Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie Gerovės valstybę

To paties prezidento, kuris tolimais 2019-aisiais kalbėjo apie būtinybę „duoti atkirtį nelygybei", ragino „pasirūpinti skurdžiau gyvenančiais, neįgaliais, vyresnio amžiaus žmonėmis", žadėjo „stiprią ir teisingą gerovės valstybę".

Praėjo beveik septyneri metai. Valstybė tapo stipresnė biudžeto eilutėse, tačiau ar tapo teisingesnė tiems, kurių piniginėje mėnesio pabaigoje lieka ne orumas, o smulkūs centai?

Štai klausimas, į kurį statistika atsako daug negailestingiau nei politinės kalbos.

2019 metais valstybės apibrėžta skurdo riba vienam žmogui siekė apie 379 eurus per mėnesį. Šiandien ji jau artėja prie 650 eurų ribos. Per šešerius metus - beveik 71 procento šuolis.

Tai reiškia labai paprastą dalyką: Lietuvoje pabrango ne prabanga, ne komfortas, ne perteklinis vartojimas. Pabrango pats normalus gyvenimas.

Tiek, kad net dirbantis žmogus vis dažniau gyvena ne Gerovės valstybėje, o nuolatinio vijimosi valstybėje - kur atlyginimas veja kainas, pensija veja skurdo ribą, o žmogus vejasi orumą, kuris vis tolsta.

Kai 2019-aisiais buvo kalbama apie teisingą Gerovės valstybę, žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie penktadalis Lietuvos žmonių.

Praėjo beveik septyneri metai - ir šiandien jų vis dar tiek pat, o skaičiuojant absoliučiai - net daugiau. Kitaip tariant, Lietuvoje keitėsi biudžetų dydžiai, augo ministerijų asignavimai, rekordus mušė gynybos finansavimas, tačiau viena statistika liko beveik nepajudinama: maždaug kas penktas Lietuvos žmogus ir toliau gyvena ant skurdo slenksčio.

Dar aštriau atrodo absoliučiais skaičiais. 2019 metais už skurdo ribos gyveno maždaug 580-590 tūkstančių žmonių, o dabar - apie 650 tūkstančių. Vadinasi, žmonių, gyvenančių už skurdo ribos, skaičius ne sumažėjo, o padidėjo.

Lietuvoje yra viena tema, apie kurią valdžia kalba taip, kaip kalbama apie nepatogią tiesą - trumpai, sausai ir pageidautina kuo rečiau. Tai skurdas.

Ne statistinis, ne biurokratinis, ne tas, kuris paslepiamas po įmantriomis sąvokomis „socialinė atskirtis", „disponuojamosios pajamos" ar „materialinis nepriteklius".

Kalba eina apie labai konkretų skurdą - kai žmogus prie kasos skaičiuoja ne pirkinius, o centus; kai senatvė tampa ne užtarnautu poilsiu, o kasdieniu išgyvenimo projektu; kai dirbantis žmogus, nepaisant pilno etato, gyvena nuolatiniame finansinio trapumo režime, o vienas netikėtas mokestis - automobilio remontas, odontologo sąskaita ar brangesnis šildymo mėnuo - išmuša gyvenimą iš vėžių.

Ir čia slypi didysis Lietuvos paradoksas: valstybė teoriškai turtėja - visur trimituojama apie ekonomikos augimą, o žmonių finansinio saugumo jausmas vis labiau menksta.

Naujausi skaičiai negailestingi. Valstybės duomenų agentūros paskelbti rodikliai parodė, kad 2025 metais skurdo rizikos lygis Lietuvoje pasiekė 22,6 proc., o žemiau skurdo rizikos ribos gyveno beveik kas ketvirtas šalies gyventojas.

Dar skaudžiau skamba kita detalė: tarp vyresnių nei 65 metų žmonių skurdo rizika siekia net 39,2 proc. Kitaip tariant, beveik keturi iš dešimties Lietuvos senjorų gyvena nuolatinio nepritekliaus zonoje.

Kaip taikliai konstatavo nacionalinis transliuotojas: „Vidutinė senatvės pensija nuo 2014 metų yra mažesnė už skurdo rizikos ribą". Tai oficialus statistinis valdžios veiklos faktas.

