Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie nepatogius klausimus

Pastaraisiais metais Lietuvoje atsirado naujas politinis reiškinys - šventųjų ir neliečiamųjų kasta. Tai žmonės, institucijos ir projektai, kurių nebegalima kritikuoti ne todėl, kad jie tobuli, o todėl, kad jie paskelbti „valstybės interesu".

Naujausias to pavyzdys yra liūdnai pagarsėjęs Kapčiamiesčio poligonas. Vos tik pabandai paklausti apie viešuosius pirkimus, konsultantų armijas, keistus tarpininkus, „strategines partnerystes" su firmelėmis, teturinčiomis vieną darbuotoją, iškart sulauki ne atsakymo į klausimą, o moralinio nuosprendžio ir viso spektro epitetų: vatnikas, Kremliaus trolis, Rusijos agentas ir panašių.

„Ar jūs prieš valstybę ir jos gynybą?" - tai naujas lozungas, palaipsniui pakeičiantis universalųjį žmogaus kokybės matavimo vienetą, kuris vadinasi „Kieno Krymas?"

Demokratijoje valdžia neturi bijoti klausimų, nes klausinėti yra normalu ir net labai sveika. Tai yra tarsi valstybės imuninė sistema.

Tačiau Lietuvoje po truputį formuojama kita logika: jei klausi - vadinasi, trukdai, o jei dar ir abejoji - vadinasi silpnini valstybę. O jei dar ir nori skaidrumo - esi įtartinas rusiškų spectarnybų agentas.

Grįžkime šiek tiek atgal. Dar prieš keliolika metų kiekvienas skandalas buvo pateikiamas kaip tam tikra viešųjų finansų higiena. „Mažeikių nafta", „Leo LT", MG Baltic istorija - visa Lietuva gyveno nuolatinio budrumo režime.

Politikams buvo primenama, kad vieši pinigai nėra jų privatūs pinigai. Žurnalistai viešino dokumentus. Opozicija garsiai šaukė, o specialiosios tarnybos demonstravo raumenis.

Kiekviena politiko pažintis su verslu buvo beveik kriminalinis siužetas, o kažkada į kelionę su verslininkais išsiruošusi ministrė Birutė Vėsaitė buvo priversta trauktis iš pareigų.

O kaip gi yra dabar? Dabar valstybėje sukasi sumos, apie kurias anuomet politikai būtų galėję tik fantazuoti. Milijardai, dešimtys milijardų.

Gynyba, infrastruktūra, energetika, technologijos, rezervai, fondai, agentūros, konsultacijos, ekspertai, tarptautiniai partneriai - pagundų tiek daug, kad net konservatorių skaidruoliui ir ūkininkų draugui Kazimierui protas aptemo.

Ir staiga eteryje keista tyla. Niekas, net stropieji visuomenininkai neieško nei jo, nei seime likusio Sauliaus, nėra jokios informacijos apie socdemų pokalbius įrašinėjusią LRT tyrėją Eglę. Niekas nebeklausinėja, kas gi vykdys šimtamilijoninius projektus tame pačiame poligone.

Ne todėl, kad visuomenė staiga ėmė pasitikėti savo valdžia ir jai nebekyla klausimai. Anaiptol. Žmonės jaučia įtampą. Jie mato, kad valdžios ir stambaus verslo ryšiai niekur nedingo.

Jie supranta, kad dideli pinigai niekada neateina be didelių interesų. Bet viešojoje erdvėje įsigalėjo nauja baimės forma - baimė klausiant atrodyti nepakankamai patriotišku.

Tai labai patogus mechanizmas. Kai tik prasideda nepatogūs klausimai, iškart į sceną išbėga visiems gerai pažįstami moraliniai arbitrai.

Vieni televizijose, kiti portaluose, treti socialiniuose tinkluose. Ir prasideda iki skausmo žinomas ritualas, kurio metu vietoje atsakymo į logišką, bet nepatogų klausimą pradedama vertinti klausinėtojo moralė.

Ne „ar sandoris skaidrus?", o „kodėl jūs keliate tokius klausimus būtent dabar?" Ne „kas gauna naudą?", o „kam naudinga silpninti pasitikėjimą valstybe?" Ne „kur dokumentai?", o „ar suprantate geopolitinę situaciją?"

Staiga demokratija pradeda slysti į labai pavojingą teritoriją, nes valdžia, kuri nebenori būti tikrinama, ilgainiui pati pradeda tikėti savo neliečiamumu ir neklystamumu.

Tą puikiai iliustruoja ir pastarųjų mėnesių Ukrainos korupciniai skandalai, rodantys, kad net karo sąlygomis demokratinė kontrolė niekur nedingsta.

Lietuvoje jau galima pastebėti kitą pavojingą simptomą - praktiškai išnyko reputacinė atsakomybė. Politinis skandalas šiandien gyvena trumpiau nei trunka vasaros savaitgalio lietus Palangoje.

Pora dienų triukšmo, kelios garsesnės antraštės, viena kita spaudos konferencija. Ir viskas. Eteris vėl užpildomas silikoninėmis nuotakomis ir euroviziniu šlamštu, o sistema juda toliau lyg nieko nebūtų nutikę.

Kodėl? Todėl, kad šiuolaikinėje Lietuvos politikoje reputacija tapo nebe moralės, o komunikacijos klausimu. Jei sugebi ištempti tris paras - išgyvensi.

