Vitai, antstolis Gaidelis greit susitvarkė ir tą turto areštą (?!) panaikino. Galiu tik daryti prielaidą, kad Gaidelis su prokurorais grynaisiais, gautais „po stalu“, pasidalino. O kas gali paneigti? - kaip tautos patriarchas sako.

Tada korumpuotas antstolis Gaidelis, dar pasikvietęs tokius pat „savus“ turto vertintojus, žymiai numažino parduodamo turto vertę ir organizavo varžytines. Kai sužinojau „objekto Algirdo g. 3“ kainą (taip skelbime jie mano namą su garažu ir 50 arų žemės sklypu vadino), labai pasipiktinau. Kadangi savo advokato, kas gintų mūsų šeimos turtą, neturėjau, tai supratau, kad su manimi visi tie gaideliai susidoros. Kainų skirtumas, nuo realios rinkos vertės, sudarė bemaž 2 milijonus eurų!

Tuo laiku turėjau baudžiamojoje byloje advokatą A.Kliunką, kuris apsiėmė mane beveik pusvelčiui ginti. (Dar iki šiol jam likau pinigų skolingas.) Bet tas A.Kliunka bent atviras buvo. Nieko jis manęs toje baudžiamojoje byloje negynė ir net nebandė ginti. Tik pasakė: „Žinai, Raimondai, nenoriu tavęs apgaudinėti, nenoriu imituoti darbo, kaip kiti, ir už tai pinigus iš tavęs „melžti“. Nieko, patikėk manimi, aš tavęs čia Lietuvoje neapginsiu, prieš jokius teisėjus nepasipriešinsim. Visi teismo nutarimai, ką beskųstume, bus kaip „buldozeriu pervažiuoti“. Jūsų bylos reikalai net ne Generalinėje prokuratūroje sprendžiami, o, sakyčiau, pačioje prezidentūroje, pas Grybauskaitę. O gal dar kur kitur...“ Va, taip ir pasakė, vien dėl to jį gerbiu.

Taigi, neturiu aš advokato, neturiu kaip save Lietuvoje apginti. Beviltiška...

Iš tos nevilties su sūnumi sugalvojome atvirai tiems vagims laišką parašyti (galvojom, kad jie dar kažkiek sąžinės turi) ir visą jų sugalvotą „planą“ atvirai jiems atskleisti. Nes, kaip jie planavo tą turtą pardavinėt, nujaučiau (kas vėliau ir pasitvirtino). Išdėsčiau konkrečiai skaičius ir parodžiau, kaip mane tas Gaidelis su prokurorais ir teisėjais apvogti norėjo. Dar parašiau, kad skųsiu turto vertinimą, atseit, pagąsdinau. Nors ką čia beskųsi, jei Gaidelis per porą valandų pas „savus“ teisėjus reikiamą teismo sprendimą gaudavo, ir mano žmoną Sigitą tais sprendimais ir nutartimis „reketuodavo“.

Susiradome antstolio Gaidelio ir „Snoro“ bankroto administratoriaus Adomonio elektroninius adresus, o kad būtų svariau, dar Banko kreditorių komiteto pirmininkės (Indėlių ir investicijų fondo direktorės) Aurelijos Mažintienės adresą prijungėme ir net premjero S.Skvernelio Vyriausybės kanceliarijai parašėme (net atsakymo, kad mūsų raštas bent užregistruotas Vyriausybės kanceliarijoje, nesulaukėme). Nesitikėjome sulaukti jokios reakcijos ir iš kostiumuotų „Snoro“ banko turto grobstytojų, bet skaudžiai apsirikome: jau kitos dienos vakare kažkas tą mano namą (pagal juos – „objektą“) Algirdo gatvėje... padegė. Na, sudegė pastato stogas, išdegė vidus - ką tu, paskui, vargšas, kad ir su pačiais geriausiais turto vertintojais beįrodysi... „Sudegė“ ir mano teisybė su visais skaičiais.

Matai, Vitai, ne tik tave vieną, bet ir mane degino. Tokie šiuolaikinių kostiumuotų banditų „darbo“ metodai. Nelinkėčiau niekam to savo kailiu patirti.

- Atsilikai nuo gyvenimo, Raimi, visai nebesiorientuoji, kas Lietuvoje vyksta. Žinai, kiek jau namų Vilniuje padegta, norint juos pusvelčiui supirkti – vien Žvėryne kiek, o aplink naująją savivaldybę?! Juk net Profsąjungos rūmus iš tvirčiausio mūro sugebėjo uždegti. Tau dar pasisekė, nes kitur degino su gyventojais, kurie atsisakydavo pigiai parsiduoti. Beje, galiu tave dar labiau nustebint: kol tu jaudinaisi dėl Lietuvoje nugvelbtų dviejų milijonų, tave Prancūzijoje „ant keturių milijonų“ patvarkė... Kalbu apie „Snoro“ įsigytą pastatą Nicos centre, promenadoje, keli žingsniai nuo jūros. (Žiūr. nuotrauką.) Apžiūrėjau tą pastatą, susitikau su jo pardavėju Kirkoru Ajderhanyanu, kuris, paaiškėjo, besąs pusiau turkas, pusiau armėnas, o svarbiausia yra ne tik NT kompanijos „107 Promenade realty“ savininkas, bet ir gyvas liudininkas, kaip Adomonio gauja, beje, Grybauskaitės rekomenduota kaip labai patikima ir ypač brangiai apmokama (vien Adomonio alga siekė 45 000 per mėnesį!), sugebėjo dvigubai pigiau pastatą parduoti. Turiu įsirašęs visą sandėrio atpasakojimą. Smulkiau nepasakosiu. Tai bus mano mažytė dovanėlė tavo teismui su Lietuvos vagimis.

- Nustebinai, Vitai, labai tau ačiū.

- Kaip sakydavo mano vienas pažįstamas: „Nuo jūsų „ačiū“ mano lagaminas jau nebeužsidaro!“ Tikiuosi, užuominą supratai?

- Žinau, kad jūs, žurnalistai, labai greitai galite kitiems parsiduoti, kas moka daugiau. Aš, Vitai, kol kas nieko neturiu. Tad nieko negaliu tau daugiau pasiūlyti. Nebent honoraro už interviu atsisakyti...

- Tinka! Nes aš jau seniai nebeturiu iš ko savo neetatiniams korespondentams mokėti. O „daugiau“ imti bijau, nes reputacija man brangiau kainuoja. Kol ją paskui atsiplauni! Be to, į jokias Sąjungas kol kas nestojame, tad ir skalbimo miltelių niekas už dyką nebedalina...

- Nebeįsibėgėk! Leisk man bent savo istoriją pabaigti... Kaip matai, laikai keičiasi, o niekšų metodai nesikeičia. Tik anksčiau banditai buvo su treningais, o šiandien su kostiumais. O kai kas net su antpečiais!

Kai perskaičiau, kad Kauno policijos vyr. komisaras savo atostogų metu, regis, su to paties komisariato kriminalinio skyriaus viršininku ir kartu su buvusiu Grybauskaitės vyriausiosios patarėjos Ulbinaitės advokatu, kuris pastarąją nuo teisinės atsakomybės už nutekintą pažymą tada, pameni, Vitai, išsuko, važiuoja, dar verslininkui Raimondui Karpavičiui gyvam esant, į Ispaniją, kažkur į Tenerifę, jo turto reketuoti, tai... Na, jau visai perpuvusi ta Lietuvos teisėsauga tapo. Nors gal ir anksčiau taip buvo, kaip man pasakojai, kada policija „ištyrė“, jog pats sau granatą į nuosavą kiemą įsimetei. Ko norėt? Kur gi jau toliau?..

O Raimondą Karpavičių gerai pažinojau, puikus žmogus ir geras draugas buvo. Todėl labai apmaudu, kad taip jam nutiko. Abu šiauliečiai buvom, 10 vidurinėje mokykloje, Ežero gatvėje, Šiauliuose, nuo pradinių klasių mokėmės. Tik Raimondas, regis, nuo devintos klasės išvažiavo į Panevėžio sporto internatą mokytis, nes gerai futbolą žaidė. Po to net Klaipėdos „Atlanto“ meistrų futbolo komandoje Tarybų Sąjungos pirmenybėse žaidė.

O ir vėliau mūsų keliai vėl suėjo, kai 1998 metų rudenį „Snoro“ banko filialą Klaipėdoje atidarėme ir R.Karpavičius su savo sąskaitomis perėjo į mūsų banką. Daug bendravome, daug apie jo verslą kalbėjomės, visas ištakas bei peripetijas žinau. Apie savo šeimas bei vaikus daug pasipasakodavome vienas kitam. Ir jo brolį Henriką gerai pažįstu. Bet čia atskira kalba.

Ir tegul, kas nori, tai vadina sąmokslo teorija, bet esu beveik tikras, kad nemirė mano draugas Raimondas savo mirtimi, padėjo jam kažkas numirti. Esame su juo net telefonu bendravę, kai į Kauno klinikas, sakė, tyrimams gulasi, ir vėliau. O kai neseniai internete perskaičiau, jog ir tautos patriarchas, su kuriuo, beje, Raimondas gerai pažįstamas buvo, ką ne kartą yra pasakojęs (prisipažinsiu, Vitai, aš jam slapta tokios draugystės net pavydėjau), tos pažinties išsižadėjo ir buvo susiruošęs naujosios Karpavičienės naudai liudyti, tai man kažkaip net negera pasidarė... Jau bloga darosi nuo tų visų išdavysčių ir šunybių.

Žinau, dabar man pasakysi, kad „ant savo galvos“ dar daugiau priešų įsigysiu. Kad keršto sulauksiu. Galvoji, bijau? Tikrai, ne. Ką jie iš manęs gali atimti? Viską jau ir taip atėmė. Na, gyvybę gali atimti, bet jei pabandytų ir susitikčiau su tokiais akis į akį, tai, manau, kelis „brudus“ su savimi nusitempčiau...

- O ką tu su savimi nusitempęs, ten su jais pragare darytum?

- Kodėl iškart - pragare?!

- Todėl, kad nepažįstu nė vieno bankininko, kuris būtų patekęs į rojų. Matai, ten, danguje, pinigai nieko nereiškia, todėl ir bankininkai ten nėra tokie reikšmingi, kokius čia vaizduoja.

***

19 dalis. KAIP SU FANTAZIJA SUSIKURTI GEROVĖS VALSTYBĘ?

- Neišmintingai pasielgei, Vitai, kad apie „ofšorus" prisipažinai. Nieko tuo nepasieksi, tik sau pakenksi. Juk pas mus egzistuoja dvigubi standartai: šių dienų mafija už tą patį vienus gali nuteisti, o kitus ordinais bei medaliais apkabinti. Pavyzdžių daugiau, nei reikia ...

- Pats žinau! Mafijos krikštatėviui Šabtajui Kalmanovičiui už paramą Kauno „Žalgiriui" Lietuvos prezidentai net „fon" titulą suteikė, o Jurijų Borisovą už pelningą verslą Lietuvoje ir sistemingą mokesčių mokėjimą, valdžia persekiojo ir per žiniasklaidą vanojo. Skandalingai pagarsėjusį valiutų spekuliantą Džordžą Sorošą net keli prezidentai aukščiausiais valstybiniais ordinais apdovanojo, o tą patį Vladimirą Antonovą, kuris investavo didžiulius pinigus į Lietuvos mažmeninę bankininkystę ir sukūrė rimtą konkurenciją švedų monopolijai, apiplėšė, apvagino ir išvijo.

- Gal buvo ne visai taip. Borisovą puolė dėl Rolando Pakso, o Kalmanovičių apdovanojo dėl tautybės, Sorošą, beje, irgi. Bet „prie ko" čia tas Antonovas?

- Kaip sakydavo Grybauskaitė - „ne prie ko". Todėl ir išvijo. Būtų buvęs prie Grybauskaitės, gal ir tavo likimas būtų kitaip pasisukęs. Sėdėtum dabar pats su liemene LB vado vietoje. Spjaudytum ramiai į mus iš viršaus, be jokios gėdos ir sąžinės. Negi sunku buvo tam tavo Antonovui dėl tavęs ir banko pasiaukoti ir vesti Grybauskaitę? Juk jis dar nevedęs, ar ne? O jeigu būtų į Rusiją ją išsivežęs - įsivaizduoji, kaip mes visi laimingai gyventume?

- Žinai ką, man tavo tas arkliškas humoras jau atsibodo. Žvengi iš visko kaip koks arklys. Maniau, mes rimtai apie „Snoro" banką pakalbėsime.

- Rimtai, Raimi, su tavimi pasikalbės prokurorai, kai pagaus. O arkliškai žvengia Šimonytė savo socialiniuose tinkluose, kai galvą užverčia į viršų. O aš kaip tik noriu tave pralinksminti, kad ne taip niūriai į gyvenimą žiūrėtum. Juk gyveni viename iš brangiausių miestų pasaulyje - Maskvoje! Raimi, o tu gyvą Putiną matei?

- Ne, iš kur?

- O mirusį?

- Tavo bajeriai man jau žinai kur? Gali normaliai manęs ko nors paklausti?

- Žinoma. Raimi, ar tu jau buvai Lenino mauzoliejuje? Ar Leninas dar gyvas? Juk žadėjo, kad bus gyvas amžinai...

- „Prie ko" čia mauzoliejus?

- Kaip tai prie ko? Sklando kalbos, kad jį nori iš mauzoliejaus iškraustyti. Tai, sakau, gal tiks mūsų patriarxui? Man atrodo, kad jis Rusijai gerai pasitarnavo. Visą KGB agentų tinklą išsaugojo. Galėtų sugulti su Putinu. Vietos turėtų abiem užtekti. Juk kažkada Leninas su Stalinu ten išsiteko.

- Žinai ką, jeigu mane per tavo kalbas iš čia deportuos, „jei bogu", pas tave apsigyvensiu!

- Manai, jau tuo metu kalėjimo kameroje sėdėsiu? Nesulauksi. Man būtinai ten paskirtų vienutę.

- Kodėl tuo esi tikras? Gal tave kaip tik pas kriminalinio pasaulio autoritetus nugrūs, kad jie tave drausmės išmokytų. Galėsi jiems kojines ir triusikus skalbti.

- Žinau, kad prokurorai nėra labai gudrūs, bet gal dar ir ne visai nukvakę, nuo nieko neveikimo. Negi manai, kas nors norės, kad kriminalinius kalinius aš politiniais kaliniais paversčiau? Manai, neperauklėčiau? Politikuoti moku, valdžios užkulisius pažįstu, pas ką pavogti bankų pinigai - žinau, nuorodas duosiu arba parduosiu, arba įvardinsiu, kai mano triusikus ir kojines autoritetai išskalbs. O netrukus visuose kalėjimuose organizuočiau visaliaudinį politinį streiką. Kaip išjudinti slunkius prisimenu dar nuo sąjūdžio laikų, be to, kalėjimuose sėdi ne slunkiai. Moka ne tik Seimo langus ir signatarų akinius daužyti.

- O dėl ko streikuotumėte? Kokius politinius reikalavimus iškeltumėte?

- Pavyzdžiui: „Reikalaujame mums sugrąžinti Lukiškių aikštę!" Teisėtas reikalavimas, kaip manai?

- Jau geriau pareikalautumėte man „Snoro" banką sugrąžinti. Po to galėčiau gal net jūsų sukilimą finansuoti...

- Bankus imsim, išėję į laisvę. Po to imsim politikus, kai kameros atsilaisvins. Bet iš pradžių atsiimsime iš mūsų pavogtą Lukiškių aikštę...

- Ar nesusipainiojai? Iš kalinių atėmė Lukiškių kalėjimą, o ne Lukiškių aikštę. Pastarąją atėmė iš tremtinių ir politinių kalinių.

- Tai ir mes, kaip sakiau, jau busime tuo metu politiniai. Apsijungsime prieš liberastą Šimašių su tremtiniais ir politiniais kaliniais iš Sibiro lagerių.

- Nemanau, kad Lietuvos patriotai norės jungtis su apsišaukėliais politiniais kaliniais, nuteistais už grobimus ir vagystes.

- O tu manai tokių tarp jų nėra? Mano dėdę kadaise irgi į Sibirą aštuoneriems metams išgrūdo - dėl priekabos pagrobtų vinių. Prasidėjus Sąjūdžiui jis visiems gyrėsi, kad sėdėjo už politiką, nes materialiai okupantus silpnino, kaip koks Reiganas. Beje, su pačiu Landsbergiu jis Baltijos kelyje susikabinęs rankomis stovėjo, tik Landsbergis prie Vilniaus varpinės, o dėdė prie Radviliškio bažnyčios. Net nuotraukoje abu užfiksuoti, tik gaila, kad atskirai. Sunku įrodyti, kad buvo kartu susikabinę. Nors šiais laikais su dabartine technika galima juos ir kartu sustatyti. Iškirpai tarp jų esančius devynis šimtus septyniasdešimt aštuonis tūkstančius Baltijos kelio dalyvių ir, žiūrėk laimingas - stovi dviese su mano dėde po Radviliškio bažnyčios varpine susikabinę už rankučių. Beje, tuos reikalus profesorius puikiai išmano. Jei netiki, apsilankyk, Sąjūdžio būstinėje. Visi LPS iniciatyvinės grupės nariai iškirpti arba sunaikinti.

- Šį kartą galiu tau pritarti. Iniciatyvinės grupės pirmeiviai, labiausiai rizikavę dėl Lietuvos nepriklausomybės, yra nepelnytai užmiršti ir išstumti iš visuomeninio gyvenimo. Nei jokių išmokų, nei atminimo dovanėlių. Užtat buvę komjaunuoliai ir komunistai, pasikeitę kailiukus nomenklatūrininkai, vėl sulindo į valdžią ir, išsiurbę biudžetą iki devinto dugno, jau ruošiasi sau pasiskirti rentas iki gyvos galvos.

Dar labiau pažeminti ir paniekinti yra Lietuvos laisvės lygos nariai, kurie net ir šiandien vaizduojami marginalais, kai tik apie Laisvą Lietuvą garsiai kam nors užsimena. Istorikai prie dvaro pasiliko istorijai tik vieną unikalų egzempliorių, kuriam visų nuopelnus ant kupros užkrovė, kad tas vargšelis net vaikšto sulinkęs nuo svetimos naštos. Nei gėdos, nei sąžinės neliko pas žmones.

- Raimi, apie kokį padorumą tu kalbi? Jeigu per LLL organizuoto mitingo paminėjimą prie A.Mickevičiaus paminklo, tikriesiems dalyviams net nedavė kalbėti ir, atėmę mikrofoną, tarti žodį davė Landsbergiui, kuris ne čia buvo, o konservatorijoje per atvirą langą barškino fortepijoną, linksmindamas kaimynystėje įsikūrusius KGB darbuotojus. Apie ką dar galima daugiau kalbėti?

- Gal apie kalėjimus. Tai sakai ir tarp ištremtųjų yra apsišaukėlių kriminalinių elementų, kurie sutiktų su tavo kaliniais vienytis? O kaip tu juos atskirsi nuo tikrų politkalinių?

- Labai paprastai. Tikrieji savarankiškai kovoja už Lietuvos laisvę. O kriminaliniai... Dažniausiai tokie glaudžiasi per konservatorių. Matyt, jaučia jų grobstymo ir vagysčių mastą. Žino, kur greičiausiai ir geriausiai pasipelnyti. Antai, kaip disidentas Andrius Tučkus prie Landsbergio prilipęs. Užtat vargo nemato. Taip puikiai savo atžalą įtaisė, kad jau kelintoje vietoje valdiškus milijonus kaip savo žarsto. Todėl ir nė per žingsnį nuo savęs Landsbergio nepaleidžia, saugo kaip kokį „aukso veršį", kad svetimas nenugvelbtų. Tikras adjutantas!

- Na, gerai, tarkim, apsijungsite su politiniais kaliniais ir tremtinais. Ką su ta Lukiškių aikšte darysite?

- Kol visuomenė ginčijasi dėl bunkerio ir Vyčio, mes ten perkelsime Lukiškių kalėjimą, kad žmonės nebesipainiotų, kur Lukiškių aikštė, o kur Lukiškių kalėjimas. Žinai, kiek per tai nekaltų žmonių į kalėjimą pakliūna? O centrinėje miesto aikštėje kalėjimui bus labai patogi vieta. Vienodas atstumas ir iki Seimo, ir iki Vyriausybės. Ir iš ten, ir iš ten bus patogu kalinius atsitempti. Sutaupysime „ant transporto".

- O iš Vilniaus savivaldybės nieko į kalėjimą nesodinsite?

- Savivaldybė irgi netoli, reikės tik per upę perplukdyti. Bet iš ten daug nuteisti negalėsime, nes vėl apkaltins, kad persekiojame LGBTI narius. Pradžiai atsigabensime Šimašių. Tik prieš tai jam reikės smėlio šiek tiek papilti... Nors gal ir nereikės. Jeigu pirmiau atsivesime senukus iš Seimo, iš jų pelenai jau patys byra. Bus geriau nei smėlis. Galės Šimašius kiauras dienas savo galvą pelenais barstyti, atgailaudamas už laisvės kovotojų atminimo išniekinimą.

- Tai Vyčio Lukiškių aikštėje nebestatysite?

- Mes jį gyvą atvesime. Tik reikia gauti arklio iškamšą. Pasodinsime ant jo patriarchą, įduosime į rankas skydą, ietį...

- Vytis lyg su kardu turi būti.

- Daug kas turi būti -  Landsbergio fondas su norvegų pinigais irgi, bet... Bet, ką daryt, jeigu nebėra. Nesigręžiok, Raimi, į praeitį. Kas buvo - tas pražuvo. O ietis Landsbergiui reikalinga tam, kad šalia jo adjutantas Tučkus neatrodytų kaip idiotas, juk sakiau, kad jis nuo jo - nė per žingsnį. Žodžiu, bus puiki kompozicija: Vytis Didysis Donkichotas ir jo ištikimas tarnas Sanča Pansa.

- Tada reikės ne tik arklio, bet ir asilo šalia. Papildomos išlaidos.

- Nereikės, pats Tučkus yra kaip prisirišęs prie profesoriaus asilas. Nors savo sūnaus karjera pasirūpino šauniai.

Ta proga pacituosiu Artūrą Skardžių: „V.Landsbergio „adjutanto" A.Tučkaus 35 metų atžalos Dominyko, gimusio tais pačiais metais, kaip ir patriarcho anūkas Gabrielius, karjera. Dar prieš kelerius metus jis įvardytas, kaip puikiausias pavyzdys trisdešimtmečių kartos, stojusios prie šalies energetikos sektoriaus vairo. Taip 2013 metų rugsėjį džiaugtasi jaunam vyrui tapus suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) tiekimo ir prekybos, per Klaipėdoje pastatytą SGD terminalą („Independence"), bendrovės „Litgas" vadovu. Tačiau nutylėta, kiek Lietuvos gyventojams jau kainavo ir dar ilgai kainuos D.Tučkaus „tarnystė" Tėvynei. Prieš tapdamas „Litgas" vadovu, D.Tučkus buvo UAB „Visagino atominė elektrinė" (vėliau tapusia „Lietuvos energija") Ekonomikos skyriaus viršininku. Nuo 2016 metų pradžios eina „Lietuvos energija" Gamybos ir paslaugų direktoriaus pareigas, yra šios bendrovės valdybos narys. Taip pat „Litgas" bei dar poros bendrovių valdybos pirmininkas.

Dominyko Tučkaus karjera yra įspūdinga, žvelgiant per strateginių Lietuvos objektų prizmę. Ji prasidėjo įmonėje, statančioje Visagino atominę elektrinę, kuri taip ir nepastatyta. Nors sugebėjo išleisti 127,5 milijono litų. Dirbo, kol VAE virto „Lietuvos energija". Staigus karjeros šuolis ir jis paskiriamas specialiai sukurto „Litgas" vadovu. Perima pareigas iš dabartinio susisiekimo ministro Roko Masiulio.

Ir kokie pirmieji jaunojo Tučkaus veiksmai? Pasirašo sutartį, pagal kurią mes 2015 metais už dujas „Statoil" permokėjome 54 milijonus eurų. Megavatvalandė mums kainavo beveik 30 eurų, o visa Europa pirko už apie 20. O kur dar „Litgas" ir „Klaipėdos naftos" maržos ir kitos išlaidos. O kiek dar kitais metais pirkome ir permokėjome. Ir kiek dar metų pirksime. Tai štai tokia D.Tučkaus „dovana" Lietuvai. Ir ją leido padaryti Andrius Kubilius.

Tuometinis energetikos ministras R.Masiulis iš Seimo tribūnos garsiai kalbėjo, kad dujas „Gazpromas" parduoda už neteisingą kainą ir mes jas pirksime už teisingą. Ir staiga Lietuva dujas už neteisingą kainą perka iš Europos. Čia yra baisiausia. Tai yra žmonių apgaudinėjimas ir išskirtinis D.Tučkaus nuopelnas."

- Viskas? Jau pradėjai svetimus tekstus nusirašinėti. Tavo fantazijos jau baigėsi?

- Šaunuolis, Raimi, bajerius pradėjai mėtyti. Nejuokink, mano fantazija beribė ir niekada nesibaigia, nes be jos Lietuvoje žmogus neišgyventų: tenka fantazuoti, kad gyvenimas gerėja, kad BVP auga, kad Gerovės valstybė jau baigiama statyti, antraip, besiklausant valdžios postringavimų, pamanytum, kad ji išprotėjo. Bet įsijungi fantaziją ir vėl gera gyventi.

Dabar daug fantazuoju apie tai, kaip būtų galima greičiau atkurti Žaliojo tilto skulptūras, kurios mūsų sostinę nuo sovietmečio laikų puošė ir kurias, atseit, paminklosauga saugo. Šimašius vilniečius išdūrė ir skulptūrų nerestauravo. Tad man kilo idėja, jas atkurti gyvai. Bet tam reikalui teks visus europarlamentarus iš Briuselio atšaukti. Nes, kol senas skulptūras restauruoja, vietoj „išvaduotojų" tarybinių karių galėtų karo kurstytojai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė su šalmais bei automatais, nukreiptais į Kaliningrado pusę, pastovėti. Vietoj darbininko su valstiete geriausiai tiktų darbietis Viktoras Uspaskichas su „valstiete" Agne Širinskiene... Nors ne! Geriau tiktų Aušra Maldeikienė.

- Kodėl tau „valstietė" Širinskienė neįtiko?

- Todėl, kad reikalinga ne valstietė, o kolūkietė. O mūsų Maldeikienė yra tikrų tikriausia kaimo boba, „kolchoznikė". Ir pagal rėksmingą iškalbą, ir pagal stotą, laisvai galėtų fermose karves melžti, užuot melžusi Europarlamentą. Be to, europarlamentarus pasirinkau ne atsitiktini, dabar ten karantinas, mes jiems didžiulius pinigus mokame, o jie ten nieko nedirba. O čia, ant Žaliojo tilto, bent tuštumą, kurią patys sukūrė, užpildytų, kaip gyvosios skulptūros. Kiek mums dar liko ant tilto tuščių pjedestalų? Aha, - reikia inteligento su mokslininku. Čia, aišku, tiks istorikas Liudas Mažylis, o sau į porą galės bet ką iš Briuselio komandos pasiimti, nes kitų nelabai ir prisimenu.

- O ką statytum ant ketvirtojo pjedestalo? O kas ant jo anksčiau stovėjo?

- Aš, Raimi, irgi jau nelabai prisimenu. Įsivaizduoji, koks „svoločius" tas Šimašius - jau mano istorinę atmintį išplovė! Tada siūlau toj vietoj Petrą Auštrevičių už visas nuodėmes, padarytas Lietuvai, parklupdyti. Tegul klūpi ir meldžia tautos atleidimo: už sugriautą Ignalinos elektrinę, už per mažas ES skiriamas išmokas, už sudaužytas iliuzijas... Nors ne, netinka - tam parsidavėliui klūpėti per daug bus patogu. Lai stovi ant keturių ir galvą išrietęs į dangų vilku kaukia, už visus mus, ilgėdamasis prarastos laisvos ir nepriklausomos Lietuvos. O jei turistai klaus, kas tai per padaras , gidai galės paaiškinti, kad tai Geležinis Vilkas nuo Tauro kalno nusiritęs, nes ten dabar vyksta statybos. Tik būtinai reikės perspėti savivaldybės klerkus, kurie dažnai valkiojasi per Žaliąjį tiltą, kad tai tėra „padaras", o ne „pydaras", nes dar susigundys ropštis pas jį ant pjedestalo...

***

18 dalis. KAS GERIAU - DEVYNERI METAI NELAISVĖS AR GYVENIMAS SU MAFIJA LIETUVOJE?

- Galiu dokumentais pagrįsti, jog konservatoriai su bankroto administratorių pagalba per tuos 9 metus iš „Snoro" banko pavogė daugiau kaip milijardą eurų. Ar gerai girdi, Vitai?! Per milijardą eurų pavogta! Ir čia vieną iš pagrindinių vaidmenų atliko dabartinė Konservatorių partijos vedlė į Seimo rinkimus - Ingrida Šimonytė.

- Kodėl tu iškart pagrindinį vaidmenį paskyrei mūsų gerbiamai ir mylimai Ingridai? Juk pirmieji vogti ir grobti pradėjo samdyti aferistai - Fryklis su Kuperiu, - milijonus iš „Snoro" sumokėję sau ir savo konsultantams. Iš kur tu žinai, kaip ir su kuo jie po to dalinosi „išplautus" pinigus? Kodėl iš karto - Šimonytė? Įtariu, prisiskaitei mokykloje pagal privalomą programą Ievos Simonaitytės liūdnų istorijų apie „Šimonių likimą", tai galvoji, kad ir mūsų mielos Ingridos toks pat nelaimingas likimas laukia.

Nesulauksi!

Ji visai ne tokia. O kažkokia kitokia. Kaip ne šio pasaulio dimensija. Gyvena sodo namelyje. Su niekuo negyvena. Prabanga nesipuikuoja. Net dantų neturi už ką susitvarkyti. Bet kai užsičiaupia - gražumėlis!  Gali drąsiai varyti į šokius. Kiek galima pačiai kitus šokdinti? Svarbu mažiau šypsotis partneriams, kad negalvotų, jog su bet kuo gali nueit į koaliciją. Negarbinga džentelmenui užsipulti populiarią moterį, pone Raimondai. Žiūrėk, kiek konservatorių paskui ją velkasi, kai kurie net į Seimą atsivilko. Dar tas nelaimingas ir pasimetęs vaikis, kažkieno anūkas, maskatuojasi į sijoną įsikibęs. Ar girdėjai, kad jis savo mamą, Austėją, nori išsikeisti į Ingridą? Mainais į sugedusių ir tebegaliojančių Sorošo nupirktų konservų partiją.

- Ką tu sakai? Negali būti!

- Žinai, Raimi, esi tipiškas lietuvis, kuris tol niekuo netiki, kol pats neužlipa ant grėblio. O ypač nervina, kai kas pradeda bambėti, kodėl apie tą ar aną nerašau? Mano tiek prirašyta, kad belieka dvidešimties metų senumo straipsnius spausdinti, kurie ir šiandien yra kaip niekad aktualūs. Ir apie Landsbergio diktatą, ir apie konservatorių nužmogėjimą, ir apie gėjų įsiviešpatavimą, ir apie žyd...

- Tomkau, liaukis kurstęs antisemitizmą!

- Kartoju idiotams - ir apie žydruosius ekranus, kuriuos užvaldys e...pide... Tarkim, epidemija su sorososų idėjom apsikrėtusiais pseudožurnalistais.

- Gal vis dėlto sugrįžkim arčiau temos?

- Primink, kokia šiandien mūsų pagrindinė tema?.. Prisiminiau - panelė Ingrida Šimonytė. Nebūk, Raimi, kaip tas seksualinis maniakas - nepuldinėk be reikalo mūsų panelių lietuvaičių.

Kam tai Ingridai tavo pinigai? Jai prieš akis šimtas dienų! Juk ji mūsų būsimoji Lietuvos premjerė! Pagal nerašytas taisykles 100 dienų po naujos valdžios atėjimo jos nebus galima niekam dulkinti. Celibatas! (Turiu galvoje - agresyvią ir nuolat alkaną žiniasklaidą.)

- Oho, kaip ilgai! Per tiek laiko, žinai, kiek galima prisivogti? Šimtui metų į priekį!

- Šimtą metų ne kiekvienas išgyvena. Tik kaukaziečiai ir Rokfeleris, kuriam net aštuonis kartus širdį persodino. Tad Ingridai tiek daug vogti nereikės. Vaikų ji neturi, nebent nesantuokinių...

- Nesantuokiniais, galvojau, tik vyrai gali pasigirti...

- Gali ir vyriškos moterys. Būna, kad per daug moteriški ir jautrūs vyrai su vaikais nuo tokių pabėga, kai pamato, kad vaiko mama su kitais susidėjo. Pavyzdžiui, su konservatoriais. Bet kuris protingas nuo tokios atsižegnos, nes ne tik tėvui, bet ir mažam vaikui aišku, kad tik laiko klausimas kada juos visus susems ir pasodins. Tad dovanok, Raimi, kai ji taps premjere - 100 dienų aš nė mur mur...

Suprask, tas terminas ne šiaip sau nustatytas: kai į valdžią ateina ubagai - kalbu ne tik apie dvasios ubagus - jiems duodamas šimto dienų terminas, kad visi iki vieno sočiai apsirūpintų viskuo, ko reikia, kad paskui ramia sąžine visą save paaukotų Tėvynei. Tik gaila, kad ne visų tėvynė - Lietuva. Žinai, tuos globalistus - jiems valstybių sienos neegzistuoja, jie už atvirą visuomenę: kur pinigai - ten ir tėvynė.

- Bet, kaip rodo praktika, didžiausi grobstymai prasideda po šimto nekaltybės dienų...

- Būna pasitaiko. Būna tokių, kurie pasirūpinti savimi per nustatytą laiką nespėja. Pasitaiko ir tokių, kurie vogti įpranta ir nebegali sustoti. Tada pradeda „kanceliarinėmis prekėmis" vadinti suvenyrus, meno bei aukso dirbinius ar net tarnybinius automobilius.

- O jei revizija - kaip įrodyti, kad „suvenyrinis" automobilis yra „kanceliarinė prekė"?!

- Labai paprastai. „Įkalęs ant drąsos", įvažiuoji per vitriną į kanceliarinių prekių parduotuvę ir tu įrodyk, jei gudrus, kad mašina ten nestovėjo!

- Negi prokurorams neįmanoma tokių akivaizdžių nusikaltimų įrodyti? Čia gi viens du ir už grotų!

- Tai ko tu, Raimi, savo tiesos neįrodai? Iki dviejų nemoki suskaičiuoti?

- Man įtartina, kodėl taip advokatauji Šimonytei - ar kartais ji tavęs nenupirko? Labai keistai jai pataikauji.

- Dar nenupirko, bet šansų turi. Kad tu žinotum, kokius milijonus premjerai skirsto per ministerijų viešinimui skirtas programas. O „Respublikai" konservatoriai, kaip užkirto visas lėšas prieš dešimt metų, taip iki šiol ir neatsikerta, tad jei naujoji premjerė ir mums atkirstų nors mažą gabalėlį bent algoms susimokėti, nė kiek nesupykčiau. Čia tik tarp kitko, o šiaip negarbinga ir negražu iškraipyti rinką ir šerti Lietuvos pinigais tik užsienio bankus ir jų žiniasklaidą.

O mūsų gerbiamai ir mylimai Šimonytei advokatų nereikia. Ją, kaip ir daug kitų „Snoro" aferos dalyvių, saugo deputato neliečiamybės statusas. Kai kuriuos net europarlamentaro mandatas. O varnas varnui akies nekerta. Todėl atimti neliečiamybę ne taip paprasta. Lengviau kokiam prokurorui pačiam nekaltybę iš Šimonytės atimti, nei iš Seimo išsireikalauti tą padaryti. Jeigu, žinoma, Dalia Grybauskaitė to pati nepadarė, prieš prastumdama savo gerą draugę į finansų ministres. Matyt, gerai stumtelėjo, kad net iki tokių aukštumų nuriedėjo! Gal ir tau, Raimi, trūksta postūmio ar kokio nors iššūkio? Aš dar pagalvosiu. Jei ką sugalvosiu, būtinai pasakysiu. Ar dabar viską supratai, Raimi?

- Supratau. Bet ne viską... Labai tu čia man daug prikalbėjai. Nors esmė aiški: laiko turiu nedaug, jeigu noriu kažką svarbaus pasakyti, nes netrukus prasidės celibatas. Ką gi, skubu pasakoti apie bankų plėšikus ir su visais dalintis man žinoma informacija.

Žinai, esu tarp šalies komercinių bankų ilgiausiai iš visų išdirbęs valdybos pirmininko pareigose banko vadovas. Tikrai mačiau gyvenime, kaip sakoma, ir „šilto", ir „šalto". Net tris Lietuvos banko valdybos pirmininkus - Visokavičių, Ratkevičių, Šarkiną - pergyvenau. Daug galėčiau ir apie Lietuvos komercinę bankininkystę papasakoti, buvau prie jos ištakų. Mačiau, kaip žlugo „Sekundės" bankas, „Nida", „Ekspres" bankas, Panevėžio „Ateities" bankas, Lietuvos akcinis inovacinis bankas, „Litimpex" bankas ir kiti. Daug įdomių dalykų ten buvo, daugelio politikų ir valdžios atstovų „ausys ten kyšojo".

Pats „Snoras", jei ką, net dvi krizes atlaikė: 1998 metų Rusijos ir 2008-2010 metų pasaulinę finansinę. Ar niekam nepasirodė keista, kad bankas „Snoras", net neturėdamas užnugaryje motininio banko užsienyje, kaip skandinavai, sugebėjo savo jėgomis sėkmingai pergyventi 2008 metų prasidėjusią pasaulinę finansinę krizę ir, vienintelis visą tą laiką dirbęs pelningai, staiga „suklupo" 2011 m. lapkričio mėnesio viduryje, krizei jau pasibaigus?

Dar galiu pasakyti, kad nei 2009 metais, per patį finansinės krizės įkarštį, nei vėlesniais - 2010 - metais, „Snoro" bankas niekada nesikreipė, neprašė ir negavo jokių dotacijų ar paramos iš valstybės. Net sunkiausiu metu mes ne tik išsaugojome savo veiklą, bet ir ją plėtojome, uždirbdami pelną ir mokėdami mokesčius valstybei, priešingai, nei skandinavų bankai, kurie buvo atleisti nuo mokesčių ir valstybei pinigų nemokėjo.

- Kategoriškai, Raimi, su tavimi nesutinku. Ir SEB ir SWED bankai valstybei visus mokesčius susimokėjo. Ne Lietuvos, o Švedijos valstybei. Normalu, kai verslas savo gimtąją šalį remia. Nenormalu, kai mūsų idiotiška valdžia geriausius verslininkus bei specialistai priverčia iš čia emigruoti svetur, ir tada jie moka mokesčius svetimose valstybėse. Kadaise net aš buvau priverstas taip nepatriotiškai daryti. Valdžia privertė. Tik ne Vytauto Landsbergio, o Adolfo Šleževičiaus. Įsivaizduoji? Buvau priverstas dirbti kaip koks Rokas Masiulis, atsiprašant, per ofšorus!

- „Įduomu, įduomu"... Kitus moralizuoji, o pats esi ne mažiau bjaurus.

- Skonio reikalas. Vyrams aš ir nenoriu būti gražus. Tokiems gana ir Gražulio. O aš jau kaip nors atkentėsiu savo nuodėmingą gyvenimą su moterimis. Nes jos irgi kenčia.

Tik pagalvok, šitiek ekrano „žvaigždžių" - dizainerių, žurnalistų, artistų, sportininkų, politikų - į LGBTI gretas įsirašė, o kas liko mūsų lietuvaitėms? Tik šaltkalviai, santechnikai, tolimųjų reisų vairuotojai ir aš, kiemsargis. Kol tie tolimųjų reisų vairuotojai su pakelės prostitutėmis nuvairuoja į kairę, jų nelaimingos žmonos kankinasi ir tokiais atvejais mes, kiemsargiai, iš paskutinių jėgų stengiamės, kad vienišos jų žmonos neįsirašytų į LGBTI nares. Kitaip kiemsargiai su šaltkalviais ir santechnikais pradėtų patys vienatvėje kankintis, gerti, nebevykdyti planų, kris ekonominiai rodikliai, BVP, sustos fabrikai ir gamyklos, prasidės krizė, nebus kas moka mokesčius valstybei, Seimo nariai be algų ir priedų išsilakstys, o kas tada ganys mus, veršius? Ir viskas per tuos pyder...

- Nusiramink, Vitai, nebesinervink. Kas trukdo šaltkalviams su santechnikais įstoti į LGBTI? Gyventumėte sau ramiai, kaip normalūs žmonės, ir vargo nematytumėte.