Ir štai čia norisi užduoti paprastą klausimą: kokioje valstybėje gyvename, jei dešimtmetį pensija sistemiškai atsilieka nuo ribos, kuri apibrėžia skurdą? Kokiame ekonominės sėkmės sapne gyvena valdžia, kurios valdomoje šalyje senatvė tampa skurdo sinonimu?

Dar labiau glumina kontrastas tarp šios socialinės realybės ir valstybės finansinių prioritetų. 2026 metų biudžete krašto apsaugai skiriama 4,79 mlrd. eurų, arba 5,38 proc. BVP - didžiausia suma Lietuvos istorijoje.

Krašto apsaugos ministerija tai pavadino „rekordiniu gynybos biudžetu", kuris sudarys sąlygas spartinti divizijos kūrimą, modernizuoti kariuomenę ir plėsti karinę infrastruktūrą.

Viskas suprantama - geopolitinė situacija reikalauja rimto požiūrio į saugumą. Tačiau čia ir prasideda nemalonus, bet būtinas pokalbis apie valstybės prioritetus ir biudžeto pyrago paskirstymo proporcijas.

Tuo labiau, kai pažvelgi į biudžeto eilutes, kontrastas tampa beveik groteskiškas. Taigi, jau žinoma, kad 2026 metų valstybės biudžete krašto apsaugai numatyta 4,79 mlrd. eurų, arba 5,38 proc.

BVP - absoliutus rekordas nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Tuo pat metu papildomoms socialinėms reikmėms - tam, kas tiesiogiai liečia žmogaus gyvenimą - skiriamos nepalyginamai kuklesnės sumos.

Gyventojų pajamoms ir socialiniam saugumui 2026 m. biudžete papildomai numatyta 1,06 mlrd. eurų. Senatvės pensijoms Sodra biudžete planuojama skirti 6,931 mlrd. eurų, o vidutinė senatvės pensija didės apie 80 eurų per mėnesį.

Švietimo sektoriui atlyginimų augimui numatyta apie 250 mln. eurų, medikų darbo užmokesčiui - 148 mln. eurų, o įvairioms socialinėms išmokoms - vaikų pinigams, kompensacijoms, paramai pažeidžiamiausiems - skiriami palyginti simboliniai priedai, dažnai matuojami ne šimtais, o keliolika eurų vienam gavėjui.

Finansų ministerija biudžetą pristatė kaip orientuotą į gyvenimo kokybę, pabrėždama, kad „kiekvienas papildomas euras turi kurti didžiausią vertę visuomenei".

Tačiau kai vien gynybai skiriama suma beveik prilygsta trims ketvirtadaliams viso metinio pensijų fondo, o papildomos lėšos sveikatai ar švietimui yra keliskart mažesnės, natūraliai kyla klausimas - ar Gerovės valstybėje žmogaus socialinis saugumas tikrai laikomas strateginiu prioritetu, ar tik gražia propagandine antrašte?

Lietuva nėra vien pasienio linija žemėlapyje. Lietuva - tai visų pirma žmogus ir jo galimybė išgyventi oriai, gydytis laiku, išleisti vaikus į mokyklą, sulaukti senatvės ne su baime, o su bent minimaliu saugumo jausmu.

Jei valstybė gali mobilizuoti beveik penkis milijardus gynybai, tačiau tuo pačiu metu šimtai tūkstančių jos piliečių gyvena ties skurdo riba, klausimas nėra apie būtinybę stiprinti kariuomenę.

Klausimas - kodėl socialinis saugumas Lietuvoje vis dar suvokiamas kaip antraeilis dalykas, kaip priedas prie „rimtų" valstybės funkcijų?

Juk skurdas irgi yra nacionalinio saugumo klausimas.

Kas yra stipri valstybė? Ar ta, kuri turi modernesnius tankus? O gal ta, kurioje pensininkui nereikia rinktis tarp vaistų ir maisto? Ar ta, kuri perka oro gynybos sistemas, bet regioninėje ligoninėje nebelieka gydytojų?

O gal ta, kuri nuožmiai stato poligonus, bet uždaro mokyklas provincijoje? Ar ta, kuri kalba apie atsparumą hibridinėms grėsmėms, bet nesugeba apsaugoti savo piliečių nuo kasdienio ekonominio pažeminimo?