Jei turi tinkamų draugų televizijose - audra praeis. Jei tavo projektas apklijuotas nacionalinio saugumo etiketėmis - kritikai bus apkaltinti neatsakingumu. Jei priklausai teisingai partijai - esi neliečiamas.

O visuomenė pavargo nuo skandalų be jokių pasekmių, nuo nesibaigiančių elito trubadūrų moralinių pamokslų. Pavargo nuo dvigubų standartų.

Žmonės mato, kad eiliniam piliečiui valstybė tampa vis griežtesnė, bet elito pasaulyje atsakomybė vis labiau primena senovinį dekoratyvinį kardą ant sienos - jis gražiai atrodo, bet niekas juo nesinaudoja.

Ypač groteskiškai ši situacija atrodo tada, kai politikai pradeda kalbėti apie „pasitikėjimą valstybe". Pasitikėjimas nėra privalomas ir jo negalima išsireikalauti patriotiniais lozungais.

Valstybė pasitikėjimą užsidirba viešųjų finansų skaidrumu ir rūpesčiu savo piliečiais, o ne emociniu malinauskų ir tapinų šantažu ar užsakytais LRT dvaro freilinų „tyrimais".

Šiandien Lietuvoje vis dažniau atrodo, kad valdžia nori ne pilietiškų žmonių, o lojalių savo nesibaigiančios komedijos žiūrovų.

Tokių, kurie plojo per pandemiją, ploja dabar žudomiems miškams ir plos rytoj, jei tik gaus komandą „fas" iš teisingų užsakovų. Tų, kurie nekelia nepatogių klausimų ir kurie kiekvieną kritiką savo atžvilgiu priima beveik kaip valstybės išdavystę.

Tai labai pavojinga kryptis mažai valstybei, nes mažos valstybės stiprybė nėra aklas vieningumas. Mažos valstybės stiprybė - kritiškai mąstantys piliečiai, galimybė klausti ir nepasiduoti eilinei kurstomai isterijai. Gebėjimas tikrinti valdžią net tada, kai valdžia apsigaubusi patriotizmo vėliava.

Ironiška, kad tie patys žmonės, kurie šiandien moko visuomenę „nekenkti valstybei", dar vakar patys kūrė savo karjeras iš nepasitikėjimo valstybe.

Jie garsiai demaskavo klanus, oligarchus, įtakos grupes, „valstybininkus". Jie aiškino, kad demokratija gyva tik tol, kol pilietis turi teisę abejoti. Atėję į valdžią, jie daro tą patį, ką darė ir prieš tai buvę valdžioje.

Dabar staiga paaiškėjo, kad abejonės tapo pavojingos. Tarsi valstybė būtų toks trapus porcelianinis puodelis, kurį sudaužo ne korupcija, ne neskaidrūs ryšiai, ne milijardiniai interesai, o vienas nepatogus klausimas spaudos konferencijoje ar socialinuose tinkluose.

Priminsiu, kad pirmoji šią tradiciją įvedė iškili KGB dukra Dalia Grybauskaitė dar 2015 metų gegužę, kai ji davė interviu Latvijos televizijos LTV laidai „1 pret 1".

Žurnalistui uždavus kelis iš anksto nesuderintus klausimus - apie vienalytes santuokas, „Maxima" tragediją Zolitūdėje ir net krepšinį - ji pareiškė, kad klausimai nebuvo suderinti ir faktiškai nutraukė pokalbį.

Tada nuskambėjo maždaug tokia jos frazė: „Negalite prezidentui uždavinėti nesuderintų klausimų." Šis epizodas sukėlė nemažą diskusiją tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje apie politikų santykį su žiniasklaida ir spontaniškais iš anksto nesuderintais klausimais.

Istorija rodo ką kita. Valstybes silpnina ne kritika ar nesuderinti klausimai. Jas silpnina neliečiamumas ir ypač uždaros grupės valdžioje ir visuomenėje, kurios ilgainiui pradeda manyti esančios aukščiau kontrolės ir savo piliečių. Ypač jas silpnina baimė gauti nepatogius klausimus.

Mes labai garsiai šaukiame apie išorines grėsmes, tačiau vis mažiau kalbame apie demokratijos eroziją valstybės viduje.

Apie tylų įprotį paklusti. Apie savicenzūrą. Apie žurnalistus, kurie nebenori rizikuoti uždavinėti nepatogių klausimų. Apie poziciją ir opoziciją, kuri kartais labiau bijo būti apkaltinta „kenkimu valstybei" nei prarasti stuburą.

Demokratija miršta ne tada, kai gatvėmis važiuoja tankai. Demokratija dažniausiai tyliai miršta tada, kai visuomenė pripranta neklausti ir aklai paklusti saujelei moraliniais kompasais pasivadinusių apsišaukėlių. Ir galbūt šiandien svarbiausias klausimas Lietuvoje net nėra apie milijardus, pirkimus ar korupcijoje skęstančias institucijas.

Svarbiausias klausimas - ar Lietuvoje dar liko teisė abejoti valdžia ir jos veiksmais nesijaučiant kaltu? Nes tą pačią dieną, kai pilietis pradeda bijoti klausti, valdžia jau būna laimėjusi per daug.

„Patriotizmas yra paskutinė niekšo priebėga", - XVIII amžiuje pasakė anglų rašytojas Samuelis Džonsonas.

Žinoma, jis nekalbėjo apie Lietuvą. Jis net neįsivaizdavo, kad po kelių šimtų metų mažoje Baltijos valstybėje ši frazė skambės taip bauginančiai aktualiai.