Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie tyrimus

Man atrodo, kad pastarosiomis dienomis vykstančiame korupcijos skandale yra viena briauna, kurią visi apeina, o ji yra labai svarbi.

Viešojoje erdvėje vis dažniau susiduriama su situacijomis, kai ikiteisminių tyrimų informacija tampa neformalių kanalų - socialinių tinklų, „YouTube" laidų ar komentatorių platformų - turiniu. Šiandien yra puiki proga dar kartą apie tai pakalbėti.

Vienas ryškesnių tokių pastarųjų savaičių atvejų yra viešai skleidžiama informacija apie galimą korupcijos bylą, siejamą su Sauliumi Skverneliu.

Šis reiškinys kelia ne tik politinius, bet ir teisinius klausimus, ypač vertinant jį per Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 247 straipsnio, kuris kalba apie ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą, prizmę.

Šis straipsnis teigia: „Tas, kas iki bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje be šią bylą tiriančio teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno leidimo atskleidė ikiteisminio tyrimo duomenis, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu."

Mes turime suprasti, kad baudžiamoji teisė šioje srityje saugo ne abstraktų „tylos įžadą" arba taip mėgstamą žiniasklaidos verslininkų mantrą apie „visuomenės teisę žinoti."

Šis straipsnis atspindi konkrečius teisėsaugos institucijų interesus: ikiteisminio tyrimo efektyvumą, proceso dalyvių saugumą ir visų seniai pamirštą nekaltumo prezumpciją.

Ikiteisminio tyrimo duomenys nėra įprasta informacija. Labai dažnai tai dar nepatikrinti, konteksto neturintys ar taktiškai jautrūs duomenys. Todėl jų viešinimas be prokuroro leidimo yra ribojamas.

Šioje vietoje kyla esminis klausimas: ar viešai skleidžiama informacija apie tariamą „Skvernelio korupcijos bylą" yra būtent tokie duomenys?

Jeigu visą žiniasklaidą savimi užpildęs dvaro tinklaraštininkas remiasi viešais šaltiniais, savo analize, interpretacijomis ar net anoniminiais, bet nepatvirtintais pasakojimais - tai dar nebūtinai patenka į minimo BK 247 straipsnio reguliavimo lauką.

Tačiau ši situacija iš esmės keičiasi, jei pateikiama informacija turi požymių, leidžiančių manyti, kad ji kilusi iš ikiteisminio tyrimo medžiagos: konkretūs parodymai, procesiniai dokumentai, neviešos apklausos detalės ar operatyvinė informacija.

Tokiu atveju šis klausimas tampa jau nebe žurnalistinės etikos, o baudžiamosios atsakomybės objektu.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 247 straipsnį pirmiausia tenka tam, kas nutekina informaciją, t.y. proceso dalyviui ar pareigūnui.

Tačiau praktikoje tokios situacijos nėra labai paprastos. Jei viešintojas aktyviai skatina nutekinimą, sistemingai publikuoja akivaizdžiai slaptus duomenis ar ignoruoja jų kilmės problematiką, jis pats gali atsidurti teisinės rizikos zonoje.

Šiuo aspektu aukščiau minėto asmens veikla, jei ji remiasi ne tik interpretacijomis, bet ir specifinėmis, detaliomis, neviešintomis aplinkybėmis, tampa diskusijų objektu. Tą akivaizdžiai ir matome pastarąją savaitę.

Kitas svarbus aspektas - viešojo intereso argumentas. Dažnai ginantis nuo galimų kaltinimų teigiama, kad visuomenė turi teisę žinoti apie galimą aukštų pareigūnų korupciją.

Tai iš esmės yra visiškai teisinga demokratinės valstybės logika. Tačiau net ir viešasis interesas nėra absoliutus. Baudžiamoji teisė aiškiai nustato, kad informacijos sklaida negali pažeisti proceso taisyklių.

Kitaip tariant, tikslas informuoti visuomenę nepateisina bet kokių priemonių, ypač jei jos gali sužlugdyti tyrimą ar pakenkti asmens teisėms.

Vertinant Sauliaus Skvernelio atvejį, kuriam rašant šį tekstą dar nepareikšti įtarimai, būtina nepamiršti pas mus jau tik teoriškai egzistuojančios nekaltumo prezumpcijos.

Viešas ir dažnas pasakojimas apie „korupcijos bylą", net jei jis grindžiamas tam tikrais faktais, gali suformuoti (ką jau kurį laiką sėkmingai daro) išankstinį visuomenės nuosprendį.

Tai ypač pavojinga, kai informacija pateikiama fragmentiškai, be galimybės ją patikrinti ir kontekstą, kuriame ji pateikiama bei tuo pačiu parašais užčiaupia burnas įtariamiesiems.

