respublika.lt

Istorikas Algimantas Kasparavičius: Ar nebus lietuvių tauta padariusi mirties kilpą

(390)
Publikuota: 2023 gegužės 03 14:32:58, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
Algimantas Kasparavičius. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Nuo gegužės pirmosios pradeda galioti desovietizacijos įstatymas, pagal kurį iš viešųjų erdvių šalintini visi autoritarinius bei totalitarinius režimus simbolizuojantys ženklai. Praėjus 33 metams po Nepriklausomybės atgavimo? Nugriovus beveik viską, kas asocijavosi su okupanto laikais? Kartu su vandeniu išpylus ir vaiką - beatodairiškai sunaikinus talentingų menininkų palikimą? Neatlikus liustracijos?

 

Daliai grietinėlės žinant etatinių kagėbistų pavardes ir galbūt tam tikrais momentais jiems minant ant uodegos? Lietuvos Istorijos instituto tyrėjo, humanitarinių mokslų daktaro Algimanto KASPARAVIČIAUS nuomone, šį įstatymą veikiau tiktų vadinti sovietizacijos įstatymu, nes jis dvelkia komunizmo statytojo kodeksu.

- Kokia prasmė, prabėgus marioms laiko, priimti tokį įstatymą, kai jis, regis, aktualus tik tiek, kad priimtas Rusijos vykdomo karo fone?

- Trisdešimt treji Nepriklausomybės metai. Lietuva išgyvena Kristaus amžių ir čia tikriausiai yra tam tikros simbolikos. Kristus įžengia į istoriją būtent sulaukęs 33 metų, kaip žmonijos išlaisvintojas nuo tamsos ir blogio. Su krikščionybe ateina ir Naujasis Testamentas, kuris atmeta kerštą ir principą „akis už akį". Taigi klasikinės filosofijos prasme krikščionybė yra meilės ir šviesos religija.

O šis įstatymas - grįžimas prie kerštingos Senojo Testamento filosofijos. Dar vienas ryškus bandymas, pasinaudojant valdžios galia ir teisiniais instrumentais, kurti Lietuvoje ribotą, šiandien dominuojančios politinės jėgos kontroliuojamą demokratiją. Kitaip negalėčiau to paaiškinti.

Sprendžiant pagal įstatymo turinį, akivaizdu, kad norima valyti ir valdyti istoriją: kur reikia ištrinti, kur reikia prirašyti ar perrašyti taip, kad tiktų naujajai valdančiajai klasei, jos interesams. Jos siauram pasaulėliui ir į jį įspraustai, patogiai apgenėtai ir amputuotai istorijai. Iš esmės dedamos pastangos, istoriją vėl paversti politikos tarnaite. Klusnia, bebalse ir patogia, tautiniais rūbais aprengta kurtizane.

Tai trumparegiška ir pavojinga, nes dekonstruoja pačius lietuvybės pamatus. Einant tokiu keliu istorinė atmintis labai greit keičiasi ir gali būti keičiama. Trumpai tariant, sakyčiau, grįžtama į vadinamąjį brandaus komunizmo kūrimo sovietmetį. Bet tai nėra vien tik mūsų lietuviška problema.

Bijau, kad tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, yra kur kas platesnės problemos dalis. Šiandieniam globalizmui, į neaiškų mišinį lydančiam finansus, ekonomiką, švietimą, vertybes, tautas ir jų istoriją, būdingas modernaus totalitarizmo turinys. Manau, kur kas pavojingesnis už tuos, kuriuos žmonija jau pergyveno savo laiku Rusijoje, Vokietijoje ir Kinijoje.

- Šiuo atveju galime kalbėti ir apie sovietinį demokratinio centralizmo principą, reiškiantį tam tikros visuomenės grupės dominavimą kitų atžvilgiu. Kam reikėjo įstatymo, jei iki šiol savivaldybės pačios tvarkėsi su totalitarizmo simbolika?

- Žiauriai ironiška, kad įstatymas įsigalioja tuo metu, kada kai kurios oficialios institucijos Vilniuje bando de facto įteisinti cenzūrą. Vieno kito žurnalisto ar vienos kitos dėstytojos pavyzdžiu bandoma piliečiams nurodyti, ką kalbėti, kaip kalbėti, kur kalbėti. Akivaizdu, kad vadinamasis desovietizacijos įstatymas šitą erdvę dar labiau išplės, nes, prisidengiant tarp įvairių institucijų išpopuliarėjusiais vadinamaisiais etikos kodeksais, iki nago juodymo reglamentuojančiais darbuotojų elgesį, atsiveria didžiulė juodoji skylė interpretacijoms.