- Tai, kad tokių nepriima! Sako, kad tai mes esam tikri „pyderai", o jie visi yra gėjai. Atseit, nepriklausome išrinktiesiems ir nepatenkame į „auksinį milijardą". Kaip jie ten visi susiskaičiuoja, vienas Dievas težino... Nors dar geriau žino jo vietininkai Žemėje - mūsų kunigai. Šitie nuo mažų dienų vaikus pradeda skaičiuoti ir tikrinti: kurie tiks „auksiniam milijardui", o kurie klapčiukai - nelabai.

- Na, tu čia jau visai nusivažiavai. Gal, sakau, keičiam temą. Papasakok apie savo ofšorinius verslus. Gal skaitytojams ir nebus labai įdomu, bet, manau, prokurorus turėtum sudominti.

- Tai kad jie nelabai ofšorais domisi. Matei, koks didelis ofšorinis laivas jiems prieš pat nosis šmirinėja? Pirmyn - atgal, pirmyn ir vėl atgal... Ir nieko! Roko parinkta komanda dirba, kaip pelytės savo juodą darbą, o prokurorai, kaip tie riebūs ir sotūs naminiai katinai, guli ant pilvo arba ant nugaros išsivertę ir murkia kažką neaiškaus panosėje, laukdami, kol gaspadinė su tautiniais rūbais juos dar kaip nors pamalonins. Paskirs į generalinius ar KT teisėjus.

- Tai tada pasakok, kas ir kaip ten buvo su tavo ofšorais?

- O buvo taip... Po „Respublikos" straipsnių „Klanas" ir „Invazija" apie tai, kaip komunistai plauna savo partijos turtą ir pinigus, redakciją užpuolė krūva tikrintojų ir revizorių (žiūr. nuotraukas) iš mokesčių inspekcijos. Laukė net rugsėjo pradžios, bet ne dėl to, kad tada yra „Respublikos" gimtadienis, o kad geriausieji iš geriausiųjų revizoriai sugrįžtų iš vasaros atostogų. Nors, sako, draudžiama vienu metu tikrinti kelioms revizijoms, mus užsipuolė ir „Sodra". „Respublikos" buhalterija buvo visai paralyžiuota, kilo grėsmė, kad likę be atlyginimų išsilakstys paskutiniai mano darbuotojai.

Premjero A.Šleževičiaus nurodymu, visus Lietuvos bankus kategoriškai perspėjo, kad man neduotų jokių kreditų. Valstybinių įstaigų vadovai buvo asmeniškai premjero įspėti: jei „Respublikoje" pasirodys bent vienas skelbimas, jie išlėks iš savo postų. Pamenu, kaip persigandęs Lietuvos draudimo vadovas Kęstutis Šerpytis manęs maldavo išimti visą reklamą iš laikraščio, nors kontraktą su mumis pasirašė net keleriems metams į priekį. Pajutę, iš kur vėjas pučia, atsisakė pas mus reklamuotis ir privatūs verslininkai. Liko tik „Kristianos" skelbimai, nes Benas Gudelis dar neseniai buvo parvažiavęs iš Amerikos, į kurią dar anksčiau jis persikėlė iš Kauno, ir nelabai žinojo, kas būna tiems, kurie bando eiti prieš vėją. Bet kuriuo atveju, esu jam už tai dėkingas.

Kadangi laikraštis savo pozicijos nepakeitė ir toliau kritikavo komunistus, kurie plovė ES skirtus Lietuvai pinigus per „Tauro" banką, mano namo kieme susprogdino granatą. Policijos tyrimas šokiravo: mat iš akies nustatė, kad granatą įsimečiau pats, norėdamas išgarsėti ir atkreipti į save dėmesį. Kadangi tą naktį pas mane viešėjęs brolis Gintaras buvo išėjęs į kiemą parūkyti, po tokios versijos jis labai įsižeidė, kad pasigarsinti norėjau jo gyvybės sąskaita (rankinės granatos skeveldros susmigo į sieną, netoli tos vietos, kur jis stovėjo). Visa laimė, kad mano brolis, kaip tikras brolis, ilgai nepyko. Tik gražiai paprašė, kad kitą kartą, mesdamas granatą, būčiau atidesnis ar bent įspėčiau, kad svečiai spėtų išsivažinėti. Kai prižadėjau, susitaikėme. Ir net po šimtą gramų padarėme.

Kadangi tuo pat metu per visą žiniasklaidą ant manęs be perstojo liejosi purvas su užsakymų numeriais, supratau, kad ilgai Lietuvoje neištempsiu. Ne tik psichologiškai, bet ir finansiškai. Neturėjau jokių santaupų. Buvau jaunas, naivus ir šventai įsitikinęs, kad nėra ko bijoti, jei nieko blogo nepadarai. Be to, tikėjausi, kad sulauksiu skaitytojų palaikymo ir valdžia manęs galutinai nedrįs sunaikinti, nes „Respublika" tais laikais buvo labai populiari. Bet tu, Raimi, jau pats puikiai žinai, ką reiškia, kai ant tavo galvos nuo ryto iki vakaro per radiją, televiziją ir spaudą liejamos purvo vonios. (Ačiū Dievui, interneto ir idiotiškų komentarų nebuvo.) Netrukus išsilakstė skaitytojai, draugai, pažįstami. Pamenu, tada per vieną redakcijos gamybinį pasitarimą garsiai visų paklausiau, ar nevertėtų man savo pavardę pasikeisti ar kito vyr. redaktoriaus pasiieškoti.

Beje, paklausiau labai nuoširdžiai, nes kai visą laiką esi atakuojamas papirktų propagandistų, anksčiau ar vėliau pasijauti esąs dėl kažko kaltas, net jei konkrečiai nežinai dėl ko? Negana to, pradedi mąstyti kaip nusikaltėlis ir net elgtis kaip tikras banditas: vieni ruošiasi džiūvėsėlius, kiti kaip Artūras Zuokas bėga slėptis į Lenkiją, treti dar toliau, pavardžių, Raimi, neminėsiu. Ir tai logiška, nes kai ant tavęs „užvažiuoja" sistema su savo „kišeniniais" spec. agentais, prokurorais ir teisėjais, šansų išsigelbėti ne daug. Juk kas ieško - tas randa. Kartais ir tai, ko net nesi padėjęs. Anksčiau dar galėjo žmogus kreiptis į Maskvą ar spaudą. Dabar nei ten, nei ten žmonių nebepriima. Tik konservatorius ir LGBTI narius. Tu supranti mane, Raimi? Žinau, kad puikiai supranti. O štai dauguma nesupranta. Nežino, ką reiškia, kai tu nuoširdžiai teisėjui viską pasakoji, o jis tuo metu bukai pro langą į vieną tašką žiūri, nes nuosprendis būna iš anksto suderintas su tais, kuriais reikia. Vargšė ta mūsų Temidė!

O tuomet, kartu su revizoriais, prokurorais ir banditų išpuoliais, horizonte, kaip maitvanagiai, pasirodė investuotojai iš Vokietijos stambaus spaudos koncerno, kurių prieš tai aš nepriėmiau į partnerius. Jie irgi prieš mane veikė išvien su valdžia, ir net už dešimt tūkstančių markių buvo premjero patarėją pasisamdę, kurį visur paskui save, taip pat ir į mano redakciją, vedžiojosi. Atseit kaip asmeninį vertėją ir patarėją. (Ar ne taip, mielas kolega, Viliau Kavaliauskai?)

Jau daug vėliau sužinojau, kad „Respublikos" laikraščio laukė panašus likimas kaip ir „Snoro" banko. Pamatę, kad mano laikraščio akcijų įsigyti nepavyks, nutarė jį sužlugdyti ir sunaikinti. Vėliau Finansų ir mokesčių inspekcijos viršininkas savo atsiminimų knygoje rašė, kad „socdemų" valdžia jam aiškiai prisakė prie „Lietuvos ryto" nesikabinėti, o „Respublikoje" būtinai rasti ir priskaičiuoti baudų ne mažiau kaip keturis milijonus. Už ką?

Už bet ką!

Juk dviprasmiškus įstatymus išleidžia pati valdžia. Po to kaip pati nori, taip pati ir traktuoja. Žodžiu, užšaldė sąskaitas, išsivedė didelę dalį darbuotojų į komunistų laikraštį „Diena" (buvusią „Tiesą"), tuo pat metu jiems į talką atskubėjo konservatoriai, kurie už biudžetinius pinigus ant žurnalinio popieriaus išleido blizgančią „Lietuvą", didelį spalvotą laikraštį, kuriam kadrus parinko pagal principą: „Ar tikrai nekenčiate to įtartino ir bjauraus tipo Tomkaus?" Praktiškai ir aš galėjau ten lengvai įsidarbinti, nes, kaip sakiau, jau pats save įtarinėjau, bjaurėjausi savo tipažu, o rytais skusdamasis ėmiau nekęsti ir atvaizdo veidrodyje. Net kildavo nuodėmingų minčių eiti į mišką pagrybauti, nors jau buvo sniego...

Bet galiausiai suveikė savisaugos instinktai. Neleido sąžinė palikti bibliotekininkę žmoną su dviem mažamečiais be jokio pajamų šaltinio, net už kooperatinį butą nebuvau iki galo sumokėjęs. Tada ir kilo mintis pasinaudoti ofšoru. Kadangi nelabai žinojau, kas tai per daiktas, pasiteiravau pasaulio daug mačiusio Šarūno Marčiulionio, kuris labai keistai sureagavo. Po to kitiems guodėsi, kad aš jam įtartinus klausimus uždavinėjau. Teko konsultuotis su užsienio partneriais suomiais, kurie man laikraštinį popierių tiekė. Paaiškinau jiems politinę situaciją, pasakiau, kad, jeigu mane čia sunaikins, jie neteks gero kliento, kuris pirmas iš visos TSRS pas juos popierių pradėjo pirkti. Mane suprato ir išvardino kokiose šalyse ir salose, geriausiai paslėpti pinigus. Pasirinkau Kiprą. Kad neapkaltintų mokesčių vengimu. Mat kitur pakakdavo administracinį mokestį sumokėti, o ten ir mokestį, ir dar šešis procentus nuskaičiuodavo valstybei.

Pasiėmiau į dalininkus kelis kompanionus, kad, jei kas man nutiktų, redakcijos pinigai nedingtų. Bendraklasį Vitulį ir karatistą Alvydą, kuris kažkada net banditus treniravo. Nusibaladojome mes į tą salą. Pasisamdėme vietos ofšorinės kompanijos direktorių, kuris garantavo mums, kad niekada niekas nesužinos, nei kas yra savininkai, nei kiek mes pinigų turime. Pasijutau, nepriklausomas kaip „Independence"! Žlugus „Respublikai", būčiau turėjęs finansų emigruoti į Klaipėdą, pas brolį Gintarą, kurio partneris „Vakarų Eksprese" buvau, o iš ten vėl būčiau bandęs atkovoti Vilnių, o gal ir Lietuvą. Arba, iš bėdos, Žemaitiją, kuri ne kartą gelbėjo Lietuvą nuo kryžiuočių, tarp kurių buvo ir su Landsbergių pavarde. Tik tada vėl pajutau žemę po kojomis ir praėjo noras žiemą grybauti.

Po kiek laiko politinė situacija išsisprendė mano naudai. Prezidentas Algirdas Brazauskas susipyko su premjeru Adolfu Šleževičiumi, kuris, dėl atsiimto asmeninio indėlio iš žlungančio Lietuvos akcinio inovacinio banko, buvo priverstas savo noru" atsistatydinti. Itin brangi ir prabangi konservatorių „Lietuva" bankrutavo. Revizijos nieko pas mane nerado, tik prisikabino, kad buhalterija neišsiuntė inspekcijai pranešimo apie suremontuotą ir parduotą Vito Lingio našlės namą, už ką dvigubai didesnę baudą nei namo vertė paskyrė (už neišsiųstą popieriuką!) ir dar bandė apmokestinti redakcijos lėšomis remiamus našlaičius, kurių tėvus Medininkų muitinėje „Omono" išgamos sušaudė. Tą akimirką man Lietuvos pareigūnės, kurias valdžia užsiundė, buvo tolygios „Omonui". „Kišeninės" menkystos.

O sunkiausia buvo atsisakyti ofšoro paslaugų. Matydami, kad pajamos didžiulės, Kipro kompanijos administratoriai staiga pareiškė, kad ofšorinės kompanijos uždaryti negalima, nes reikia sulaukti kalendorinių metų pabaigos, po to reiks dar metų, kol sutvarkys visus popierius.

Pasiunčiau į Kiprą advokatus. Kipras mano advokatus pasiuntė dar toliau. Po to pasiunčiau sportininkus, kurie treniravo banditus. Kipro banditai pasirodė kietesni. Tada pasiunčiau į Kiprą faksu Interpolo raštą, o jame parašiau: „Misteris Vitas Tomkus yra įtariamas narkotikų ir ginklų prekyba. Šiuo metu jis sulaikytas ir sėdi uždarytas kalėjime, kol bus išaiškintos jo visos finansinės operacijos. Mūsų duomenimis, dalis lėšų buvo plaunamos ir per Kipro ofšorus. Prašome nedelsiant pateikti visus finansinius dokumentus, kitaip būsime priversti kreiptis į Kipro atitinkamas instancijas."

Po kelių dienų ofšorinė kompanija buvo uždaryta, o pinigai pervesti į mano nurodytą sąskaitą.

- Tikiuosi ši informacija konfidenciali. Tik tarp mūsų. Ne spaudai. Juk apie savo ofšorines kompanijas nesiruoši viešai paskelbti?

- Jau vėlu, Raimi, paskelbiau. Iš interneto tau skaičiau. Tu mano pirmasis skaitytojas, tiksliau, klausytojas. Lai ši vieša mano išpažintis bus vietoj sekmadieninio pamokslo. Tik man nereikia jokio išrišimo. Priešingai, labai noriu, kad Lietuvos prokurorai susidomėtų mano nešvaria veikla. Savo ruožtu pasižadu su teisėtvarka bendradarbiauti. Nurodysiu net sąskaitą aerouoste Frankfurte prie Maino,(Vokietijos „Commerzbank"!), per kurį pinigai į Kipro ofšorinę kompaniją tekėjo.

- Aš jau padedu tikėti kad tu pats sau granatą į namų kiemą įsimetei. Kam šitaip kvailai elgiesi?

- Labai svarbu sukurti precedentą. Nes Lietuvos prokurorai yra skystaklyniai ir skystakiaušiai. (Nežinau, dar kaip kitaip juos pavadinti?) Jie niekada neišdrįs be valdžios palaiminimo pradėti tyrimą dėl „Independence" ar LB vadovo Vasiliausko ofšorinės veiklos. O kokia valdžia išduos sankciją save areštuoti dėl korupcijos?! Mano atveju visų interesai sutampa: ir valdžios, ir spec. tarnybų, dabar jau ir prokurorų, ką ten bekalbėti apie kolegas konkurentus, kurie seniai tarnauja užsienio kapitalui.

- Vitai, internetas dar nieko nereiškia. Jei ką, pasakysi, kad išdykę anūkai kompiuterį maigė. Svarbiausia, nespausdink savo laikraščiuose, nes neišsiginsi, kad tavo padūkėliai spaustuvėje mašinų mygtukus spaudinėja. Tikiuosi, kad tau dar užteks proto to nespausdinti?

- Raimi, nesišaipyk, iš manęs. Juk puikiai žinai, kad mūsų visas protas iš Lietuvos nutekėjo į užsienius. Čia liko tik durniai, kurie netiki, kad galima kažką Lietuvoje pakeisti, ir durniai, kurie dar tiki, kad Lietuvos likimą gali nuspręsti patys lietuviai. Kurie iš mūsų durnesni parodys laikas. O kol kas durniausiai atrodo tie, kurie garsiai giriasi apie sau kuriamą Gerovės valstybę: jei jau susikūrei rojų, stropiai tarnaudamas SEB klerku ir mulkindamas lietuvių tautą, tai bent turėk sąžinės, žmogau, apie tai nesigarsinti ir neerzinti tautiečių, kurie priverstinai sėdi namie, pajamas bei verslus praradę.

***

17 dalis. KAM LIETUVOJE GYVENTI GERA IR KAM NEGERA RUSIJOJE?

- Tai sakai, Raimi, tau žurnalistai nebepatinka? Keista, anksčiau juos labai mėgai, aplink tave pulkai su fotoblykstėmis tupinėjo.

- O tau jie labai patinka?

- Kaip man gali patikti tai, ko jau seniai Lietuvoje nebėra? Beje, ir pasaulyje.

- O kur jie išgaravo?

- Kas kur. Vieni įsitaisė dirbti viešųjų ryšių specialistais, nes ten daugiau moka, kiti nuėjo darbuotis pas ministrus padėjėjais, nes ten daugiau informacijos, kurios negalima skelbti, bet galbūt galima be skelbimo parduoti, treti buvo užverbuoti VSD arba Sorošo fondų, todėl rašo tik tai, ką jiems kiti parašo. Taip honorarą iškart dviejose vietose gauna, nes taip labiau apsimoka. Todėl ir straipsniai pasirodo viešumoje daugmaž vienodi. Viena tiesa, vienas požiūris, greitai, žiūrėk, ir viena vadovaujanti partija beliks, nes konservatoriai su liberalais baigia galutinai susilydyti: ta pati programa, tos pačios nuostatos apie šeimą, ta pati pozicija įvairiais klausimais (įskaitant - intymius), tiktai pozos ir lytys skirtingos, kurių net pusšimtis jau priskaičiuota. Aplink siaučia tokia juodašimčių tolerancija, kad jei kas pasisako už tėvų papročius bei tradicijas, tokio iš karto netoleruoja. Sumala į miltus. Kaip senais gerais laikais...

- Aha! Rusų pasiilgai?

- Ne. Labiau rusių... Tu ten Maskvoje jų daug prisižiūri?

- Labai daug, nes langai į gatvės pusę. Prisižiūriu sočiai. Tai, sakai, likai vienas žurnalistas?

- Dažniausiai kiemsargiu prisistatinėju, nes šiais laikais prisistatant žurnalistu reikia turėti pilietinės drąsos ir neturėti gėdos jausmo. O kiemsargius visi daug palankiau vertina. Lyginant su žurnalistika beveik prestižinė profesija. Gal todėl, kad vis daugiau žmonių turi savo nuosavus kiemus, bet po epidemijos, spėju, situacija iš esmės pasikeis: kiemsargių vertė nuvertės, nes nebebus nei kur, nei kam šluoti. Viską susišluos ir iššluos švedų bankai. Tikriausiai teks grįžti prie savo senos profesijos ir vėl parsidavinėti. Tik bijau, kad nereikėtų eiti dirbti prie stoties, nes naujojoje valdžioje, ministerijose, Vyriausybėje, prezidentūroje, LRT ir Seime parsidavėliai jau visas „šiltas" ir brangiai apmokamas vietas išgraibstė.

- Kaip matau, Lietuvoje gyvenimas smarkiai pasikeitė. Sparčiai keičiasi ir pasaulis, nes ne juokais yra pasimetę Žemės gyventojai, kai Naujoji Pasaulio Tvarka nuolat varo visus iš proto su savo apsišaukėliais Baltarusijos ir Venesuelos prezidentais, juoda ir buka propaganda, akivaizdžiai demonstruojama ir nebaudžiama korupcija, tyčia kurstomais neramumais, ką jau bekalbėti apie Europą užplūdusius emigrantus, kurie jau europiečiams galvas pjausto. O pastebėjai, Vitai, kaip vis labiau įsigali dvigubi standartai? Vieniems viskas leidžiama, kitiems absoliučiai nieko!

- Ne aklas, Raimi, viską pastebiu. Ypatingai mane nervina LRT, kurią visi nusipirkom ant savo galvos. Ten vien tik dvigubus standartus demonstruoja. Pavyzdžiui, kai rodo filmus, kur būna herojai rūkoriai, visuomet ekrano apačioje bėga titrai: „Sveikatos apsaugos ministerija įspėja, kad rūkymas kenkia jūsų sveikatai!" O kai rodo filmus, kuriuose vis dažniau vaidina herojai gėjai, ekranuose niekas nebėga. Kodėl?

- O kas turi bėgti?

- Tokie patys titrai su užrašu: "Sveikatos apsaugos ministerija įspėja, kad analinis seksas kenkia  jūsų sveikatai!" Bet koks urologas jums tai patvirtins. Kodėl LRT tokie dvigubi standartai ir žiūrovai neįspėjami, kas jų laukia, jei paseks gėjų pavyzdžiu? Jeigu jau rimtai užsiima LBGTIQ propaganda, privalo visus įspėti ir apie dar rimtesnes pasekmes. Juo labiau, kad mūsų išlaikomoje televizijoje ypač daug kam gresia problemos, apie kurias perspėjo urologai. Baisu, kas darosi pasaulyje.

- Taip, viskas keičiasi. Pasikeičiau ir aš, nes tas gyvenimas man stipriai aplamdė šonus arba, kaip sako žmona Sigita, iš manęs akmenį padarė.

- Betgi akmens įvaizdis, Raimi, nėra pernelyg patrauklus: tvirtas, bet šaltas; kietas, bet bejausmis; pavojingas, bet tik jeigu išjudini iš vietos ir gali pakelti. Kaip manai, Raimi, ar man pavyks tave pakelti ir, išjudinus, iš Maskvos į Lietuvą parsiridenti?

- Nesupratau? Tu čia ką - nori sėkmingai užbaigti Lietuvos specialiųjų tarnybų pradėtą ir neužbaigtą „pagrobimo" operaciją? Negi tave VSD iš KGB perverbavo?

- Raimi, nusiramink. Tam, kad perverbuotų, pradžioje reikia užverbuoti. Kam aš toks reikalingas? Liežuvio už dantų nenulaikau, ką žinau - tą išpasakoju, nei KGB, nei VSD nesu tikrai tinkamas, nes pirmai sutiktai nepažįstamajai prie baro ir alaus bokalo ne tik visus slaptus agentus įvardinčiau, bet ir išduočiau jų telefono numerius, kas kiek uždirba, o paskui slaptažodžius bei slaptavietes išplepėčiau. O jei nuo alaus pasigerčiau, pasielgčiau dar baisiau: pasiūlyčiau savo pašnekovei už pusę kainos valandai ar dviem išsinuomoti konspiracinį KGB ar VSD slaptą butą...

- Jooo... Pavojingas tu žmogus, Vitai. Dabar suprantu, kodėl Siga be ypatingo entuziazmo ir labai nenoriai mane su tavimi į barą išleisdavo. Vis dėlto moterys turi nuojautą ir intuiciją. Jautė, kad gali mane iš kelio išvesti.

- Aš?! Tu ką... nežinau, ko prisigalvojai, manęs besiklausydamas, bet tik norėjau pamokyti, kaip galima iš visko daryti biznį? Pavyzdžiui, gražiai merginai prie baro pasiūlai išsinuomoti konspiracinį butą pasimatymams ir tegul ji ten vedasi, ką tik nori. Šiandien tai pats pelningiausias biznis Lietuvoje - butukas trumpalaikiams pasimatymams! Nereikia nei priežiūros ypatingos, nei mokesčių valstybei mokėti. Ar nematai, kaip auga naujų butų statybos? O kai Laisvės partija garsiai pažadėjo prostituciją legalizuoti, nepatikėsi, net Darius Mockus su Robertu Dargiu susimetė! Kas galėjo pamanyti, ar ne? Žodžiu, suteneriai nebespėja klientų plotu aprūpinti. Įsivaizduoji, Raimi, jei nori su svetima pasidulkinti, turi eilėje visą savaitę laukti, kol plotas atsilaisvins. Įsivaizduoji, kur mūsų Lietuva nusirito? Šitiek ilgai mūsų žmonės čia turi iškentėti?

- O tu irgi kenti su visais?

- Raimi, Raimi... Pažiūrėk, kokios nekaltos mano akys! Ypač - kairė.

- Nesupratau, kodėl tik kairė?

- Dešinė yra prasikaltusi. Linzę pametė. Tai dabar už pabaudą aš pro ją nežiūriu.

- Nuo kada tu pradėjai nešioti linzes?

- Gal jau koks mėnuo... Supranti, tokia nesąmonė išėjo? Į internetą atėjo dirbti jaunos ir simpatiškos būsimos žurnalistės. Tai aš joms redakcijoje mokymus organizavau. O kai manęs parsivežti atvažiavo žmona, ant minkštasuolio linzes pamatė. Kaip ji jas pamatė, iki šiol niekaip nesuprantu - juk tokios mažos ir permatomos? Gerai sakai , kad moterys turi nuojautą ir intuiciją. Nuo to karto kasdien ir nešioju linzes, kad maniškė nieko nejaustų ir nesikankintų.

- Dar gerai, kad tavo studentės „biusthalterio" nepaliko, vaikštinėtum dabar išdidžiai, kaip tas su karūna iš Laisvės partijos. Gal, sakau, jis irgi žmonai įkliuvo ir dabar pedalu apsimeta?

- Vėl tu, Raimi, nieko nesupratai. Apie mane pagal save sprendi. Tarp manęs ir studenčių nieko nebuvo. Ilgai dirbant prie kompiuterio, vienai iš jų pradėjo ašaroti akyse. Išsiėmė linzes, pamerkė, paliko ir užmiršo. O tu iš kart - „biusthalteris"! Tavo žiniai, liemenėlės ji net neturėjo. Įtartinos mintys, Raimi, tavo galvoje sukasi.

- Man jau gana. Su tavo demagogija, jaučiu, pats tuoj būsiu dėl „Me Too" apkaltintas...

- Čia pasiūlymas ar pasisiūlymas? Nežinojau, kad per telefoną galima savo artimo draugo užsigeisti. Gal tu Maskvoje, sakau, iš nuobodulio reguliariai pradėjai su sekso linija kalbėtis, ką? O gal tam reikalui pats visus „Snoro" pinigus ištaškei ir dabar sieki nekaltas mergaites, Ingridą su Dalia, apkaltinai, begėdi tu. Kas dabar, Raimi, jas abi ves, a?

- Policininkai. Su antrankiais. Ir tikrai ne prie altoriaus... Gal jau pradėkime rimtai kalbėti?

- Galima. Nes aš jau viską apie tave sužinojau ir išsiaiškinau.

- Ką tu sužinojai? Ką tu, šmiki, išsiaiškinai?

- Malonu buvo sužinoti, kad tau ir Antonovui patiko mano pasiūlymas dėl tapatybės pasikeitimo, ir kartu nemalonu, kad tu pasirinkai ne žydišką variantą... Kaip suprantu, mūsų vyriškai draugystei galas. Nes esu nusiteikęs gyvenimą užbaigti senamadiškai.

- Eik tu, Vitai, na...(Žodis Lietuvoje nevartotinas, dažniausiai vartojamas Rusijoje, kai vyrui reikia skubiai pasiųsti kitą vyrą pas gėjų.- Interneto administratorės- stažuotojos pastaba.)

- Ir vėl tu apie tą patį, Raimi. Nejaugi nebegali suvaldyti savo iškreiptų fantazijų. Greičiau pasakok apie savo apvogtą banką, gal bent taip pavyks atsikratyti nuodėmingų minčių.

- Užpi...ai tu mane negyvai.

- Raimi, liaukis, labai prašau nebefantazuok. Susitvardyk ir nebesiaudrink. Galvok ir kalbėk tik apie „Snoro" banką.

- Užsičiaupk... Kalbu tik apie b-a-n-k-ą!!! „Snoro" banką subankrotino tik tam, kad galėtų paslėpti visus galus. Tam ir pasikvietė užsieniečius bankroto administratorius, kad galėtų procesą paslapčia valdyti. Kai suprato, kad neteisėtai nacionalizavo, ir suvokė, jog iki paskutiniųjų mes ginsimės teisiniu keliu, tai ir subankrotino iš baimės. Ar rastum dar kur Europoje tokį atvejį, kad valstybiniam bankui būtų paskelbtas bankrotas, kai pati valstybė jį ką tik nacionalizavo? Nerastum. Nėra to buvę!..

Užtat, kiek daug buvo atvejų, kai valstybės savo bankus gelbėjo. Pameni, kaip Amerikoje prasiskolinusį „Lehman Brothers" banką valdžia milijardais apipylė, nors prisidirbę banko vadovai išeidami sau šimtus milijonų dolerių išsimokėjo - kaip premijas už „gerą" darbą. O kaip Prancūzija išgelbėjo savo „General Society" banką, kai trisdešimtmetis vadybininkas sugebėjo išdalinti net keliolika milijardų eurų beviltiškų paskolų, ką bekalbėti apie Europos Sąjungos vadovybę, kuri išleido krūvas milijardų, gelbėdama Graikiją, nors iš tikrųjų Angela Merkel rūpinosi savo vokiškais bankais, kurie buvo ant bankroto ribos. Tik mūsų valdžia pasielgė priešingai: nacionalizavo ir paskelbė bankrotą. Kodėl bankui neleido vystyti veiklos? Atsakymas aiškus: iš veikiančio banko nebūtų įmanoma milijardo išgrobstyti!

***

16 dalis. TAS BEPROTIŠKAS BEPROTIŠKAS BEPROTIŠKAS PASAULIS

- Tai dabar imk, Raimi, ir įvardink konkrečiai, kas ir kaip jus „numelžė atsakančiai"?

- Konkrečiai viską pasakysiu teisme. Dabar daug ko sakyti advokatai neleidžia.

- Tada aš tau pasakysiu, ką privalai padaryti, jei nori visus pinigus ir „Snoro" banką atgauti. Galima tai pavadinti „komerciniu pasiūlymu" arba „gera naujiena". Nori sužinoti? Aišku, nori, jaučiu, kaip iš susijaudinimo tampai telefono ragelį, net mano aparato laidas įsitempė.

- Nežinojau, Tomkau, kad esi taip nuo gyvenimo atsilikęs. Tikras atgyvena. Šiuolaikiniai žmonės laidiniais aparatais nebesinaudoja. Nežinojai?

- Žinojau. Kas dieną juos per televiziją matau: kaip pas prokurorus su antrankiais tampo ir po teismo sales vedžioja. Žinai, kodėl? Mat gyveno per daug šiuolaikiškai ir visi moderniais „mobiliakais" naudojosi. Labai norėjo prieš kitus pasirodyti. Štai dabar ir rodo visus per kriminalinę kroniką. Daugiausia įkliuvo per beprotišką potraukį telefonams. Su jais visur vaikščiojo, bendravo, kalbėjo, pietavo, miegojo. O aš, kaip, sakai, atgyvena, su savo pririštu prie sienos aparatu esu pats saugiausias žmogus šiame išprotėjusiame pasaulyje. Laidinius telefonus spec. tarnyboms pasiklausyti sunkiausia. Reikia kažkaip į vidų patekti, „blakę" ragelyje įtaisyti, - daug darbo ir rizikos, be to, ir „blakių" niekas nebegamina. Kitas reikalas yra pasijungti prie jūsų „mobiliakų". Todėl per daug prieš mane savo prabangiais telefonais nesipuikuok, nes ne visada prabanga yra proto požymis. Įsikandot visi kaip užsukti: „Jei toks protingas - kodėl neturtingas?" O jeigu žmogus garbingas, visą savo gyvenimą sąžiningai dirbo ir įstatymų paisė, ką - jam dabar nusišauti? Ar, išėjus į pensiją, tapti banko plėšiku?

- Ko tu dabar užsiputojai? Kodėl tu visa tai dabar tik man sakai?

- O tu ką, ne vienas? Tada perduok kitam telefono ragelį.

- Ne ragelį, o... Ai, ką čia tau aiškinti? Klok, savo tą biznio planą, kaip banką atgauti.

- Labai paprastai. Nes viskas , kas genialu, yra labai paprasta. Klausyk įdėmiai... Tave su Antonovu užpuolė ir apiplėšė lietuviai. Pasitelkę anglosaksus. Tavo Antonovas - ruskis, kurių niekas nemėgsta, o tu atstovauji lietuviams, kurių niekam negaila. Jums reikia kuo skubiau pasikeisti!

- Ką?

- Tautybę!

- Ką?!

- Čia dar ne viskas. Po to skubiai pasikeisti seksualinę orientaciją.

- O lyties keitimo operacijos nenori pasiūlyti?

- Kol kas, ne. Visų pirma, brangiai kainuoja. Be to, moterys feministės tik veržiasi į valdžią ir nėra pakankamai įtakingos. Geriau jums tapti žydais ir gėjais. Ir kuo greičiau - tuo geriau. Iškart atšoks nuo jūsų ir Fryklis su Kuperiu, ir Šimonytė su Grybauskaite. Žinoma, jei savo „kozirių" jos neišsitrauks... Juk mes apie jas faktiškai nieko nežinome, tik tiek, kad yra geros draugės. Ar artimos - niekas nežino, tik spėlioja. Kaip tau mano planas?

- Tu, matau, visai išprotėjai.

- Kodėl iš karto aš? O gal visai ne aš, o mus supantis pasaulis? Nieko naujo nepasiūliau. Tik banaliausią gynybos taktiką, kurią prieš mane dažnai priešai naudoja. Tie patys Vito Lingio žmogžudžiai - iš pradžių banditai veikė kaip Lietuvos piliečiai, po to, kai įkliuvo, staiga tapo žydais, dar vėliau Dekanidzė tapo gruzinu, o Tiomkinas - graiku, kai į Graikiją emigravo. Kaip matai, pasaulyje nieko naujo. Belieka pasinaudoti pačia populiariausia gynybos taktika.

Beje, jums su Antonovu visai nebūtina abiem tapti ir gėjais, ir žydais. Galite rolėmis pasidalinti. Gynybai užteks ir to, kad buvo apiplėšti du „Snoro" savininkai - vienas gėjus, kitas žydas. Kuris bus kuris - patys nuspręskite. Siūlyčiau traukti burtus. Ant vieno lapelio užrašykite „apipjaustyti", o ant kito „padaryti". Kas ką ištrauks - tas tuo ir bus.

- Viską jau pasakei? Nieko neužmiršai pasiūlyti?

- Jeigu sutinki, pasakosiu istorijas iki ryto, nes man advokatai to daryti nedraudžia. Gaila, kad ne tu manęs klausinėji. Neturėtum kada savo klausimo įterpti. Na, gerai, pasakok, kol advokatai negirdi. Kada pradėjai kariauti su švedais?

- Visą laiką „Snorą" mokė ir spaudė daryti taip, kaip švedų bankai daro. Buvo reikalaujama jokiu būdu neišsišokti. Mums, privačiam bankui, nurodinėjo per krizę nedirbti pelningai, nes taip švedų bankai daro. Reikalavo sustabdyti klientų finansavimą, nes Lietuvoje veikiantys skandinaviško kapitalo bankai jau buvo tai padarę. Nebeteikdavo finansavimo ir paskolų net jau pradėtiems verslo projektams, kas jų klientams padarė itin daug nuostolių. Krizės metu Lietuvoje dėl bankų atsisakymo skolinti žlugo daugelis įmonių, nes švedų bankai versdavo pirma laiko grąžinti paskolas, atiminėjo turtą ir panašiai.

- Gaila, kad nenurodai konkrečių atvejų, nes statistiniai duomenys žmonių nejaudina.

- Taigi mes, Vitai, nesielgėme kaip švedai ir kreditus toliau dalinome.

- Tik nutyli, kad „Snoro" kreditai buvo brangiausi Lietuvoje. Pas jus apsimokėjo tik indėlius laikyti, o kredituotis geriau buvo švedų bankuose, nes ten buvo mažesnės palūkanos. Bet užtat daugiau buvo sukčių! Mano draugelį šitaip stipriai išdūrė! Beje, grynakraujį žydą. Kartu įsitikinau, kad ne visi jie masonai. Maniškis žydas buvo statybinės organizacijos savininkas. Labai sąžiningas, nes kiek su juo dirbau, nė karto neapgavo. O prasidėjus krizei, jis daugiaaukštį statyti tebuvo įpusėjęs. Sukišo visus savo pinigus, o SEB‘as jam kreditą sustabdė. Paaiškino, kad per krizę užstato vertė sumažėjo, todėl, norint gauti likusius du milijonus, jam reikia papildomų užstatų. Nabagas jiems aiškina, kad jau viską užstatė: ir gamybines patalpas, ir savo namus. O jie: „O vaikų namus? O draugų ar paprašei savo turtu garantuoti?" Su tuo klausimu pas mane ir užsuko kaip draugas. Deja, turėjau atsakyti.

Pasakiau, kad su bankais seniai nebeturiu jokių reikalų, nes jau kartą pasimokiau. Kai naują žurnalinės spaudos mašiną, pasinaudodamas banko kreditu, įsigijau. Po to kai pradėjo man kas ketvirtį palūkanas kelti, išsigandau, kad ne tik spaustuvę, bet ir visą „Respubliką" prarasiu. Tad skubiai spaustuvę pardaviau ir visą skolą bankui anksčiau laiko grąžinau. Todėl ir jam patariau su tais bankais neprasidėti, bet draugelis, deja, manęs nepaklausė. Užstatė savo sūnaus butą, įkeitė itin prabangų sklypą Valakampiuose, o kai viską banke apiformino, vietoj žadėtų dviejų milijonų, reikalingų gyvenamojo namo užbaigimui, jam tik du šimtus tūkstančių išskyrė...

Įsivaizduoji, kaip žiauriai žmogų išdūrė? Namo užbaigimui reikėjo dešimt kartų daugiau. Atseit SEB valdyba nepatvirtino. Vėliau, viską palikęs Lietuvoje, mano žydukas persikėlė su savo statybomis į Baltarusiją ir, girdėjau, visai neblogai prasisuko. Jei, žinoma, jam Svieta su Linkevičiumi visko nesugadino. Matai, Raimi, kaip būna su tais bankais?

- Mano „Snoras", skirtingai nuo konkurentų, krizės laikotarpiu nenutraukė klientų kreditavimo, dėl ko didelė dalis skandinaviško kapitalo bankų klientų tapo mūsų klientais. Tokia „Snoro" pozicija rinkoje visiškai nepatiko švedų bankams ir Lietuvos banko vadovams bei klerkams. Galima sakyti, kad tai juos net labai erzino. Nes tie skandinavų bankai nusižiūri kokį klientą ir pradeda jį spausti: grąžink pinigus pirma laiko, parduok turtą ir panašiai. O bankas „Snoras" tas paskolas iš skandinavų bankų paprasčiausiai refinansuodavo, perpirkdavo, taip ne vieną klientą išgelbėdamas.

Pamenu, per 2009 metus net 2400 naujų verslo klientų pritraukėme, beveik visi buvo perimti iš skandinavų bankų. Tačiau, noriu pasakyti, kad banko „Snoras" viena iš žlugdymo priežasčių ir buvo skandinaviškojo kapitalo bankų nepasitenkinimas dėl nuosekliai augančio konkurento. Kaip jau minėjau, 2008 m. pabaigoje, o ypač 2009-2010 metais, skandinavai suspendavo savo veiklą Lietuvoje. Kai tuo metu mūsų bankas „Snoras" nesustabdė kreditavimo ir tokiu būdu pritraukė minėtų bankų klientus.

2010 metų pabaigoje, atslūgus didžiausiai krizės bangai, skandinaviško kapitalo bankai buvo priversti ieškoti galimybių susigrąžinti iš esmės išstumtus klientus, o taip pat didinti indėlių portfelį. Natūralu, kad jie susidūrė su kliūtimi, kuria tapo „Snoro" bankas, ne tik finansavęs buvusius šių bankų klientus, bet siūlęs rinkai itin palankias indėlių palūkanas. Skandinaviškojo kapitalo bankus taip pat erzino ir 2009-2010 metais AB banko „Snoras" uždirbtas pelnas, kuomet jie rinkai tegalėjo pateikti informaciją apie patirtus nuostolius.

Pokalbių su Lietuvos banko vadovais: LB valdybos pirmininku Reinoldijumi Šarkinu, valdybos pirmininko pirmuoju pavaduotoju Dariumi Petrausku, valdybos nariu Audriumi Misevičiumi ir kitais centrinio banko atsakingais darbuotojais, metu, kai kada tekdavo išgirsti užuominas, kad esą „Snoras" turėtų elgtis „kaip skandinavai" ir nesiūlyti patrauklių indėlių palūkanų. Labiausiai šiais klausimais atakavo „Snoro" banką LB valdybos pirmininko pirmasis pavaduotojas D.Petrauskas.

- Man tai skamba, kaip Lietuvos banko vadovybės reikalavimas padaryti tarp bankų kartelinį susitarimą, kuris nukreiptas prieš Lietuvos piliečius. Juk už tai skiriamos milžiniškos baudos! Negi tas LB visai išprotėjo? Kas darosi su tuo pasauliu? Ko gero, Vasiliauskas visai nuo proto nušoko... Geriau jau būtų šokęs nuo stogo. Vienu durniumi mažiau būtų.