Lietuvoje susiformavo keista politinė moralė: valstybė turi būti stipri, o žmogus - ištvermingas. Pilietis turi pakelti infliaciją. Prisitaikyti prie brangstančio būsto. Suprasti, kodėl eilės pas gydytojus ilgos.

Susitaikyti, kad regionuose viešosios paslaugos nyksta. Ir dar būti dėkingas už vienkartinį kompensacinį mechanizmą ar simbolinį išmokos padidinimą. Tarsi socialinė politika būtų ne valstybės pareiga, o valdžios malonė.

Lietuvos nacionalinė biblioteka savo naujausioje analitinėje apžvalgoje konstatuoja itin aiškiai: „Nepaisant ekonominio augimo ir gerėjančių bendrųjų gyvenimo rodiklių, skurdas Lietuvoje išlieka viena opiausių socialinių problemų."

Tai labai tikslus sakinys, kuriame telpa Gerovės valstybe taip ir netapusios mūsų šalies socialinė tikrovė: ekonomika kyla, bet žmogaus pajamos ir perkamoji galia dažnai lieka stovėti vietoje arba dar blogiau - slysta atgal.

Ir tai nėra vien skaičių klausimas. Skurdas yra orumo klausimas. Tai būsena, kai žmogus nebegyvena - jis balansuoja.

Tarp sąskaitų ir poreikių, tarp sveikatos ir išlaidų, tarp būtiniausio ir dar vieno pirkinio atidėjimo. Tarp kurstomos šiandienos baimės ir nerimo dėl rytojaus.

Skurdas taip pat yra ir demokratijos klausimas. Nes ilgainiui žmonės, kurie jaučiasi palikti, nustoja tikėti ne tik valdžia - jie nustoja tikėti valstybe.

Jie nebenori girdėti apie makroekonominius laimėjimus, kai jų pačių ekonomika primena nuolatinį deficitą. Jiems nebeįdomūs procentai nuo BVP, kai jų pačių gyvenime viskas matuojama centais.

Gal todėl Lietuvoje tiek daug nuovargio ir pykčio. Tiek daug vidinės emigracijos, kai žmogus gyvena Lietuvoje, bet nesijaučia šios valstybės dalimi.

Ne todėl, kad nesupranta geopolitikos. O todėl, kad jis labai gerai supranta, kaip sunku užpildyti savo šaldytuvą, apmokėti vaistinės čekį ir besipučiančių komunalinių mokesčių eilutę.

Valstybė, kuri nori būti stipri išorėje, negali būti trapi viduje, nes tikrasis saugumas prasideda ne ministerijų kabinetuose ir ne karinėse bazėse.

Jis prasideda ten, kur žmogus jaučiasi ne paliktas vienas, o saugomas savo valstybės, kuriai jis moka mokesčius - socialiai, ekonomiškai, sistemiškai.

Kol Lietuvoje bus lengviau rasti milijardus gelžgaliams ir betonui, nei orumą žmogui, tol skurdo statistika liks ne ekonominiu rodikliu, o politiniu nuosprendžiu valstybei ir jos valdžiai.

Ir štai pabaigai dar vienas skaičius, nuo kurio byra visas oficialus pasakojimas apie klestinčią Lietuvą.

Naujas Oksfordo ekonomisto Olivierio Stercko tyrimas, matuojantis, kiek laiko žmogui reikia uždirbti vieną dolerį, Lietuvai skyrė paskutinę vietą Europos Sąjungoje.

Lietuviui tam reikia 76,4 minutės. Vokiečiui - 26. Olandui - 24. Liuksemburgiečiui - mažiau nei 21 minutės. Kitaip tariant, kai Vakarų Europa dolerį uždirba per kavos pertrauką, lietuvis tam aukoja daugiau nei valandą savo gyvenimo.

Štai tokia šiandien atrodo mūsų Gerovės valstybės matematika - ilgesnis darbas už mažesnę vertę, daugiau pastangų už mažesnį rezultatą, ir vis dar prašymas būti kantriems...

„Disbalansas tarp turtingųjų ir vargšų yra seniausia ir pražūtingiausia kiekvienos respublikos liga", - prieš beveik du tūkstančius metų rašė Plutarchas, senovės graikų mąstytojas, istorikas ir moralės filosofas.

Atrodo, Lietuva šią ligą jau seniai išmoko ne gydyti, o su ja gyventi.