Pavojinga istoriją atiduoti politikai. Kai taip nutinka, istorija miršta, o politika išsigimsta. Istoriją privalo rašyti ir vertinti profesionalūs istorikai - žmonės, kurie iš to valgo duoną. Nepateisinama, kada istorinius faktus, įvykius ar procesus bandoma reguliuoti įstatymais ir Seimų nutarimais.

Kada atgaline data įgyjame „valstybės vadovą", kokio 1990 m. Laikinasis pagrindinis įstatymas nenumatė, arba, kai Aukščiausiąją Tarybą perkrikštijame į mistinį „Atkuriamąjį Seimą", kokio jokiuose 1990-1992 m. dokumentuose nė su žiburiu nerasi. Dar liūdniau, kad perrašinėjame net herojišką partizaninio karo istoriją ir partizanų vadus staiga imame tituluoti „prezidentais".

Žuvis pradeda gesti nuo galvos. Remdamiesi konstitucinių teismų mirtingų, klystančių teisėjų ribota išmintimi, pradėjome formuoti neribotą ir nemirtingą vadinamąją konstitucinę doktriną, kuri, mano supratimu, jau seniai išplaukusi į dausas, lyginant su referendume priimta 1992-ųjų Konstitucija. Norint tą konstitucinę doktriną konstitucionalizuoti būtinas naujas visuotinis referendumas. Antraip rizikuosime likti prie guminio Pagrindinio įstatymo.

- Jeigu Lietuvoje būtų laikomasi įstatymų, įsigaliojęs įstatymas, ko gero, verstų peržiūrėti kai kurių paminklų, tarp jų ir prezidentui Antanui Smetonai, teisėtumą?

- Ar galima valstybę vadinti teisine, jeigu joje menkai laikomasi Pagrindinio įstatymo? Kyla pusiau ironiškas klausimas: ar istorinė Trakų pilis, kurią 1955-1965 m. beveik nuo pamatų atstatė idėjinis komunistas, sekretorius Antanas Sniečkus ir LTSR AT Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis, bus desovietizuota ir nugriauta, ar vis dėlto liks?

O kaip bus su sovietinių miestų sovietiniais mikrorajonais Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar Mažeikiuose, arba, pagal tipinį sovietinį projektą sumūrytu LTSR Aukščiausiosios tarybos, dabartinio Seimo, pastatu, kurių projektai patvirtinti Maskvoje. Desovietizuosime? Na, o kur dar LTSR laikais sugalvota ir Kremliuje patvirtinta Mokslų Akademija, Vilniaus Mokytojų namai ir eilė kitų sovietinių projektų...

Kalbant apie prezidentą Antaną Smetoną, nereikia čia mums ko nors slėpti ir meluoti, - jo asmenybė yra didelė ir labai reikšminga XX a. Lietuvos valstybingumo istorijoje. Bet jis, kaip ir kiekviena epochinio mąsto asmenybė, nėra vienareikšmiška. Istorijoje nerastumėt didelės asmenybės, kuri nebūtų kontroversiška.

Didelės figūros ne tik matomos iš toli, bet meta ir šešėlius. Smetonos figūros mastelis toks, kad ji netelpa į nustatytus rėmus. A.Smetona - ir demokratas, ir autokratas. Liberalas jaunystėje ir konservatorius senatvėje. Ir tai natūralu, nes jis savo epochos žmogus.

Kontroversiškoms epochoms reikalingos kontroversiškos asmenybės. Tokie ir Smetonos amžininkai: krauju valdžią 1926 m. gegužę paėmęs žymiausias lenkų lietuvis Juzefas Pilsudskis, ar blaivios dienos nematęs britų premjeras Vinstonas Čerčilis, kuris Pirmojo pasaulinio karo metais pražudė dalį britų armados, o per Antrąjį pasaulinį pataikavo Stalinui. Nežiūrint to, Pilsudskis, Čerčilis ir Smetona savo tautoms ir valstybėms yra patarnavę ir nusipelnę. Čia esmė. Todėl jų vieta istorijoje, miestų aikštėse ir tautiečių atmintyje garantuota.

- Galbūt atsisveikinant su sovietmečiu vertėjo paskelbti komunistų sąrašus, jei prezidento Gitano Nausėdos nutylėta narystė kelia tokį didžiulį sąmyšį politiniuose sluoksniuose?

- Man atrodo buvusių KGB, GRU bendradarbių, konspiracinių butų šeimininkų bei visų kitų šią sistemą aptarnavusių žmonių sąrašai turėjo būti laiku išviešinti ir pateikti istorijos teismui. Tie žmonės sąmoningai dirbo svetimai valstybei, tarnavo jos interesams. Todėl nėra ir negali būti jokios prasmės nei moralinio-juridinio imperatyvo saugoti jų paslaptį. Lietuvos Respublika negali saugoti SSRS paslapčių.