- Savaime suprantama, man ir kitiems „Snoro" banko valdybos nariams, tokia pozicija buvo netinkama, apie ką buvo ne kartą garsiai pareikšta susitikimuose su Lietuvos banko vadovybe. Visų pirma, bankas „Snoras" neturėjo motininio banko užsienyje, iš kur galėtų gauti papildomų finansavimo šaltinių, todėl turėjo orientuotis į vietinę rinką, antra, „Snoro" bankas galėjo kredituoti verslą ir tą darė. Trečia, AB bankas „Snoras" visada dirbo pelningai ir buvo nesuprantama, kodėl jis turėtų paskolų portfeliui ir banko turtui dirbtinai formuoti specialiuosius atidėjinius neva blogoms paskoloms ateityje dengti ir tokiu būdu deklaruoti veiklos nuostolį?!

Nenoriu per daug girtis, bet mano „Snoras" buvo vienintelis bankas šalies rinkoje nuo pat įsteigimo (1992 m.) kasmet dirbęs pelningai. Kai 2009 metais visas Lietuvos bankinis sektorius patyrė beveik keturis milijardus litų nuostolių, „Snoro" bankas vienintelis uždirbo beveik devynis milijonus litus pelno. Pasaulinės finansinės krizės metais tai reiškė ne tik gerą rezultatą, bet ir sumokėtus mokesčius valstybei.

- Raimi, jei sėdi, prašau tavęs atsistok.

- Kodėl?

- Nes po tokio tavo šaunaus pranešimo, būtinai turi nuskambėti aplodismentai. Jau ploti, ar dar neatsistojai? Prisisėdėsi, kai tave pasodins...

- Žinai, Vitai, jau daraisi panašus į savo kolegas. Kol bankas veikė, visi aplink mane šokinėjot ir reklamos kaulijote. Už pinigus gražiausius straipsnius apie „Snorą" rašėte. „Verslo žinios" ir „Veidas" net paskelbė mus tarp geriausių pasaulyje bankų. O kai likau be pinigų, apvogtas ir apiplėštas, nebegaliu nė kelių gerų žodžių apie savo „Snorą" pratarti? Negi teisybę galima nusipirkti tiktai už pinigus. Negi jau visi dėl pinigų išprotėjo?

- Tu, Raimi, neteisus. Kaip rodo statistika ir visuomenės apklausos, dažniau žmonės išprotėja be pinigų. Šiandien tau tas labiau gresia nei man...

***

15 dalis. ATEINA BANKAI IR VĖL IŠNYKSTA, ATĖJO LANDSBERGIAI VISIEMS LAIKAMS

- Raimi, ar žinai, kada konservatoriai suplanavo „operaciją" prieš jūsų banką?

- Ko gero, kai per 1998 m. prezidento rinkimus pas mano banko Marketingo departamento direktorių atėjo Vytauto Landsbergio ginklanešys Andrius Tučkus ir pareikalavo, kad mes konservatorių kandidato Landsbergio reklaminius plakatus ant „snoriukų" iškabintume?

- O jūs, žinoma, atsisakėte? Atvykę iš Šiaulių, dar nežinojot, kokios čia sostinėje aistros ir intrigos verda. Galėjai paskambinti man. Būčiau pakonsultavęs. Tokiais atvejais patriarcho portretą išspausdinu pirmajame „Respublikos" puslapyje ir stambiu šriftu užrašau: „Tautieti! Jei myli Lietuvą - apipjaustyk jį ir pasikabink!" Mano skaitytojai nuovokūs. Puikiai išmano, kada, ką, kur ir už ką reikia pakabinti...

- Baik, Tomkau, prisišnekėsi. Bus tau kaip Valinskui!

- Tai tu, Raimi, baik mane gąsdinęs visokiais baubais. Nori pasakyti, kad aš, gyvendamas laisvoje, nepriklausomoje ir - kokioj čia dar? - a, prisiminiau, demokratinėje šalyje, neturiu teisės patriarcho portreto ant sienos pasikabinti? Žinau, kad daug kas norėtų jį pakabinti kaip kokią vanagaitę ant šakos, bet aš ne toks kaip visi. Neleisiu! Tegul kuo ilgiau gyvena šalyje, kurią pats sukūrė - kodėl turėtume vieni, be jo, kankintis?

- Taip, užsitraukėme konservatorių nemalonę visiems laikams, kai atsisakėme paklusti Tučkui. Dar neaišku, ką jis grįžęs V.Landsbergiui papasakojo. O tuo metu turėjome jau daug savo taupomųjų skyrių po visą Lietuvą pastatę. Tai masino visus reklamos davėjus, tačiau konservatoriai pirmieji užmatė vietą savo politinei reklamai. Bet aš asmeniškai laikiausi tokios pozicijos, jog kredito įstaiga neturi kištis į politiką. Nors visi porino, kad taip ilgai neišgyvensiu, kad būtina kažką remti. Kiti galvojo, kad esu už „socdemus" ir už Jo Ekscelenciją Brazauską. Taip, mes buvome draugai, šeimomis draugavome, tai jokia paslaptis. Ir aš visada palankiai į jį patį ir jo partiją žiūrėjau.

- Va, ir prisižiūrėjai... Jau geriau būtum per prakrapštytą lange skylutę žiūrėjęs, kaip nuogos moterys pirtyje maudosi. Būtų mažiau pavojinga.

- Visai nuprotėjai? Aš nesu seksualinis iškrypėlis!

- Aš savo vaikystę prisiminiau. Gretimame kieme vieša pirtis buvo. Vyrai eidavo praustis porinėmis dienomis, o moterys - neporinėmis.

- Tai švarus buvai tik porinėmis dienomis?

- Neatspėjai. Pirtį lankydavau su kiemo draugais neporinėmis dienomis. Vienas stovėdavo sargyboje, kad kas nepričiuptų, kiti paeiliui per lango skylutę žiūrėdavo, kaip maudosi moterys. Tais laikais padinėse klasėse genderizmo programos dar nebuvo, todėl švietimo sistemą tobulinome patys. Nežinojome, kad galima viską daryti daug paprasčiau: pasiūlyti mergaitėms apsikeisti drabužiais, o kartu apsižiūrėti, kas ir kaip? O tu, Raimi, taip nedarei?

- Dar nesu iškrypėlis.

- „Dar", Raimi, reiškia „kol kas". Kol dar gyveni šalyje, kurioje vyrai ir moterys santykiauja senamadiškai. Argi nežinai, kad Rusija yra labai atsilikusi nuo likusio modernaus pasaulio? Kad pas jus visur diktatūra ir absoliučiai nėra jokios demokratijos? Anglijos karalienė ir ta juokiasi iš Rusijos ilgaamžių vadovų - žinai, kiek tokių ji per savo viešpatavimą yra mačiusi? Ar žinai, kad jūsų Putinas jau greitai mūsų Kubilių, Kirkilą, Juknevičienę, Degutienę, Ažubalį, Glavecką, Zingerį ir abu Landsbergius pralenks, pagal užsibuvimą valdžioje?

- Gal dar nepralenks - juk tik nuo du tūkstantųjų metų į valdžią atėjo.

- Jei nepralenks - tai pasivys. Ir bus toks pat diktatorius!

- Pala pala... Ką tik sakei, kad Rusijoje diktatūra, o Lietuvoje - demokratija. Kaip čia dabar išeina?

- Va, taip ir išeina, kad nelabai išeina: „Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Landsbergis visiems laikams!"

- Nenukreipk kalbos, Vitai. Geriau prisipažink, kad susimovei, lygindamas nepamainomus diktatorius valdžioje.

- Raimi, geriau tu prisipažink, kad klysti. Aš sakau tą, ką sako visas pasaulis. Juk negali visas pasaulis klysti, o tu vienas būti teisus? Visiems seniai yra aišku, kad Putinas - diktatorius, o visi rusai yra blogi. Išskyrus Kasparovą ir Chodorkovskį.

- Tu tikras, kad jie rusai?

- Užtat ir geri. Vakarai juos labai myli. Lietuva irgi. Nors pastaruoju metu pametė galvą dėl Sviatlanos Cichanouskajos iš Baltarusijos. Nes ten ją norėjo užmušti ir padaryti sakraline auka. Laiku mūsų Linkevičius ją nusižiūrėjo ir dabar visur paskui save ir su savimi tamposi. Kad kas nepagrobtų arba nenudobtų.

- Man jau gana! Verčiau grįžtam prie temos.

- Gerai. Grįžtam... Kartą, kai mes su Petriuku iš kaimyninio kiemo  atėjome prie pirties, mūsų vietą buvo užėmęs keistas ir įtartinas tipas...

- Vitai, baik durniuoti. Grįžtam prie teisėtvarkos klausimų.

- Grįžtu, tik išklausyk iki galo... Išsikvietėme su Petriuku patruliuojantį milicininką, kuris tam tipui užlaužė ranką už nugaros ir nusivedė. Matai, kaip gerai tais laikais dirbo teisėtvarka? O dabar bet kas gali užgrobti ir apiplėšti tavo banką, o tu, žmogau, gali garsiai šaukti, kaukti, kaip tas geležinis vilkas ant Tauro kalno, rėkti ant viso pasaulio iš visos širdies, niekas tavęs neužjaus ir negirdės. Nei milicija, nei policija, nei prokuratūra. Nes visi yra labai užsiėmę. Saugo baltarusę Svietą ir demokratiją, kurią šiaip ne taip iškentėjom...

- Šiuo klausimu su tavimi sutinku. Sunku šiais laikais rasti teisybę. Anksčiau bent liaudies kontrolei galėjai pasiskųsti, per laikraštį arba tavo „Šluotą" pakritikuoti. Valdžia iškart sureaguodavo. Po kritikos apsvarstydavo, pareikšdavo papeikimą, kai kada net iš darbo išmesdavo. O dabar bet kokia kritika yra kaip nemokama reklama. Todėl ir vaiposi politikai prieš kameras, visi, kaip tik išmano. Mano laikais partiniai veikėjai buvo solidesni. Niekas nekaulydavo pinigų reklamai. Negirdėjau, kad tais laikais kas nors savanoriškai asmeninį portretą būtų reikalavęs ant kioskų stiklų užklijuot. Anuomet miestuose iškabindavo tik girtuoklių ir veltėdžių, kurie daro gėdą, nuotraukas.

- Panašiai ir šiandien per rinkimus. Kas antras pijokas, o likusieji, įskaitant ir girtuoklius, veltėdžiai.

- Galbūt, seniai nebalsavau. O finansiškai jokių partijų nerėmiau. Net „socdemų", nors visi manė priešingai. Kiti sakė, tarp jų ir amžinatilsį Bronislovas Lubys, kad reikia remti visas partijas ir žiūrėti, kas laimės.

Bet, kaip matai, ir Lubys, ir aš - blogai baigėme. Tik man gal labiau pasisekė, nes gyvas likau. Matomai, mums reikėjo remti tik vieną partiją - konservatorius - ir viskas būtų gerai pasibaigę.

- Papasakok apie vėlesnius laikus. Apie 2008-uosius, kai konservatoriai vėl į valdžią atėjo. Negi nežinojai, kad kupriukas muzikantas be galo kerštingas? Visi normalūs muzikantai „griežia" su muzikos instrumentais, o jam geriausiai sekasi „griežti dantimis." Ar žinojai, ar nujautei?

- Nujaučiau. Po „Snoro" ekspropriacijos daug visokių dokumentų išlindo - ir Fryklio, ir Lietuvos banko visokių planų kopijų, kurių dabar teismui nenori pateikti. Net Niujorko apygardos teismui Lietuvos banko Teisės skyriaus viršininkas Gintaras Kukauskas davė melagingus parodymus, kad neva Lietuvos banko įstatymai reikalauja, kad „banko paslapčių negalima išduoti jokiomis aplinkybėmis". Kukauskas teismui melavo.

Šiaip, sakyčiau, kad iš anksto suplanuoto banko sužlugdymo veikėjai pasielgė kaip tas dramblys, įėjęs į stiklo dirbinių parduotuvę: pasisukiojo, viską išdaužė, o po to sako, kad čia nieko ir nebuvo, visko trūksta...

- Nesu girdėjęs, kad dramblys kalbėtų. Gal tu supainiojai su Vasiliausku, kuris irgi stambokas? Man jis labiau kriuksintį gyvūną primena.

- Tada, sakykim, kad jie pasielgė kaip reideriai ir labai neprofesionaliai. Jeigu jau esi stipresnis ir atėmei svetimą verslą, na, tiek to, turėk jį, bet nesunaikink! Juk galima buvo, galų gale, toje mūsų sukurtoje banko bazėje palikti veikti valstybinį banką „Snoras". Viskas buvo: ir pastatai, ir klientai, ir profesionalūs darbuotojai. Tai svarbiausia. „Snoriečiai" buvo patys geriausi darbuotojai. Bankas veikė kaip laikrodis. Ir klientų bazė gera buvo, ir nemaža rinkos dalis, ir „snoriukai" kiekviename miestelyje stovėjo. „Snoro" banko grupei priklausė per 40 antrinių įmonių. Ne paslaptis, kad pagrindiniai „Snoro" duobkasiai buvo Kubilius, Šimonytė ir Vasiliauskas. Viskas vyko su prezidentės Grybauskaitės palaiminimu. Bet griauti, tai ne statyti. Konservatoriai kitaip nemoka. Jie tą per 30 metų puikiai įrodė.

- Labai gerai, Raimi, kad priminei: ar tu žinai, ar kada nors girdėjai legendą, kaip Landsbergis su Vagnoriumi tarybinius kolūkius išgriovė?

- Na...

- Tai va, man dabar visi galai sueina. Jau tada tie bestijos treniravosi prieš lietuviškų bankų griūtį, mokėsi griauti taip, kad akmens ant akmens neliktų. Ar žinai, kiek gyvulių tada be savo namų liko? Kaip gailiai tos žalmargės mykė! Man tas graudus vaizdas dar dabar prieš akis stovi: sugriautos fermos ir mykiančios nemelžtos karvės - kai prisimenu, naktį negaliu užmigti.

- Mus tai „numelžė atsakančiai"...

***

14 dalis, KAIP ILGAI KARIAUSIME SU SAVO KAIMYNAIS IR BANKO PLĖŠIKAIS?

- Jeigu jus kažkas atakuoja, Raimi, kuo skubiau kvieskite „omoną". Ar nori, kad aš iš Lietuvos „Aro" vyrus iškviesčiau? Kam reikia, kad dėl tavęs karas su rusais prasidėtų? Su baltarusiais dar nebaigėme kariauti. Kam atidaryti antrąjį frontą? Tada Lietuvai karas užtruks ne vieną dieną, o... ištisą savaitę.

- Ką čia sapalioji? Nori pasakyti, kad lietuviai baltarusius per vieną dieną patvarkytų, o jei kariautumėt iškart dviem frontais, dar ir su rusais, per savaitę abi šalis suraitytumėt? Žinai, Vitai, gerbiu tavo narsą ir drąsą, bet ar ne pernelyg stipriai tu savo NATO kariais pasitiki?

- NATO iš viso nepasitikiu. Jie mums tik trukdytų. ES normalios kariuomenės dar neturi. Makronas kažką norėjo sukurti, bet šiuo metu užsiėmęs kitais reikalais: kariauja partizaninį karą su musulmonais. Dėl JAV - atskiras klausimas. Lietuvai gali tekti kariauti ne tik su rusais ir baltarusiais, bet dalį savo karių už Atlanto perdislokuoti, kad JAV viešąją tvarką palaikyt, nes jankiams patiems mušti negrų nebegalima. O mes, deja, privalėsime, nors dar nesame rasistai - turime laikytis priesaikos. Juk pačiam JAV prezidentui Bušui jaunesniajam viešint Lietuvoje, vieni kitiems iki pat mūsų mirties prisiekėme: „Jūsų priešai yra mūsų priešai, o mūsų priešai yra ir jūsų!" Todėl dėl susiklosčiusios sudėtingos situacijos iš pradžių lietuvių kariams teks pakovoti su Amerikos juodais priešais, o jau paskui ramiai galėsime kariauti atskirai - kiekvienas savo karus.

- Grįžkime prie savo valstybinių sienų, Vitai. Kodėl manai, kad Lietuvai prireiks visos savaitės, kariaujant iš karto su Baltarusija ir Rusija? Nuo Kaliningrado ir Gardino, puolant išsyk dviem frontais, nemanau, kad Lietuvos kariuomenė, su visa pagarba jai, ilgai atlaikytų.

- Nesąmonė! Raimi, baik kelti paniką... Kautynės būtų žiaurios ir negailestingos. Kraujas upeliais lietųsi! Galiu lažintis iš tavo milijardo, kad kariaudama dviem frontais Lietuva laisvai savaitę be jokių sąjungininkų išsilaikytų. Ir dar neaišku, kas laimėtų! Bijai lažintis? Statau, ką nori. Gal vėl nori „Lietuvos ryto" akcijų - turiu kelis procentus. Tiksliau, turėjau, kol „Snoras" ten nepadarė emisijos, tad beliko tik pusantro... Na, eini lažybų?

- Kažkaip nelygios sąlygos lažyboms - aš statau milijardą, o tu tik pusantro procento „LR" akcijų paketo. Tau taip atrodo labai sąžininga?

- Aišku, kad nelabai. Netgi labai nesąžininga! Bet tau, kaip silpnesniam, aš nuolaidžiauju. Tavo milijardas - mistinis, o mano konkurentų akcijos - konkrečios, kartais net dividendų duoda. Tai sutinki lažintis?

- Na, gerai, Vitai, lažinamės. Aš sakau, kad karas su Rusija ir Baltarusija Lietuvai užsibaigtų per vieną dieną. O tu sakai, mes prieš tokią jėgą išsilaikytume net savaitę, tiesa?

- Taip. Būtent tiek laiko užtruktų jų kovos ir apsišaudymai tarpusavyje, besiaiškinant kam iš jų Lietuvos teritorija priklauso. O tai lietuviams suteiktų daugiau šansų išlikti, nes per tą laiką su lagaminais per brastą Lieponos upeliu, ties Kybartais, visi spėtume laimingai persikelti į užsienius. Ne taip, kaip tada, kai prezidentas Smetona tik vienas perbrido.

- Jo, apie tai nepagalvojau... Tik nespėjau tavęs įspėti, kad iš to milijardo labai daug teks pakloti advokatams, dar daugiau pervesti paštu Antonovui, o iš likusių pinigų padengti mano skolas. Trumpiau kalbant, jei ką, Vitai, ar tu man galėsi paskolinti? O, beje, kaip mes patikrinsim, kas laimėjo lažybas?

- Čia ne mūsų problema. Turime Linkevičių, Kubilių su Juknevičiene, pagaliau - patriarchą... Svarbiausia - jiems netrukdyti. Jie savo darbą puikiai išmano ir žino. Tai pasakyk pagaliau, kas jus ten, Maskvoje, puola ir atakuoja?

- Ne mus, o mūsų kompiuterius. Tą pačią dieną abu išsijungė. Panašiai kaip tavo redakcijoj. Įdomu, kieno „hakeriai" atakuoja - rusų ar lietuvių?

- Greičiausiai - baltarusių. Girdėjau, kad iš Minsko pas mus daug IT specialistų perbėgo. Tai klausau tavęs, Raimi, ką naujo mums šiandien papasakosi?

- Noriu grįžti prie senos temos. Tu tame mūsų interviu tiek pavardžių išvardinai, kad, žiūriu, ogi daugelį jų pažįstu. Ir vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis su jais gyvenime teko bendrauti. Tu juos globalistais arba sorošistais gražiai vadini. Aš kai kuriuos iš tų „veikėjų" daug bjauriau pavadinčiau. Bet tiek to.

Papasakosiu, kaip aš, už savo verslą ir banką, su švedais kovodamas, iš kai kurių veikėjų tokį spaudimą ir net reketą gyvenime patyriau, su tokiomis niekšybėmis susidūriau, kad oi, oi , oi... Pasakysiu dar daugiau: su kai kuriais taip atvirai kovojau ir susikibau, kad kai kurių jų slaptų ir niekšingų darbelių rezultatus savo kailiu patyriau. Atsimenu viską.

- Raimi, galiu tau duoti vieną patarimą? Tu niekada daugiau nebesakyk, kad gali daug ką pasakyti. Tu arba sakyk, ką nori pasakyti, arba nesakyk, kad dar pasakysi. Ar supratai, ką tai sakydamas, norėjau tuo pasakyti?

- Supratau. Kad nesakyčiau to, ko negaliu pasakyti. Gerai, klausyk toliau. Apie Kubilių, Šimonytę ar Vasiliauską dabar dar nekalbėsiu. Pastarasis visai be sąžinės ir moralės, net nevertas dėmesio. O kai dar perskaičiau straipsnį, kaip Vasiliauskas, užimdamas Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas ir dar būdamas sodų bendrijos pirmininku, savo bendrijos narius į teismą dėl kažkokio asfaltuotos gatvės galo padavė ir ilgai teisėsi, tai jis mano akyse visai sumenko.

- Ar tik ne tas paršelis ir Skverneliui idėją dėl asfalto pamėtėjo? Nors ne, anas kriuksėjo lenkiškai...

- O apie Kubilių ir Šimonytę iš viso neverta kalbėti. Tereikia prisiminti jų vykdytas ekonomines „naktines reformas", ir tuo viskas pasakyta. Naktimis tik „bestijos" dirba.

Verčiau papasakosiu, kaip su seimūno K.Glavecko žentu (dabar jau buvusiu), Lietuvos banko valdybos pirmininko pirmuoju pavaduotoju Dariumi Petrausku, už savo „Snorą" kovojau. Teko ne kartą su juo susikibti. Va šitas, va čia - jau visiškai subrendęs niekšas buvo. Jis per pastaruosius penketą metų, dar iki „Snorui" lemtingų 2011 metų lapkričio 16 d. įvykių, daug mano „kraujo išgėrė". Ir daugiau Lietuvos banke vadinamųjų „didžiųjų švedų bankų" - SEB banko ir SWEDBANKO - „lobistų" buvo „prisiveisę". Aktyviai prieš banką „Snoras" tuo metu veikė ir lojaliausiais naujojo Grybauskaitės paskirtojo šalies Centrinio banko vadovo V.Vasiliausko komandos nariais (be jau minėto LB valdybos pirmininko pirmojo pavaduotojo Dariaus Petrausko) tapę: Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis, valdybos narys Vaidievutis Ipolitas Geralavičius ir Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Mindaugas Leika, Kredito įstaigų priežiūros departamento Inspektavimo skyriaus viršininkė Aldona Jocienė, to paties departamento darbuotojas Mantas Mendelevičius ir daugelis kitų, kurie ir anksčiau dirbami Lietuvos banke tiesiog atvirai reiškėsi kaip švedų komercinių bankų reikalų lobistai ir kartu buvo akivaizdžiai priešiškai nusistatę prieš jų stipriausią konkurentą - AB banką „Snoras".

Kad visas mano kovas už savo banką suprastum, pirmiausiai paklausyk, kaip tas D.Petrauskas karjerą „per lovą" darė, čia jau žodžių iš dainos, taip sakant, neišmesi. Jis, dirbdamas viename iš Lietuvos banko skyrių, „susigiedojo" su Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko K.Glavecko dukra Glaveckaite. Susimylėjo Petrauskas su ja, metė žmoną ir vaikus, ir, ją vedęs, pradėjo nuo „balto lapo" karjerą daryti.

Pirmiausiai iš Lietuvos banko valdybos narių „išėdė" tokį visai normalų, sąžiningą žmogų - Atviros rinkos departamento direktorių Arvydą Kregždę (manau, pastarasis tą žino ir jam nebus naujiena, kas jį „patvarkė"). Tada užėmė jo vietą banko valdyboje ir, dar daugiau, tapo LB banko valdybos pirmininko R.Šarkino pavaduotoju.

Kadangi, jau anksčiau laikiau D.Petrauską „Snoro" banko ir, aišku, savo priešu, tai labai susirūpinau, kai tas priešas dar didesnis ir galingesnis tapo. Susirūpinęs, nuėjau į Lietuvos banką pasikalbėti, kas čia darosi, ar dabar mus švedai galutinai užsmaugs? Kai paklausiau, kaip jis čia per banko pirmininko Šarkino „tinklą" prasmuko, buvo pasakyta: nieko padaryti buvo neįmanoma, kaip besivartytum. Pažiūrėk, sako, kas Dariaus Petrausko globėjai ir kas jį į tas aukštas pareigas Lietuvos banko valdyboje prastūmė. Pasižiūrėjau. Įsigilinau. Ir viską supratau. Iš vienos pusės LB valdybos pirmininką atakavo pats Seimo BFK pirmininkas Kęstutis Glaveckas, kuris nuolat jam skambino, kaip sakė, Seime praeiti nedavė, į savo kabinetą kvietėsi ir įkalbinėjo. Šarkinas dar kurį laiką kažkiek laikėsi, spyriojosi. Ir tada prieš Lietuvos banko vadovą R.Šarkiną įsijungė „sunkioji artilerija": per savo vyrą, tokį poną Gediminą Gruodį, kurį pats minėjai, Vitai, pradėjo veikti Glaveckaitės mama, buvusi Kęstučio Glavecko žmona Aušra, tuomet jau ištekėjusi už multimilijonieriaus Gruodžio.

Kaip gi nepasirūpinsi savo dukrele, dėl kurios gerovės ji savo naujajam vyrui visas ausis išūžė. Jos įkalbėtas ponas Gruodis kreipėsi į prezidentą Valdą Adamkų, su kuriuo buvo gerai pažįstamas. Adamkus paskambino į Lietuvos banką Šarkinui ir įsakė netrukdyti D.Petrauskui karjeros Lietuvos banke daryti. Šarkinas pasidavė. Tokia štai istorija.

- O kaip tą istoriją, Raimi, būtų galima pavadinti? Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi? Prekyba poveikiu? (Esu tikras, kad Gruodis po to Adamkui su kaupu atsidėkojo. Jei ne jis, tai jo dėdė Kazickas, kuris Adamkui buvo dar brangesnis draugas, nes daugiau už Gruodį milijonų turėjo.)

- Gal mafija? O gal tik korupcija valdžios viršūnėse?

- O gal, Raimi, pilka Lietuvos kasdienybė? Kuri net pavadinimo nebeturi. Ją galima tik pajausti arba užuosti, jei nebijai gauti per nosį, kad kiši kur nereikia. Teisme, Seime, Vyriausybėje, prezidentūroje... Visur tas pats per tą patį. O mafija šiais laikais tik vištas gaudo arba ant „narų" braižo korupcines schemas su „gaidžiais", kuriuos „ant kompromato" dažnai būna STT pakabinusi.

- Nesiginčysiu, nes ten dar nebuvau. Rezultatas - man blogai baigėsi. Ta vadinamoji „artilerija" mane ir „Snorą" sušaudė...

- Dovanok, nebeprisimenu, kas toji „sunkioji artilerija"? Tiek čia visko man privardinai - Glaveckai, Gruodžiai, Adamkai, Kazickai...

- Pinigai, viską, Vitai, daro pinigai!

- O ką - tu per mažai jų „Snoro" banke turėjai?

- O galbūt priešingai - per daug, jeigu tiek įtakingų veikėjų nutarė iš manęs banką atimti ir nekaltų žmonių indėlius tarpusavyje išsidalinti?

Beje, kadaise, atsakydamas į „Respublikos" žurnalistės klausimą, kas galėjo iš išorės įtikinti Lietuvos banko valdybą paskelbti „Snoro" bankui bankrotą, K.Ramonas aiškiai atsakė: „Sklandaus darbo Lietuvos banko valdyboje nebebuvo nuo 2006 m., kai joje atsirado naujas narys, buvęs Atviros rinkos departamento vadovas Darius Petrauskas. Išsiskyręs su žmona ir vedęs Seimo nario Kęstučio Glavecko dukterį, jis staiga padarė milžinišką karjerą. Banke net sklandė kalbos, kad jis yra R.Šarkino įpėdinis. Paskirtas pirmuoju pirmininko pavaduotoju, jis elgėsi kaip banko šeimininkas ir pradėjo kištis į visus reikalus."

- O ko čia stebėtis, jeigu į tą postą jį pats prezidentas su multimilijonieriaus pagalba prastūmė. Aš jo vietoj irgi visur kiščiausi, šitokį „stogą" ir pinigų maišą šalia turėdamas. Raimi, man atrodo, kad skaitytojui jau darosi nuobodu. Kam įdomu, kas dėjosi LB valdyboje prieš šimtą metų?..

- Man atrodo, kad truputį mažiau nei prieš šimtą. Ak, tiesa, buvau užmiršęs, kad tu su aritmetika nelabai draugauji. Na, gerai, galiu papasakoti apie LB iš naujesnių laikų istorijos. Jei tau dar įdomu.

-„Įduomu", „įduomu", „įduomu",- kaip sako tavo Sigita. Mane domina naujausių laikų istorija. Esu tikras ir dėl savo skaitytojų. Juk mes su tavimi nesielgsime taip negarbingai, kaip istorikas Anušauskas ir jo liūdnai pagarsėjusi komisija, kuri išviešino „KGB agentus" tik tada, kai jie jau nebegalėjo aktyviai veikti Rusijos naudai, nes visi jau buvo numirę. O visus gyvus, kurie dar gali su Rusija bendradarbiauti aktyviai, kažkodėl įslaptino dar 75-iems metams. Negi tie „kagėbistai" bus amžinai gyvi ir nesunaikinami?

- O tu pažiūrėk, Vitai, į mūsų profesorių V. Landsbergį... Sveikas gyvas!

***

13 dalis: KAIP MUMS REIKIA KUO GREIČIAU VISIEMS SUSIKLIJUOT? (Sekmadieninis Vito Tomkaus pamokslas)

„Mielos mano nekaltosios avelės ir pasimetę veršeliai. Gana bliaut viens ant kito ir kaltinti dėl blogų rinkimų rezultatų. Ką mes dar galėjome padaryti? Nieko! Ir Gedimino kalną su Trampo vėliavom apvažiavom, ir plakatus su jo ryžais plaukais pamosikavom, vis tiek labiau Baidenas tiko. Kaltas Trampas. Per visą kadenciją neapsivogė! Kaip tokį Sorošui su Rokfeleriais suvaldyti ir už virvučių tampyti?

O Baidenas su savo sūneliu - šaunuoliai! Ukrainoje pasidarbavo kaip reikia. Kišenes pinigų prisikimšo. Dar šiek tiek Kinijoje prisidūrė. Tikri kaubojai! Galiu juoko dėlei - rimtai į tai nieks nebežiūri - ant pirštų suskaičiuoti, kiek įstatymų Baidenas pažeidė tik Ukrainoje, už ką kitas sėstų už grotų: KYŠIS (prastūmė sūnų į kompaniją, kuri skyrė 50 000 USD algą); KORUPCIJA (privertė Porošenką atleisti Gen. prokurorą, kuris tyrė jo sūnaus bylą); PIKTNAUDŽIAVIMAS (Ukrainos vadų pasitarime užėmė Prezidento kėdę); ŠANTAŽAS (nesuteikė kredito, kol nenutraukė bylos); ŠALIES SUVERENITETO PAŽEIDIMAS (veikė kaip JAV viceprezidentas). Visus rankos pirštus užlankstėte, ar dar koks nukaręs liko? Galiu Tamstoms ir kojų pirštus užlankstyti, jeigu išvardinčiau visus jo moralės nuosmukius: melavimas, puikybė, gobšumas, sukčiavimas, klastojimas... Tai ne smulkmenos. Amerika savo Prezidentą Klintoną nušalino, kai tas melavo, kad su Baltųjų rūmų stažuotoja Monika nebuvo nei Ovalinių, nei oralinių santykių. Šiandien tokie „nuopelnai" jau tenkina Naujojo Pasaulio modeliuotojus.

Galbūt kitai kadencijai ten verta deleguoti mūsų Patriarchą, kuris nusipelnė Lietuvai ir pasauliui dar labiau. Jis taip svajoja būti prezidentu! Tuo pačiu eks prezidentas Valdas Adamkus gautų puikią progą seną skolą jam sugražinti: Čikagoje kur nors po lovą pakišti V.Landsbergio šlepetes ir kurį laiką ten saugiai palaikyti.

Aišku, kokie šiuolaikiniai vadovai reikalingi tokiems kaip Sorošas? Ką lieps - tą turės daryti. Dėl to JAV balsų skaičiuotojai tokį ir pasirinko. O Trampas, užsimanęs pabūti „balta varna", kaip buvo „ryžas", taip liko. Todėl dėl jo nebesinervinkime. Rinkimų tendencijos pas juos panašios kaip Lietuvoje. Džo Baidenas pats prisipažino, kad jį nuo mažens jaudino viešai besibučiuojantys vyrai. Tad jei sugalvos pas mus vėl atvykti tikrai nebus liūdna. Bent seime tikrai bus ką išbučiuoti. Laisvės partijos nariai visi kaip vienas tam yra pasiryžę!

Tai buvo tik maža įžangėlė į pamokslą. Politinė valandėlė. O pamokslas tik dabar prasideda. Nors ne, prasidėjo anksčiau. Kai nuo lietaus po vienu senamiesčio balkonu pasislėpiau. Tąkart nesušlapau, bet nuo kažko iš viršaus užsikrėčiau: pradėjau krenkšti ir atsitiktiniams praeiviams pamokslus skaityti. Drožiu visą teisybę į akis, o jei kuris išsigandęs pabėga - pasiveju. Laikau už atlapo, kol mano pamokslas baigiasi. Būna, kad nesibaigia. Tada lieku tik su atlapu rankose. Dabar sakau pamokslą, į kompiuterio klaviatūrą įsikabinęs. Patogiau nei balkone.

Kol Vatikanas pasimetęs svarsto, kaip su savo avelėm ateityje santykiauti, tarsiu vieną kitą žodį ir aš. Gal nebus visai Dievo žodis, greičiau - sakinys, įtariu, net ne vienas, jei tik Maskva nesutrukdys. Yra ten toks vienas, lyg emigrantas, lyg politinis kalinys, gal net kriminalinis, bet man naudingas ir kaip gyvas liudininkas labai reikalingas.

Šiandien pamokslas apie tai, kaip lietuvių tautai mirtinai nesusiskaldyti, nes iš kadaise galingo ąžuolo, išsilapojusio nuo jūros iki jūros, liko skiedros, viena prieš kitą išsirietusios, tad jei patriarchas mus skaldys dar smulkiau ir visus išrūšiuos pagal kirmėlių rūšį, šunų veislę ar KGB karinį laipsnį, beliks mus kaip tas skiedras sukišt į smulkintuvą ir vėjais paleist.

Todėl pakalbėsim apie tai, kas mus vienija ir jungia, o ne skiria ir skaldo. Vėl atėjo į madą konfliktuoti dėl kaukių. (Kai kas net susipjauna su savo augintiniu, jei kaukė tėra viena, o į lauką iškart užsinori dviese.) Vieni kaukių nemėgsta, kiti be jų - nė žingsnio! Tokie susitikę viešai ima bartis tarpusavyje. Su kaukėmis agresyvesni, nes užsipuola tuos, kurie jų nedėvi. O nekaukėti niekada kaukėtų nepuola. Stengiasi apeiti vingiais. Bet kaukėti juos vis tiek pasigauna, nes yra drąsesni, ypač, kai juos palaiko policija, kuri įpratusi dirbti tiek su „Aro" vyrais, tiek su bankų plėšikais, kurie dėvi kaukes. (Šįsyk - ne apie Vasiliauską su Kubilium.)

Kaip žurnalistas turėčiau būti objektyvus, bet negaliu. Ne dėl to, kad visus redakcijos objektyvus išgraibstė fotoreporteriai, o todėl, kad esu visada už silpnuosius: kaukių priešininkų ne tik pareigūnai nepalaiko, bet ir partija su vyriausybe.

Mielieji, broliai ir seserys ne mano, aš neneigiu, kad tarp mūsų, Homo sapiens, įsisuko pavojingas, kažkokių „homikų" sukurtas, virusas, labiau skirtas mano rizikos grupei. Gal kaip priedas prie pensijos, gal kaip kompensacija dėl Kubiliaus sumažintų pensijų? Šventai tikiu, kad mirdami ligoniai dūsta ir kankinasi. Niekam to nuoširdžiai nelinkiu, bet...

Ar tikrai COVID-19 baisiausia liga pasaulyje, kad dėl jos valdžia ir jai aklai tarnaujanti žiniasklaida kasdien kelia baisią paniką, varydami mus iš proto, skatindami infarktus bei isterijos priepuolius? Įdomu, kiek žmonių jau dėl to puolė į depresiją? Dar labiau domina, ar tikrai tas COVID-19 yra baisesnis už vėžį? Vienareikšmiškai pavojingesnis yra vėžys. Nors nuo jo dažniau mirštama, niekas nekelia panikos ir kasdien per žinias mums nepraneša, kiek pasaulyje žmonių vėžiu susirgo, pasveiko ir numirė?

Ko gero, neapsimoka. Kam gąsdinti žmones, jei nėra jokios naudos. Vaistų neparduosi - dar neišrasta. Kaukių pirkti nepriversi - vėžys puola ne tik galvą. Namie neužbarikaduosi - liga nėra užkrečiama. Ar ne dėl to vėžininkai nieko nedomina? Įdomiau retsykiais jiems priskirti COVID-19, kad juodoji statistika taptų juodesne, ir būtų taikomos dar griežtesnės sankcijos. Kur regėta, kad už skudurą skirtų net iki trijų tūkstančių eurų baudą, o kai kur dar daugiau - net dešimtis tūkstančių eurų?! Kam reikia komendanto valandos, jei vakarais mieste būna tuščia ir galima saugiai gryno oro įkvėpti? O kodėl apie būsimą komendanto valandą skelbia prieš savaitę? Net nežinant, ar taip bus padaryta?

Kurių velnių gąsdina žmones su prognozėm apie artėjančias bangas, mirtinas pandemijas ir masines kapavietes? Suprasčiau, jei apie tai laiku sužinojus būtų įmanoma pasiruošti, o čia? Na, nebent nusipirkti mėgstamos spalvos karstą, patogius batus, kad „grabas" nespaustų, gražią ir patogią kapavietę šalia įėjimo vartų, kad amžinai kompiuteriuose „paskendęs" jaunimėlis bent kartą rastų laisvo laiko kapus palaistyti, jeigu tik užteks sveikatos pilną laistytuvą iki artimųjų nunešti.

Toks keistas valdžios ir žiniasklaidos unisonas yra gana įtartinas. Ką nori su mumis padaryt - bedalių, bevalių, bejėgių ir bedvasių vergų visuomenę? O gal nužmogėjusių ir nutautėjusių žmonių masę, iš kurios galima bet ką sulipdyti: kad ir veršių bandą. Betgi jau pavėlavo!

Juokingiausia, kad taip mąstau neilgai. Įsijungiu TV ir vėl šiurpas per nugarą laksto: patikrino, susirgo, numirė... Va, Tamstoms ir visos žinios! Magišką galią turi žiniasklaida. Neatsitiktinai Sorošas ją beveik visą supirko.

Jau pranešė, kad trūksta poros šimtų milijonų eurų medikų algoms, vaistų kompensacijai, sudėtingoms operacijoms, ligonių priežiūrai. Radijo korespondentė guodėsi, kad valdžia jai nepaaiškino, kuo visa tai gali baigtis. Nesu valdžios atstovas spaudai, bet pabandysiu atspėt: be kompensuojamų vaistų ligoniai numirs, be savalaikių operacijų irgi numirs, be medikų priežiūros mirs nežinodami, nuo ko mirė? Užtat vėl bus galima nurašyti „koronavirusui."

Dėl to prakeikto viruso naikinamas verslas, kartu ir mokesčiai, kuriuos baigiam išleisti išmaldoms ir išmokoms. Tad ar ne metas skelbti statistiką apie savižudžius ir psichiškai traumuotus asmenis, kurie prarado darbą, būstą, dvasinę ramybę? Ar nepadaugės kriminalų ir nusikaltėlių, nes kalėjime jau yra daugiau laisvės nei laisvėje. Juk kaliniai su svetimais nekontaktuoja ir nedėvi kaukių. Ką blogo padarėme ir kuo prasikaltome, kad mums primestas gyvenimas yra baisesnis nei kalėjime? Kodėl draudžiama bendrauti su pačiais artimiausiais žmonėmis? Kodėl savo gyvenimą turime leisti tik tarp televizoriaus, interneto ir knygų? Kada viskas baigsis? O jeigu nesibaigs? Juk po antros bangos gali būti trečioji, ketvirtoji, o po COVID-19, gali atsirasti ir 20, ir 21...

Bepigu jaunimui, kuris laiko per daug neskaičiuoja. O ką daryti mūsų padidintos rizikos grupei? Nebelaukiant pabaigos patiems „gyviems pasilaidoti"?! O gal ir mes, kaip tas Brisius, prieš pabaigą tik norime paskutinį kartą savo ŠEIMININKUI į akis pasižiūrėti..."

Atsiprašau, skambutis. Turbūt iš Maskvos. Ne turbūt, o tiksliai. Nieks daugiau man seniai nebeskambina. (Turbūt mėgaujasi karantinu.)

- Klausau, Raimi, atidžiai...

- Alio, „aliuo", „aliuo"! Vitai, ar girdi? Alio, ar kas mane girdi? Čia skambina iš Maskvos. Alio, Maskva klauso! Alio mane atakuoja. Ar girdite? „Aliuuuo"...

- Raimi, tyliau. Nurimk. Kas atsitiko?

- Nepatikėsi, mane jau atakuoja. Mano sūnų Edgarą irgi...

***

12 dalis: KAIP TIKRI VYRAI SPRENDŽIA NE TIK VALSTYBINIUS, BET IR „BOBIŠKUS" KLAUSIMUS? (Pašaliniams skaityti nerekomenduojame - neįdomus, buitinis konfliktas.)

- Alio, Vitai, ar mane girdi? Kažkokie trukdžiai telefone... Po velnių, kažkoks aidas. Tuoj pradėsiu keiktis, kaip tie saugumiečiai Maskvos policijos skyriuje... Ar klausaisi, ar girdi?!

- Seniai tavęs klausausi. Ko rėkauji?

- O tu ko neatsiliepi?

- Negalėjau, burna buvo užimta. Rūkiau.

- Eik tu, žinai kur...

- Žinau. Neisiu. Nepatiko. Mane dažnai ten siunčia.

- Na, gerai. Tada klausykis. Bepasakodamas čia savo istoriją apie „Snoro" uždarymą, pagalvojau, kad gerai tu buvai savo monologe manęs paklausęs, ar aš „girdėjau, kad Laisvės partija su savo ištvirkėliais gviešiasi Švietimo ministerijos"? Ta proga prisiminiau seną kinų patarlę: „Nori nugalėti priešą - išauklėk jo vaikus." Tai va, klausyk, Vitai, ne tu vienas, pasirodo, Lietuvoje esi toks protingas. Landsbergių anūkas Gabrielius irgi nekvailas. Jis su žmona Austėja (skaičiau apie juos visokias istorijas internete, kurių, pasirodo, nei Agnės Širinskienės vadovaujama Seimo komisija, nei STT tyrėjai „perkąsti" nepajėgia!), šalyje visą vaikų auklėjimą - nuo privačių vaikų darželių iki „Mortos" mokyklų - paėmė į savo tvirtas rankas. Kiek girdėjau iš pažįstamų, tai kiekviena, bent kiek pasiturinti, vilniečių šeima laiko prestižu ten savo atžalas leisti.

Taigi, nežinau, ar jiems kažkas patarė, ar jie patys sugalvojo? Mano galva, be rimtų „patarėjų" čia neapsieita. Įtariu, kad Konservatorių partija pati sau auklėja būsimą rinkėją jau nuo mažų dienų. Savo būsimus landzbergiukus ir landzbergiečius, būsimus Didžiojo Landsbergio Konservatorių partijos narius, jau nuo vaikų darželio ir pradinės mokyklos išauklėti.

Atkreipk dėmesį, kad toji auklėjimo sistema beveik nesiskiria nuo sovietinės - nuo spaliukų iki pionierių, ir tik geriausi gali jais būti, ir konkurencija tarpusavio turi būti. Dabar, kai dar Armonaitės Laisvės partija, ar kaip ten ji, pagal pasirašytą Seimo daugumos koalicinę sutartį paims Švietimo ministeriją, jaunimo auklėjimo ratas užsidarys. Jų rankose, kaip senas komjaunuolis Linas Linkevičius pasakytų, bus visas jaunimas: nuo spaliukų ir pionierių iki komjaunuolių amžiaus jaunimo dabartiniuose universitetuose.

Kokių vertybių tose „Mortos" mokyklose moko, ne mano reikalas. Tegul tėvai, kurie ten savo vaikus veda ir leidžia, rūpinasi. Bet kai pamačiau, kad Armonaitės draugelis Remigijus Šimašius, Vilniaus miesto meras, visą reikalą iš miesto biudžeto finansuoja, savo arba draugų vaikams nelabai patarčiau vaikus ar anūkus į tuos Landsbergių privačius darželius vesti ar į jų mokyklas leisti. Nežinia, kokių moralinių vertybių ten išmokys. Juk Gabrielius Landsbergis, ne tik jis, bet ir visa Landsbergių giminė, dėl valdžios troškimo, teko skaityti, Gabrieliaus svainio Andriulio viešai atsižegnojo, kai tas tiesiai šviesiai socialiniuose tinkluose Konservatorių partijos „vertybes" pagarsino.

- O „prie ko" čia tas Šimašius?

- Būtų lyg ir „ne prie ko", Vitai, bet kai atsimeni Šimašiaus pasakaitę... Prisimink, kaip jis pats pasakojo, kad savo keturračiu dabar jau amžinatilsį Ūsą iki balutės palydėjo, kaip matė Ūsą miško keliuku keturračiu kažkaip keistai vinguriuojantį... Nenorom, žmogau, pagalvoji, kad gal ir „prie ko"? O kai iš naujo pradedi galvoti, vėl susimąstai - gal iš tiesų „ne prie ko"... Ir staiga galvoje nušvinta: kodėl tuometinis teisingumo ministras R.Šimašius neįvykdė savo pilietinės pareigos - girto vairuotojo nuo keturračio nenusodino ir policijai mobiliu telefonu nepaskambino? A?..

- Na, gal ir neblogai, Raimi, visus faktus į visumą suvedei, bet kodėl netiki, kad Landsbergių anūkas Gabrielius pats visko sumąstyti ir pelningo verslo sukurti negalėjo?

- Matai, Vitai, kai iš vienos pusės pažiūri, atrodo, kad galėtų ir pats sugalvoti, bet kai iš kitos pusės pasveri - nelabai. Per 19 santuokos metų Gabrielius Landsbergis tik vienus metus veltui praleido, nes viešai deklaruoja, kad 18 milijonų eurų privačiame versle užsidirbo. (Che-che-che, - kaip sako profesorius.)

Pavyzdžiui, kiek tu, milijonieriau Vitai, sukūręs trisdešimtmetį skaičiuojančią galingą žiniasklaidos imperiją, per pastaruosius metus uždirbai?.. Gerai, neatsakyk, jei nenori.

- Kodėl iškart „nenoriu"? Galiu atsakyti: uždirbau daugiau, nei man reikia. Ne dėl to, kad per daug uždirbau, o todėl, kad man labai nedaug reikia. „Roleksų" nenešioju, su „Dolče kabanais" nesivalkioju, mano automobilis - dvidešimtmetis „Volkswagen" su nameliu ant ratų (jei koks karas, maras ar kokia pandemija!), po restoranus, kaip tu, Raimi, dažnai nesitrainioju...

- Nepavyduliauk man! Aš irgi jau nebesišlaistau po restoranus.

- Nes nebeturi tiek pinigų kaip anksčiau. O aš dar turiu, bet ten neinu. Jauti skirtumą tarp mūsų?

- Jaučiu, kad provokuoji konfliktą. Tikrai nori su manimi susipykti? Pagalvok, kaip vienas, be manęs, interviu darysi? Pats su savimi, kaip išprotėjęs, kalbėsi?

- Raimi, jei būčiau norėjęs su tavimi susipykti, turėjau tam milijonus pretekstų: kai tu mano konkurentus komjaunuolius finansavai, kai su žmona perėjai į „aukštesnę lygą", kai sužlugdei „Vilniaus degtinės" privatizavimą, paskutinę akimirką atsisakęs mus finansuoti, kai Kinijoje, man pažadėjęs išpirkti iš „Gubernijos" likusią akcijų dalį, pasielgei priešingai ir kreditavai vietinius vagis, kai paslėpęs pas mane savo daiktus, pažadėjai sudaryti nuomos sutartį, bet...

- Tu čia rimtai ar juokauji?

- Juokauju, Raimi, juokauju. Bet kiekviename juokelyje yra dalis tiesos. Nepatikėsi - išliejau nuoskaudas ir palengvėjo! Kad žinotum ir negalvotum, kad aš nežinau, nes aš - viską žinau. Tiesiog draugai taip nesielgia...

- Aš irgi turiu nuoskaudų. Kai tu, Vitai, su mano konkurentu Vladimiru Romanovu pradėjai draugauti, kai tu su juo Kauno „Žalgirį" parėmei, o paskui ir perėmėte... Visi aplink tik ir šnekėjo, kad Romanovas tave nusipirko!

- Iškart patikslinsiu, kad „Žalgirio" krepšinio komandą aš parėmiau be jo, jis tik paskui, per mano su Kostu Smoriginu surengtą rėmimo koncertą, komandai iškilmingai įteikė 100 tūkst. litų čekį. Po to, kai jį suvedžiau su Arvydu Saboniu, kurio iki tol nė nebuvo sutikęs, jis tapo „Žalgirio" savininku ir net primityviai bandė dirbtinai komandos „bankrotą" inicijuoti, kad irgi pasirodytų kaip koks „gelbėtojas". Niekada mano laikraščio nei vienos akcijos nebuvo nupirkęs, tuo metu aš, savu laiku, iš „Vilniaus" banko (dabartinio SEB'o) buvau penkis procentus „Ūkio" banko akcijų perpirkęs, kurias po penkerių metų labai sėkmingai pardaviau. Bet tas trenktas Romanovas, norėdamas būti labai įtakingas, visiems politikams prisimelavo, kad „Tomkus sėdi jo kišenėje". Bet kai ant tų politikų per laikraštį stipriai „užvažiavau", „nabagas" drebėdamas atbėgo pas mane į redakciją ir maldavo, kad visiems jo pažįstamiems politikams paskambinčiau ir prisipažinčiau, kad Romanovui aš neparsidaviau. Nei skambinau, nei išmaniau, kaip jį paguosti... Tad kalbos apie mano parsidavimą buvo pernelyg stipriai išpūstos.

- Dar prisiminiau, Vitai, kaip tu per savo portalą „Balsas" mano „Snorą" reketavai...

- Mielas drauguži, „Balsas" niekada nebuvo mano. Jį valdė neaiškios asmenybės, siejamos su rusų mafija. Todėl man labai buvo keista, kad to portalo redkolegijoje darbavosi ir bendradarbiavo tokie didingi Lietuvos patriotai kaip Egidijus Aleksandravičius, Leonidas Donskis, Laimantas Jonušys, Saulius Spurga, Romas Sakadolskis ir kt. Bėda ta, kad vienas iš portalo bendrasavininkių, mano sūnaus bendraamžis, visur su juo rodydavosi viešumoje, sudarydamas įspūdį, kad jie vienoje bandoje su „Respublika". Todėl suprantu, kodėl, kai pradėjo jus, ir ne tik jus, reketuoti, su žmona Siga labai įsižeidėte, o ši net prisipažino norėjusi mane nušauti. Kai paklausiau - už ką? Atsakė miglotai: „Tikri draugai taip nesielgia, nebent jiems su galva negerai." Aš jai pasakiau, kad man būtų daug negeriau be galvos ir kad man nelabai suprantama tokia jūsų keista draugystė...

- „Kuokia"? (Čia ne klaida, šiauliečiai taip šneka - aut. pastaba. Pavyzdžiui, jo žmona irgi sako: „Neįduomu! Neįduomu! Neįduomu!" Ypač daug sykių kartojo, kai ją įtikinėjau nebalsuoti už „katę maiše" - Grybauskaitę, kuri kaip iš dangaus nukrito, bet Siga manęs nepaklausė, už ją balsavo ir dėl jos nukentėjo.)

- O „tuokia"! Tu turgelyje išdidžiai įsižeidęs stovėjai ir mūsų pokalbio su Siga negirdėjai. O aš jai tada išaiškinau, kodėl, taip, kaip ji, tikri draugai nesielgia. Sakau: „Įsivaizduok, Siga, kad man tikrai su galva pasidaro negerai - nuo to juk niekas neapdraustas. Ką tokiais atvejais daro tikri draugai? Ateina su pistoletu ir nušauna į galvą?! Tai toks yra „draugiškas" pagydymas?"

- O ką atsakė mano Sigita?

- Nusijuokė, gal net pati iš savęs, ir nuėjo. Taip ir nesupratau, nušaus ji mane ar nenušaus? Po to naktį ilgai, net keturias minutes, negalėjau užmigti...

- O keturios minutės - daug?

- Labai, Raimi, labai daug. Žinant, kiek per tą laiką galima visokių nesąmonių prisigalvoti - net buvau pasiryžęs atsišaudyti. Bet po keturių minučių nusiraminau ir užmigau. Paprastai užmiegu, kaip užmuštas.

- Pavydžiu tau, Vitai. Aš kartais net pusę nakties prasivartau...

- Nereikia man pavydėti. Reikia turėti ramią sąžinę. Tada labai gerai miegasi...

- Mano sąžinė, Vitai, rami, o štai kas liečia Landsbergių šeimynėlę... Kaip bankininkas, kuris per 19-os metų vadovavimo bankui darbinę patirtį tiek įvairiausių verslo projektų matęs, tiek biznio planų perskaitęs, tiek jų išnagrinėjęs, galiu tvirtai pasakyti: neįmanoma švietimo srityje, juolab vaikų darželių versle, bemaž 20 milijonų eurų uždirbti. Net ir pasitelkus žmonos Austėjos ir net visos Austėjos Čijauskų giminės protus vienon vieton! Patikėk manimi...

- Tikiu, tikiu, Raimi. Tik pasakyk, kodėl tu taip esi nusiteikęs prieš jaunimą? Kodėl netiki jauniausios Landsbergių giminės atžalos „verslo" gabumais?

- Matai, kai dabar, po Seimo rinkimų, interneto portalų nuotraukose pažiūriu, kaip G.Landsbergis visur paskui būsimos Vyriausybės premjerės Šimonytės sijoną sekioja ir dar jai iš paskos planšetę nešioja, tai blogos mintys mane apstoja. Trumpai sakant, - lyderio katastrofa. Tuo viskas ir pasakyta.

- Nemanau, Raimi, kad tuo jau viskas pasakyta apie mūsų politiką ir politikus. Viskas bus pasakyta tada, kai bus konkrečiai įvardinti visi veikėjai, susiję su „Snoro" banko užgrobimu. Staigiai vardink, kas, kur, kaip, kada? Ko kas prašė? Kam davei, o kam nedavei?

- Akivaizdu, kad politikai nuolat kišosi (kad ir slapta) į privataus „Snoro" banko veiklą. 2010 metų rudenį tuometis Seimo Finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas, kartu su šio komiteto pirmininko pavaduotoju, Konservatorių partijos vicepirmininku Vitu Matuzu, net lankėsi Lietuvos banke, kur vykusiame susitikime su buvusiu Lietuvos banko vadovu Reinoldijumi Šarkinu ir su LB valdybos nariu, kuravusiu komercinių bankų veiklą, Audriumi Misevičiumi bei LB Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriumi Kazimieru Ramonu pokalbio metu įspėjo šituos, jog perduotų „Snoro" banko vadovams informaciją, kad jiems geriau parduoti turimas „Lietuvos ryto" akcijas, kurias valdė „Snoro" grupės antrinė įmonė. Taip pat buvo postringaujama, kad kažkas su tuo „Snoro" banku atsitiks, jei jie neparduos turimų žiniasklaidos akcijų.

- „Įduomu!" - kaip sako tavo Siga. Netgi labai įdomi situacija. Kaip ją tiksliau apibūdinti? Nebūtinai teisiškai - lai laužo galvas prokurorai, - o, tarkim, liaudiškai. Ką reiškia, kai susibėgę valdžios vyrai, užimantys itin aukštus postus Seime, pasitelkę LB vadovybę, „geranoriškai" pasiūlo privatiems verslininkams kažkam kitam perleisti savo turtą? Reketas? Šantažas? Pameni, kai JAV viceprezidentas Baidenas Ukrainos prezidentui Porošenkai „geranoriškai" pasiūlė atleisti prokurorą, kuris kišo nosį į jo sūnaus nešvarius reikalus, - oho, koks pasaulyje kilo skandalas! Nors pagrasino tik kredito neduoti. Gi jūsų banko atveju, grasinimas buvo baisesnis - ką reiškia „kažkas atsitiks"?

- Pats matai, kas atsitiko. Atėmė banką, ištuštino jį, o mus paleido „ubagais" po pasaulį. Ir dar apvagino. Lietuva - ne Amerika. Po tokių pasibaisėtinų faktų politikų galvos nenurieda. Kęstutis Glaveckas vėl pateko į Seimą, o Vitas Vasiliauskas tebesėdi ant Lietuvos pinigų pritūpęs.

- Teisybės dėlei, Raimi, tenka pripažinti, kad Lietuva ne daug kuo skiriasi nuo tos svajonių Amerikos. Baideną po tokio reketo šalies prezidentu išrinko, mūsų Glavecką - į Seimą. Nei vieno nepasodino! Tiksliau, pasodino abu, bet ne ten, kur reikia. O kodėl? Todėl, kad ir ten, ir čia, žiniasklaidai įtaką daro mano draugas Sorošas, kuris viešai gyrėsi, kad papirko beveik du šimtus įtakingiausių pasaulyje žiniasklaidos priemonių. Neleido įsiliepsnoti „Baidengeitui" anapus Atlanto, uždraudė visiems kištis į Grybauskaitės statytinio neteisėtą veiklą ir čia. Tad jau galima drąsiai sakyti, kad Lietuvoje gyvename kaip Amerikoje.

- Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas nuolat gaudavo tendencingai neigiamą informaciją apie neva prastą „Snoro" banko veiklą iš Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo Dariaus Petrausko (dabar jau buvusio savo žento). Tą faktą, duodamas interviu laikraščiui „Respublika", patvirtino Lietuvos banko Kreditų įstaigų priežiūros departamento direktorius Kazimieras Ramonas.

- Raimi, jei sakai „A", sakyk ir „B"! Nesigąsdink garsių pavardžių, kitaip mes su tavimi niekada mafijos suregzto ir Lietuvą suraizgiusio bei apraizgiusio aštuonkojo neišvyniosime ir gražiai nesupakuosime. Jei galima, aš tau padėsiu, kad būtų drąsiau?

Na, pabandom iš naujo: Lietuvos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas, kuris pagal pareigas turėjo prižiūrėti LB veiklą, apie „Snoro" padėtį buvo tendencingai veikiamas Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo Dariaus Petrausko, kuris buvo vedęs jo dukrą, kurios mama A.Glaveckienė ištekėjo ir dabar kartu gyvena su multimilijonieriumi Gediminu Gruodžiu, kurio dėdė buvo milijardierius Kazickas, kuris, kaip filantropas, finansavo ne tik Lietuvą, bet ir prezidentą Algirdą Brazauską, o dar labiau profesorių Vytautą Landsbergį, kuris su savo numylėtine Lietuvos dalia Dalyte Grybauskaite, jos rinkimų štabo viršininką Vitą Vasiliauską į LB vyriausiojo postą paskyrė, nes taip, matyt, prisakė ir liepė jai Rotšildai, su kuriais po rinkimų ji dosniai iš mūsų biudžeto atsiskaitė, ir dar į LB valdybą delegavo keletą sorososų, kaip antai Raimundą Kuodį bei Ramunę Zabulienę, kurios vyras Antanas Zabulis, buvęs „Omnitel" vadas, o paskui ir premjero Butkevičiaus patarėjas, neseniai buvo teisiamas dėl korupcijos, bet nuteisti jo niekaip nepavyko, nes už jo stovėjo Butkevičius, už Butkevičiau - Kuodis, už Kuodžio - Sorošas, už Sorošo - Rotšildai, už Rotšildų - Grybauskaitė, už Grybauskaitės - Landsbergis, už Landsbergio - Brazauskas, už Brazausko - Kazickas, už Kazicko - Gruodis, už Gruodžio - Glaveckienė, už Glaveckienės - Glaveckaitė, už Glaveckaitės - Petrauskas, už Petrausko - Glaveckas, už Glavecko - Seimo komitetas, už komiteto - visas Seimas, už Seimo - visi rinkėjai, o rinkėjai tai yra visa Lietuva! Ar tu, Raimi, dabar bent įsivaizduoji, prieš ką mudu su tavimi užsimojome? Prieš visą Lietuvą užsimojome!!!

***

11 dalis: KOKIA DALIA LAUKIA LIETUVOS IR BARANAUSKO?

- Žinai, Vitai, vis pagalvoju, jei „Snoro" nacionalizavimas vyko teisėtai, tai kodėl jie mane po Rusiją dabar gaudo? Kodėl visokie „raulušaičiai ir Co." organizuoja tas slaptas „operacijas"? Negi nėra „ant ko" nurašyti ne be bankroto administratorių pagalbos išvogto banko ir jo dukterinių, pelningai veikusių, įmonių nuostolių?

- Man atrodo, patogiau viską nurašyti „ant mirusio bankininko". Pats minėjai G.Konopliovo atvejį, kai kažkas padėjo jam nusitaikyti, kad neprašautų pro šalį, po to apdairiai „pravalė" jo aplinką ir „visi galai - į vandenį". Tas pats nutiko ir Garliavoje - tol tęsėsi keistų ir paslaptingų mirčių virtinė, kol pagaliau Lietuvoje nebeliko nė vieno pedofilo, kurį būtų galima nuteisti už vaikų tvirkinimą.

- Lietuvoje nebeliko pedofilų?! Malonu tai girdėti. Reikia skubiai informuoti Vatikaną, kad visus mūsų kunigus paskelbtų šventaisiais.

- Ne ten, Raimi, „sudėjai akcentus". Sakiau, kad pašalinti buvo tik tie pedofilai, kurie per savo kvailumą „apsišvietė" ir norom nenorom dėl liudininkų parodymų būtų tekę juos teisti. O pedofilams kol kas reklamos nereikia. Dar nėra suformuotas mūsų visuomenėje teigiamas požiūris į juos. Šiuo klausimu Lietuva stipriai atsilieka nuo Olandijos, kur jau seniai įsteigta pedofilų partija. Galbūt Laisvės partijos nariai jiems šiuo klausimu padės? Pagyvensim - pamatysim.

- Lietuva - katalikų kraštas. Nemanau, kad mūsų Bažnyčios hierarchija tam pritars.

- O jų niekas ir neklaus! Vėl koks nors nupiepęs popiežius iš Vatikano pasakys kokį Dievo žodį ir visi mūsų dievobaimingieji vyskupai nuolankiai supuls prieš Dievo žodį ant kelių. Net jei tas žodis prieštaraus „Dešimčiai Dievo įsakymų". Ten diktatas didesnis nei Baltarusijoje.

- Neseniai rašei, kad, pasikeitus politinei konjunktūrai, niekas nebesiklaups, o stosis keturpėsčiom.

- Per pamaldas prie parapijiečių klaupsis. (Kol kas.) O po mišių ir pamaldų, mūsų Dievo tarnai, prisiklausę visokiausių nusidėjėlių ir pasileidėlių gašlių išpažinčių, grynai iš žmogiško smalsumo visa tai, ko gero, išbando su zakristijonu arba jo „klapčiukais". Nepatikėsi, bet jie irgi žmonės. Reikia ir jiems kažkaip atsipalaiduoti. Aš popiežiaus vietoje geriau būčiau už kunigo ir „gaspadinės" santykius pasisakęs, o ne už gėjų, kurie seniai tapo šventesni už šventuosius ir ne tik madų pasaulyje, bet ir mūsų miegamuosiuose pradėjo drąsiai madas diktuoti. Visi, kurie jiems nepritaria ir jų pozų nepalaiko, būna apkaltinti homofobija, kas medicinoje reiškia „psichikos ligą". Tikiuosi, Raimi, tu dar psichas?

- Hmm... Tai sakai, Vitai, kad Lietuvoje pedofilų yra pakankamai?

- Nežinau, ar jų yra pakankamai. Man labiau kelia nerimą, ar jiems mūsų vaikų jau pakanka. Ir ar mums, lietuviams, užteks drąsos už savo vaikus pakovoti?

- Aš dėl to esu absoliučiai ramus. Lietuviai, nors kai kas - pirštu nerodysiu - juos vadina veršiais, už savo vaikučius bet kam galėtų gerklę perkąsti!

- Kaip Kedžiui, ar ne? Net du šimtus policininkų Skvernelis tramdyti mergaitės užtarėjų į Garliavą nusiuntė ir nė vienam pareigūnui nė vienas lietuvis gerklės neperkando. Visi tik meldėsi ir kvietėsi pagalbos: „Marija! Marija!!!" Matau, kad Maskvoje jau visai nuo Lietuvos aktualijų atitrūkai. Jei tau Garliavos įvykių negana, galiu priminti, kiek daug vaikų norvegai iš lietuvių šeimų atėmė. Ar sukilo Lietuva? Ar subangavo Baltijos kelyje nuo Vilniaus iki Oslo? Ar susirakino Tapinas su Linkevičium, kuris pagal pareigas tiesiogiai už valdžios neveiklumą dėl pagrobtų lietuvaičių atsakingas?

- Ką aš žinau, Vitai, - gal tas Linkevičius su kuo nors ir susirakino, nei stovėjau prie jo miegamojo, nei jam žvakę laikiau. Gal tu ir teisus, Vitai, lietuviams po tokių rinkimų derėtų ypač atidžiai savo vaikus saugoti ir dažniau pasidomėti, ko juos moko mokyklose.

- Nenustebsiu, jei Seime ir pedofilų gretos pasipildė. Ten jų balsų verkiant reikia. Turbūt girdėjai, kad Laisvės partija gviešiasi Švietimo ministerijos? O kur jie ras savo ir Sorošo naujoviškoms mokymo programoms geresnių pedagogų nei pedofilai? Ar yra tokių, kurie dar labiau už juos mūsų vaikučius mylėtų?

- Galbūt mūsų prezidentai - Grybauskaitė su Nausėda? Jie labai mėgsta nusipaveiksluoti su mažais berniukais ir mergaitėmis?

- Šitie pozuoja su vaikais greičiausiai dėl to, kad juos taip primokė viešųjų ryšių specialistai: atseit, jei negali išsiskirti didingais darbais - pasistenk išsiskirti bent ūgiu. Tai jie ir fotografuojasi su pačiais mažiausiais, nes, paveiksluojantis su didingais Lietuvos vyrais, tektų stiebtis arba net stotis ant taburetės.

- Vitai, nenukrypk nuo mūsų pagrindinės pokalbio temos...

- Taigi pats mane į šalį nukreipei ir apie pedofilus pradėjai klausinėti! Na, gerai, pasakok toliau savo liūdną istoriją, kaip piktosios dvasios užgrobė ne tik Konstitucinį Teismą, bet ir tavo „Snorą" su mano ir „Respublikos" indėliais...

- Jei viskas, apsivogusios valdžios manymu, vyko teisėtai, tai nei Lietuvos bankui, nei Vyriausybei nėra ko baimintis. Susitikime, taip sakant, teisinio proceso metu neutralioje aikštelėje ir išsiaiškinkime santykius. Tačiau vengimas atsakyti į elementarius klausimus, bijojimas atskleisti „Snoro" uždarymo dokumentus, galų gale, ir jau pirmomis dienomis tų užsieniečių administratorių pasikvietimas „į pagalbą" kvepia kažkuo nešvariu.

Mano nuomone, „Snoras" sėkmingai būtų veikęs dar 200 metų, net laikinasis administratorius S.Fryklis pabrėžė, kad bankas „Snoras" nebuvo nemokus ir likvidumo problemų neturėjo, tačiau kažkam buvo naudingiau jį nacionalizuoti. Bet kuriam eiliniam bankininkui yra žinoma paprasta tiesa: sustabdžius net galingiausio pasaulyje banko veiklą, jos vėliau atnaujinti nebeįmanoma, nes supanikavę indėlininkai pareikalautų grąžinti jų indėlius. Net diletantui tai aišku, kaip dukart du!

Keista, kad nei premjeras Andrius Kubilius, nei finansų ministrė Ingrida Šimonytė, nei Vitas Vasiliauskas šito nežinojo? Na, tarkim, Vasiliauskas galėjo ir nežinoti, nėra bankininkas pagal išsilavinimą. Turbūt net sutrumpinto banko balanso perskaityti nesugebėtų. Vien ko vertas jo išsireiškimas: „Galvojome, jog „Snorui" gripas, o, padarę skrodimą, pamatėme, kad vėžys." Tikrai jo finansinio išprusimo neparodo. Tačiau ką sau galvojo gudragalviai Kubilius su Šimonyte? Galų gale, jei pats nežinai, paklausk bankininkų - ką, pinigingą banką užgrobus, reikia daryti? Deja, nepaklausė...

Tuomet man kyla kitas klausimas: jeigu to protelio yra tiek nedaug, kodėl ta Šimonytė vėl į valdžią veržiasi ir taikosi net į konservatorių Vyriausybės vadovo postą? Kaip ji visą šalį tvarkys, jeigu nesugebėjo išsaugoti „Snoro" turto, kurį paleido vėjais?

Akivaizdu, kad per buvusį Kubiliaus konservatorių-liberalų Vyriausybės valdymo laikotarpį „Sodra" jau buvo privesta prie 580 milijonų eurų (2 milijardų litų) viršijančio deficito, nežinia kur „išgaravus" Ignalinos atominės elektrinės uždarymui skirtiems milijardams. Paskirtasis naujasis Ignalinos vadovas, įsipareigojęs visai Lietuvai žūtbūt iškapstyti „pradingusį" milijardą, tesugebėjo pasikapstyti po mūsų mokesčių mokėtojų kišenes, nes užsiprašė tokio milžiniško atlyginimo (dėl savo rizikingo įsipareigojimo), kad Lietuvai būtų tikrai pigiau jį apdrausti ir paskui pačiai jį „užversti". Nes prarastas milijardas taip ir neatsirado... Ar ne dėl to savo nemokšiško šalies ūkio valdymo „skyles" bei valstybės finansines problemas tada buvo nutarta pridengti iš AB banko „Snoras" nusavintais akcininkų ir indėlininkų pinigais. Tuo buvo realiai pasinaudota. O iš kur dabar antrą „Snorą" paimsite, ponai konservatoriai?

Tą 2011 metų lapkričio 16 dieną, sustabdę likvidumo problemų neturėjusio AB banko „Snoras" veiklą, Lietuvos bankas ir Vyriausybė priėmė sprendimą „de facto" likviduoti banką, net nelaukiant laikinojo administratoriaus išvadų apie banko mokumą. Tai patvirtino ir tomis dienomis paskelbti Vyriausybės ketinimai padalinti „Snoro" banko turtą į dvi dalis, o neuždarius banko atlikti tokių veiksmų neįmanoma. Man kyla paprastas klausimas: kodėl buvo nuspręsta nacionalizuoti banką, sukeliant verslo visuomenės bei užsienio investuotojų nepasitikėjimą, kai tą patį rezultatą - sustabdyti banko veiklos licenciją ir atšaukti valdybos narius bei kitus vadovus - galima buvo pasiekti paprasčiau, pigiau ir civilizuotai, pagal galiojančius bankų veiklos priežiūros įstatymus, neužkraunant milijardinių nuostolių ant Lietuvos pečių?

Perėmus „Snorą" tariamoms „visuomenės reikmėms" ir prisiėmus konstitucinę pareigą teisingai už jį atlyginti (pagal tuometinę banko akcijų vertę rinkoje), ar Lietuvos bankas ir Vyriausybė nepagalvojo apie tai, kad padarys papildomų nuostolių ir Lietuva tokiu būdu bus bereikalingai įtraukta į tarptautinius bylinėjimosi procesus dėl žalos atlyginimo?

Būtų ir daugiau aktualių klausimų tam nusikalstamam susivienijimui.

Pavyzdžiui, aš jų garsiai paklausčiau: Kodėl Lietuvos bankas nuo 2011 m. gegužės 5 d. (daugiau kaip pusę metų) neregistravo „Snoro" įstatinio kapitalo padidinimo 110 milijonų eurų (380 mln. litų), kurie, net ir likvidavus banką, būtų sumažinę banko indėlininkų nuostolius (juk akcininkų reikalavimai tenkinami paskutiniai)? Tuomet nebūtų reikėję metų metus su tais naujos emisijos „Snoro" banko akcininkais po teismus aiškintis, įtraukiant net Europos teismus? Pasirodo, daug paprasčiau Kubiliui su Šimonyte buvo tuos akcininkų suneštus 110 mln. eurų iš kaupiamosios sąskaitos AB banke „Finasta" leisti pavogti... Dar paklausčiau, kas konkrečiai pasiūlė banko nacionalizavimo variantą ir kas prisiims tą atsakomybę?

Esu tikras, kad to iš valdžios neišdrįs padaryti niekas. Nes pas mus taip jau nuo seno įprasta, kad niekas už nieką niekada neatsako. Už visas valdžios klaidas ir vagystes visada iš savo kišenių sumoka mokesčių mokėtojai, kurie, kaip pastebėjo panelė Grybauskaitė, „yra ne prie ko". Be abejo, kad dabar siekiama daug savo nuodėmių permesti ant „Snoro" banko buvusių pagrindinių akcininkų ir savininkų pečių.

Taigi, nėra su kuo kalbėtis. Ir taškas. Susitiksime Arbitražo Teismo Tribunole Paryžiuje.

- O aš taško dar nededu. Dedu daugtaškį... Galvoji, Raimi, kodėl? Man patinka su tavimi kalbėtis. Ypač, kai tu būni nekalbus ir nesikiši į mano monologus. Kažkaip į valias išsišneku ir man Lietuvoje net gyvenimas pagerėja. Net rinkimai nebeatrodo tokie baisūs. Gal ir gerai, kad visos padugnės vienoje vietoje susirinko. Matyt, irgi traukia vieną prie kitos. O gal krūvoje ne taip baisu atpildo valandos laukti? Turbūt ir tu jau girdėjai, kad Europos Sąjungoje atsirado iniciatyva steigti Liaudies Tribunolus? Matyt, visiems jau nervai nebelaiko, žiūrint kaip jų valdžia kvailioja. O man labai apmaudu, nes Tautos Tribunolo idėja dar prieš 15 metų Lietuvai pasiūliau. Bet Liaudies Tribunolas bus dar geriau - sutrumpintai LT. Labai tiks Lietuvai.

***

10 dalis: KAIP VALDOMAS PASAULIS PER ĮVAIRIAS GRĖSMES?

- Kol kas dar nepasakosiu. Yra svarbesnių temų, kurias norėčiau su tavimi aptarti. Bet prieš tai pastebėsiu, kad esi nenuoseklus. Kai mano žmona Siga atvėrė širdį, tu ją auklėjai, kad nederėjo su kitais savo sielvartu dalintis, o pats ką padarei? Visiems viską apie save išsiplepėjai... Viešai papylei ant savo galvos purvo, savo skaitytojus gąsdini, nori, kad paskutiniai išsilakstytų?

- Nenoriu, kad be reikalo idealizuotų ir tautos vedliu įsivaizduotų. Parašiau viską, kaip buvo. Nieko neišgalvojau. Užsimindamas apie savo ne visai dorą postkomunistinį laikotarpį, nesigyriau, kad galutinai velniui dūšios nepardaviau - atlaikiau tokius karus su mafija ir jai parsidavusiais propagandistais, kad net pats stebiuosi, kaip išlikau. Manau, Dievulis apsaugojo, nes kariaudamas už teisybę niekada neėmiau jokių pinigų, nes nėra sumos dėl kurios savo ir artimųjų gyvybe rizikuočiau... „Respublikos" kovos su korupcija „Tauro" banke, „Mažeikių naftos" gamykloje; dėl neteisėto prezidento R.Pakso nuvertimo, Sorošo „voratinklio" ar netikrų kagėbistų šantažo - vyko nesavanaudiškai. Deja, vėliau sužinojau, jog mano vardu imdavo kyšius apsimetėliai „tarpininkai". Jei kas iš banditų būtų mane „užvertęs", jo sąžinė būtų rami: pinigai sumokėti, o „Respublikos" pozicija jų atžvilgiu nepasikeitė!

- Jooo... Žiūriu, smagus tavo gyvenimas, Vitai, bet aš tave puikiai suprantu, nes ir mano galva galėjo ne kartą nuo pečių nuriedėti, kaip atsitiko ne vienam mano aplinkos žmogui... Paklausyk mano liūdnų istorijų.

Galėčiau pačiam pasakoti ir pasakoti, kiek kartų mano gyvybei ir mano šeimai grėsė pavojus. Kiek visokių įvykių buvo net Londone, kur teko trejus su puse metų priverstinai gyventi. Kiek įvairaus plauko saugumiečių ir visokio plauko „žulikų" sukiojosi aplink mūsų šeimą. Kelis kartus net teko keisti gyvenamąją vietą ir, žiūrėk, vėl lietuviškai kalbančių visokių „veikėjų" naujoje vietoje atsirasdavo. Vieni veržėsi su savo patarimais, siūlėsi padėti (tik, aišku, už pinigus, ir už labai didelius pinigus). Kiti norėjo įtraukti į neaiškius verslus... Matyt, įsivaizdavo, kad sėdžiu ant „aukso puodo". Būtum matęs, kaip jų fizionomijos ištįsdavo, kai sužinodavo, kad nieko nebeturime - kai kurie net susinervindavo, kodėl iškart nepasakėm, nes tiek laiko per mus sugaišo. Tekdavo net juos guosti ir raminti. Nejuokauju.

Ypač baisu buvo, kai mane bandė paveikti per vaikus. Galvojau išprotėsiu...

- Stop, Raimi, geriau nepasakok. Tik kitus paskatinsi taip daryti. Aš sąmoningai visa tai savo pasakojime nutylėjau, nes irgi galvojau, kad išprotėsiu, kai sistema mano vaikus atakavo. Buvau ilgam išvestas iš rikiuotės, kol savo žaizdas išsilaižiau...

- Įtikinai. Kaip skriaudė ir terorizavo mano šeimą daugiau - nė žodžio! Bandau kalbėti tik apie save ir savo banko reikalus... Atsidūrus Maskvoje ir čia tas pats vyko. Galėčiau, net pavardėmis juos visus įvardinti. Bet ar reikia? Nuo to jie geresni nepasidarys. Lai gyvena su savo nešvaria sąžine vieni. Jų problemos. Kaip pats sakei, bandė mane paveikti ir parklupdyti per geriausius draugus, per giminaičius, per artimuosius, matyt, kad atsiųsti žmonės greičiau įgautų pasitikėjimą, o paskui... Kas žino - ką jie buvo sugalvoję man padaryti?

Londone mane ilgokai, galima sakyti, įkyriai, - net užsiutau, netekęs kantrybės - grubiai ir stačiokiškai vis kvietė žvejybon, iš valties pažvejoti. Žinai, galų gale, patikėjau, kad jie nauji draugai, kad reikia važiuoti pažvejoti. Net meškeres man supirko, kol atsisakinėjau. Nuolat kvietė į alubarius pasėdėti, vaišindavo, apmokėdavo. Vienu metu buvau jau „pasirašęs" žvejybai, tačiau paskutiniu momentu žmona Sigita perklausė, ar tuo „nepasirašau" sau mirties nuosprendžio? Ir priminė, kas nutiko mūsų šeimos draugui Sinicai iš „Tauro" banko žvejyboje, iš kurios jis gyvas nesugrįžo...

- Viską prisimenu, Raimi, „Tauro" banką gaubia daug „paslaptingų" mirčių. Pernelyg daug per ten buvo pinigų „išplauta", nors kritikuojamas Lietuvos banko valdytojas Reinaldijus Šarkinas man redakcijoje garantavo, kad nė vienas Lietuvai skirtas ekiu iš ten nepradings. Komunistinis parsidavėlis!

- Vitai, kad žinotum, kokias operacijas per Genadijų Konopliovą ne tik komunistai, bet ir konservatoriai su profesoriumi Landsbergiu prasukinėjo. Ne veltui tame banke savo Mečį Laurinkų buvo įtaisęs. Ir su ginklais, ir su deimantais, ir su partijų išlaikymais... Viską po mirties ant G.Konopliovo nurašė!

- Jo, gaila Konopliovo, prasilenkė su laikmečiu.

- Kodėl?

- Jeigu šiais laikais gyventų, tą patį oficialiai galėtų daryti. Juk šiandien geriausias biznis valdantiesiems - pardavinėti „grėsmes". Pasakei, kad „rusai puola" ir perki už kiek nori senas tanketes su „auksiniais šaukštais". Paskelbei aliarmą dėl Astravos atominės elektrinės ir milijonus gali sau ramiai su „jodu" ištaškyti. Prigąsdini tautą dėl karantino ir vėl tau kaukių, įrangos bei neaiškių apmokymų biznis garantuotas.

- Gerai tu čia, Vitai, pastebėjai. Cha, prekyba „grėsmėmis"!

- Nieko čia juokingo nematau. Nes įgąsdinti žmonės valdiškų pinigų, švaistomų vėjais, nebeskaičiuoja. Jiems gyvybė svarbesnė. Negi nežinai, kad visus valdyti geriausiai per baimes. Net kunigai dirba tik su dievobaimingais. Ateistai ir pagonys ne tik nesiklaupia, bet ir neaukoja savo pinigų Bažnyčiai. Ir spec. tarnybos agentai žmones valdo per baimes. O šiandien, paskelbus dirbtinai paskleistą gripą mirtinai pavojingu, net nebereikia pasaulio valdovams savo avelių ganyti. Pačios viena ant kitos bliauna: „Užsidėk kaukę! Per tave visi mirsimeee!" Gerai sugalvota, ar ne? Prigąsdintos avys pačios ganosi ir užsidaro savo gardeliuose!