Kalbos, kad juos išviešinus, Kremlius laimės, mažų mažiausiai naivios. Ar maža pasaulio žvalgybų istorijoje dvigubų ir net trigubų agentų, kurie vienu metu sėkmingai dirbo kelių šalių žvalgyboms? Kol tai nepadaryta, visada lieka galimybė, kad mūsų Seimo 75 metams užmigdyti agentai svetimų žvalgybų bet kada gali būti pažadinti.

Na, o kalbant apie komunistus, jie nebuvo užsislaptinę. Tik smetoninėje Lietuvoje kompartija veikė pogrindyje, o visą sovietmetį buvo vieša. Tad nemanau, kad būtų protinga viešinti, kas ir taip vieša. Juolab kad tie sąrašai būtų buvę velniškai ilgi - 200 000 pavardžių. Ir kam to būtų reikėję, jei juos ir be sąrašų, kaip parodė prezidento Nausėdos istorija, lengva identifikuoti.

Istorija yra tik tiek vertinga, kiek ji sąžininga. Nes tik sąžininga istorija leidžia tautai ir valstybei išmokti tam tikras pamokas. Falsifikuota istorija bevertė. Ji graži vadovėliuose ir galbūt prisistatant užsienyje, bet nauda jos menka. Pavojinga melstis netikriems dievams. Man regis, mes šiandien išgyvename vos ne Motiejaus Valančiaus laikus ir balanos gadynę, kada žemaičių vyskupas Varniuose nuo nulio pradėjo lipdyti žemaitį-lietuvį, kad jis vėl pasijustų žmogumi, pažintų Dievą ir bažnyčią ir patikėtų Lietuva tėvyne.

Beje, kai Valančius iš istorinio letargo žadino žemaičius-lietuvius, jų Lietuvoje buvo apie 2 milijonus. Šiandien mes irgi sparčiai artėjame prie šito magiško skaičiaus. Valančius veikė XIX a. viduryje, o mes beveik jau XXI a. viduryje ir su tais pačiais 2 milijonais. Ar nebus per 200 metų lietuvių tauta padariusi mirties kilpą ir sugrįžusi į tuos istorinius ūkus, kuriuose jau klaidžiojo?

- Kaip galvojate, ar daro kokią nors įtaką dabarčiai faktas, kad Lietuvoje 75 metams įslaptintos etatinių kagėbistų pavardės, o jautriausi KGB archyvai galimai išvežti į Maskvą?

- Gyvename laikais, kada viskas turi įtakos. Bet manau, kad šiandien gerokai pervertinta tų žmonių įtaka. Žinia, pirmą, antrą dešimtmetį po Nepriklausomybės atkūrimo buvę gana įtakingi, šiandien tie žmonės daugeliu atvejų jau nuėję nuo politinės arenos. Tiesa, dabar politiniame teatre jų atžalos: šeimos nariai, vaikai, anūkai. Taigi tas ratas sukasi, nes tų žmonių kultūrinė-istorinė atmintis specifinė.

Šiandien KGB sąrašo išviešinimas būtų labiau etinis-moralinis pilietinės visuomenės grūdinimas nei teisinių valstybės pamatų ar santykių reguliavimo klausimas. Manyčiau, kad LTSR laikais padarę sąmoningus pasirinkimus, šiandien tie žmonės neturėtų būti viešai smerkiami ar linčiuojami. Tiesiog jie turėtų būti žinomi. Kol to nėra, jie bijo savo šešėlio, o Lietuva lieka jų pasirinkimų spąstuose.

Keista, kad Lietuvos Respublika, greitai įpusėsianti ketvirtą dešimtį, vis dar gyvena su ta prigimtine LTSR ir TSRS specialiųjų tarnybų nuodėme. Nėra nei sąžininga, nei moralu, nei teisėta, kada valdžia, žinodama kai kurių savo piliečių kagėbistinę agentūrinę nuodėmę, laiko ją po devyniais užraktais. Kita vertus, galime kelti klausimą, ar Lietuvos Respublika, kuri saugo LTSR didžiąją istorinę nuodėmę, pati yra morali ir teisinga piliečių atžvilgiu?

- Viešojoje erdvėje apstu vienų kitiems metamų kaltinimų sovietiniu mąstymu. Kaip galvojate, kokioje aplinkoje jis pasireiškia labiausiai?

- Rimtai ar pusiau rimtai atsakydamas į jūsų klausimą, sakau, jog tokio mąstymo daugiausia matau Respublikos Seime, nes visos tos iniciatyvos dėl visuomenės, dėl istorijos, galų gale, dėl mąstymo kontrolės yra komunizmo statytojo moralinio kodekso recidyvai. Aišku, jie adaptuoti prie laikmečio, prie šiuolaikinės ES retorikos, įvilkti į šiandieninei ES biurokratijai būdingas retorines žodžio formas ir panašiai, bet esmė ta pati: ugdyti ne asmenybę ir ne pilietį, bet unifikuotą pavaldinį.

Jei kalbėtume apie eilinius piliečius, manyčiau, sovietinio mąstymo liekanos skirtingose visuomenės grupėse skirtingos. Jos ryškesnės 60-70 metų amžiaus grupėje, bet tai nebūtinai reiškia, kad sovietinio mąstymo recidyvai visais atvejais negatyvūs. Juk sovietmečio žmogus, apsirengęs tautiniais drabužiais, ėjo į Dainų šventę, kur atidavęs duoklę partijai, traukdavo Maironį, Naujalį ar Balsį.

Iš sovietmečio ateina mūsų kultūros gigantai kompozitoriai Algirdas Martinaitis, Bronius Kutavičius, Anatolijus Šenderovas. Visas berniukų choras „Ąžuoliukas" su Hermanu Perelšteinu priešakyje ir net „LTSR nusipelnęs architektas" Vytautas Žemkalnis-Landsbergis. Rašytojai Vienuolis ir Simonaitytė, Marcinkevičius, Gavelis, Ivanauskaitė ir t.t. Jų kūryba ir mūsų reminiscencijos apie ją yra mūsų tapatybės dalis.

Gyvenime ir istorijoje nėra tiktai juoda ir balta. Kiekvienas procesas turi teigiamų ir neigiamų pusių. Bet bėda ta, kad šiandien mus valdančios klasės politinė mintis yra primityvi, striuka ir vulgari. Iš esmės bolševikinė, nes mato pasaulį dviem spalvom. Dėka jų Lietuva sugrąžinta į ikikrikščionišką ikimindauginę būseną, kai dominavo dantų griežimo kultūra ir viskas buvo sprendžiama kumščiu ar kuoka.

Desovietizacijos įstatymas yra ženklas, rodantis pasiryžimą tam tikras visuomenės auklėjimo problemas, jos tobulėjimą patikėti ne istorinei raidai, ilgai kelionei progreso link, bet įstatyminei kuokai. Paminklą Cvirkai nugriauti lengva, bet užauginti politinį lietuvį sunku.

- Pokalbį pradėjote Kristaus reminiscencija. Dievo sūnaus likimą žinome, o koks likimas laukia Lietuvos? Paliktumėt daugtaškį šioje vietoje?

- Jei Kristus, būdamas Dievo sūnus, nežinojo, kas jo laukia, ar gali tai žinoti mirtingasis, kurio gyvenimas toks trumpas? Jis tik žinojo, kad aukojasi dėl žmonijos, o kokia bus ta žmonijos istorija, tautų istorija, pasaulio istorija, jis nežinojo. Lietuviai išgyveno daugybę istorinių epochų nuo karaliaus Mindaugo iki kunigaikštystės, kurią išplėtė į Didžiąją Kunigaikštystę.

O XVIII a. tą vieną didžiausių valstybių viduramžiais labai lengvai, kvailai prarado ir šimtmetį sėdėjo prie suskilusios geldos. Paskui kažkokiu stebuklu, kai Europa jau buvo pamiršusi, kas yra lietuvis ir kur ta Lietuva, tauta ir valstybė kaip koks feniksas, atgimė iš naujo.

Bet šiandien tas mūsų valstybingumas vėl skaidosi, atomizuojasi. Didysis XXI a. paradoksas tas, kad juo daugiau kalbame apie valstybingumą, tuo valstybingumo Lietuvoje, faktinio, realaus suvereniteto, tampa mažiau ir lietuvių Lietuvoje vis mažiau.

Kita vertus, jei pažiūrėsime į vėlyvąją XVIII a. Žečpospolitą, ten vykę procesai labai panašūs: kiekviename seimelyje ir Seime kalbėta apie saugumą ir Moskovijos grėsmę, valstybingumą ir tautą... tačiau, kol bajorija mojavo kardais, pliurpė ir prisiekinėjo ištikimybę valstybei, tauta duso baudžiavoje, o valstybė merdėjo. O viskas baigėsi trimis padalijimais ir bajorijos priesaika Jekaterinai II.

Žiūrint į Europos geopolitinę gravitaciją šiandien, į tą kvazivertybinę sistemą, kurią bandoma įdiegti Europos Sąjungoje, išvalius ją nuo krikščionybės ir demokratiją atidavus biurokratijai, didelio optimizmo neįžvelgiu. Bent artimiausiems dešimtmečiams. Lieka tik eretiška viltis: jei mus apleido krikščionių Dievas, gal sulauksime pagoniškų dievų šypsnio...

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
822
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (390)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ką darytumėte, jei Lietuvą pultų agresoriai?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar mokate rusų kalbą?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+14 +24 C

+14 +21 C

+14 +21 C

+20 +29 C

+18 +25 C

+20 +25 C

0-9 m/s

0-5 m/s

0-4 m/s