- Sunku patikėti, kad grėsmė specialiai sugalvota.

- Keisti tie žmonės... Tol netiki, kol patys nesusiduria su nelaime. Ar tu bent prisimeni, Raimi, kokį svarbiausią argumentą prieš tave naudojo tavo banko plėšikai? Jie nekalbėjo apie tai, kad bankas bankrutuoja ar pinigus švaisto. Jie garsiai ir visai Lietuvai įvardino didžiulę grėsmę: LIETUVOJE PLEČIASI RUSŲ BANKAS! Tėvynė pavojuje! „Atas"! Gelbėkitės, kas kaip galit, o mes išgelbėsime nuo rusų banką. Va taip ir išgelbėjo mus nuo rusų, o save - nuo kalėjimo. Ar jau dabar supratai, kaip šauniai galima pagyventi kitų sąskaita, sumaniai valdant grėsmes?

- Jei leisi, tęsiu toliau. Banko „Snoras" nacionalizavimas sukėlė daug klausimų bei abejonių ne tik visuomenei, bet ir jos atstovams - Seimo nariams. Aršiausiai tuo klausimu, praėjus tik trims dienoms po „Snoro" banko priverstinio veiklos sustabdymo ir nacionalizavimo, pasisakė Seimo narys, buvęs ekonomikos ministras Julius Veselka. O kai vėliau susiruošė liudyti „Snoro" akcininkų naudai Londono teisme, netikėtai sustreikavo širdis. Kas gali paneigti, kad spec. tarnybos J.Veselkai nepadėjo numirti nuo „širdies smūgio", prieš jo pokalbį radijo laidoje.

Juk dar 2011 metų lapkričio 19 dieną J.Veselka po savo interviu Rusijos naujienų agentūrai „Regnum" buvo išvadintas aršiausiu „Snoro" gynėju. Mat išdrįso teisingai įvardinti „operaciją" prieš „Snoro" banką, palygindamas ją su „Hitlerio principų" taikymu. Tokį epitetą paleido Vyriausybės, Lietuvos banko ir prezidentūros vadovų adresu.

Dar atviriau Lietuvos parlamento narys ir ekonomikos komiteto pirmininkas Julius Veselka pasisakė viename iš savo interviu, kuriame įvardino, kad „Snoro" sunaikinimo operacijai asmeniškai vadovavo pats Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas. Todėl pastarojo liudijimas Seimo laikinojoje tyrimo komisijoje apie tai, kad „Snoro" nacionalizavimo ir bankroto istorija yra tik priežiūriniai veiksmai", subliūško kaip muilo burbulas. Akivaizdžiai apsimelavo.

Parlamentaras J.Veselka taip išdėstė banko „Snoras" nacionalizavimo „užgrobimo" įvykių seką: nenustatytam asmeniui nutekinus slaptą informaciją į spaudą apie valstybės norą išspręsti savo finansines problemas privačių bankų nacionalizavimo sąskaita, jau kitą dieną prasidėjo netikėtas išorinio „Snoro" valdymo įvedimas ir po dviejų valandų buvo priimtas sprendimas dėl banko nacionalizavimo. Visa tai buvo padaryta AB banko „Snoras" vadovybei, pagrindiniams akcininkams, būnant komandiruotėse užsienyje. 2011 metų lapkričio 17 dieną aukščiausieji šalies pareigūnai su prezidente Dalia Grybauskaite pareiškė absoliučiai pritariantys Lietuvos centrinio banko veiksmams ir staigiai pasirašė visus reikiamus įstatymus dėl banko „Snoras" nacionalizavimo.

Seimo nario ekonomikos komiteto pirmininko J.Veselkos nuomonė: „Už visų žaibiškų žingsnių, kuriuos vykdė Lietuvos Vyriausybė, Seimas ir Lietuvos Respublikos prezidentė nacionalizuodami „Snoro" banką, slypi gerai suplanuota sudėtinga operacija. Turbūt mažai kas galėtų patikėti, kad šioje ekstremalioje ir stresinėje situacijoje Lietuvos bankas ir Vyriausybė sugebėjo veikti taip užtikrintai. Parlamentas fiziškai negalėjo paruošti Lietuvos bankininkystės įstatymų pataisų per vieną naktį. Nepaisant to, įvyko būtent taip. Ir jeigu šalies prezidentė pasirašė tas pataisas, netgi jų neskaičiusi, vadinasi, jau iš anksto galėjo su jomis susipažinti."

O tai, pasak J.Veselkos, įmanoma tik tuomet, kai „žaibiška operacija vykdoma pagal gerokai iš anksto sudarytą scenarijų".

Su Juliumi Veselka man teko gyvenime ne kartą bendrauti dargi Algirdo Brazausko kompanijoje. Todėl mes su V.Antonovu ir savo advokatais prikalbinome jį liudyti mūsų naudai Londono Vestminsterio magistrato teisme ekstradicijos byloje. J.Veselka mielai sutiko ir atsiuntė britų advokatams savo liudijimą. Šio liudijimo tekstą turiu išsaugojęs.

Tačiau artėjant teismo posėdžiui Londone, gavome žinią, jog J.Veselka netikėtai mirė. Esu giliai įsitikinęs, kad nuo pat pradžių Lietuvos spec. tarnybos Veselką sekė, o kai sužinojo, jog jis dar ir liudys „Snoro" byloje akcininkų naudai, paprasčiausiai juo atsikratė, „padėdami" numirti. Spėju, kad prieš radijo laidą J.Veselka buvo „pavaišintas" kava su širdies smūgį sukeliančiais vaistais. Paprasčiausi sovietiniai spec. tarnybų metodai.

Kita „Snoro" bylos auka - buvęs VSD valdybos viršininkas, po to - advokatas Arūnas Paukštė. Jis irgi buvo aktyvus „Snoro" banko uždarymo „operacijos" dalyvis. Su A.Paukšte, kai jis jau dirbo advokato pareigose Irmanto Norkaus advokatų kontoroje „Raidla Lejins & Norcous" (dabar „COBALT"), susitikti ir bendrauti teko labai keistomis aplinkybėmis Londone.

2014 metų spalio 28 dieną Londone mano advokatų biure, įvyko mano su V.Antonovu, mūsų advokatų ir atvykusių į derybas iš Lietuvos „Raidla Lejins & Norcous" susitikimas. Lietuvos advokatai buvo atvykę kaip Lietuvos valdžios atstovai, tartis arba ieškoti taikos susitarimo „Snoro" byloje, nes tada vyko teismai Londone dėl mūsų ekstradicijos. Mes nelabai tikėjomės galimybės susitarti, nes žinojome, kad ši advokatų kompanija priklauso I.Norkui, kuris iš tikrųjų buvo Lietuvos banko valdybos pirmininko V.Vasiliausko mokslo draugas, bendrakursis ir net kambariokas. Turbūt visi atsimena ir skandalingą tos advokatų kontoros darbuotojo A.Audicko paskyrimą „Ūkio" banko laikinuoju administratoriumi.

Tame susitikime, manau, ne atsitiktinai advokatų kontorai „Raidla Lejins & Norcous" atstovavo vyr. partneris Rimantas Simaitis ir advokatas Arūnas Paukštė. Kaip ir tikėjomės, susitikimas naudos nedavė, bet įvyko vertingas (nors ir neilgas) pokalbis su A.Paukšte. Jis atvirai pasakė, kad kaip VSD valdybos viršininkas dalyvavo iš anksto suplanuotoje „Snoro" uždarymo „operacijoje" ir patvirtino, jog jis buvo atsakingas už banko nacionalizacijos klausimą. Guodėsi, kad vėliau buvo apkaltintas, jog ta nacionalizacija „kreivai" buvo padaryta, o jis pats dėl to atleistas iš VSD. Dar A.Paukštė teigė, kad jį, ko gero, specialiai įdarbino advokatų kontoroje „Raidla Lejins & Norcous", kad būtų visą laiką „ant akių" ir nuolat kontroliuojamas.

Jaučiu, kad A.Paukštės mirties priežastis, buvo ta, jog jis per daug žinojo, o ne savižudybė, kaip oficialiai buvo teigiama. A.Paukštei tikrai kas nors iš spec. tarnybų padėjo namie „nusišauti".

Pateiksiu įdomią pastraipą iš vieno žiniasklaidos portalo: „2015 m. balandžio 10 d. Vilniuje rastas nusižudęs ar nužudytas buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) Kovos su terorizmu valdybos vadovas, tuo metu dirbęs advokatu Arūnas Paukštė. Jis buvo rastas savo namuose ištaškyta galva nuo šūvio iš savo legaliai laikyto medžioklinio šautuvo. Viena versijų, kodėl jis buvo nužudytas - neva advokatas A.Paukštė artimųjų rate buvo prasitaręs, jog jį VSD atleido už tai, kad jis, būdamas atsakingas, sužlugdė „Snoro" banko užgrobimo operaciją, kurią Grybauskaitės nurodymu organizavo VSD kartu su Grybauskaitės statytiniu V.Vasiliausku ir tuomete finansų ministre I.Šimonyte. Ir kad neva jį - A.Paukštę, - jei ką, padarys toje istorijoje iešmininku, jei viskas galų gale paaiškės. A.Paukštė, kaip VSD valdybos viršininkas, būdamas atsakingas už „Snoro" užgrobimo operaciją, padarė esminę klaidą, kad nepasisekė iškart, kaip buvo planuota, suimti „Snoro" savininkų ir juos sulaikius, dar pačioje pradžioje, leisti jiems viską „prisipažinti", o po to leisti užspringti nendrės lapu ar skrandžio turiniu, pvz., dar areštinėje ir tada jau galutinai viską ant jų nurašyti. Informacija apie „Snoro" užgrobimo operaciją nutekėjo į spaudą, ir bankininkai spėjo pabėgti. Dabar jie gyvena Rusijoje, laisvai važinėjo po visą pasaulį, ir Niujorko arbitraže rengia Lietuvai milijardinį ieškinį."

Dar viena mirtis „Snoro" byloje yra advokato Ipolito Nekrošiaus, kuris įtariamas nutekinęs slaptą informaciją apie prezidentės Grybauskaites suplanuotą ir ruošiamą „operaciją" prieš banką „Snoras". Tos informacijos pagrindu buvo parengta 2011 metų lapkričio 15 dienos publikacija „Įsakymas sutrypti lietuviškus bankus".

Paskaitykite kas po to buvo rašoma spaudoje: „Tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių kelti versiją, kad žurnalistas A. L. kaip tarpininką įvardija įtakingos teisininkų šeimos narį. Tiesa, tyrimą apsunkina faktas, kad pastarasis asmuo jau vykstant ikiteisminiam tyrimui netikėtai mirė."

„Taip, maždaug prieš mėnesį buvau apklaustas", - vienam lietuviškam portalui prisipažino Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius, buvęs dekanas Vytautas Nekrošius.

Minėtu atveju STT Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriuje V.Nekrošius buvo apklaustas kaip liudytojas, norint išsiaiškinti, ar neseniai miręs jo brolis advokatas Ipolitas Nekrošius galėjo būti žurnalisto A.L. apibūdintas tarpininkas, pasiųstas nuo generalinio prokuroro D.Valio.

Mane be galo intriguoja tas visos Nekrošių giminės sukiojimasis aplink „Snoro" bylą. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius Vytautas Nekrošius važiavo liudyti prieš mus, „Snoro" banko pagrindinius akcininkus, į Londono Vestminsterio magistrato teismą, jo brolis Ipolitas Nekrošius nutekina informaciją apie „operaciją", ruošiamą prieš banką, ir „netikėtai" numiršta, Nekrošių pusbrolis Andžej Maciejevski, Vilniaus Apygardos teismo teisėjas, „atsitiktinai" pasirenkamas nagrinėti „Snoro" banko bankroto bylą. Būtent jis, A.Maciejevski, „lengva ranka" be jokių dokumentų skelbia „Snorui" bankrotą, o po to visus sprendimus ir dokumentus įslaptina. Vėliau teisėjas A.Maciejevski dar trejus metus dirba prie „Snoro" klausimų, tvirtina visus kreditorinius reikalavimus, o svarbiausia (!) - pirmąjį pusmetį tvirtina didžiules bankroto administratoriaus N.Cuperio išlaidų sąmatas ir komisinius atlygius užsienio konsultantams. Tuo pačiu nemažai prisidėdamas išvogiant banką. Už tai prezidentė D.Grybauskaitė savo dekretu teisėją A.Maciejevski paaukština iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų. Ko ne mafija Lietuvoje veikia?

Teko pažinoti Vytauto Nekrošiaus tėvą - Ipolitą Nekrošių. Buvo ilgametis VU Teisės fakulteto dekanas. Dar kai studijavau Vilniaus universitete, visi kalbėjo, kad dekanas Ipolitas Nekrošius buvo KGB bendradarbis ir savo kolegas skųsdavo... Tai, galvoju, kas čia per šeimyna? Visi „pakabinti"? Ar šiaip sisteminiai veikėjai? O gal tėra korumpuoti tipai, kurie atidirbinėja sistemai, todėl kad pas Vytautą Landsbergį saugiai „saugomi" KGB dokumentai?

- O aš, Raimi, tikiu stebuklais. Gyvenimas privertė. Padavė mane žydai į teismą, teisėjavo A.Cininas. Vainauskas bandė pasodinti, žiūriu, vėl teisėjas Cininas. Galvojau, gal įsimylėjo. Pasirodo, ne. Taip, sakė, kompiuteris jo pavardę atsitiktinai išmetė. Bet kai tas kompiuteris jo pavardę išmetė ir teisme dėl Garliavos įvykių bei kitų rezonansinių bylų, pagalvojau, kad jau metas išmesti patį kompiuterį, nes greičiausiai sugedęs, nes tik vieną pavardę atmintyje beturi. Pasirodo, kompiuteris niekuo dėtas. Beliko išmesti patį Cininą, kad rezonansinėse bylose nesimaišytų, bet paaiškėjo, kad irgi negalima, nes Iabai sistemai reikalingas arba, kaip tu gerai pastebėjai, yra „už kiaušių pakabintas."

- Vitai, aš nesakiau už ko pakabintas!

- Aš irgi negaliu 100 procentų tvirtinti. Galbūt „už užpakalio" ar kokio „kompromato", negaliu žinoti visų jo silpnų vietų. Tad nebesistebiu ir tikiu, kad būna stebuklų. Kokio reikia korumpuotai sistemai teisėjo, tokį ir išmeta. Sako, jau yra sukurta technika, kuri mintis nuskenuoja. Negi negirdėjai?



***
9 dalis: VITAS TOMKUS NUSIMETA KAUKĘ, KAI VISI KITI KAUKES DAR TIK UŽSIDEDA (Silpnų nervų skaitytojams, nėščioms moterims ir vaikams skaityti nerekomenduojama.)

- Kaip sakiau, Raimi, vis bandau rasti teisybę, o kai jos niekur nerandu, amžinai būnu susiraukęs ir viskuo nepatenkintas. Beje, kaip ir dauguma „teisybės ieškotojų", kurie ilgainiui, nerasdami tiesos arba kovoję dėl jos ir ją praradę, tampa paniurėliais ir piktais, atgrasiais padarais, apgailėtinais nelaimėliais, viskuo ir visais nepatenkintais. Tokių į valias prisižiūrėjau dirbdamas „Šluotos" žurnale. Nemažai tokių nelaimingų piliečių sutinku ir šiandien, ypač tarp savo buvusių bendražygių, kurie kadaise šventai tikėjo Lietuva.

Juokingiausia, kad visą gyvenimą ieškojau teisybės, nežinodamas, kaip  ji atrodo? Užtat neteisybę užuodžiu iš tolo. Žinau ją kaip nuluptą! Manau, ne tik aš, bet ir kiti ją atpažįsta, nes susiduria su ja kiekvieną dieną. Prie kiekvieno kampo.

O aš su ja labai anksti susipažinau. Nuo mažens. Kodėl? Įtariu, kalta tarybinė santvarka. Mat Tarybų Lietuvoje labai trūko mielių. O kaip be jų šeimininkėms pyragų išsikepti? O mano tėvukas mielių turėjo į valias, nes vadovavo Klaipėdos kepyklai. Mano pradinių klasių mokytoja be galo mėgo kepti pyragus. Todėl nuolat kabinėjosi ir bent kartą per savaitę pasilikdavo mane po pamokų, kad galėtų išsikviesti tėvą pasišnekėti apie mano blogą elgesį. Tėvas jai visada nunešdavo deficitinių mielių, taip dar labiau skatindamas mane „drausminti". Mielių mylimai mokytojai man nebuvo gaila. Labiau gailėjau savęs, nes tos nelemtos mielės pernelyg brangiai man „kainuodavo": kaskart tėvukas namie skaudžiai prilupdavo. (Už drausmę.) Nuo tada ir pradėjau bet kokios drausmės nekęsti.

O gal ir ne nuo tada, o dar anksčiau, nes su neteisybe susidūriau dar lankydamas darželį. Ko gero, tada pirmą kartą nukentėjau dėl teisybės, už kurią šiais laikais mane greičiausiai prezidentai ordinu „Už narsą!" apdovanotų. Nes išdrįsau mesti iššūkį trejais metais už mane vyresnei mergaitei. Tiksliau - ne iššūkį, o degantį degtuką. Tiesiai ant pakaušio... Išdegė nedidelė plikė, tik ne balta, o juoda. Tad tėvams beliko ją plikai nuskusti. Taip ir vaikščiojo skustagalvė, kol plaukai ataugo...

Tąkart tėvukas mane dėl teisybės itin stipriai prilupo. Su „gumine"!  (Beje, kas nežino, - tai pati skaudžiausia sovietmečio „auklėjimo" priemonė, lyginant su diržu ar rykšte, todėl mūsų namuose vielų ir laidų net su žiburiu nebuvo galima rasti - vaikai visus sunaikindavo.)

- Nesupratau, Vitai, kur čia ta neteisybė? Pagal tavo teisybę, tavo tėvas turėjo ne tave, o ją prilupti?

- Žinoma! Jeigu jis už lietuvius... Aš savo sesers garbę gyniau, nes ta mergiotė ją negražiais žodžiais vadino ir tol pravardžiavo, kol plaukai neužsiliepsnojo. Tik tada ji nusiramino ir pradėjo garsiai spiegti.

- Ir už tai, manai, šiais laikais tu būtum ordino vertas? Kažkoks tu keistas...

- Ne už tai. O už tai, kad ta negera mergaitė buvo rusaitė. Mūsų namo kaimynė. Esu tikras, kad aš anksčiau net už Lietuvos laisvės lygą pradėjau su okupantais kariauti. Tik gaila, kad tada dar nebuvo Sąjūdžio ir mano tėvukas dar nebuvo patriotiškai nusiteikęs, gal nebūtų mušęs su gumine, o tik su rykšte, kaip manai?

- Na, jeigu tikrai buvo rusė, pagal nūdienos standartus, gal ir verta būtų tave teikti valstybiniam apdovanojimui. Tik būtų gerai, kad mūsų europarlamentarai - Andrius Kubilius su Rasa Juknevičiene - parašytų tau rekomendacinį laišką.

- Rizikinga. Man atrodo, kad mano auka buvo pusiau rusaitė, pusiau žydaitė... Žydų deginti nebegalima.

- O rusus?

- Rusus galima. Pameni, kai Odesos profsąjungų rūmuose pusšimtį rusų sudegino? Lietuvoje niekas nepasipiktino. Nei Tapinas, nei Linkevičius nesusikabino. Rusai dabar vietoj žydų yra dėl visko kalti.

- Gal tu ir teisus. Nerizikuok. Pakentėk be medalio. Ne tu vienas toks Lietuvoje.

- Žinau, Raimi, viską suprantu. Daugybė Seimo gynėjų kantriai laukia nesulaukia, kol bent kas iš valdžios atkreips į jų bėdas dėmesį: juk per kruvinus Sausio įvykius šitiek žmonių savo sveikatą prarado. Matyt, kol sorososai visi savęs neapsidovanos, vargu ar jie sulauks paramos iš valstybės.

- Vitai, o sesuo tąkart bent užjautė? Atsidėkojo?

- Vis galvoju, ar ne ji mane tėvukui įskundė. Jos dėka sužinojau, kad už kiekvieną gerą darbą būsi nedelsiant nubaustas. Tai dabar, kai tik ką nors gero padarau, stengiuosi bent trumpam nuo visų pasislėpti ir niekur neišlįsti, kad negaučiau skaudžiai per galvą...

Taigi nuo mažens buvau labai pavyzdingas, bet nelabai drausmingas. Todėl iš visur mane išmesdavo. Nes tarybinei sistemai irgi buvo reikalingi tik drausmingi ir ramūs veršiai. Kitaip būtų sunku įvairias tautas suganyti ir už „geležinės užtvaros" išlaikyti...

- Vitai, man niekaip netelpa galvoje, kodėl dėl sudegintų Odesos rusų niekas neprotestavo?

- Matai, Raimi, tokia dabar politika. Jeigu sudeginsi vieną rusą, būsi kriminalinis nusikaltėlis ir tave pasodins, o jei jų sudegini penkiasdešimt ir daugiau, tai yra politinė akcija, ir tave apdovanos. Tokia dabar pasaulyje Nauja Tvarka nustatyta... Galiu tęsti pasakojimą?

...Po aštuonių klasių pats direktorius mane išmetė lauk iš prestižinės mokyklos. (Dėl drausmės!) Paaiškino, kad esu visai niekam tikęs ir pasiūlė pereiti į profesinę mokyklą. Užuot prisipažinęs, kad reikia apjungti „8A" ir „8B" klases į vieną 9-ą, kurioje mokysis tik įtakingų tėvų vaikeliai: Lietuvos laivininkystės viršininko sūnus Algimantas, Klaipėdos prekybos ir žvejybos uosto viršininko dukra Violeta, „Trinyčių" fabriko generalinio direktoriaus sūnus Jonas, Klaipėdos jūreivystės mokyklos viršininko atžalėlė Sigutė ir t.t. Man kaip geležinkeliečių kepyklos vedėjo ir lietuvių kalbos mokytojos „ryžikui" direktorius pasiūlė eiti į profesinę mokyklą ir net negalvoti apie sugrįžimą į prestižinę Klaipėdos Donelaičio vardo mokyklą, kurioje pats krepšinio legenda Modestas Paulauskas mokėsi.

Nepaklausiau. Įstojau į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Ten už dyką gavau uniformą, maistą ir lovą. Daugiausiai iš ten prisimenu: nuolatines kursantų muštynes miesto parke ir naktinius bulvių skutimus. (Už drausmės pažeidimus.)

Man lemtingos muštynės įvyko tada, kai mes, septyni kursantai, su draugovininkų raiščiais marširavome po Klaipėdos centrą, palaikydami viešąją tvarką. (Tais laikais milicininkams talkindavo liaudies draugovininkai su raudonais raiščiais.) Tąkart mus užpuolė „sabakavodai" (šunų augintojai) iš „Rybporto" (Žvejų uosto rajono), kurių buvo triskart daugiau ir dar su šunimis, ir stipriai mus visus suspardė. (Beje, šunys elgėsi žmoniškiau, nes nesispardė, o tik kandžiojosi.) Milicininkai, aišku, nesikišo, kontroliavo grėsmingą situaciją iš saugaus atstumo. Tik kai „sabakavodų" gauja išsilakstė, priėjo arčiau ir, gramdydami savo „draugovininkus" po vieną nuo grindinio, klausinėjo: „Gal žinote pavardes, kas jus užpuolė ir sumušė?"

Pavardžių mums žinoti nereikėjo. Pakako, kad žinojome, kur jie vakarais renkasi. Tą patį vakarą juos centriniame miesto parke ir aptikome. Daugiau kaip tūkstantis kursantų, pagal aliarmą skubiai sukviestų iš bendrabučio, ratu apsupo šokių aikštelę ir tol nieko neišleido, kol neparodėme užpuolikų. Vyresnieji klausia mūsų, nukentėjusiųjų, kas užpuolė ir sumušė, o mano kursiokai stovi galvas nunarinę ir aiškina, kad neįsidėmėjo... Niekaip negalėjau suprasti, kaip galima neįsidėmėti vaivorykštinių vadeivos kliošų, kurie, mus spardant, visą laiką šmėžavo prieš nosis? Todėl pasielgiau kaip pavyzdingas pilietis ir pirštu dūriau į jų vadeivą: kažkas gi turėjo blogį įvardinti! Kas atsitiko tam vadeivai, smulkiai nedetalizuosiu, tik pasigirsiu, kad tais laikais nešiojausi kišeninį peiliuką, kurio kitame gale buvo šakutė. Tą kartą vadeivai apie dvidešimt skylučių suskaičiavo, kas yra labai natūralu, jeigu muštynėse naudojatės šakute, - vienas smūgis padaro iškart keturias skylutes!

Kas paskui parke buvo, nebepasakosiu, geriau papasakosiu, kas po to buvo man...

Pateiksiu tik nuogą statistiką. Tris kartus ėjau į šokius. Mušti gavau aštuonis kartus. „Vienas ant vieno" muštis mane bandos nariai kvietė dažniau, nei merginas šokti. Tik nepatogu, kad visi būdavo aukštesni už mane. Apie skirtingas svorio kategorijas nė neminėsiu. Negaliojo net amžiaus cenzas: man tebuvo šešiolika, o dvikovon iškviesdavo aštuoniolikiniai ir net dvidešimties metų „ambalai" (liet. storuliai).

Tiek statistikos. O išvada liūdnoka: nėra dabar teisybės, nebuvo ir anuomet.

Nors masinės muštynės tarp jūreivystės mokyklos kursantų ir Klaipėdos gaujų tais laikais dažnai vykdavo, šitos miesto valdžiai pasirodė kažkuo įsimintinos. Miesto „partkomas" skubiai išsikvietė į pasitarimą Klaipėdos jūreivystės mokyklos vadovus ir liepė nedelsiant išaiškinti ir griežtai nubausti kaltuosius. Tokiais ekstremaliais atvejais kažkodėl visi puola „ryžo" ieškoti. O aš, kur buvęs, kur nebuvęs, - jau čia!

Išrikiavo du tūkstančius mokyklos kursantų. Pasistatė mane priešais rikiuotę. Ir atleido: iš jūreivystės mokyklos, iš komjaunimo, iš profsąjungos narių... Ir paleido į platųjį pasaulį su „vilko bilietu". (Dėl girtavimo, savavališkų pravaikštų, vagysčių, kurių nebuvo, - žodžiu, dėl visko visko, o ypač - dėl drausmės.)

Natūralu, kad Klaipėdoje niekas niekur tokio nepriėmė - nei mokytis, nei dirbti. Užtat mane mielai priėmė gatvės skustagalviai... Kai anuomet paklausiau buvusių bendraklasių, ką jie darytų mano vietoje? - atsakė, kad pasikartų.

Nežinia, kuo visa tai būtų pasibaigę, jei neapsikentusi mama nebūtų manęs išsiuntusi į tolimąją šiaurę. Pas tėvuką, kuris dėl geresnės algos išvyko Užpoliarėn ir įsidarbino geologų ekspedicijoje. Mane už bausmę (Dėl drausmės!) išvijo į tolimiausią naftos gręžinį, kur be bokšto ir kelių vagonėlių tūkstančius kilometrų aplink nebuvo nė gyvos „dūšios". Dirbau po dvylika-keturiolika valandų per parą 40-ies laipsnių šaltyje, už tai vėliau, kai įstojau į vietinę jamalų-nencų mokyklą, man užskaitė viršvalandžius. Ir mokiausi, ir gavau algą. Apie 400 rublių, kas prilygo sumai, kurios net negaudavo LTSR mokslų akademijos akademikai. Ką jau bekalbėti apie Konservatorijos profesorius iš Marksizmo-leninizmo katedros...

Savo bendraklasius, įtakingų tėvelių vaikus, perspjoviau kaip reikiant: juos į mokyklą vežiodavo juodomis „Volgomis" (GAZ-24), o aš į mokyklą skraidžiau malūnsparniais (Mi-4, Mi-8 ir net Mi-6!). Kai mano bendraklasiai sugužėjo į vienuoliktą klasę, aš jau buvau įstojęs į Vilniaus universiteto parengiamuosius kursus. Tada kai kurie iš jų vos neišprotėjo: „Kur teisybė - mes, drausmingi ir pavyzdingi, dar tik mokykloje, o tas valkata ir banditas jau universitete?!" Pasiūliau ponaičiams pasikarti iš pavydo. (Gal dėl to dabar, pats poniškai gyvendamas, nelabai mėgstu ponus, užimančius itin aukštas pareigas?)

Bet teisybė greitai triumfavo ir netrukus mane iš universiteto išspyrė. (Dėl drausmės!) Nes užuot lankęs paskaitas, rašinėjau straipsnelius į „Komjaunimo tiesą". Nuspyrė į Tarybinę armiją, toliau nei Užpoliarė, prie pat Kinijos sienos. Bet po dvejų metų vėl parsiritau į Lietuvą. Net norėjau rusaitę su savimi parsiridenti, nes dvejus metus buvęs be atostogų (Už drausmę!) ir nematęs nė vienos merginos, pirmą sutiktą batų pardavėją įsimylėjau iki ausų.

Po kariuomenės tapau kaip visi. Drausmingai dirbau betonuotoju statybose, kroviau anglis ir šaldytą silkę iš vagonų, naktimis sargavau, paryčiais spaudą nešiojau - žodžiu, liejau prakaitą ir kraują, kaip donoras už talonėlius maistui...

- Manęs vis neapleidžia niūrios mintys: kodėl pasaulis yra toks neteisingas? XXI amžius! O kaip inkvizicijos laikais gyvus žmones dar degina... Juk dėl Odesos įvykių nesureagavo ne tik Lietuva, bet ir visa Europa.

- Lietuva čia nieko dėta. ES šiuo klausimu mums neatsiuntė jokios direktyvos, todėl neturėjome jokios teisės savarankiškai piktintis. O tu, Raimi, užuot graudžiai ūbavęs, verčiau puikia proga pasinaudok.

-Kokia?

- Gyveni Rusijoje. Šitiek gyvų rusų aplink! Įsivaizduoji, kiek galėtum ordinų gauti? Negi nebeturi pinigų net degtukams?.. Nenori - kaip nori. Tęsiu pasakojimą toliau...

Tik įstojęs į Vilniaus universiteto žurnalistikos kursą, galėjau pagyventi kaip žmogus, nieko nedarydamas, ir išgyventi iš savo stipendijos. Antrame kurse mane pakvietė dirbti į satyros ir humoro žurnalą „Šluota". Nuo tada mano finansinė padėtis stipriai pasikeitė ir tarp studentų jaučiausi kaip tikras milijonierius.

Iš universiteto mane išmetė jau po universiteto: kai mus, studentus, paėmė į karinio parengimo kursus Pabradėje.

Mat po jų savaime suteikdavo karininko laipsnius ir bet ką bet kada dvejiems metams galėjo laisvai vėl į kariuomenę paimti. Kadangi bulves (už drausmę) jau buvau trejus metus skutęs - dvejus kariuomenėje ir pusantrų sukarintoje jūreivystės mokykloje, į karinius kursus važiavau be didelio noro. Bet labai gražiai mūsų vadas majoras manęs prašė, kad kuopą paruoščiau diviziono apžiūrai. Atseit, universitetui verkiant reikia užimti pirmą vietą, o aš jam buvau labai tinkamas tam reikalui, nes dvejus metus atpyliau kapralu mokomajame-pavyzdiniame pulke, kur tarnybai ruošiami naujokai. Įkalbėjo. Paruošiau jam studentus: žurnalistus, istorikus, bibliotekininkus, teisininkus. Užėmėme jam tą pirmą vietą ir...

Toliau - kaip visada. Užsimanė mane žūtbūt leitenantu padaryti! Aš kategoriškai - ne. Jie kategoriškai: „Nado!" (liet. „Reikia!") Pradėjo gąsdinti, kad kas pusmetį šauks mane į apmokymus, išsiųs į tolimiausią Kazachtaną ir visą gyvenimą neduos man ramiai gyventi.  Parašiau pareiškimą divizijos vadui, kad atsisakau leitenanto laipsnio, o prasidėjus karui tėvynę ginsiu turėdamas vyr. seržanto laipsnį. Tas „vyr." divizijos vadovybei, ko gero, labiausiai užkliuvo.

Vėl išrikiavo visą studentų „kariuomenę". Seržantams liepė išeiti dešimt metrų į priekį, karininkams - dvidešimt, o man - trisdešimt ir į visus atsisukti veidu. Įsakymas nuskambėjo panašiai kaip jūreivystės mokykloje: už pravaikštas, girtavimą ir nedrausmingumą mane iškilmingai išmetė iš karinių kursų ir atėmė vyresniojo seržanto laipsnį. Tad iki šiol esu paprastas kapralas. Daugiau nieko negalėjo man padaryti, nes universiteto baigimo diplomas jau buvo mano rankose.

Kai mano pavyzdžiu pabandė pasekti dar keli studentai, tarnavę Tarybinėje armijoje, visi buvo tvarkingai „supakuoti" ir uždaryti į daboklę (cypę). O kad niekas nebebandytų, teko pertvarkyti visą TSRS švietimo sistemą. Nuo kitų metų, po incidento su manim, visoje Sąjungoje karines pratybas ėmė organizuoti ne po diplomų įteikimo, o po ketverių metų studijų, kad iš mano pasekėjų būtų galima ne tik karinius laipsnius atimti, bet ir aukštojo mokslo diplomus.

„Šluotos" žurnale prašlaviau iki pat Sąjūdžio pradžios, kai tauta į LPS iniciatyvinę grupę išrinko. Bet išmetė iš „Šluotos". (Už drausmę: kalbėdamas mitinge, Katedros aikštėje, LKP CK sekretorių A.Brazauską į Maskvą pasiunčiau.) Vėliau atsisveikinau ir su Sąjūdžiu. (Dėl drausmės: neklausiau profesoriaus, kai liepė „Respublikai" kritikuoti tik komunistus, o savus tik girti - susimaišydavau, sunku buvo atskirti, kai tiek daug jų visur prilindo!)

Štai taip, Raimi, visą gyvenimą buvau labai pavyzdingas ir nelabai drausmingas. Dėl to visą laiką kentėjau, nors kiti, įtariu, nuo manęs kentėjo dar labiau...

- Supratau, kad susidėjau su banditu.

- Šiaip liaudyje tvyro nuostata, kad didžiausi banditai yra bankininkai. Man dar toli iki jūsų. Neseniai pasiskaičiavau, kad 15 metų sėdėjau tėvams ant sprando, 15 metų - ant valstybės sprando, dar 15 metų gyniau nuskriaustuosius kaip „Šluotos" korespondentas, paskui 15 metų dirbau Tėvynės labui kaip sąjūdietis ir TSRS liaudies deputatas, tada 15 metų kovojau su mafija ir korupcija kaip „Respublikos" redaktorius... Per visą tą laiką nepaėmiau ir nepavogiau nė cento. Bet kai po kritinių straipsnių „Klanas" ir „Invazija" mane užpuolė visi buvę kagėbistai ir komunistai, areštavo sąskaitas ir šeimą paliko be pragyvenimo šaltinio, mano viduje kažkas apsivertė: vėl pasijutau ir elgiausi kaip banditas. 15 metų dirbau tik sau ir savo labui - kaupiau, ėmiau, daviau, investavau, steigiau, lošiau, ariau... Kol pagaliau apsirūpinau. O pastaruosius 15 metų vėl nieko blogo nedariau: neėmiau, nedaviau, nebendravau, nerašiau... Užtat įvairiuose pasaulio užkampiuose savo rankomis sukūriau „rojaus kampelius": kas matė - visiems patiko! Štai toks, Raimi, tas mano gyvenimas.

- Žinai, Vitai, kaip finansistas tuos tavo išvardintus metus mintyse primečiau ir rezultatą gavau - kad tau daugiau kaip šimtas metų! Ar taip gali būti?

- Nesikabinėk dėl skaičių, juk sakiau, kad su aritmetika nelabai draugauju. Verčiau papasakok, kaip tu iki milijardieriaus nuriedėjai?

 

***

8 dalis: BUVOME „DIEVO AVELĖS" - TAPOME „NUOLANKŪS  VERŠELIAI" (Sekmadieninis Vito Tomkaus pamokslas)

„Brangūs lietuviai!

(Nors Sorošas įrodė, kad galima Tamstas ir nebrangiai supirkt.)

Mūsų Dievai pralaimėjo. Kalbu ne apie valdančiuosius, o apie Aukščiausiuosius.

Ilgą laiką turėjome net kelis dievus: vieną oficialų, kitą „šešėlinį". Pirmasis mus vadino maloniai - „dievo avelėmis", antrasis mus laikė paprastais „veršiais".

Prieš pirmajį mes melsdamiesi puldavome ant kelių, antrasis buvo linkęs mus pastatyti ant keturių ir tik tada, išvertus akis į dangų, pradėti melstis. Pagal jį, išmušus lemtingai valandai, patogiau melstis ne rankas ant krūtinės sunėrus, o stipriai abiem rankom įsirėmus į grindis.

Ir štai mus pasiekė oficiali žinia iš Vatikano, kad nuo šiol teks kalbėti poterius ne klupant, o stovint. Ant keturių! Šitaip mums pareiškė Dievo vietininkas žemėje, Romos popiežius. O iš Vašingtono kol kas jokių oficialių žinių nėra. Tad ką sumąstė Sorošas iki galo mums dar neaišku, nes jo vietininkai Lietuvos seime oficialiai dar negavo Tautos mandatų.

Nesant konkretesniems nurodymams, matyt, mums teks gyventi apgraibom. Graibytis jau drąsiai galima viešose vietose: vyrams su vyrais ir moterims su moterimis. Dėl valkų graibymo, deja, teks palūkėti, nes oficialiai dar neįteisinta. Kol kas. Ko gero, reikės ir „Dešimt Dievo įsakymų" iš esmės peržiūrėti. Nes jie tapo nebeaktualūs ir senamadiški. O gal užteks juos tik pakoreguoti. Pavyzdžiui: „Neturėk kitų Dievų, tik mane vieną ir dar vieną - Sorošą."; „Netark Dievo vardo be reikalo, o jei reikalas iškils - kreipkis į Sorošo fondus.", „Nevok, kai jau viskas seniai pavogta."; „Nemeluok, kad dar ne viskas pavogta."; „Nesvetimoteriauk, jei dar nesi moteris ir nepasidarei lyties keitimo operacijos."; "Negeisk savo artimo moters ir artimo." Ir taip toliau.

Jei visų Dievo „nurodymų" neprisimenate, nebe nuodėmė. Dievo žodžio seniai jau niekas neklauso ir nebesilaiko. Gal dėl to, kad „uždraustas vaisius" saldesnis, gal kad bažnyčiose jau nelabieji siautėja: su gitaromis, perfomensais, nuogais papais, pedofilais. Todėl drąsiai galite vadovautis savo sukurtomis gyvenimo taisyklėmis. Kaip sako Laisvės partija, kuriai jau pritaria ir koalicijos partneriai: „Išsilaisvinkite!" Jei nesiseka - užtraukite marihuanos. Dar neatsipalaidavote? Nusipirkite prostitutę. (Geriau ne seime - ten brangios!) Pasimylėkite ir atsipalaiduokite, kas kaip gali. Nebijokite fantazuoti. Pasaulis taip greitai keičiasi, kad, patikėkit, tikrai neprašausite pro šalį, net jei esate linkęs į zoofiją ar nekrofiliją. Viskam savas laikas. Tegyvuoja Laisvė!!!"

Deja, turiu visų trumpam atsiprašyti... Tuoj grįšiu.

***

- Alio, Raimi, ko skambini?

- Labas. Pirmiausia reikia pasisveikinti, ar tavęs mokykloje neišmokė? Ak, tiesa, tu nieko nebaigęs...

- Raimi, trumpiau... Ko nori?

- Kaip visada. Pratęsti interviu. Man labiausiai septinta dalis patiko. Perskaičiau net tris kartus!

- Kur nepatiks, kai pats su savimi kalbėjaisi. Neleidai net išsižioti! Klausyk, esu labai užsiėmęs. Absoliučiai neturiu laiko...

- O ką darai?.. O! Prisiminiau gerą bajerį...

- Raimi, blt, (Atsiprašau skaitytojų, bet kitaip ten, Rusijoje, nesupranta!) atsiknisk, prašau, aš dabar sakau sekmadieninį pamokslą Tautai.

- Bet šiandien dar tik šeštadienis.

- Mano labai ilgi pamokslai, kol perskaito - jau būna pirmadienis.

- O apie ką?

- Apie moralę, dorovę, sąžinę...

- Supratau: ne apie šio pasaulio dimensijas. O mano kolega bankininkas Vasiliauskas ar klausosi?

- Raimi, kaip tau negėda? Aš tau apie Dieviškas būtybes, o tu man apie niekingas žemės kirmėles.

- Man Vasiliauskas aukščiau už dievą. Jis iš manęs mano banką atėmė. O tas dievas, pas kurį lankiausi bažnyčioje, man nepadėjo.

- Geriau būtum apsilankęs pas Sorošą. Gal būtumėt susitarę...

- Vargu, nes jau viskas buvo su Valenbergais nutarta. Beliko kreiptis į Rotšildus, kad paskirtų Lietuvai Grybauskaitę ir duotų komandą pulti „Snoro" banką.

- O gal, Raimi, mūsų Dievas tau išbandymą atsiuntė, kad savo puikybės atsikratytum?

- Gal jis, vietoj manęs, norėtų Vitą Vasiliauską išbandyti - ne tik mano banką, bet ir mano visas bėdas ant jo pečių sukrauti?

- Tavo Siga sakė, kad jis degs pragare. Kol gyvas, lai pasidžiaugia mūsų visų pinigėliais. Na, nusipirks dar vieną kitą relaksacinį fotelį, pasūpuos savo sėdynę, po to pas velnius į katilą.

- Dabar norėčiau su juo vietomis susikeisti. Kad matyčiau, kaip jis kankinasi.

- Viskas, Raimi, baigiam. Man išsilakstys skaitytojai. Turiu savo  pamokslą pratęsti.

- Pasiklausyti bent galiu?

- Gerai. Jei nepertraukinėsi. Labai sunku susikaupti. Taip išmušei iš vėžių, kad nebeprisimenu apie ką kalbėjau...

- Apie Tautos sąžinę, moralę ir dorovę.

- Ačiū, kad priminei. O dabar patylėk: „Brangūs tautiečiai! Tie, kas dar ne visai praradote sąžinę..."

- „Būtinai užsiprenumeruokite „Vakaro žinias" arba „Respubliką"! Geras bajeris, ar ne?

- Raimi, garbės žodis, tave tuoj atjungsiu. Paskutinis perspėjimas... Pradedu iš naujo:

„Gerbiami „Respublikos" skaitytojai..." Ne!

„Mano broliai ir sesės! Nekalti Dievo avinėliai..." Vėl ne tai!

„Veršiai ir veršeliai! Greitai visų mūsų likimas bus Sorošo rankose, nes rinkimus laimėjo sorososai. Su morale ir dorove galite atsisveikinti, nes, kaip sakė Džordžas Sorošas iš Vašingtono ir jam antrino LB vadovas Vitas Vasiliauskas iš Vilniaus, tai atgyvena, nebe šio pasaulio dimensija.

Turime ir gerų naujienų. Sorošas ne kartą gyrėsi, kad viskas, prie ko jis tik prisiliečia, virsta auksu. Vadinasi, netrukus būsime nebe nekaltos dievo avelės, o, kaip kadaise rašė Ilfas ir Petrovas, tikri „Aukso veršiai". Nes „auksinis milijardas" be savo veršių neišsilaikys. Kažkas gi turi jiems patarnauti?

Todėl visus veršius būtina surūšiuoti. Atrinkti pačius sveikiausius ir stipriausius. Rizikos grupėje esantys neskaičiuojami, daugelio jų net ligoninės nebepriima. Būsimam pasaulio elitui reikalingi jauni veršiukai. Pageidautina iki keturiasdešimties penkiasdešimties metų, kurie gali atlaikyti „koroną" („karališką") virusą. Juos visus būtina kuo skubiau vakcinuoti, paskiepyti, sužymėti, sučipuoti, ir priversti nešioti kaukes, kad visiems būtų baisu išlįsti iš namų. Nes vakarodamas jaunimėlis labai pavargsta. O reikia, kad būtų žvalus ir rytais atsikeltų darbingos nuotaikos. Nuolankiai pasiruošęs tarnauti „Auksiniam milijardui". O kad neprisiveistų bereikalingos masės, vyrai privalės santykiauti tik su vyrais, o moterys - su moterimis, nes tik taip sutaupysime pinigų. (Prezervatyvų sąskaita.) Kuo greičiau būtina uždrausti bendrauti tarpusavyje artimiesiems, vaikams su tėvais ir seneliais, žodžiu, jokių kontaktų! Visiems griežtai karantinuotis! O kad atsitiktinai susitikę viens kito nepažintų, su laiku kaukės turės dengti ne tik burną ir nosį, bet ir kaktą, ausis bei plaukus. Tam pakaks iškirpti skylutes akims, bet būtinai atskirai ir po vieną."

- Vitai, tu jau visai?.. Įtariu, kad tavo sekmadieninio pamokslo klausytojai jau iš baimės visi išsibėgiojo.

- Aš dar tik pradedu įsibėgėti. Dar nepapasakojau, kas mūsų visų laukia, jeigu Trampas Amerikoje nelaimės...

- Geriau mudu ramiai pasikalbėkime.

- Vėl apie „Snoro" banką?

- Šiandien savaitgalis. Ne darbo diena. Galime lengvesnėmis temomis pakalbėti. Artėja Vėlinės. Ar eisi tvarkyti artimųjų kapų?

- Raimi, girdėjai, kai kuriose Europos šalyse net kapinės bus uždarytos ir lankymas uždraustas. Žinai kodėl?

- Kad mirusiųjų „koronovirusu" neapkrėstumėme?

- Ne! Globalistai nori galutinai atkirsti mus nuo senelių ir prosenelių šaknų, kad iš praeities mūsų sūnūs negalėtų stiprybės semtis... Matai, kas darosi, Raimi?!

- Kažko tu labai įsiaudrinęs. Matau, šiandien normaliai nepasikalbėsime.

- Užduok man normalų klausimą ir gausi normalų atsakymą.

- Kaip tu gyveni, Vitai? Ar esi patenkintas savo gyvenimu?

- Ačiū tau, Raimi, širdingas tau dėkui. Jeigu nebūtum toks didelis, iš tavęs išaugtų nuostabus žurnalistas. Tai yra pats mėgstamiausias mano klausimas! Įsivaizduoji, kiek aš jo laukiau - beveik šešiasdešimt metų...

Gyvenimą nugyvenau labai  pavyzdingai, bet nelabai drausmingai. Iki penkiolikos metų saugiai sėdėjau tėvams ant sprando. Na, o po to prasidėjo...

Kur tik pasirodydavau - iš visur mane išmesdavo!

Net ir dabar esu išmestas iš Lietuvos „elito" už tai, kad parsidavėlius sorososus demaskavau ir visus į šuns dienas išdėjau. Negaliu ramiai klausytis, kaip buvę komjaunimo aktyvistai ir užkietėję komunistai mane ir į  mane panašius mokina, kaip reikia mylėti Lietuvą Tėvynę, ir dar „vatnikais", „putinistais" bei „komunistais-kagebistais" vadina. Suprasčiau, jeigu jie taip sakytų skusdamiesi prieš veidrodį - savikritika yra geras dalykas! Bet jie, deja, šitaip elgiasi,  žiūrėdami į mus kiaulės akutėmis iš televizorių ekranų.

Ar žinai, kad  Nepriklausomybei prasidėjus buvo sukurta tokia „Rusų mylėtojų" draugija, kurios veikloje aktyviausiai dalyvavo nūdienos didžiausi rusofobai - Kumža, Linkevičius, Siaurusevičius, Valatka ir kt.? (Visas sąrašas kažkuriame mano stalčiuje iki šiol voliojasi.) Kol už mūsų pinigus jie baliavojo su rusais, Rusija buvo pati geriausia šalis pasaulyje.

Ar žinai, kad tas Linas Linkevičius buvo ne tik aktyviausias TSRS komjaunuolis, bet ir uolus kompartijos pakalikas, kuris į „Respubliką" atšuoliuodavo kaip jos advokatas, bandydamas mane visaip įkalbinėti taip aršiai nepulti tarybinės santvarkos? Tik tada jis dar buvo kūdas kaip dviratis - išpampo kartu su Nepriklausomybe.

Ar žinau, kad tas Emanuelis Zingeris iki Sąjūdžio buvo absoliutus nulis, o į Sąjūdžio Tarybą jį įtraukė tik dėl tautybės, kad Kremliui atrodytų, jog mus ir žydai palaiko? Apskritas nulis tebėra iki šiol, todėl, matyt, ir atsakingas už mūsų užsienio politiką. (Nebent kaip nepamainomas eksponatas, kad šiandien jau Briuselis matytų, kad žydai mus palaiko.) Už  kokius nacionalinius interesus jis gali kovoti, būdamas „pakabintas" kaip aršaus NKVD-isto palikuonis?

O tokių „pakabintų dėl praeities nuodėmių veikėjų" valdžioje yra sočiai. Ne tik  valdžioje, bet ir prokurorų bei teisėjų tarpe. (Net kai kurioms mūsų slapčiausioms tarnyboms iki šiol vadovauja NKVD palikuonys!) Ir visi apie tai valdžioje žino ir nieko nedaro, nes viską puikiai supranta - tai nepamainomi kadrai! Paklusnūs sistemai. Veikia kaip „akli" įrankiai!

Todėl valdžia ir nesiruošia nei dabar, nei dar po šimto metų atskleisti KGB agentų tapatybės, nes prarastų ne tik vertingus kadrus, bet ir savo įtaką.

O tu, Raimi, pas tokią apsiši...sią Temidę bandai teisybės ieškoti? Ir dar stebiesi dėl neteisėtų mūsų spec, tarnybų veiksmų?

- Nebesistebiu, Vitai, nebesistebiu. Džiaugiuosi, kad tą kartą Maskvoje manęs neužmušė, nes, ko gero, Vachtangovo pastatas buvo per žemas ir nebuvo kaip mane pro langą išgrūsti. Be to, šalia visą laiką buvo artimieji, tad negalėjo net šaltame upės vandenyje išmaudyti. Manau, kad man tada dar labai gerai viskas baigėsi.

- O man niekaip nesibaigia. Niekaip nerandu savo teisybės. Net nežinau kaip ji atrodo? O štai su neteisybe visą gyvenimą kiekviename žingsnyje susiduriu. Jei įdomu, norėčiau bent tau pasipasakoti. Kad bent tu žinotum, kas aš buvau per žmogus ir kodėl visas pasaulis taip  manęs nekenčia? Vis tiek tu Maskvoje dabar nieko neveiki. Lauki, kol tau Lietuva sugrąžins milijardus ir net neįsivaizduoji, kaip sėkmės atveju tavęs visa Lietuva nekęs? Žagsėsi nuo ryto iki vakaro!


Vito TOMKAUS trigrašis: Noriu kuo nuoširdžiausiai atsiprašyti visų savo skaitytojų už nedovanotiną klaidą, kurią padariau gerai neapgalvojęs. Interviu reikėjo pavadinti taip: „Trisdešimt metų Landsbergio belaisvėje". Nes 1988-1989 metais Lietuvoje įvyko ne tautos „Dainuojanti revoliucija", o ožio balsu „Bliaunanti kontrrevoliucija". Buvę komunistai tapo signatarais, kagėbistai - teisėjais ir prokurorais, o apsivertę „komsorgai" (tiksliau būtų „komsargai", tai yra „komunizmo sargai" - portalo administratorė.) išsidalino ministerijų, ambasadų ir konsulatų postus. Tam besipriešinanti šviesuomenė buvo dvasiškai sunaikinta arba Sorošo nupirkta. Maištautojai apšaudyti kulkomis ir po ilgų teismų pasiųsti į užmarštį ir tremtį. Protaujantys ir nepasiduodantys kontrrevoliucionierių diktatūrai, lietuvaičiai su savo šeimomis pasirinko emigraciją, kad tik kuo toliau nuo demagogų savivalės ir propagandos. Lietuvišką žiniasklaidą su konservatorių pagalba perpirko užsienio kapitalas, susijęs su užsienio bankais. O kas juos valdo? Protingiems aiškinti nereikia, o durniai tai vadina „sąmokslo teorijom." Nes jie nuo seno įpratę besąlygiškai pasitikėti valdžia, nesvarbu - kieno ji: socialistų, komunistų, konservatorių, rusų ar lenkų. Nes jiems bet kokia valdžia yra nuo Dievo. O jei dar žiniasklaida paverčia Dievu „stukačių" nuo mokyklos laikų vyresnįjį Landsbergį - tada viskas atsistoja į savo vietas. Nebereikia stebėtis, kodėl kagėbistų teismuose stringa ne tik rezonansinės, bet ir paprastos bylos? Kodėl akivaizdūs kriminaliniai nusikaltėliai ir Valstybės plėšikai renkasi seime, kur visiems garantuota neliečiamybė? Nebereikia piktintis, kad NKVD-istų palikuonys, patekę į seimą, reprezentuoja Lietuvos užsienio politiką? Tik kartais pagalvoju, kas būtų jeigu kuris mūsų žydšaudžio vaikis ar anūkas susigalvotų į Izraelio Knesetą kad ir paprastu valytoju įsidarbinti - greičiausiai pats grindų skuduru pavirstų ir po visas patalpas būtų akimirksniu išvoliotas! Va ir dabar sėdžiu sau ir galvoju: o gal tas Baranauskas visus tuos devynis metus buvo laisvėje, tik to dar nesupranta? Tai gal geriau lai ir negrįžta. Lai ir toliau gyvena iliuzijose ir rusų „nelaisvėje"...

Autoriaus pastaba: Obuolys nuo obels netoli rieda!

Aš, pavyzdžiui, džiaugiuosi, kad mano prognozės pildosi ir niekas daugiau nebeišdrįs apkaltinti dėl melo bei šmeižto ir tampyti kaip skudurą po teismus dėl valstybės pamatų griovimo. Mūsų Lietuvoje viskas vyksta dėsningai ir logiškai. Todėl piktintis valdžios veiksmais yra labai nesąžininga ir negarbinga iš Tamstų pusės. Juk Tamstos su entuziazmu ir pasididžiavimu priėmėme tą faktą, kad Lietuvos Prezidente bus paskelbta Rotšildo atsiųsta užkietėjusio komunisto Burokevičiaus auklėtinė Grybauskaitė, VSD vadas bus KGB rezervistas Pocius, o Lietuvos likimo ir išlikimo klausimą spręs NKVD-isto Dušanskio, organizavusio sadistiškas Rainių skerdynes, dar ankstyvoje jaunystėje užverbuotas agentas "Dėdulė". Nesuprantu, kur Tamstoms čia galai nesueina? Net liaudies išmintis byloja, kad toks tokį traukia:)

Vito Tomkaus rac. pasiūlymas:

Bijau, kad konservatoriai gali praleisti istorinį šansą naujajame seime sudaryti absoliučią daugumą: tam tereikia prie kagėbistų pridėti enkavedistų palikuonis, iš užslaptinto "KGB agentų sąrašo" išsitraukti užsimaskavusius socdemus bei valstiečius, susigrąžinti seiman Dėdule su Magnolija, ir prašau, Tamstoms, - absoliuti balsų dauguma garantuota! Tik niekaip nesugalvoju, kaip derėtų ją teisingai pavadinti? Gal kas iš komentatrolių man šiuo valstybinės reikšmės klausimu padėtų? Iš anksto dėkoju. Už geriausiai įvertintą pavadinimą skirsiu metinę prenumeratą.

 

***

7 Dalis: KAIP PER ŠV. KALĖDAS SAUGUMAS BARANAUSKĄ „PAKAVO"

- Buvusių bankininkų nebūna. 

- Netgi neturint banko?

- Tu, Vitai, kažkada man minėjai, kad dėl Sąjūdžio veiklos buvai išmestas iš darbo, bet vis tiek save laikei žurnalistu, nors neturėjai kur spausdintis, kol savo „Respublikos" nesukūrei. Jei žurnalistas gali būti be laikraščio, tai gali ir bankininkas būti be banko. Bet šįkart tau norėčiau papasakoti apie vieną labai slaptą operaciją, kurią Lietuvos saugumas organizavo Maskvoje, norėdamas mane pagrobti ir parvežti į Lietuvą. Apie tai Lietuvoje dar niekas nežino ir aš pirmam tau papasakosiu, bet tik su sąlyga, kad man netrukdysi ir savo trigrašio reikia nereikia nekaišiosi. Ar prižadi?

- Tylėsiu, kiek tik galėsiu ir jei tik susiturėsiu. Klausau atidžiai tavęs, pone Raimondai.

- Tai ir klausyk. Tu mėgsti visiems girtis, koks esi kietas, kaip tave degino, sprogdino, mašinos stabdžius pjaustė, ratą atsuko, bet negalvok, kad vienas esi nuo sistemos kentėjęs. Sudegintus namus kaime atsistatei, ratą prisisukai, stabdžius susitaisei, o aš nieko nebeturiu - viską atėmė: ir namus, ir automobilius, ir pinigus. Neturiu, nei ką prisukti, nei savo kampo - prisiglausti. Negana to, mane bandė pagrobti. Vidury baltos dienos...

- Nesąmonė! Kas būtų davęs už tave išpirką? Juk tu plikas kaip tilvikas!

- Žadėjai nepertraukinėti. Dar kartą išsižiosi - užsičiaupiu ir padedu ragelį.

- Tyliu, kaip žemes pardavęs!

- Kokias žemes?

- Ai, čia turėjau Elektrėnų rajone porą hektarų įsigijęs, galvojau, gausiu ES išmokų, o tie durniai liepė man kasdien su dalgiu šienauti, o iš kur tą dalgį gauti - einu į vieną turgų - nėr, tada einu į kitą turgų - irgi nėra, važiuoju į kaimo turgelį...

- Pypt - pypt - pypt...

- Alio, Raimi, kažkas mus nutraukė. Nežinai, kas tai galėtų būti - KGB ar mūsų VSD?

- Prisiekiu, dar bent vienas žodis. Užblokuosiu tave visiems laikams. Supratai?

- ...

- Va taip ir tylėk! Kadangi pats prakalbai apie pavojų gyvybei, tai noriu papasakoti, kokią prieš mane „operaciją" Lietuvos prokuratūros ir spec. tarnybų vyrai buvo sugalvoję. Kaip jie mane realiai gaudė Maskvoje ir tik per stebuklą man pasisekė išsigelbėti. O kartu, galiu papasakoti, kad ir aš esu ne iš kelmo spirtas. Galiu papasakot, kaip, sužlugdęs tą saugumiečių operaciją, vienu smūgiu padariau, jog Lietuva kuriam laikui liko be generalinio prokuroro? Ar nori?..

- Aha.

- Tai klausykis. Sugalvojau aš kartą prieš Šv. Kalėdas pas Rimą Tuminą Maskvoje į spektaklį Vachtangovo teatre nueiti. Tai va. Nusprendžiau dar ir saviems dovaną padaryti. Tai paskambinau į Vilnių ir pasikviečiau Sigitą su sūnumi Edgaru atvažiuoti. Taigi, galvoju, nueisiu pas Rimą, kurį pažįstu dar iki Mažojo teatro, dar nuo Nacionalinio dramos teatro laikų, kadangi Vilniuje šio teatro mecenatu, savo laiku, buvo „Snoras". Galvoju, nueisiu ir paprašysiu, kiek geresnių bilietų nusipirkti. Taip ir padariau.

Gavau aš tuos bilietus, o po keleto dienų ir namiškiai pas mane į Maskvą atvyko. Nuėjome į tą teatrą Arbate. Spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie" buvo. Nuėjome, ir prasidėjo manęs gaudymo „operacija".

Ta „operacija" prieš mane vykdoma buvo 2015 metų gruodį, konkrečiai - gruodžio 24 dieną. Tai va, tame teatre mane didelė gauja operatyvininkų apsupo ir sulaikė. Kaip vėliau paaiškėjo, kad ne tik Lietuvos saugumiečiai dalyvavo, bet buvo pasitelkti ir vietiniai rusai, čia, „Interpolo" darbuotojai. O taip pat ir Latvijos spec. tarnybų vyrai dalyvavo. Visi pasinaudojo senomis savo, dar nuo tarybinių laikų, pažintimis, susitarė ir sudalyvavo.

Tai sugadino mums kalėdinę šventę, Vitai. Bet aš Lietuvoje tą spektaklį buvau matęs. Simboliška, bet galvoju, kad pagal spektaklio pavadinimą - nusišypsojo man Dievas tada. Ar klausaisi manęs?

- Jo.

- Matai, Vitai, tave tik pas visokius STT ar FNTT tyrėjus yra gyvenime kvietę, o prieš mane tarptautinė spec. operacija buvo vykdoma. Toliau aš labai rimtai. Papasakosiu, kokio lygio buvo prieš mane operacija ir kaip aš ją sugrioviau.

Taigi, kai mane sulaikė, viskas, pasirodo, ten pas juos net Vachtangovo teatre buvo sustyguota. Buvo parengtas, atlaisvintas, teatro direktoriaus pavaduotojo kabinetas su dideliu laukiamuoju. Kokie 5-6 civiliai persirengę operatyvininkai, tarp jų ir moteris, mane ten nuvedė, pasodino laukti, o jų vyresnysis teatro telefonu pradėjo skambinti ir raportuoti apie sėkmingą operaciją. Kadangi garsiai kalbėjo, tai laukiamajame iš už uždarytų durų girdėjau, kaip su Lietuva konkrečiai kalbėjosi. Pats girdėjau ir konkrečiai Raulušaičio pavardę. Kadangi aname gale, matomai, nelabai tikėjo, jog taip sėkmingai pavyko mane sučiupti, tai pareigūnas vis išeidavo su mano nuotrauka, žiūrėdavo į mane, ir lygindavo, o po to nuėjęs vėl telefonu Lietuvos pusę tikindavo, kad tas. Tas čia žmogus, tikrai tą suėmėme.

Toliau, dar gražiau. Nuvedė mane už parankių penkiese į artimiausią Arbato gatvėje policijos nuovadą. Mano šeimą lauke paliko. Bet pasakė, kad nelauktų ir nestovėtų šaltyje be reikalo, nes manęs jau nepaleis. Suprask, suims ir uždarys.

Pasirodo, nustebino mane, kaip ten viskas sustyguota. Manęs jau laukė. Net pats policijos skyriaus viršininko pavaduotojas laukė, nors, kaip supranti, buvo vakaras, po darbo. Ir kriminalinio skyriaus viršininkė tuojau prisistatė. Policijos nuovadoje koridoriuje man specialiai atskirai stalas buvo pastatytas, prie kurio mane tardė. Po to supratau, kodėl, - stebėjimo kameros to kampo neapėmė. Ar dar klausaisi?

- Aha.

- Gerai. Tada pasakoju, kas vyko toliau... Mane apsėdo aplinkui, bet lyg ir pamiršo. Iš jų garsių tarpusavio pokalbių supratau, kad jie negali atsidžiaugti savo įvykdyta „operacija". Kiekvienas parvykęs iš budėjimo policininkų ekipažas buvo su manimi „supažindinamas", palydint žodžiais: „Padarėme tarptautinę operaciją ir sulaikėme nusikaltėlį." Supratau, kad buvo sutarta ir su prokuroru. Nes garsiai sakė, kad viskas iš anksto suderinta, su prokuroru jau anksčiau buvo susiskambinta, jis laukia ir kai tik nuvyksime, sankcionuos mano suėmimą.

Visą tą išgirdęs, aš užsispyriau ir pareiškiau, kad be advokato toliau nekalbėsiu. Vyliausi, jog advokatą man suras ir atsiųs, nes, dar einant į policijos skyrių, pasakiau žmonai ir sūnui lietuviškai, kad skambintų V.Antonovui, jo tėvui ir kitiems mano pažįstamiems ir ieškotų advokato. O savo telefoną su visais reikiamais telefonų numeriais buvau dar teatro fojė, kai mane suėmė, spėjęs Sigitai į delną įbrukti.

Taigi, pradėjome laukti advokato. Bet operatyvininkai, kurie mane sulaikė, nesiceremonijo ir patys pradėjo pildyti protokolą, kad galėtų vežti pas prokurorą. Bet matytum, Vitai, kaip jų veidai ištįso, kai jie manęs paprašė dokumento, o aš jiems ištraukiau neseniai išduotą pabėgėlio pasą, kuris liudijo apie RF politinio prieglobsčio statuso suteikimą!!! Suprato, mane įstatymiškai gina Rusijos valstybė. Jie negalėjo patikėti savo akimis! „Pravalas!...Pravalas!" Jie rusiškai šaukė. Pradėjo pyktis tarpusavyje, kaltinti vieni kitus. Pradėjo keiktis. Arbato policijos skyriaus viršininko pavaduotojas pradėjo šaukti: „Jūs mane „pakišote!" ir „Ne tik mane „pakišote", bet ir prokurorą „pakišote!". Atsakymas jam buvo: „Mus visus kolegos lietuviai „pakišo", jie nepatikrino Baranausko asmens dokumento, o iš kur mums reikėjo žinoti... Mes būtume patikrinę tikrai." Sakė, dabar reikia kažkaip „vyniotis", nes dar ir jo advokatas (aš tą jiems buvau pasakęs, kad savo advokato laukiu), po velnių, atvažiuos.

Tada vienas iš jų pratrūko. Man, šaukdamas, sako: „Ar tu žinai, kiek mes laiko tai operacijai sugaišome, kiek žmonių dirbo, kiek jų buvo pajungta? Kiek benzino išdeginome, kiek popieriaus sugadinome? Mes tavo žmoną ir sūnų nuo Lietuvos pasikeisdami sekėme, parą laiko autobusu iš Vilniaus per Rygą į Maskvą kartu kratėmės, kartu važiavome?...O tu?"Sakau, ką padarysi, vyrai. Atsiprašau. Taip jau jums išėjo... Jei „pravalas", kaip jūs sakote, - tai „pravalas". Ko tyli? Alio?

- Jo.

- Tada jie ant manęs užsipuolė, sakydami, kodėl aš jiems dar teatre, kai mane suėmė, tipo, aš jiems to savo dokumento neparodžiau? Tada nebūtų jie apsikvailinę ir prieš savo kolegas pasikiaulinę, sako. O aš jiems sakau, o jūs manęs neprašėte parodyti asmens dokumentą, jūs tik puolėte skambinti savo valdžiai ir ilgai raportuoti, kaip sėkmingai mane sulaikėte.

Vitai, kad aš jiems sumaišiau visas kortas ir sužlugdžiau labai rimtą operaciją, aš tik vėliau sužinojau. Tie rusų operatyvininkai vėliau papasakojo. Sužinojau ir tai, kad man net naują lietuvišką pasą Lietuvos prokurorai su saugumiečiais buvo pagaminę! Ir patvirtino, kad mane vis dėlto slapta iš Rusijos į Lietuvą su tuo pasu turėjo išvežti. Taip buvo nurodyta. Latvijos teritorijoje turėjau kirsti Rusijos pasienį, o tada į Lietuvą. Darau išvadą, kad, matomai, l.e.p. generalinis prokuroras Raulušaitis norėjo asmeniškai Grybauskaitei įsiteikti ir kalėdinę dovaną nuo savęs padaryti.

Tuo laiku ir mano advokatas, kurį Sigita su sūnumi iškvietė, į policijos skyrių atvyko. Tada man jau drąsiau tapo. Kartu nuvažiavome pas prokurorą, kuris mūsų laukė. Nepatikėsi, bet prokuroras manęs oficialiai atsiprašė. Visas mano teises, kaip asmens, turinčio Rusijos Federacijos politinio prieglobsčio statusą, išaiškino. Ir raštą išdavė, kuriame parašė, kad niekas nebeturi teisės manęs Rusijoje sulaikyti. Ir dar antspaudu patvirtino.

Rusai, kurie dalyvavo operacijoje, vėliau sakė, kad mane „pardavė" saviškiai. Galvoju, greičiausia Faustas Latėnas, kuris tuo metu Lietuvos ambasadoje kultūros atašė dirbo. Būtent jį Vachtangovo teatre prieš kelias dienas iki tų įvykių sutikau, kai buvau nuėjęs bilietų atsiimti. Pasisveikinome. Labai jau negerai, kažkaip „kreivai", jis į mane tada pažiūrėjo, kai mūsų akys susitiko. O ten, ambasadoje, kaip pats žinai, pilna visokių saugumiečių iš Lietuvos dirba. Pritari man ar ne?

- Aha.

- Žinai, Vitai, kažkaip dabar, kalbėdamas su tavimi (nieko sau pokalbis! - aut. pastaba), atsiminiau, kad neseniai ta tema apie „tulpių paštu" siųstus laiškus Masiuliui, viename iš internetinių portalų skaičiau straipsnį. Pabandysiu, nenukrypdamas, pacituoti, nes galvoju, kad tai yra svarbu, ten rašoma apie Lietuvos, sakykim, valdžią ir teisėsaugą.

Straipsnyje buvo rašoma, kad „MG Baltic" byla ir liberalų lyderio Eligijaus Masiulio dėžutė su pinigais Lietuvoje buvo žaibas iš giedro dangaus, nes prezidentės D.Grybauskaitės susirašinėjimas „tulpių paštu" su E.Masiuliu, rodė, jog tai buvo vienas iš jos favoritų 2016 metų Seimo rinkimuose. Tik labai gaila, kad ir šiuo atveju, jau turėdami visus tuos „tulpių pašto" laiškus, kaip daiktinius įrodymus, prokurorai taip ir neišdrįso pradėti ikiteisminio tyrimo. Teisme jie gal būtų paklausę prezidentės Grybauskaitės, o kur gi ji išmoko tos konspiracijos? Ar, galimai, pirmąjį kartą, kai tapo svetimos šalies spec. tarnybų agente, ar paskui, kai jau, galimai, tapo dviguba agente?

Po žlugusios „operacijos" D.Raulušaitis movė iš generalinės prokuratūros ir valstybės tarnybos neatsigręždamas. O juk nuo 2010 m. liepos 12 d. D.Raulušaitis tapo generalinio prokuroro pavaduotoju ir tą pačią dieną Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam buvo suteiktas valstybinio justicijos patarėjo laipsnis. Aš manau, visiems turėjo keistai atrodyti, kai 17 metų prokuratūros sistemoje išdirbęs 40-metis Darius Raulušaitis, generalinio prokuroro pavaduotojas, ilgą laiką ėjęs Generalinės prokuratūros vadovo pareigas ir, nesvarbu, kad tapęs kone pagrindiniu kelių pastarųjų metų skandalingų istorijų, siejamų su Generaline prokuratūra, herojumi, pats apsisprendė palikti šį postą ir valstybės tarnybą? Ar tau, Vitai, nekeista?

- Jo.

- O kur nuėjo D.Raulušaitis dirbti? Į advokatų kontorą „Sorainen ir partneriai", kuri dirba su „Snoro" bankroto administratoriumi Gintaru Adomoniu. Ten net vieną advokatą su tokia pat pavarde surandu, tai Kęstutis Adomonis: gal brolis ar giminaitis? Taigi, D.Raulušaitis netoli nuo „Snoro" banko reikalų nuėjo.

Beje, „Sorainen ir partneriai", tai advokatų kompanija, kuri mus su Antonovu po Lietuvos teismus vaiko. 2017 metų balandžio mėnesį žiniasklaida nušvietė skambią Vilniaus apygardos teismo nutartį, kurioje buvo pasakyta, kad teismas, „Snoro" bankroto administratoriaus prašymu, areštavo net 500 milijonų eurų vertės pagrindinių akcininkų turto. Kartu paprašė taikyti apsaugos priemones Šveicarijos banke esančioms sąskaitoms ir pripažinti sąskaitose esančius pinigus „Snoro" nuosavybe. Bet net „pakabintas" Vilniaus apygardos teismo teisėjas neišdrįso tokio nesąmoningo „Sorainen" advokatų prašymo tenkinti.

Tiesa, vėliau bankroto administratorius G.Adomonis užmiršo žiniasklaidai „pasigirti", kad 2019 metų viduryje mums su Antonovu (net neturint garsių advokatų) pavyko tas laikinąsias apsaugos priemones nuo sąskaitų Šveicarijos banke panaikinti. Kažkodėl tokios savo advokatų „kliurkos" Adomonis žiniasklaidai nepagarsino.

Taigi, tie „Snoro" bankroto administratoriaus advokatai su antstoliu Irmantu Gaideliu gali tik mano šeimos asmeninį turtą be jokių įstatymo normų Lietuvos teismuose atimti. Čia jie greiti. Ir paskui ramia sąžine sėda, kaip antstolis I.Gaidelis už mūsų pinigus, į naujutėlaitį automobilį „Range Rover" ir smagiai sau rieda... Supranti mane, Vitai?

- Aha.

- Pabaigai noriu pasakyti, kad prokurorai visą mūsų su Sigita šeimos kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei visas pinigines lėšas banko sąskaitose areštavo, o antstolis I.Gaidelis nuo areštuotos sąskaitos „sugebėjo" 127 tūkstančius eurų iš lėšų, sukauptų „ERGO Life Insurance" bendrovės, pagal mano kaupiamojo draudimo sutartį Nr. 71-524-016200, nusirašyti. Ar girdėjai, Vitai?

- Taip. Numeris 71-524-016200. Nesuklydau?

- Ne... Tai va. Pasijutau, kaip palaidotas. Taip mane antstolis I.Gaidelis, ką čia Gaidelis - valdžiažmogiai konservatoriai palaidojo! Banką apiplėšė, per 9 metus išvogė virš milijardo eurų turto, o mane paprasčiausiai gyvą palaidojo... Kaip sakė prezidentės Grybauskaitės statytinis, buvęs jos rinkimų štabo pirmininkas, už tai gavęs Lietuvos banko pirmininko postą, Vitas Vasiliauskas: „Etika ir moralė - ne šio pasaulio dimensija." Ko Iš tokio niekšo norėt? Alio?

- Pardon, prisnūdau... Ko, sakei, iš manęs reikia norėt?

***

6 Dalis: „ŽURNALISTO VITO TOMKAUS TEISYBĖ"

- Visai nusigrybavai, Vitai, į pievas. Kam gąsdini Lietuvą tuo nukriošusiu senuku? Sorošas, Sorošas, kažkokie sorososai?!

- Ne kažkokie, o su labai konkrečiomis pavardėmis. Ir atsakingomis pareigomis. Vieni sorososai žiniasklaidoje formuoja opiniją - už visus nusprendžia - kas geras, kas blogas; kiti teismuose sprendžia - ką paleisti, ką pasodinti; treti ministerijose skirsto lėšas - kam duoti, o kam ne ar nebe; ketvirti su savo priperėtais jaunikliais protestus organizuoja prieš valdžią, jei ši sorososų spaudimui nepasiduoda... Pamenu, kaip vienas jų sorososas iš spaudos mūsų A.Brazauską skalpavo. Užsipuolė, kad (!) Prezidentas pakomentuotų kažkokį nešvankų anoniminį (!!!) komentarą. Jo Ekscelencija klausia, kas tai per komentaras? O Sorošo išpera jam vis tiek savo mikrofoną į gerklę grūda ir aiškina: „Tas bjaurus komentaras apie Jus po kažkokiu straipsniu buvo. Prašau, pasiaiškinkite ir atsakykite!"

- Ir ką atsakė Brazauskas?

- Ai, jis turėjo tokią savo firminę frazę: „Visa tai pasakos..." Ir numodavo ranka, žurnaliūgas it įkyrias muses vaikydamas.

- Panašiai kaip Sabas, prie kurio, it vantos lapas, kažkoks įkyruolis prilipo su klausimu: „Ar dar išbėgsite, Arvydai, į krepšinio aikštelę?" Ir kur tokius pridurkus žurnalistus ruošia?

- Pas Sorošo specialistus, Raimi, pas Sorošą. Prikūrė visokių specialistų rengimo kursų, švietimo ir mokslo centrų, mokymų studijų, apmokymų seminarų, įvairių institutų - nuo pat mažens jaunimui smegenis plauna. O toms įstaigoms prigalvoja tokių keistų ir nesuprantamų pavadinimų, kad net su „Tarptautinių žodžių žodynu" nesugebėjau jų iššifruoti. Ar įsivaizduoji - kažkokia Sorošo išpera pasivadina žodžiais, kurie realybėje net neegzistuoja, o idiotai iš ministerijų jiems kasmet dotacijas skiria, plius ES finansus! Dovanok, Raimi, suklydau: idiotai ne jie - idiotais jie laiko mus. Ir jie teisūs. Ar matei, kokią idiotišką valdžią tie mūsų idiotai išsirinko?

- Kodėl „tie", ką tu nerinkai?

- Ne. Nes tik visiški idiotai gali rungtyniauti dėl balsų su idiotiškomis taisyklėmis. Ar tu, pavyzdžiui, eitum lenktynių su supančiotomis kojomis? Ar keltum savo štangą (turiu galvoje - sportinę), jeigu tavo priešininkas, vietoj geležinių svarsčių, kilnotų pripūstus balionus? Sakytum, nėra durnių. O Lietuvoje tokių yra nemažai. Koks ketvirtadalis kvailų rinkėjų, kurie eina balsuoti bet kokiomis sąlygomis - lyja ar sninga, yra tarptautiniai stebėtojai ar jokių nėra, dalina mandarinus ar skalbimo miltelius, šviečia Stalino saulė ar vaivorykštės plazda vėjyje... Žodžiu, aktyvūs durniai. Kurie viską daro kaip reikia ir kaip visi. Apie tai jiems nuolat primena per LRT.

- Pala, pala... Regis, daugiau nei ketvirtadalis balsavo.

- Protingų, kurie visus kitus laiko idiotais, aš neskaičiuoju. Tai - sąrašiniai, partiniai, jų bendrapartiečiai, bendramoksliai, šeimos nariai ir giminės, tolimi ir artimi, belaukiantys „šiltų vietų" Seime ir ministerijose, jų visų atžalėlės, besiveržiančios į Europarlamentą ir užsienio ambasadas - pasižiūrėk, kiek ten bujoja žalio jaunimėlio su įtakingomis pavardėmis! Patarėjai, padėjėjai, patarėjų-padėjėjų pavaduotojai, techninis personalas, valytojai, vairuotojai, „kanceliarinių prekių" žinovai ir specialistai...

-Iš kur taip gerai žinai aukščiausius valdžios užkulisius? Gal pats ten dažnai landžioji?

- Oho, Raimi, nustebinai! Jaučiu, tuoj iš tavęs normalų žmogų padarysiu. Pagaliau pradėjai sąmojus mėtyti. Smagus bus interviu.

- O aš tau iš pradžių atrodžiau nenormalus?

- Truputį... Toks pametęs galvą dėl milijardų, kurie pasaulyje yra spausdinami intensyviau, nei perdirbama makulatūra. Nepergyvenk, greitai visi „fantikais" atsiskaitinėsime. Patirsi mažiausiai nuostolių. Gerai, kad, bendraudamas su manimi, atsipalaidavai, pradėjai net juokeliais svaidytis. Daraisi pavojingas sistemai. Prisimeni tą tarybinių laikų anekdotą: „Kol liaudis tik keikia valdžią ir tyliai piktinasi, bet rimtai vykdo partijos iškeltus uždavinius, situacija yra normali ir kontroliuojama. O kai, išgirdę apie penkmečio planus, susiėmę už pilvo, pradeda juoktis - situacija darosi pavojinga ir nebekontroliuojama?"

- Manai, greitai ateis laikas, kai pradėsime juoktis iš savo valdžios?

- Raimi, jis jau atėjo! Pakentėk dar truputėlį... Tuoj iš mokyklėlių vaikučiai sugrįš labai juokingi - berniukai su bantukais plaukuose, mergaitės su marihuanos cigaretėmis dantyse - visus suims toks isteriškas juokas, kad valdžiai maža nepasirodys. Sakau tau, kaip lietuvis lietuviui: dėl brangių ir užsitęsusių Gerovės Valstybės statybų, mūsų kartos tautiečiai dar gali ir pakentėti, bet dėl savo vaikų ir anūkų gali ne tik Seimo langus ar Česlovo Juršėno akinius sudaužyti, bet ir visiems seimūnams snukius išmalti. Aš tau garantuoju!

O iš kur aš žinau apie aukščiausios valdžios užkulisius? Matyt tau jau visai su atmintimi yra prastai: negi užmiršai, kad kalbi su populiariausiu visų laikų buvusiu TSRS Aukščiausiosios Tarybos liaudies deputatu. Panevėžio didžioji rinkiminė apygarda už mane pabalsavo veik šimtu procentų. Jau pirmame ture, regis, devynis kandidatus nušlaviau, nes prieš tai stropiai dirbau „Šluotoje." Net Gineso rekorduose užpelengavo...

- Ar nesprogsi, kaip balionas, besipūsdamas?

- Dabar reikia sakyti: kaip Astravos elektrinė. Paskutinis mados šauksmas! Patenka į konservatorių „Top Dešimtuką". Antroje vietoje, iškart po „rusai puola". Mane tiek jau sprogdino, kad nebebaisu. Lai žino Sorošo išperos, liberastai su savo koncervais, prieš ką savo pimpaliukus tampo... Kad jiems kada jie nutrūktų!

- Na, tu čia pavarei, Vitai! Kalbi kaip banditas. Gal nereikėtų tokių baisių palinkėjimų? Labai žiauriai ir nelabai mandagiai nuskambėjo.

- Su banditais ir reideriais kalbant, reikia vartoti jų terminus. Kitaip nesupranta. O jie su tavimi pasielgė ne siaubingai? O su Romu Bubneliu? O kiek per juos po žeme atsidūrė? Lingys, Kiesai, Pociūnas, Kedys... Kiek aukų buvo nurašyta į „savižudybes": Konopliovas, Gureckis, Bieliauskas, Majauskas. O kiek paslapčių gaubia „netikėtos ir staigios" mirtys „paslaptingomis ir neišaiškintomis" aplinkybėmis? Grainys, Ūsas, Lubys, Veselka, Sinica... Vardinti toliau, ar kiekviena šeima lai savo sąrašą sudaro? Ar tai labai „mandagu" buvo iš sisteminių partijų pusės? Tu manai, ne profesorius Landsbergis mūsų tautos Poetą Justiną Marcinkevičių į aną pasaulį pastūmėjo? Jei netiki, kad įmanoma žmogų nuvaryti anksčiau laiko į kapus, pasikalbėk su savo šeimos nariais, kaip jie dabar jaučiasi? Kad tu įsivaizduotum, kaip tas „sukriošęs senukas" ir apsišaukėlis patriarxas Just.Marcinkevičių žemino ir pjudė...

- Ko čia, Vitai, užsivedei kaip idėjinis komjaunuolis?

- Savęs „neužvedus", sunku už Lietuvą kovoti... Matau, durnai nuskambėjo, tikrai labai komjaunuoliškai, bet neberedaguosiu. Nes tikrai rašau iš idėjos, o ne dėl pinigų. Kada gudručiai manęs klausinėja, kas ir kiek man sumokėjo - knieti užduoti jiems kontroversišką klausimą: „O už kiek, Tamstelės, sutiktumėte savo sveikata, gyvybe ir šeimos narių ramybe rizikuoti?" Prašom įvardinti sumą: milijonas, dešimt? O kam jie jums, jei bet kada galite „baloje prigerti" arba „per langą išskristi" ? Antkapiui tiek daug nereikia. O norint materialiai aprūpinti šeimą, galima viską padaryti paprasčiau: milijonu apsidrausti ir pačiam per langą iššokti. O jeigu kokie niekšai atgaivins, pasiteisinti, kad netyčia nuslydote, besisiodamas, kaip koks VSD pulkininkas. Tad nepyk, Raimi, kad per daug „užsivedžiau", bet tokiais atvejais esu priverstas griebtis idėjos kaip išsigelbėjimo šiaudo: gal dėl Lietuvos šviesios ateities? Gal dėl mūsų palikuonių gerovės? O galbūt dėl žmoniško visų, ne tik mano, gyvenimo, kad nebaisu būtų į gatvę išeiti ar į prabangius namus pareiti. Tiesą sakant, idėjos dar nesugalvojau. Galbūt, sakau, iš Gitanos „Gerovės valstybės" idėją pavogti, kurią jis dar anksčiau iš R.Pakso pasivogė?

- Iš kur tu, Vitai, toks "protingas" šiame pasaulyje atsiradai?

- Tobulėji, Raimi, mano akyse, tobulėji... Jau mane pradėjai per dantį traukti? Paskutinį kartą kartoju, kad savęs protingu nelaikiau. Bet dar nesu ir visai durnas. Nė vienas skaitytojas po mano rašliavos nesušuko: „Oi, kaip protingai parašyta ir kiek daug sužinojau!" Dažniau sako, kad skaitau jų mintis. Man tai kaip didžiausias „honoraras", nes nebesijaučiu vienišas tarp veršių. Lietuviams nėra ko kompleksuoti dėl savo mažytės Valstybės. Šalis garsina ne užimamos Teritorijos, o Asmenybės. Ta proga noriu nuliūdinti valdančiuosius: dauguma nebalsuojančių lietuvių nėra abejingi, jie tik nemato, už ką balsuoti. Už ilgam Seime užsikonservavusius konservatorius su palaidais liberalais ir ištroškusiais laisvai imti viskio dėžutes Laisvės partiją? Už dar žalius „valstiečius", iškirtusius didžiausius žalius plotus? Už Uspaskichą su Guoga? O gal už „Tris muškietininkus"? Jau tada geriau už „Tris paršiukus"... Pikta, kuomet paršai ir paršeliai veržiasi į Seimą, kuomet jiems turėtų seniai būti paruošti gardai visai kitose vietose.

- Bijau, Vitai, mudu to nebesulauksime...

- Patikėk, Raimi, viskas bus gerai. Žmonėms vis labiau atsiveria akys. Gaila, kad medkirčiai vėl pripuolė prie lovio. Viską Seime gadins. Vaidins galingą opoziciją, nors, būdami prie valdžios vairo, per visą kadenciją nesugebėjo nei vienos teisybės atstatyti; nepasikėlė Seimo komisijų ataskaitų dėl sužlugdyto „Snoro" banko, aferos su „Mažeikių nafta", net neįvykdė ES nurodymo ir neatstatė nuversto R.Pakso į vietą. Dar bandė Stasys Jakeliūnas kažką su MG viskio dėžute padaryti, bet ir tą, jaučiu, Masiulis su Kurlianskiu seniai ištuštino. Jeigu „valstiečiai" išdrįstų atsisakyti savo mandatų ir neitų į Seimą, tai konservatoriai su laisvais liberalais akis į akį pasiliktų vieni su milijardinėmis skolomis, kurias tektų atiduoti mūsų ainiams. Juk nepriklausomai nuo to, kas sėdi valdžioje, konservatoriai daro, ką nori. Nori, dešimtkart brangiau pinigus skolinasi, nori - per ofšorus parceliuoja, nenori - vis tiek dirba su ofšorais, nes tokius partnerius iš „Norvegijos" pasirenka. Ir niekas jiems nieko negali padaryti, nes juos akylai saugo, apraizgę visą Lietuvą sorososai, ir budri Sorošo akutė.

- Vėl tu apie savo masonus, Rotšildus ir Rokfelerius. Atsibodo...

- Visų pirma, ne mano, o jau veikiau panelės Grybauskaitės, nes tai ji Rotšidų kompanijai po prezidentinių rinkimų kelias dešimtis milijonų pervedė - net A.Brazauskas nusistebėjo: formaliai už kažkokį popiergalį, paruoštą pagal mūsų specialistų išvadas.

- Tai ką daryt, Vitai, ką daryti?

- Kol kas kovok už save. O už Lietuvą mes dar pakovosim. Kai ateis laikas, visi lietuviai pakils. Net ir emigrantai, kurie per tas bestijas buvo priversti emigruoti. Žmonės eis ne į rinkimus, o į referendumą. Bet ne į patariamąjį, kaip kažkoks ožys kažkada numykė, ir to užteko, kad Aukščiausioji Tautos valia būtų užgniaužta, o į tikrą visaliaudinį. Tam reikia, kad valdžia save galutinai demaskuotų. Ypač daug vilčių dedu į liberastus, kad jie kuo greičiau visus patvarkytų per visus galus: ne tik fiziškai, bet ir finansiškai.

- Vitai, nebūk toks homofobas! Juk bet kurioje šeimoje gali gimti tokie vaikučiai. Ką tu tada darytum?

- Sakyčiau: „Vaikeli, tu mano vaikeli, aš tave mylėsiu visokį, bet... Tik pabandyk išeiti į iškrypėlių demonstracijas ir viešai kraipyti užpakaliuką prieš publiką arba agituoti kitus vaikus mylėtis iškreiptu būdu, nuo manęs taip gausi į kailį, kad mažai nepasirodys. Juk tavo senamadiški tėvai neina į paradus Kamasutros pozų demonstruoti, nes intymus gyvenimas yra kiekvieno asmeninis reikalas, jeigu jis, aišku, nepriklauso svingerių klubui, - tada jau bendras reikalas! Žinok, kad tų paradų organizatoriai iš dėdės Sorošo didelius pinigus gauna, o tu, kvaileli, nuo praeivių gali tik „malkų gauti", ar to nori?" Taip aš jam, Raimi, pasakyčiau. O tu, prašau, niekada niekam nebesakyk, kad tas ar anas yra homofobas, nes irgi gali gauti į snukį. Ar žinai, kad „homofobas" reiškia psichikos ligonį? Ar supranti, kad vištgaidžiai tapo tokie agresyvūs ir įžūlūs, jog kitus visuomenės narius su pasigardžiavimu vadina „psichikos ligoniais"- ir niekas jų nedrįsta paduoti į teismą?

- Garbės žodis, Vitai, to nežinojau. O ką padarys tas tavo referendumas?

- Viską, ką nori. Nes tai yra Aukščiausioji Tautos valia. Aukščiau už visas ES direktyvas ir visus Konstitucinio Teismo teisėjus, kurių vietoje seniai laikas Tautos Tribunolą steigti. Juk potencialių klientų jau pilnas Seimas. Belieka juos tik gražiai „apiforminti". Aišku, daug ką anksčiau buvo galima padaryti, bet, kaip matai, Lietuva prezidentu sau SEB klerką pasirinko. Gal tikisi, kad bankai sumažins paslaugų įkainius ir procentus už kreditus? Gal šiuo klausimu galėtų pasisakyti buvęs bankininkas Baranauskas?

***

5 dalis: KAIP PAŠNEKOVUI SUSIKEISTI VIETOM SU ŽURNALISTU?

- Absurdas. Kam man vogti iš savo banko?

- Na, čia, Lietuvoj, tokios kalbos sklinda. Lyg Šveicarijoje guli tavo milijonai, galėčiau nuvažiuoti ir pagal įgaliojimą pasiimti, paskui, gal net pasidalinčiau...

- Mielu noru, Vitai. Bet tegul jie saugiai ten dar paguli, kol Arbitražo Teismą Paryžiuje laimėsime. Nereikia bijoti, iš tų pinigų savo reikmėms nesu panaudojęs nė 1 euro. Be to, sveikintina ir tai, kad iki šiol pavyko tuos pinigus Šveicarijos banke apsaugoti, kad jų per beveik 9 metus nesugebėjo paimti nei vienas bankroto administratorius, koks kietas jis bebūtų. Nei Fryklis, nei Kuperis, nei Adomonis. Nei Lietuvos Generalinės prokuratūros prokurorai nepaėmė. Džiugu, ir tai tik dar kartą patvirtina faktą, kad mes nieko ten pervesdami pinigus nepažeidėme, ir, šiukštu, nepavogėme. Kad ir kiek „Snoro" bankroto administratoriai besistengė, Šveicarijos teisėsauga jokių pretenzijų mums su Antonovu neturi. Tik yra šioks toks paradoksas: „Snoro" pinigai yra, o banko tai jau nebėr...

- Matau, mano „biznio planas" neišdegė... Tada grįžtame prie pagrindinio klausimo: „Kiek, Raimi, tu iš „Snoro" banko pavogei?"

- Kartoju idiotams: aš iš banko nepaėmiau nė cento!

- Kad centų neėmei, tikiu, o eurų?

- Nesuprantu, ko tu prie manęs prisiknisai? Baik pezėti nesąmones. Garbės žodis, jau pradedi mane nervinti...

- Kol neatsakysi į klausimą, neatstosiu. Prisipažink, kiek pavogei?

- Tu visai durnas, ar ką? Kurių galų man vogti iš savo banko? Paskutinį kartą kartoju: neėmiau nė vieno cento!

- Mano šaltiniai byloja priešingai: tą pačią dieną, kai „Snoro" bankas buvo nacionalizuotas, vakare į tavo sąskaitą patikima darbuotoja permetė keletą milijonų ar net daugiau... Išeina, kad apvogei Nacionalinį Lietuvos banką!

- Tu išprotėjai?! Tai buvo mano „Snoras", o ne kažkoks nacionalinis, po velnių!

- Tu, Raimi, apsispręsk: jeigu po „nacionalizacijos" tebebuvo tavo bankas, tada tu atsakai už tai, kad jis „užlinko". Jeigu pripažįsti, kad jau buvo nacionalizuotas, tada pripažink ir faktą, kad apvogei Lietuvos nacionalinį banką.

- Žinai, aš jau pradedu gailėtis, kad su tavimi susidėjau, Tomkau... Kabinėjiesi prie mano žodžių kaip mažas vaikas.

- Prokurorai teisme dar ne taip kabinėsis prie tavęs.

- Nu bliamba, norėčiau, kad ir tu pabūtum mano vietoje! Kaip kitaip aš su savo šeima būčiau išgyvenęs Londone? „Hyde" parke ant suoliuko? Kaip koks bomžas? Man reikėjo iš kažko Londone gyventi.

- Reikėjo, bet nereikėjo išsisukinėti, kad nepaėmei nė vieno cento! Negražu mano skaitytojams meluoti. Čia gi „Respublika", o ne kažkokios „fuck news" iš nelaisvo kanalo...

- Eik tu, žinai kur... Užknisai mane negyvai. Tik tu, aišku, vienas esi „šventas", o visi kiti aplink tave melagiai ir vagys. Nori pasakyti, kad niekada nemelavai?

- Niekada.

-Ir, žinoma, nė karto nevogei?

- Vogiau.

- Keista. O atrodai - kaip „šventasis Vitas"...

- Iš šono visada geriau matyti.

- Turbūt net nesikeiki?

- Kaip, žmogau, nesikeiksi, kai šitiek apsivogusių į valdžią prilindo!

- Gerai, kad priminei... Grįžtam prie pagrindinio klausimo: „Papasakok, Tomkau, apie savo vagystes. Tik nepradėk aiškinti, kad vogei tik obuolius iš kaimynų sodo paauglystėje."

- Ne. Vogti pradėjau daug anksčiau. Gal nuo kokių trejų metų. Kai tik rasdavau mamos paslėptą saldainių dėžutę, vieną kitą pavogdavau ir suvalgydavau. Bet mano vyresnė sesuo Vilė buvo už mane daug didesnė vagylka! Pamačiusi, kaip slapta smaližiauju, ji paskui pati sušveisdavo pusę dėžutės, o tada, kad negautų diržo, mane apskųsdavo motinai, kad matė kaip aš saldainius ryju. Tada gaudavau su rykšte aš. Už save ir už seserį.

- Ko čia dabar pasinėrei į prisiminimus apie sunkią vaikystę? Tu apie rimtas savo vagystes papasakok!

- O tau neatrodo, kad mūsų Tautos dukra, o pagal amžių mūsų sesutė, Lietuvos dalia Dalužė panašiai su savo jaunesniuoju broliuku Raimondėliu, iš „Snoro" banko, pasielgė? Iš pradžių davė truputį tau su pinigėliais pažaisti, o paskui pati su sėbrais viską išsidalino, o tave prokurorams apskundė? Ir visą kaltę ant tavęs suvertė. Žodžiu, nukentėjom, Raimi, abu panašiai - ir saldainių kliuvo mažiau, ir pylos gavom daugiau. Tik mane nuskriaudė vaikystėje, o tave jau suaugusį vyrą. Tai kas iš mudviejų yra mažvaikis? Belieka guostis, kad skriaudikai už mus buvo didesni, protingesni ir vyresni. Taigi, mums dar mokytis ir mokytis iš jų.

- Daugiau nieko nesi pavogęs?

- Kas tau taip sakė?

- Taip atrodo, tavęs pasiklausius. Aplink tave vieni vagys. Gal, sakau, tokius prie tokio traukia?

- Gal ir būtų gerai, jei vagis prie manęs trauktų su pavogtais pinigais, bet dažniausiai jie pas mane pasirodo jau tušti - kaip ir tu, Raimi. Blogai, kad esu tik nuskriaustųjų gynėjas. Labiau norėčiau nuo tavo teisinių atakų ginti Grybauskaitę arba Šimonytę. Gal man net leistų su jomis ir „Independencu" prie kokios ofšorinės salos pasiplaukioti. Ech, pagyvenčiau! Kuri tau labiau patinka, Dalia ar Ingrida?

- Man jos abi bjaurios!

- O man kažkodėl labiau Dalia patinka. Abu tais pačiais metais esame gimę. Tikrai merginčiau, bet, jaučiu, man Ingrida maišytų. Gaila.

- Nenutolk nuo temos ir neišsisukinėk, kai tavęs klausinėju: „Vogei ar nevogei obuolius iš kaimynų sodo?"

- Raimi, aš ne politikas. Tai jie išsisukinėdami aiškina apie obuolių vagystes iš kaimynų sodo, kad nereikėtų kalbėti apie rimtus grobstymus bei vagystes. Beje, paauglystėje vaisių nemėgau, nes kai tik mūsų sode kas nors užderėdavo - obuoliai, slyvos ar kriaušės, mane ir seserį mama su visu „derliumi" į turgų siųsdavo pardavinėti. Tad svetimų obuolių man tikrai nepripaišysi... O paaugęs, vogdavau iš prisigėrusių svečių paltų kišenių, kaip tu sakai, „centus", kurie anais laikais dar vadinosi „kapeikomis". Kol jie su mano tėvais „baliavodavo", aš kruopščiai patikrindavau kišenių turinį ir atsirinkdavau vieną kitą monetą, jei ten būdavo daug kapeikų. Nežinau, kodėl tais laikais suaugusieji kapeikas laikė kišenėse , o ne piniginėse?

- O sesuo Vilė po tavęs visų kišenių neiššluodavo ir tavęs mamai nepriduodavo?

- Ne. Aš tada jau buvau vyresnis ir daug atsargesnis.

- Kiek tau tada metų buvo? Penkiolika, septyniolika, dvidešimt?

- Tu ką? Kai buvo tiek metų, manęs jau namie nebebuvo. Mokiausi jūreivystės mokykloje...

- Tai tu, Vitai, ką tik visiems prisipažinai, kad nuo vaikystės buvai kišenvagiu? Ir tau ne gėda?!

- Dabar gal ir gėda, Raimi, o tada - ne. Nors dar mažas buvau, jau galvojau kaip ministras Veryga: „Vis tiek pijokai pragers, be to pustuštėmis kišenėmis pijokams lengviau bus namo parropoti." Galvojau, jau geriau aš išleisiu ledams, kartu maisto pramonę, o ne alkoholio gamybą, paremsiu. Matei, koks buvau sąmoningas pilietis!

- Esi geras demagogas. Visada išsisuksi. Bet man patinka, kad jau irgi pradėjai teisintis...

- Nieko nematau keisto, Raimi. Visi vagys turi rimtų motyvų ir pasiteisinimų. Nė vienas iš jų savęs vagimi nelaiko. Imkim, kad ir Dalią. Esu girdėjęs, kad ją vaikystėje labai nuskriaudė kažkoks niekšelis. Dėl to greičiausiai ją tėvai mokytis į Leningradą ir išsiuntė. Įsivaizduoju, ką jai ten vienai svetimame mieste teko patirti. Laisvai galėjo ne tik KGB, bet ir velniui dūšią parduoti... Beje, studijuojant VU žurnalistiką, man taip pat vienas operatyvinio būrio aktyvistas užsiminė, kad KGB nori priimti į darbą keturis žurnalistikos absolventus. Pasiteiravo, ar nesutikčiau, nes atsirastų tikimybė net užsieny padirbėti. Manai, nesutikau? Nė velnio! Labai norėjau į užsienį ištrūkti, tačiau į KGB manęs net neišsikvietė. Vėliau išgirdau, kad jiems pasirodžiau nepatikimas ir neprognozuojamas. Nežinau, gerai tai ar blogai, nes dažnai pats savęs nesuprantu. Kartais lygioje vietoje sugebu paslysti... Natūralu, kad ir Dalia galėjo sutikti bendradarbiauti su spec. tarnybomis, o vėliau kaip idėjinė pas Mykolą Burokevičių bandė karjerą daryti. Dar vėliau, jau tapusi prezidente, mėgino ir su Lukašenka ryšius užmegzti, savarankiškai be Obamos pavakarieniauti, ir net Venckienės naudai pakreipti įvykius Garliavoje... Deja. Vėliau vienam Seimo nariui prasitarė, kad jai galėjo baigtis kaip R.Paksui. O tai reiškia, kad kažkas iš labai labai aukštai pirštu pagrūmojo. Neužmiršk, Raimi, kad mes tesam maža ES provincija. Su savo Vytauto Didžiojo laikų ambicijomis (Nuo Baltijos jūros iki Juodosios!) ir keistomis Vytauto Mažojo užgaidomis (Nuo „tvartelio kilnojimo" iki Austėjos „darželinukų imperijos"). Visi vagys turi šimtus argumentų pasiteisinti. Apskritai, ar privalo žmogus teisintis, kad nori būti ne tik nusipelnęs, bet ir pasipelnęs?

- Nežinau. O kaip tu pasiteisinsi? Kodėl vogei iš svečių kišenių?

- Neprisimenu. Gal jaučiau nuoskaudą tėvams, kad kiti savo vaikams kišenpinigių duoda, o aš buvau priverstas tuščius butelius rankioti. Gal svečiai nepatiko, kurie mano tėvuką tiek privaišindavo, kad po to jis girtas mus, namiškius, po lauką vaikydavo. Tikrai neprisimenu. Tik labai gerai prisimenu, kaip su vagystėmis „užrišau". Visam gyvenimui mane pusseserės Silvos būsimas vyras pamokė. Apsilankė pas mus, kai dar studentavo Leningrado geležinkeliečių institute. Mane, pacaną, vis saldainiais palepindavo. Kad nevargtų, matyt, nutariau pats apsitarnauti: kai tik užsimanydavau saldumynų, išsitraukdavau kapeikų iš jo striukės kišenės ir nusipirkdavau. Atsirinkdavau, po nedaug - kad nepastebėtų. O jis kartą nusivedė mane į parduotuvę ir sako: „Rinkis, Vituk, šokoladą, patį didžiausią ir brangiausią!" Apsidžiaugęs išsirinkau, o prie kasos Jurka (toks buvo jo vardas) man ir sako: „Labai gaila, Vituk, bet šokoladą teks padėti į vietą - kažkur penkiasdešimt kapeikų pamečiau. Atsiprašau, Vituk!" Tada man tikrai buvo labai gėda! Išraudau iki ausų. Ir daugiau niekad nebevogiau. Kapeikų.

- O ką vogei, Vituk?

- Kai mes, jūreivystės mokyklos kursantai, iš kaimiečių Klaipėdos autobusų stotyje kapeikas atiminėjome, ar tai skaitosi?

- Ne tik skaitosi, bet ir užsiskaito, kaip apiplėšimas ar net grobimas. Jei netiki, paklausk bet kurio prokuroro.

- Vadinasi, ir man teko truputį svetimo gėrio pagrobti. Jei kuris pasipriešindavo, tekdavo net muštis. Irgi negerai?

- Labai negerai, Vitai. Mušdavaisi dėl svetimų kapeikų?

- Ne. Dažniau dėl teisybės. Ir visuomet likdavau kaltas. Nes po bet kurio konflikto, tėvai mus lupdavo, o ne svetimus. Ta prasme, man mūsų Dalia primena mamą: paskelbusi karą korumpuotiems oligarchams, Grybauskaitė išdaužė tik savus - „Maximos" berniukus ir Mockaus Kurlianskį, o svetimą, Sorošą, pasiliko. Kam?!


***

4 dalis: „BANKININKO RAIMONDO TEISYBĖ”

- Mūsų laikais gyvybė Lietuvoje beveik nieko nekainuoja. Vieni „išskrenda per langą", antri -„prisikramto žolės", treti - sugeba penkių centimetrų gylyje „vandens mirtinai prisigerti"...

Ta proga, žinai, dažnai prisimenu a.a. Genadijų Konopliovą ir jo „Tauro" banką. Kai „socdemai", kartu su konservatoriais, per šį banką išvogė milijonus, tad tikrai tikiu, kad paskui „padėjo" Konopliovui nusišauti. Kai visi išsidalino pinigus, jį padarė atpirkimo „ožiu". Ir dar daugiau mirčių lydėjo „Tauro" banką. Daug buvusių kagėbistų sukosi apie jį. Sakykim, Urka ar toks Kisielius ir daug į juos panašių. Tų pačių, kuriuos mūsų faktinio valstybės vadovo, kaip jis pats save vadina, siūlymu Seimas 75-eriems metams užslaptino.

Bet labiausiai sukrėtė buvusio „Tauro" banko IT departamento vadovo Sinicos mirtis. Kuris iš savo sodybos valtimi išplaukė ežeran žvejoti ir „netyčia" nuskendo. Kažkam, matyt, labai reikėjo, kad jokie bankinės programos duomenys negalėtų pakliūti į svetimas rankas ir paliudyti, konkrečiai, kieno sąskaitas pavogti pinigai papildė. Vėliau, kiek žinau, tie „Tauro" bankinės programos duomenys buvo sunaikinti.

Mūsų banko atveju, bankinės programos „Forpost" duomenys irgi S.Fryklio iniciatyva buvo neteisėtai išvežti į užsienį ir saugomi trečiosios šalies įmonėje - „Kroll". Kuo čia dėta buvusi Fryklio darbovietė „Kroll"? Ar mūsų prokurorai Fryklio apie tai paklausė?

Pažinojome Sinicų šeimą labai gerai, nes su vienu iš jų vaikų mūsų vaikai vienoje mokykloje buvo bendraklasiai. Iki šiol Sinicų šeima netiki, kad tai buvo tik nelaimingas atsitikimas. Atrodo spec. tarnybų vyrukai „padėjo" išvirsti Sinicai iš valties. Tad visi galai nuėjo į „dugną".

Todėl dabar, kai situacija galutinai paaiškėjo, kas ir kaip buvo padaryta su „Snoro" banku, drąsiai sakau, jog mano sprendimas buvo geras. Mano ir mano šeimos narių gyvybei grėsė pavojus.

Planas buvo parengtas dar prieš gerą mėnesį ar 1,5 mėnesio iki „Snorui" lemtingų 2011 m. lapkričio 16 d. įvykių. Galima paskaityti Seimo komisijos išvadas. Ten yra visi dokumentai. Konsultantus „Snoro" banko patvarkymui, V.Vasiliausko prašymu, paskyrė Švedijos centrinis bankas. O kaip neskirsi, jei tau premjeras Andrius Kubilius su finansų ministre Ingrida Šimonyte pasižada švedų bankų didžiausią konkurentą - „Snoro" banką - sunaikinti?

Dokumentais ir liudininkų parodymais buvo patvirtinta, kad minėto plano galutiniam parengimui ir įgyvendinimui, dar likus 1,5 mėnesio iki AB bankas „Snoras" priverstinio veiklos sustabdymo ir moratoriumo paskelbimo, tam reikalui buvo pasitelkta net užsienio specialistų pagalba.

Paaiškėjo, kad dar 2011 m. spalio 4 d. Stokholme (Švedijos Karalystė), vykusio Šiaurės ir Baltijos šalių makroprudencinio forumo, kuriame dalyvavo Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas ir Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Mindaugas Leika, metu, Švedijos centrinio banko (Sveriges Riksbank) vadovo S.Ingves, pavaduotojo L. Nyberg ir Švedijos finansų priežiūros tarnybos vadovo M.Andersen buvo paprašyta rekomenduoti tarptautinius konsultantus bankinės veiklos priežiūros klausimais.

Ponas Nybergas rekomendavo kompaniją „Ovington Financials", o M. Anderson - kompanijas „Oliver Wyman" ir „Kroll".

2011 m. spalio 5 dieną prasideda Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus M.Leikos ir Švedijos finansų priežiūros tarnybos vadovo M.Anderseno susirašinėjimas;

2011 m. spalio 25 d. Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius M.Leika susitinka su konsultacinės įmonės „Olyver Wyman" atstovu Sean Cory;

2011 m. spalio 27 ir 30 d. su Sean Cory, konsultacinės įmonės „Olyver Wyman" atstovu, aptariamas konkretus galimas AB banko „Snoras" pertvarkymo, t.y. sužlugdymo, planas;

2011 m. lapkričio 9 d. su konsultacinės įmonės „Olyver Wyman" atstovu Sean Cory susitariama dėl galutinio banko „Perkūnas" (sąlyginis banko „Snoras" pavadinimas) reorganizavimo plano;

2011 m. lapkričio 15 d. į Lietuvą atvyksta Saimonas Fryklis (Simon Freakley) ir jo komanda;

2011 m. lapkričio 16 d. banko inspektavimo komisijos ir darbo grupės vadovai pateikė tarnybinį raštą dėl AB banko „Snoras";

2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos bankas, atstovaujamas valdybos pirmininko V.Vasiliausko, pasirašė laikinojo administratoriaus paskyrimo sutartį su Saimonu Frykliu (Simon Freakley).

Ruošdamasis tolimesniems įvykiams Lietuvos bankas iš anksto parengė galimą situacijos valdymo scenarijų, numatantį laikinojo banko administratoriaus paskyrimą ir banko nacionalizavimą. Sprendimas dėl banko nacionalizavimo buvo priimtas nelaukiant banko inspektavimo išvadų.

Kaip matome, „Oliver Wyman" atstovui užteko dešimties dienų AB banko „Snoras" (arba „Perkūno") likvidavimo planui parengti ir dvi savaites jam realizuoti, nors buvo kalbama apie milijardines skolinimosi sumas indėlių grąžinimui, milžiniškas kreditorių pretenzijas, būsimąjį daugelio metų bylinėjimąsi Lietuvos ir užsienio teismuose, dešimčių tūkstančių žmonių pinigų praradimus, nekalbant jau apie smūgį valstybės prestižui.

Skandalinga ir visą Lietuvą žeminanti priežastis paaiškėjo iš teisme Londone pagarsintų dokumentų bei Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadose įdėto Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus M.Leikos 2011-10-27 susirašinėjimo su konsultacinės įmonės „Oliver Wyman" atstovu , kur nurodoma , kad AB banko „Snoras" akcijų paėmimas visuomenės poreikiams yra BŪTINA PLANO, kurį pasiūlė S.Cory, DALIS.

Vadinasi, užteko šio, Lietuvoje turbūt nė nepasirodžiusio, „Oliver Wyman" atstovo žodžio ir bankas buvo nacionalizuotas ir, galų gale, subankrutuotas.

- Man, Raimi, labiausiai įsiminė V.Vasiliausko pasirodymas per televiziją. Kuomet jis visai Lietuvai drastiškai melavo, kad už jų santaupas jis atsako, kad pinigai niekur nedings ir nereikia dėl jų jaudintis... O kai „Snoras" buvo ištuštintas, šitas storas paršelis, įsistatęs kiaulės akis, ramiai aiškino, kad nenorėjo kelti panikos, todėl visus išdūrė, ir tai normalu, nes sąžinė ir dorovė yra ne šio pasaulio dimensija. Iš kokios planetos jis pas mus nukrito, taip ir neprisistatė. Tik jau vėliau atkreipiau dėmesį, kad žodis žodin jis pakartojo Sorošo žodžius. Matyt, irgi studijas bus pas jį baigęs.

Šiaip aferos autorius derėtų pagirti. Kaip jau minėjau savo komentare, bijodami masinių neramumų, aferistai įsipareigojo smulkiesiems indėlininkams kompensuoti prarastas lėšas iki šimto tūkstančių litų, puikiai žinodami, kiek mūsų pensininkai iš savo pensijų sukaupia - dešimt, na, keliasdešimt tūkstančių? Juos jie ir atgavo. Taip buvo išvengta masinių neramumų. O visus turtuolius su jų milijonais skaudžiai permetė „per bortą".

Pavyzdžiui, toks ponas Trumpa prarado keliolika milijonų, ne ką mažiau prarado ir Vilniaus prokuratūra, kuri vien dėl keršto galėtų baudžiamojon atsakomybėn visą banditų bandą patraukti, bet, žinant, kad jie „kišeniniai", o tos kišenės pas prezidentus prisiūtos, nėra apie ką svajoti.

O kad vyriausiam Lietuvos bankininkui būtų drąsiau, prezidentė Grybauskaitė ant visos Lietuvos pareiškė, kad per „Snoro" griūtį nukentės tik keli šimtai nesąžiningų milijonierių, kurių nėra ko gailėti. Apie „nuskriaustus" prokurorus kažkodėl ji nedrįso užsiminti, matyt, dar turi savisaugos instinktus. Tokiu būdu dar veikiantis bankas buvo NACIONALIZUOTAS, o, kai atsidūrė valdininkų rankose - „užlinko". Gal, sakau, V.Vasiliauskas per stipriai suspaudė savo gniaužtuose?

Tad už nuostolius privalėtų atsakyti tie, kurie jį nacionalizavo. Žinant, kad po to „Snorui" valdžia permetė 4 milijardus litų, pasakyk man, Raimi, kodėl nebuvo galima iš privatininkų atimtą „Snorą" paversti valstybiniu banku? Dar geriau - valstybiniu komerciniu, nes tikiu, jog nukentėję Lietuvos milijonieriai būtų mielai sutikę vietoj nusavintų lėšų gauti banko akcijų ir tapti bendrasavininkiais? Gal net savo lėšomis būtų prie banko atgaivinimo prisidėję? Būtume net keturis milijardus sutaupę, kuriuos valdžia į „Snorą" sukišo. Bet tuomet, aišku, būtų iškilusi mažytė problema: iš kokių pinigų Frykliui su Kuperiu kosmines algas mokėti? Jų skriausti negalima. Apkaltins antisemitizmu...

- Gerai tu čia, Vitai, pavarei. Bet negerai užbaigei. Nereikia kriminalo politizuoti. Mane labiau nustebino, kad kažkoks užsienio valstybės klerkas gali nulemti reikšmingus mūsų šalies gyvenimo įvykius, taip pat ir milžiniškus finansinius nuostolius. Ar yra Europoje valstybė, kurios gyvenimą gali reguliuoti eilinis svetimos valstybės žmogus, galbūt turintis ir savanaudiškų interesų? Ar Lietuva dar valstybė, jeigu ja galima manipuliuoti? Ar dabar supratai, Vitai, kas atsitiko?

- Nelabai. Tik žinau, kad kažkur dingo tavo bankas su mano pinigais.

- Na, bet tu ir durnas. Aš ką tik tau viską išaiškinau...

- Bet tarp skaitytojų pasitaiko dar durnesnių už mane, Raimi. Bepigu jums, buhalteriams, kalbėti „debetų-kreditų-saldo-akceptų" kalba, o aš iki šiol net balansų nemoku skaityti.

- Tai kaip tu gali suvaldyti savo įmones?!

- Turiu savo metodus... Paprašau savo buhalterės padaryti ataskaitą už kokį pusmetį ir įsidedu ją į stalčių. Po mėnesio vėl pasikviečiu ir vėl paprašau ataskaitos už tą patį pusmetį - atseit, seną pamečiau. Kai ji man ištraukia naują ataskaitą iš seno kompiuterio, aš abi jas sulyginu ir jei skaičiai nesutampa, atleidžiu iš darbo.

- Ne. Tu, Vitai, žiūriu, visai durnas. Negi nežinai, kad buhalterijose skaičiai nuolat tikslinami ir koreguojami? Tau Lietuvoje neužteks buhalterių, jei visas taip iš darbo mėtysi...

- Nebijok, užteks. Žinai, kiek mūsų universitetuose dabar specialistų iš Baltarusijos ruošia.

- Ar jos bent lietuviškai kalbėti moka?

- O kam? Juk sakiau, kad buhalteriai tarpusavyje šneka savo kalba, kurios aš nesuprantu: kreditai, debetai, „pagautės"... Man svarbu skaičiukai. Arba yra pinigų algoms, arba nėra. Visokie „patikslinimai" ar „perskaičiavimai", be mano žinios, man tolygūs sunkiam nusikaltimui. Beje, su „pagaute" man generalinėje prokuratūroje geras pokštas buvo... Išsikvietė mane eilinį kartą tardyti ir klausia, kodėl negrąžinu kažkokiai firmai pinigų, kuri nenori už visą sumokėtą sumą reklamuotis? Atsakiau, kad nenoriu, nes už didesnę sumą gavo didesnes nuolaidas. Nemėgstu, kai mane apgaudinėja. Tada prokuroras pabandė mane išgąsdinti, klausdamas, ar žinau, kas būna, kai pasisavini neatidirbtus pinigus? Atsakiau, kad žinau - „pagautė". Tas išpūtė akis ir klausia, kas ta pagautė? Atsakiau, kad finansiniams-ekonominiams nusikaltimams tirti jis dar nepasiruošęs, todėl lai išsikviečia mane tardyti, kai išsiaiškins „pagautės" sąvoką. Tai štai, Raimi. Dar nesu visai durnas. Kai ką ir aš suprantu buhalterijoje. Bet ar įdomu tai mūsų skaitytojui - buhalterija, nusikaltimai, finansai? Su juo reikia žmoniškai šnekėti, kitaip neskaitys.

- Betgi aš viską žmoniškai išaiškinau!

- Nelabai. Išvardinai krūvą datų ir nusižengimų, jei dabar reikėtų viską mintinai pakartoti, tikrai neprisiminčiau. O klausimai ir atsakymai turi būti labai įsimintini.

- Pavyzdžiui, kokie?

- O tokie: „Prisipažink, Raimi, kiek tu pats iš savo banko prisivogei?"

 

***

3 dalis: KĄ REIKIA DARYTI, KAI NEŽINAI KĄ DARYTI?

- Tą patį, ką ir visada. Manai, iš manęs nenorėjo jėga ir klasta „Respublikos" atimti? Tokiais atvejais stengiuosi kuo greičiau susikeisti su medžiotojais vietomis. Tada aš gaudau, o jie nuo manęs bėga; prokurorai, saugumiečiai, STT vyrukai... Labai svarbu nepasiduoti panikai, nesiteisinti ir viską prisipažinti.

Kai po straipsnių apie vagiamas ES lėšas iš „Tauro" banko mane išsikvietė Vilniaus apygardos prokurorai ir apkaltino Valstybės pamatų griovimu, nesigyniau ir iš karto prisipažinau, kad tikrai noriu sugriauti valstybės pamatus. (Kam su durniais ginčytis?) O kai pasimetę prokurorai liepė pateikti faktus apie nusikaltimo įvykdymą, pasakiau, kad negaliu: jaučiu, kad griaunu, bet negaliu įrodyti. Priminiau, kad pateikti įrodymus yra jų darbas ir išėjau. Kažkodėl manęs daugiau jie nebekvietė. Nors kitus „Respublikos" žurnalistus ilgai tąsė, kai ką net po keturias valandas tardė. (Pavyzdžiui, redaktorę Ireną Tiškutę.)

Po to mane išsikvietė STT. Pas vadą Valentiną Junoką, kuris pasigyrė, kad mėgsta mano straipsnius, o išsikvietė mane dėl korupcijos. (Pagal Artūro Zuoko pareiškimą.) Apsidžiaugiau, nes korupcija - mano mėgstamiausia tema. Užsiminiau, kad yra tokių „korupcionierių", kurie mielai mus abu sunaikintų. „Dėl ko?" - nustebo STT vadas. „Dėl verčiamo prezidento Rolando Pakso, kurį sąmokslo įkarštyje abu palaikome", - atsakiau ir priminiau seną principą „Skaldyk ir valdyk!", kurį prieš mus naudoja politiniai oponentai, norėdami, kad STT mane užtampytų, o aš juos su laikraščiu ištaškyčiau.

Po to „Respublikoje" parašiau redakcinę skiltį, kurioje skaitytojams pasigyriau, kad mes su STT pradedame itin slaptą operaciją, nukreiptą prieš korupciją aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Ypač jautriai sureagavo Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, aršiausias sąmokslininkas, kuris užsipuolė STT vadą, kad, užuot mane uždaręs, pradėjo su manimi bendradarbiauti. Nors V.Junokas įrodinėjo, kad nieko nežino, A.Paulauskas jam pasiūlė atsiversti ir pasiskaityti „Respubliką". O po to nuo pareigų nušalino. Matyt, dėl viso pikto.

O kai naujasis STT vadas į redakciją tirti korupcijos atsiuntė kažkokį patyrusį tardytoją iš Ukmergės, jį savo kabinete net penkias valandas pralaikiau. Nes nesigyniau, o sąžiningai daviau parodymus. Mat uždavė labai durną klausimą: „Ar būna, redaktoriau, kad kas nors, užsisakęs reklamos, nori, kad apie jį blogai nerašytumėte?" Atsakiau, kad taip, ir pateikiau visą reklamdavių sąrašą. Už dešimt metų! Pradedant smulkių firmų vadovais ir baigiant ministerijomis bei Vyriausybe. „Nė vienas iš jų manęs neprašė, kad po išspausdintos reklamos juos purvais apipilčiau", - tyliai pasufleravau, o tardytojas įtartinai į mane pažiūrėjo. Ko gero, nepatikėjo.

Kai priėjom prie Prezidentūros užsakytų skelbimų, tardytojas, užuot užsirašęs prezidento pavardę, pradėjo ant protokolo gėlytes paišyti. (Berods ramunėles.) O kai paprašė po apklausos pasirašyti, kad pagal mano žodžius surašyta teisingai, atsisakiau, kol neištaisys visų gramatinių klaidų, nes kaip redaktoriui menka garbė klaidų prikeverzotą raštą vizuoti. Tad buvo priverstas dar valandą su manim darbuotis, net žmonai paskambino, kad vakarienei nebelauktų...

Žinai, Raimi, kiek tokių istorijų tau galėčiau pripasakoti? Svarbiausia, žmogau, nebijoti ir nebėgti, pamačius pareigūną, o bendradarbiauti. Visi, kas nuo jų bėgo, buvo pagauti ir nuteisti: Zuokas į Lenkiją, Vainauskas iš Meschinų „Da Antonio"picerijos, Petrikas iš JAV, Venckienė iš ten pat... Visus iki vieno išgaudė. Tik Romą Bubnelį, kai jis niekur nebėgo, pagavo šiaip sau. Nors ne visai šiaip sau. Kai kam to labai reikėjo.

Skambina tąkart man paryčiais Romas ir pasimetęs klausia: "Vitai, kažkokia nesąmonė!? Dar vakar bendravau su prokurorais, o šiandien „Kauno diena" spausdina mano nuotrauką ir rašo, kad slapstausi nuo teisėtvarkos, ar nekeista?" Paaiškinau, kad nekeista. Jei spauda rašo - reikia tikėti. „Tai kas dabar bus?" - nieko nesuprato Bubnelis. Atsakiau, kad suims be teismo, pagal prevencinį įstatymą, ir uždarys už grotų. „Už ką?"- pasipiktino Bubnelis. „Kad nesislapstytum nuo Temidės", - atsakiau. „Aš gi nesislapstau!" - dar bandė gintis nabagas, o aš jam patariau atidžiai laikraštį pasiskaityti...

Beskaitant jį ir suėmė. Ir uždarė devyniems mėnesiams. Kad kiti, banditai, pareigūnai su jo firmos direktoriais ir partneriais, galėtų jo buvusią „Litpoliinter" imperiją - dabartinę LNK televiziją, Medicinos banką, moderniausią muzikos studiją, dvidešimties parduotuvių tinklą ir kt. „likučius" ramiai išsidalinti. O po to visą kaltę suversti izoliuotam nuo visuomenės savininkui, kuris tebuvo firmos prezidentas ir net savo parašo niekur nepadėjo. Viskas jo akyse pradingo! Ar tau nieko neprimena ši istorija, Raimi? Juk matuojant tų laikų masteliais, Romas už tave buvo daug turtingesnis.

- Kuo čia dėtas tas tavo Bubnelis? Kodėl aš dabar svetimų istorijų turiu klausytis?

- Kad mokytumeisi iš svetimų klaidų ir pats jų nedarytum. Kad pagaliau suprastum, kaip pas mus veikia teisėtvarkos sistema, ir ką daryti, norint Lietuvoje bent jau gyvam likti. Tu manai, Raimi, mes tik du tokie iš visų pusių puolami esame? Kad tu žinotum, kiek tokių kaip mes yra Lietuvoje! Asmeniškai gerą tuziną pažįstu, nors ne su visais būnu komunikabilus. Pikčiausia, kad sistemai tarnaujantys banditai su uniformomis dirba pagal tą pačią seną ir nuvalkiotą schemą: kol pradedantys verslininkai aria beveik už dyką, prisiima iš bankų kreditų ir, rizikuodami savo turtu bei laisve, kaupia sau (ir, žinoma, skandinavų bankams) turtą, juos sistema dar toleruoja ir laukia, kol beveik sugrąžins visus kreditus. Jeigu vargšui sugrąžinti nepavyksta, visas jo turtas atitenka bankams. Jeigu pavyksta - uniformuotiems banditams, kurie dažnai veikia išvien su parsidavusiais politikais.

Mat atsikratę bankų vergovės, verslininkai atsipalaiduoja, pagaliau nutaria pagyventi sau, o čia - kur buvę, kur nebuvę - išdygsta koks nors buvęs kagėbistas ar milicininkas ir, pasipuošęs jau policininko uniforma, prisistato: "Labas! Nelaukėte? O mes pas jus su vizitu. Turim porą klausimėlių... Iš kur mašinytė? Iš kur vila prie jūros? Ar ne ant firmos užrašyta? O gal už Europos Sąjungos lėšas? O mokesčius ar už viską sumokėjote? Tuojau mes viską patikrinsime, balandėli, o kad niekur neišskristum - pasirašyk, kad nekeisi gyvenamosios vietos!" Pats žinai, kas ieško - tas randa.

Tada ir prasideda, Raimi, visi „malonumai": revizijos, inventorizacijos, dokumentų poėmiai, jei tik prieš tai jų jau nebūna paėmę specialiai infiltruoti tarnybų žmonės. Kaip ir man, ir dar daug kam buvo atsitikę. Dažniausiai tai būna buhalteriai arba auditoriai, per kurių rankas visi pinigai ir dokumentai eina ir kuriais kažkodėl dauguma savininkų aklai pasitiki...

- Žinai, man jau darosi įdomu. O aš vis galvoju, kodėl tiek daug mano patikimų žmonių mane išdavė ir apšmeižė?

- Tada pasigirsta užuominų, kad viską galima ramiai ir be triukšmo sutvarkyti, jeigu tik pavyks susitarti gražiuoju. O visas gražumas tame, kad daug kam teko perrašyti akcijas, arba kaskart susimokėti už ramybę, arba... Sėsti už grotų ir žiūrėti, kaip parceliuojamas tavo turtas.

- Aš dėl to ir pabėgau, kad manęs nepasodintų.

- Idealus variantas „Snoro" užgrobėjams. Lengviau tautai paaiškinti: pabėgo - vadinasi kaltas! Nebereikia net įrodinėti. O ir valdžiai lengviau, nereikia tavęs kalėjime už dyką maitinti. Sutaupys biudžetinių lėšų. Bus daugiau ką vogti. Sistemai neįtikusių skalpų medžiotojams irgi gerai: užuot trynęsi mūsų teismų koridoriuose už valdiškus pinigus važinėja paskui tave į Londoną, Maskvą, Šveicariją. Manau, tu jiems labai patinki ir kalėjime jie tavęs tikrai stipriai nemuštų. Šitiek pasaulio per tave pamatė!

- Vėl iš manęs tyčiojiesi?

- Ne, Raimi, kalbu šventą teisybę. Kad visi žinotų, kas jų laukia, jei sukaupę daug turto, nesidalins su sistema, nerems partijų ir politikų, nesidalins su banditais ir pareigūnais, ir užsimanys ramiai pagyventi savo malonumui. Kaip minėjau, tokių pavyzdžių turiu daugiau nei reikia. Gaila, kad įbauginti verslininkai nenori arba bijo apie tai viešai kalbėti. Nors kai kurie net būna įtikėję savo kalte. Nuogąstauja, kad gali baigtis dar blogiau.

- Kaip matai, aš, Vitai, nebijau. Pasiruošęs visą teisybę iškloti!

- Kam reikalinga tavo teisybė, kai jau šaukštai po pietų? Nebeturi net pinigų advokatams susimokėti... Anksčiau reikėjo už save kovoti. Kai buvai turtingas ir galingas didelio banko vadovas. Beje, Raimi, tu esi tikras, kad esi pasiruošęs visą teisybę iškloti?

- Žinoma!

- Puiku. Manau, bus labai įdomu mūsų skaitytojams išgirsti. Tik be jokių nutylėjimų ir kalbėjimo tik užuominomis. Nes kai man kas nors pradeda aiškinti, kiek daug jis galėtų pasakyti ir papasakoti, bet nesakys, nes dar neatėjo laikas, man visuomet norisi žiovauti. Taip kažkada man kalbėjo Egidijus Bičkauskas, kai jų Gynybos tarybą socdemai išvaikė, po to Romualdas Ozolas su „slapta informacija portfelyje", kurį turbūt į kapus nusinešė...

- Nepainiok manęs su Lietuvos politikais. Aš nebeturiu ką prarasti.

- O gyvybę?!


***

2 dalis: KOKS TURI BŪTI TEISINGAS ATSAKYMAS SPAUDAI?

- Klausk, ko nori, pavyzdžiui, kaip sekasi man teisinius klausimus spręsti? Nors nebeklausk - aš pats savęs jau paklausiau... Atsakau: „Pastaruoju metu daug tenka teisiniais klausimais dirbti su Investuotojų teisių apsaugos užsienio valstybėse fondu, kuris inicijavo arbitražą prieš Lietuvos Respubliką dėl neteisėto investicijų į „Snoro" banką nusavinimo. Man, kaip vienam iš svarbiausių liudininkų šioje byloje, tenka labai daug bendrauti ir su advokatais, kurie atstovauja tam fondui. Duodu liudininko parodymus, pagrindžiu juos turimais dokumentais. Visą šią mano pateiktą informaciją Fondas apibendrina ir prijungia prie medžiagos arbitražui. Tikrai turiu ką pasakyti ir paliudyti, nes išdirbęs „Snore" 19 metų, turiu daug informacijos. Iš pirmųjų lūpų, taip sakant. Žinoma, su Fondu esu sudaręs Konfidencialumo sutartį, todėl dėl suprantamų priežasčių pačios bylos eigos nekomentuosiu. Ir taip sužinosite. Aišku, kad, kaip ir visur, viską stipriai pakoregavo pandemija. Akivaizdu, kad ir visi teisiniai reikalai, įskaitant mūsų teisinius ginčus, kurie vyksta Paryžiuje ar Niujorke, nusikėlė į vėlesnius terminus, bet tikrai nesustojo. Esu tikras, kad jie sėkmingai pasieks finišo tiesiąją..."

- Jaučiu, keršydamas, nori mane užmigdyti... Kol čia pats su savimi kalbėjaisi, aš specialiai tau sugalvojau paprastą ir labai lengvą klausimą: „Ar Tamstai nekyla noras dabar visų nukentėjusių indėlininkų atsiprašyti?"

- Už ką aš turiu atsiprašyti? Mane labiausiai apiplėšė ir visą mano šeimą nuskriaudė!

- Ar nepagalvojai, kad ir tavo apiplėšti indėlininkai turi šeimas, kurios liko be santaupų? Kodėl tie bankininkai tik kaulydami pinigus vaizduoja kietus, o kai praranda veblena apie kažkokias krizes, infliacijas, vagystes?.. Jeigu bankininkai apsiima saugoti mūsų pinigus, tegul ir saugo, o ne pasakas mums seka. Mano giliu įsitikinimu, tu viešai privalai atsiprašyti visų, kurie tavim įtikėjo ir patikėjo tau savo pinigus. Jei praradai banką su jų pinigais, vadinasi, buvai per silpnas ir nederėjo imtis tokios atsakingos veiklos, svetimus pinigus saugoti. Kodėl metęs tau patikėtus žmonių pinigus, išdundėjai ir pasislėpei už kordono?

- Taip, tada, dar lapkričio 14 d., išvykau į Kijevą darbo reikalais, tarnybinėn komandiruotėn. Banko pirmasis viceprezidentas irgi tuo metu buvo komandiruotėje Honkonge. Galvoju, kad, atakuoti ir užgrobti banką, specialiai buvo pasirinktas laikas, kai nebuvo banko vadovų. Niekas jau šiandien negali paneigti (tik prokurorai ir kitokie tyrėjai to kažkodėl nemato!), kad prieš „Snoro" banką buvo įvykdyta iš anksto suplanuota operacija ir kad šiai „Snoro" sunaikinimo operacijai asmeniškai vadovavo pats Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas. Tad visiškai subliūkšta Lietuvos banko vadovo V.Vasiliausko liudijimas Seimo laikinojoje tyrimo komisijoje, kad „Snoro" nacionalizavimo ir bankroto istorija yra tik priežiūriniai veiksmai".

Prisiminkime AB banko „Snoras" nacionalizavimo, tiksliau, „užgrobimo", įvykių seką. Nenustatytam asmeniui nutekinus slaptą informaciją, 2011 m. lapkričio 15 d. laikraštyje „Lietuvos rytas" pasirodo straipsnis „Įsakymas sutrypti lietuviškus bankus" apie valstybės ketinimus išspręsti savo finansines problemas privačių bankų nacionalizavimo sąskaita. Kas vėliau ir pasitvirtino.

Jau kitą dieną (2011 m. lapkričio 16 d.) netikėtas išorinio „Snoro" valdymo įvedimas ir po dviejų valandų Vyriausybės priimtas sprendimas dėl banko nacionalizavimo. Visa tai buvo padaryta AB banko „Snoras" vadovybei, pagrindiniams akcininkams, nesant Lietuvoje, tuo metu jiems būnant komandiruotėse.

2011 m. lapkričio 17 d. aukščiausi šalies pareigūnai, tarp jų ir prezidentė D.Grybauskaitė, pareiškė absoliučiai pritariantys Lietuvos centrinio banko veiksmams ir staigiai pasirašė visus reikiamus įstatymus dėl banko „Snoras" nacionalizavimo.

Išryškėja faktiškai tokia situacija: Už visų žaibiškų žingsnių, kuriuos vykdė Lietuvos Vyriausybė, Seimas ir Lietuvos Respublikos prezidentė nacionalizuodami „Snoro" banką, slypi gerai suplanuota sudėtinga operacija. Turbūt mažai kas galėtų patikėti, kad šioje ekstremalioje ir stresinėje situacijoje Lietuvos bankas ir Vyriausybė sugebėjo veikti taip užtikrintai. O ir Vyriausybė fiziškai negalėjo paruošti Lietuvos bankininkystės įstatymų pataisų per vieną naktį. Nepaisant to, įvyko būtent taip. Ir jeigu šalies prezidentė pasirašė tas pataisas, netgi jų neskaičiusi, vadinasi, jau iš anksto galėjo su jomis susipažinti.

O tai įmanoma tik tokiu atveju, kai žaibiška operacija vykdoma pagal gerokai iš anksto sudarytą scenarijų.

Lapkričio 15 dieną, visų įvykių išvakarėse, į Lietuvą jau atvyko 25 britų „konsultantų" komanda su Saimonu Frikliu priešakyje. O jau lapkričio 16 d. Lietuvos banke buvo sušauktas skubus valdybos posėdis ir neva inspektavimo rezultatų išdavoje, kaip aiškino vienas iš pagrindinių „Snoro" užgrobimo režisierių - Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas, buvo sustabdyta mūsų banko veikla ir paskelbtas moratoriumas. Realybėje banko Inspektavimo ataskaita taip ir nebuvo niekad nei parengta, nei surašyta. Tai faktas, kurį patvirtino net Seimo laikinoji tyrimo komisija. Todėl neaišku, kuo vadovavosi LB valdyba, priimdama šį sprendimą? Į lubas žiūrėjo? Ir kuo vadovavosi tą pačią dieną po keleto valandų A.Kubiliaus vadovaujama konservatorių - liberalų Vyriausybė, priimdama posėdyje sprendimą nacionalizuoti „Snorą" ir paimdama akcijas visuomenės poreikiams? Irgi į lubas žiūrėjo? Tik pamenu, kaip vienas tos Vyriausybės ministrų, konkrečiai - švietimo ministras G.Steponavičius, savo partiečiams paskui pasakojo, kad atėjęs į Vyriausybės posėdį premjeras Kubilius trumpai pasakė: „Snoras" mūsų! (Suprask, konservatorių). Todėl turite vieningai balsuoti ir nesikišti."

Ir dar tada, tame Lietuvos banko valdybos posėdyje, „Snorui" Lietuvos banko buvo paskirtas ir laikinasis administratorius S.Friklis su 140 tūkst eurų per mėnesį atlyginimu. Reikėtų tik paklausti, iš kur S.Friklis iš anksto žinojo, kad bus paskirtas laikinuoju banko administratoriumi, kad išvakarėse su 25-ių žmonių komanda atvyko į Lietuvą? Tai ką, išeina, kad sprendimas skelbti „Snorui" moratoriumą faktiškai de facto priimtas dar lapkričio 15 dieną, o iš tikrųjų lapkričio 16 d. tik įteisintas de jure?

Oi, Vitai, kiek daug galėčiau kalbėti, demaskuodamas tuos niekšus.

- Tai gal ir nebekalbėk, nes nieko naujo nepasakei, visi tą žino.

- Iš kur? Juk sisteminė spauda stengiasi visais būdais „Snoro" istoriją nutylėti?

- Aš ne apie „Snorą", o apie tai, kad mus valdo niekšai konservatoriai...

- Aaa... Supratau. Tęsiu: po banko užgrobimo pasipylė visokie nepagrįsti kaltinimai neva, kokia tai nusikalstama veika. Aš dar iš Kijevo lapkričio 18 dieną, duodamas interviu Lietuvos žiniasklaidai ir televizijoms, pasakiau, kad ginsimės visais teisiniais būdais. (O Siga Baranauskienė tada, duodama interviu „Respublikai", sakė, kad jei turėtų automatą, visus niekšus iššaudytų - aut. pastebėjimas.) O paaiškėjo, kad gintis nelabai buvo kaip...

Kada buvo įvykdyta konservatorių valdžios suplanuota „operacija" užgrobiant banką, nuo 2011 metų lapkričio 16 dienos net 11 (vienuolika!) Lietuvos prokurorų savo nutartimis areštavo visą mūsų šeimos turtą, nepalikdami net Vyriausybės nustatytos minimalaus mėnesio atlyginimo dydžio sumos pragyvenimui. Tai neįstatymiška, bet buvo taip. Ką jau kalbėti apie pinigines lėšas teisinei gynybai?

Taip, prigąsdintas, gal kiek ir pasidaviau tiems grasinimams, todėl priėmiau sprendimą negrįžti į Lietuvą iš Ukrainos. Iš Kijevo išskridau tiesiai į Londoną. Tada Jungtinėje Karalystėje gavau valstybės skirtus advokatus. Su jų pagalba, kartu su savo verslo partneriu V.Antonovu, beveik 3,5 metų gynėmės ekstradicijos byloje. Toliau viską žinote. (Kas nežino, pasakysiu: Anglijos advokatai išmelžė iš Baranausko visus likusius pinigus ir nutarė pliką kaip tilviką išduoti Lietuvos Temidei, - Vito Tomkaus trigrašis.)

Reikia pasakyti, kad vėliau sužinojau, jog iš tikrųjų „Snoro" banko nacionalizacija buvo numatyta savaitgalį. Penktadienį, lapkričio 18 d., mes su V. Antonovu buvome pakviesti į Lietuvos banką, kur turėjo būti, kaip buvo parašyta atsiųstuose iš LB kvietimuose, valdybos posėdyje registruojamas padidinto banko įstatinio kapitalo registravimas. Paskui jau iš teisėsaugos šaltinių sužinojau, kokią lemtį mums su V.Antonovu buvo paruošę prokurorai. Po banko kapitalo registracijos V.Antonovas, kaip paprastai turėjo vykti į oro uostą ir privačiu lėktuvu išskristi namo į Londoną. Praėjus patikrą oro uoste, planuota V.Antonovą sulaikyti. Pas mane į namus būtų atėję naktį, iš penktadienio į šeštadienį. Ir būtų suėmę. Kad mūsų negalėtų rasti nei banko Vindikacijos ir apsaugos skyriaus darbuotojai, jei ieškos, nei namiškių pasamdyti advokatai, planuota mus iš Vilniaus išvežti.

Šeštadieniui mums su Antonovu buvo paruoštos vietos Ukmergės areštinėje, o sekmadienį būtume pervežti į Trakų areštinę. Laikyti planavo su kriminaliniais nusikaltėliais. Tai grynai sovietinis metodas, kad palaužtų. Būtume prisipažinę patys, ką tik jie būtų panorėję. O pirmadienį ryte mus abu su antrankiais, kartu surengus žiniasklaidos ir „Masky" šou, būtų atvežę į Vilnių pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kad įteisintų jėga išgautus mūsų prisipažinimus. Va, ir visa istorija.

Tiesa, vienas iš FNTT vadų, toks Giržadas, tada atsisakė dalyvauti toje prokurorų suplanuotoje „operacijoje" prieš bankininkus ir pats paskui nukentėjo. O „Snoro" banke valdytojo kėdėje jau būtų sėdėjęs laikinasis administratorius S.Fryklis.

Kad veiksmai prieš banką Snoras buvo iš anksto suplanuoti galima suprasti ir iš Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo Raimondo Kuodžio 2011-11-18 interviu „Žinių radijo" laidoje „Aktualusis interviu": „Nepatogumų atsirado dėl kai kurių žiniasklaidos priemonių. Buvo pakeistas šito banko reikalų tvarkymo planas. Vietoj to, kad viskas būtų vykę savaitgalį, kai paprastai neveikia net internetinė bankininkystė, deja, teko šiek tiek paankstinti šitą dalyką", - teigė Raimondas Kuodis. Mat lapkričio 15 d. „Lietuvos ryto" publikacija sutrukdė jiems įvykdyti savo planus, o Kuodis netyčia apie tai prasišnekėjo.

Kaip matai, Vitai, jei ne Vainauskas, jie mane būtų ne tik morališkai, bet ir fiziškai sunaikinę. Beje, kai Gedvydas Vainauskas lankėsi pas mane Londone, taip ir pasakė: „Raimondai, aš tau nebeskolingas - tu mano laikraštį nuo švedų išgelbėjai, o aš išgelbėjau tau gyvybę!"

- Nuo kokių švedų?!

- Taigi SEB'o bankas, kartu su konservatoriais, už skolas tarėsi iš Vainausko laikraštį atimti, negi nežinai? Jeigu nebūčiau anuomet Vainauskui pagelbėjęs, dabar, Vitai, konkuruotum su švedišku „Lietuvos rytu". Jei nebūčiau nusipirkęs kontrolinio akcijų paketo, jie taip būtų ir padarę.

- Tai kodėl nepadarė?

- Aš sutrukdžiau. Įsigijau kontrolinį valdymo paketą.

- O kur tas paketas atsidūrė, kai tu, prigąsdintas Vainausko, išdūmei į užsienį? Pas Beną Gudelį. Faktiškai iš valstybės pasiėmė už kapeikas. Beveik už „ačiū". Ir to greičiausiai nė nepasakė. Ko gero, po stalu susitarė. Kodėl taip atsitiko, jeigu laikraščio kontrolės norėjo konservatoriai su skandinavais. Man tas Gudelis yra nelabai į skandinavą panašus. Jau labiau į Valenbergą. Ir charakteris atitinka. Kadangi žinau jį, kaip nuluptą, pasakysiu paprastai: jei bent vienas paprastas pilietis, ne Gudelio tautybės, jo metodais pabandytų daryti verslą - kaipmat atsidurtų už grotų!

- Ką tuo nori, Vitai, man pasakyti?

- Išdūrė tave, Raimi, komjaunuoliai kaip mažą vaiką. Prigąsdino, prišnekėjo visokių nesąmonių, o tu ir išlėkei į Angliją, Lietuvoje komjaunuoliams laikraštį, o konservatoriams - banką, palikęs. Niekada negalima žaisti pagal primetamas taisykles.

- Tai ką turėjau daryti?

- Kovoti, Raimi, kovoti ir dar kartą kovoti! Už save, už savo šeimą, už savo banką ir savo indėlininkus, už savo namus pagaliau, kurie yra ne Anglijoje ar Rusijoje, o Lietuvoje. Ištrėmei pats save velniop, kaip koks savanoris-dekabristas. Dabar gyveni tremtyje nelaimingas. Žiūrėk, buvę bankų vadovai - Balčiūnas iš LAIB ar Preidys iš „Litimpeks" - seniai savo „žaizdas išsilaižė", o pastarasis net iš naujo svetimus pinigus, bet jau kredito unijoje, skaičiuoja. Gaila, kad lankei kultūrizmą, o ne boksą arba kaip aš - imtynes...

- Kodėl gaila?

- Nes nesi kovotojas. Iš pradžių kilnojai sunkius gelžgalius, po to maišus su svetimais pinigais, kol iš tavęs jų neatėmė. Net kuomet už tave kariavau ir sukviečiau į „Respubliką" apskritajam stalui lietuviškų bankų vadovus, kad drauge pasipriešintume A.Kubiliui, kodėl jis iškraipo rinką ir skandinaviškus bankus atleidžia nuo mokesčių, tu pažadėjai dalyvauti, bet neatėjai. Nes išsigandai valdžios rūstybės, o gal priešingai - mūsų valdžiai reikėjo jūsų paramos, nes kai Lietuvos premjeras pareiškė norą susitikti su SEB'o vadovais, jam liepė į Stokholmą atvykti. Žodžiu, išsikvietė „ant kilimėlio"... Ar beįmanoma labiau pasityčioti iš Lietuvos valstybės? Štai ką reiškia atiduoti monopolistams finansų rinką. Kaip manai, Raimi, ar buvęs jų klerkas Gitana lėks pas juos „ant kilimėlio", ar bandys į savo rūmus prisivilioti, kai pagaliau pasiryš naują nacionalinį banką kurti?

- Bepigu, Vitai, tau dabar mane moralizuoti. Įdomu, ką tada pats būtum daręs mano vietoj?

 

***

1 dalis: KAIP TURI ATRODYTI TIKRAS LIETUVIŠKAS INTERVIU

Tad pirmiausia Raimondo pasiteiravau, ar jau yra pasiruošęs „džiūvėsėlių"? Raimondas, nusiminęs, atsakė, kad jau nebe, visus suvalgė, nes ne visuomet užtenka pinigų maistui nusipirkti. Po tokios preliudijos pradėjau savo interviu su Raimondu Baranausku:

- Kaip gyveni, Raimi?

- Gyvenu normaliai. Ačiū Dievui, esu sveikas gyvas. Tai svarbiausia. Aš pats darbuojuosi finansinių konsultacijų srityje, turiu sudaręs sutartis dėl keleto projektų vystymo. Galiu laisvai judėti Rusijos Federacijos ribose, tad be didelių sunkumų galiu sėkmingai tvarkyti visus reikalus. Kaip ir visur, ir čia verslą, ką ten verslą, visą gyvenimą, viską stipriai pakoregavo pasaulinė COVID-19 pandemija. Bet užtat kartu viską galima išspręsti dabar ir dirbant nuotoliniu būdu, ko, manau, mus visus gerai išmokė ta „koronakrizė". Kartu galiu pasakyti, kad čia, ypač Maskvoje, valdžia visai neblogai tvarkosi su pandemija. Ekonomikos vystymosi sumažėjimas nėra toks žymus, Maskva yra labai išgražėjusi, gal tik kiek daugiau nukentėjo paslaugų sektorius ir mažojo verslo įmonės. Su rusais sutariu gerai...

- Raimi, tu tikrai vienas prie telefono? Jei negali kalbėti, linktelk...

- Vienas. O ką?

- Raimi, nepyk, bet toks įspūdis, kad rusų FSB agentas tau į kaktą yra Kalašnikovo vamzdį įrėmęs. Kam ta Putino propaganda apie Rusijos pasiekimus?

- Ne, Vitai, prie telefono esu vienas. Negi ir tau jau visur rusai vaidenasi? Negi ir tave rusai puola?

- Mane puolė ir puola ne rusai, o lietuviai. Bet dažniausiai su rusiškomis pavardėmis - Tereškinas, Muravjovas, Madalovas, Alperavičius, Kurlianskyj, Sakadolskis, Donskis, Ramanovskis Greitai, Markas Zingeris, Simonko...

- Kad nelabai rusiškos pavardės...

- Jau kokius Sorosas pasirinko - su tokiais ir kariauju. Beje, ir tave ne visai lietuviai užpuolė - Fryklis, Kuperis, Polikarpovna... Gerai jie tave patvarkė!

- Būtum turėjęs tiek turto, ir tave, Vitai, būtų jie patvarkę.

- Nebūtų! Su tokiais pinigais būčiau perpirkęs sorososus ir tikrus vagis už grotų sukišęs. Tu žinai, kad kai kuriuos vargšus Lietuvos inteligentėlius tik už kelis šimtus dolerių Sorošas nusipirko. Jei mano redakcijoje būtų grindis plovę, aš būčiau jiems daugiau sumokėjęs! Ar pameni, Raimi, kokia mano didžiausia svajonė?

- Na, prisimenu. Sakei, kad visą gyvenimą svajojai jokiu būdu netapti milijardieriumi, nes nenori turėti milijardo rūpesčių. O aš tapau. Tu gal net neturėjai tokių šansų...

- Turėjau, Raimi, ir ne vieną, bet man gana ir milijono rūpesčių. Be to, kuo labiau plėtiesi - tuo labiau esi pažeidžiamas. Ir sunkiau viską suvaldyti ir viską išsaugoti bei apsaugoti. Be to, tampi itin skaniu „kąsneliu" globalistams, kurie tave toleruoja tol, kol suki jų pinigus, nes ne tu, o JIE juos spausdina. Kiek nori - tiek ir spausdina! Anksčiau milijardus, dabar trilijonus, nes beliko tik tušti popieriukai, jokiu auksu nepadengti, o kai suves visus pinigus į skaitmenas ir privers mus tik bankinėmis kortelėmis naudotis...

- Vitai, o aš tau nelabai trukdau iš manęs interviu imti?

- Ne, nelabai. Nors, kiek tave pažįstu, nuolat manęs neklausai ir vis taikaisi pertraukti. Pameni, kai tave su Romanovu, dar likus trejiems metams iki „Snoro" ir Ūkio banko užgrobimo, pasikviečiau į redakciją ir ilgai įkalbinėjau kuo greičiau apsijungti, nes jūsų dienos yra suskaičiuotos?..

- Pamenu pamenu. Sakei, liko dveji treji metai...

- Vėl tu manęs, Raimi, neklausai ir nutrauki. Čia buvo retorinis  klausimas. Atsakyti nereikėjo...

- Aš tik norėjau paklausti, iš kur tu žinojai?

- Paprastai per interviu klausimus uždavinėja žurnalistai. O pašnekovai tik atsakinėja. Jeigu tik jiems lieka laiko. Ką, lietuviškos televizijos nežiūri? Negi nematei politikų debatų?.. Čia irgi buvo retoriniai klausimai. Gali neatsakyti. O į tavo klausimą, Raimi, galiu atsakyti labai paprastai. Globalistams vietiniai šeimininkai nereikalingi. Jeigu bandai dirbti sau ar savo žmonėms, esi „diktatorius", kurį būtina nedelsiant sunaikinti. O jeigu su JAIS daliniesi, maždaug po lygiai, t.y. - viskas jiems, o sau - kas lieka, įskaitant „otkatus", dar galima išgyventi. Taip mes praradome pelningą Ignalinos atominę, „Mažeikių naftos" gamyklą, jūrų ir oro laivynus, nacionalinius bankus, žiniasklaidą... Ir kas manęs tik nebandė „praryti" - vokiečiai, suomiai, danai, švedai... Dosniausi buvo rusai - už 49 procentus „Respublikos" kompanijos (be turto!) man pasiūlė 200 milijonų litų. O žiauriausiai elgėsi vikingai iš Norvegijos koncerno „Shibsted": kai buvau išvykęs į užsienį, jie perpirko beveik visus mano žurnalistus, o tiems, kurie nenorėjo „Respublikos" palikti, siūlė sumokėti algas net už trejus metus į priekį, kad tik pas mane nedirbtų.

- Kažkas panašaus ir man buvo, Vitai, tik man siūlė...

- Vėl, tu, Raimi, mane pertrauki. Aš taip niekada nesugebėsiu savo klausimo suformuluoti...

Skubiai parlėkęs iš Naujosios Zelandijos, pasilikau redakcijoje tik kelis ištikimiausius žmones, o likusius iškilmingai išlydėjau - ką per duris, ką - per langą, ir perspėjau, kad jų dienos suskaičiuotos, nes mane tie vikingai rimtai užsiutino... Po trejų metų bulvarinės „Ekstra žinios" (bendras projektas su Vainausku), neatlaikęs konkurencijos su mano „Vakaro žiniomis," užsidarė ir perbėgėliai žurnalistai atsidūrė gatvėje be darbo. Bet prieš tai pas mane atlėkė norvegų pasiuntiniai iš Estijos ir siūlė milijonus, kad tik sutikčiau jungtis su „L.T." (Taip persivadino „Ekstra žinios".) Kai paklausiau, ką apie tai sužinojęs jiems pasakys Vainauskas, atsakė, kad jo dienos suskaičiuotos... Štai tokie vakariečiai partneriai! Tokia jų Vakarų kultūra.

- O apie bankus mes šiandien nekalbėsime?

- Kol kas, Raimi, aš tau atsakinėju į klausimą, iš kur žinojau, kuo tau su Romanovu baigsis, jeigu laiku neapsijungsite ir neparsiduosite kokiam tarptautiniam strateginiam partneriui ar, dar geriau, Lietuvos valstybei, pasilikdami sau po dešimt ar, keliasdešimt procentų. Būtumėte ir šiandien sau ramiai gyvenę ir vargo nematę... O mano istorija baigėsi labai banaliai. Eilinį kartą buvau norvegų apipiltas purvu nuo galvos iki kojų, o sorososas Dainius Radzevičius, žurnalistų vadas, ilgai tuo mėgavosi, kol pagaliau nebuvo nuteistas pirmos pakopos teismo už šmeižtą. Mat pralaimėję Lietuvos rinką, norvegai paviešino „Wikileaks" medžiagą, kurioje buvo paskelbta JAV ambasados slapta pažyma į Vašingtoną, kur melagingai teigiama, kad „Respublika" reketavo „Phizer" farmacininkus ir „Mersedeso" atstovus Lietuvoje, nors viskas buvo priešingai: aš atsisakiau jų reklaminių pinigų, kuriais jie bandė užkimšti žurnalistams burnas, ir tai nesunku įrodyti, nes apie tai paskelbiau pirmame laikraščio puslapyje. Su norvegais mūšį laimėjau ir, po mano advokato įsikišimo, jie buvo priversti per savo laikraštį manęs atsiprašyti. O kai norėjau į teismą paduoti JAV ambasadą, mano advokatui nurodė kreiptis kažkur į Nevados valstiją, kurioje esą JAV ambasada priregistruota... Kaip matai, Raimi, Vakarų kultūros nešėjų metodai yra labai bjaurūs ir žiaurūs. Kas jiems laiku neparsiduoda - tuos jie sunaikina!

- O prie ko čia Amerikos ambasada?

- Geras klausimas. Tuoj viską paaiškinsiu. Kada buvo prichvatizuojama „Mažeikių nafta", kurioje vėliau įsidarbino JAV ambasadorius K.Smitas, Burmgarneris su Meidžeriu papirko visą Lietuvos spaudą, išskyrus „Respubliką"...

- Vitai, gal vis dėlto pakalbame apie užgrobtą „Snoro" banką, nes tuoj interviu su manimi baigsis, o aš dar beveik nepakalbėjau.

- Aš kaip tik artėju prie tavo banko reikalų... Esmė ta, Raimi, kad visi masonai yra tarpusavyje susiję. Ne tik per Sorosą, kuris yra tik galingas įrankis jų rankose, bet ir per įvairius fondus, kurie 90 procentų pasaulio pinigų suka. SEB bankas kam priklauso? Įtakingai Valenbergų šeimai! O kokiam klubui priklauso ta šeima? Man tau pasakyti, ar nori, kad tik mane vieną užmuštų?.. Užtai gi. Dabar supranti kokiai galingai jėgai jūs su savo „Snoru" monopolizuoti Lietuvos rinką sutrukdėte? Juk jie per jus irgi buvo priversti indėlininkams ilgą laiką palūkanas mokėti, o kur tu matei tokį „švedą", kad ne tu jam, o jis tau sutiktų palūkanas mokėti, ar sutinki Raimi?.. (Ilga pauzė.) Alio! Raimi, ko tyli? Tu dar gyvas ar jau tave rusai nušovė?

- Užmigau nuo tavo tiradų. Prisipažink, ar esi kada iš ko nors ėmęs interviu?

- Ne. Man tai gyvenime pirmas kartas. O tau? Aš tau pirmas, ar jau turėjai kitų žurnalistų? Nesvarbu - mergaičių ar berniukų, nes po rinkimų Lietuvoje, ko gero, tai nebebus svarbu.

- Man, Vitai, jau atsibodo tavo bajeriai. Apskritai, nebesuprantu, kodėl man pasiūlei duoti interviu „Respublikai"?

- O kodėl man pasiūlei imti interviu, net nepasiteiravęs, ar moku?

- Negi taip sunku klausimą suformuluoti?

- Nesunku, bet nežinau, ar tu žinosi atsakymą. Bijau, kad neapsijuoktum. Lietuvoje jau seniai tapo norma visus klausimus iš anksto raštu suderinti, kitaip spaudos atstovai neprileidžia nei prie savivaldybės reikalų, nei prie Vyriausybės, nei prie ministrų.

- O ko jie bijo? Juk gyvai kalbėtis įdomiau. Juk po atsakymų papildomų klausimų iškyla...

- Nuo to laiko, kai palikai Lietuvą, čia daug kas pasikeitė. Spaudos įstatymas praktikoje nebegalioja. Valdininkai kategoriškai atsisako tiesiogiai bendrauti su žurnalistas, jeigu jie bando aiškintis aferas, per nustatytą terminą net nesiteikia atsiųsti oficialių atsakymų, o jei kuris narsuolis korespondentas bando prie informacijos šaltinio brautis per jėgą, tokį valdžia perduoda savo parankiniams - Žurnalistų etikos inspektorei arba komisijai, kuri dažniausiai palaiko ne žurnalistus, kurių redakcijas paskelbia „neetiškomis" ir apkrauna milžiniškomis baudomis. Dėl to kai kas net bankrutuoja. Priminsiu, kad „Respublikai" paskelbus, kokie kosminiai yra „Snoro" administratorių atlyginimai, mano įkurtas ir pagimdytas dienraštis virto... savaitraščiu. Man gaila, o tau?

- Man dabar labiausiai savęs gaila...Tu paklausi manęs, ko nors ar nepaklausi?

- Oi, Raimi, kaip greit tu moki žmones įkalbėt. Ne veltui tau į banką žmonės tiek daug pinigų sunešė. Na, gerai, formuluoju klausimą, bet tik susikaupk, nes klausimas bus labai atsakingas... Taigi atidžiai klausykis: „Prašom pasakykite, ko norėtumėte, kad Tamstos paklausčiau? Iš anksto dėkoju už atsakymą."


DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku)

Pašnekovo pristatymas: Susipažinome, kai Raimondas su savo „Snoro" bankeliu iš Šiaulių persikėlė į Vilnių. Apsilankęs redakcijoje dėl reklamos, paprašė palaikymo prieš didžiuosius skandinavų bankus. Netrukus susidraugavome šeimomis. Tuo metu buvau dar ant „balto arklio", tad be vargo jį supažindinau su Prezidentu Algirdu Brazausku ir jo aplinka. Netrukus „Snoras" tapo galingu konkurentu skandinavų bankams, o pagal klientų aptarnavimą ir mokamas palūkanas akivaizdžiai pirmavo Lietuvoje. (Kol buvo „Snoras", buvo žmogiškas elgesys su klientais ir kituose bankuose.)

Natūralu, kad savo asmenines ir redakcijos lėšas pasidėjau į „Snoro" banką. (Iš kur vėliau panelė Grybauskaitė su ponais Frykliu ir Kuperiu jas su malonumu išsiėmė.) Bandžiau kartu su Raimondu daryti biznį, pvz., per „snoriukus" platinti „Respubliką", bet nesėkmingai: lemiamu momentu, kai reikėdavo veikti, pasirodydavo toks nelietuvis Borodulinas ir viską sugadindavo. Jis buvo pagrindinis herojus „Lietuvos ryto" priede žurnale „Stilius", iš kurio vėliau paslaptingai pradingo. Jo vietą užėmė Baranauskų šeima.

Kai atsitiktinai susitikome ekologiniame turgelyje ir mano žmona Sigos paklausė, kodėl nebebendraujame, ji paaiškino, kad perėjo į kitą „lygį" - pas Vainauskus ir „Lietuvos ryto" chebrą. Netrukus ten persikėlė ir „Snoro" milijonai, nes bankas tapo pagrindinio dienraščio akcijų paketo savininku.

Taip mano draugas Raimondas tapo pagrindiniu mano konkurentu. Regis, turėčiau dabar Baranauskų visa širdimi nekęsti, bet man jų kažkodėl gaila. Matyt, labiau nekenčiu neteisybės: tikrai žinau, kad ne jie yra vagys, o mūsų valdantieji juos apvogė ir dar nori Raimondą į kalėjimą įgrūsti...

Likus mėnesiui iki „Snoro" užgrobimo, mes su Baranauskais keliavome po Kiniją ir visą tą laiką Raimondas užsidegęs pasakojo apie būsimus grandiozinius planus, kas buvo visai nepanašu į Vasiliausko-Kubiliaus versiją, kad Baranauskas su pagrindiniu savininku Antonovu ruošėsi per banką išplauti indėlininkų pinigus ir pradingti.

 

Naujausios žinios