Tokiais atvejais viešintojas faktiškai perima dalį teismo funkcijos - jis formuoja kaltės įspūdį dar toli iki oficialių sprendimų.

Šiame kontekste visur esančio kalbėtojo komunikacijos stilius taip pat tampa reikšmingas.

Jei informacija pateikiama kategoriškai, bet be aiškių nuorodų į šaltinių patikimumą ar duomenų statusą, ji visuomenėje gali būti suvokiama ne kaip gandas ar iš konteksto ištraukta detalė, o kaip faktinis teiginys.

Tai didina riziką ne tik dėl reputacinės žalos, bet ir dėl galimo teisinių normų pažeidimo. Kita vertus, jei akcentuojama, kad tai yra hipotezės, interpretacijos ar viešai prieinamų duomenų analizė, situacija tampa teisiškai saugesnė.

Deja, mūsų aptariamoje situacijoje akivaizdžiai jaučiasi ikiteisminio tyrimo medžiagos nutekinimas. Tik vienas pavyzdys: iš kur visą eterį užtūpęs ir prokurorą vaidinantis tinklaraštininkas žino, kad vienam iš įtariamųjų buvo grasinama fiziniu susidorojimu?

Arba citata, kurioje jis pats TV3 portale kalba apie byloje esančius duomenis: „Žiūrėdamas į bylos duomenis, esu įsitikinęs, kad Agnė Silickienė veikė Sauliaus Skvernelio vardu. Ji jį mini, nešioja pinigus neva jam. Sauliaus Skvernelio gynybinė versija bus tokia: „Aš su niekuo nesitariau, niekam nieko nežadėjau ir nieko nedariau". Jis sakys, kad jei kas nors veikė jo vardu, jis apie tai nieko nežinojo."

Dar vienas svarbus aspektas - informacijos pusiausvyros problema. Viešojoje erdvėje dažnai pasirodo tik tam tikros bylos detalės, kurios gali būti palankios vienos pusės interpretacijai, ką mes ir matome šioje situacijoje.

Ikiteisminio tyrimo medžiaga, kaip visuma, paprastai yra daug sudėtingesnė ir labai nevienareikšmė. Todėl fragmentiškas jos viešinimas gali stipriai iškreipti realų vaizdą.

Būtent dėl šios priežasties įstatymų leidėjas ir riboja tokių duomenų sklaidą - ne tam, kad slėptų informaciją, o kad užtikrintų jos vientisumą ir teisingą vertinimą.

Taigi, visažinio tinklaraštininko veikla, susijusi su informacijos apie Sauliaus Skvernelio korupcijos bylą sklaida, atsiduria sudėtingoje zonoje tarp žodžio laisvės ir baudžiamosios teisės ribų.

Jei skleidžiama informacija yra vieša, analitinė ir aiškiai atskirta nuo faktinių ikiteisminio tyrimo duomenų, ji patenka į teisėtos saviraiškos lauką.

Tačiau jei viešinami konkretūs, nevieši tyrimo duomenys be prokuroro leidimo, tai gali ir turi būti vertinama kaip BK 247 straipsnio pažeidimas.

Ši situacija atskleidžia platesnę problemą: šiuolaikinėje informacinėje erdvėje tradicinės ribos tarp žurnalistikos, komentavimo ir informacijos nutekinimo nyksta.

Todėl atsakomybė už skleidžiamą turinį tenka ne tik institucijoms, bet ir patiems informacijos skleidėjams.

Teisinė sistema šiuo atveju veikia kaip tam tikras stabdis, primenantis, kad net ir kovojant už skaidrumą būtina laikytis taisyklių, kurios saugo pačią teisingumo idėją.

Pabaigoje užduokime sau du klausimus: o kokios gi jėgos taip nori iš politikos lauko išmesti labai stiprų žaidėją, kokiu buvo tapęs Saulius Skvernelis?

Taip labai nori, kad net naudodamos savo įtaką tą daugeliui jau atsibodusį tinklaraštininką naudoja kaip kanalizacijos vamzdį šios informacijos platinimui.

Ir antras klausimas: kodėl iš viešumos taip nuožmiai bandoma patraukti lyg ryto rūkas saulėtą vasaros dieną dingusi buvusį ministrą ir Seimo narį Kazį Starkevičių, kuris galimai yra visos šios korupcinės schemos scenarijaus autorius ir vieno pagrindinių vaidmenų atlikėjas?

Mes juk jau seniai žinome, kad tiesa dažniausiai slypi ne ten, į kur nukreiptos visos rampų šviesos. Kaip taikliai yra pasakęs Markas Tvenas: „Jei neskaitai laikraščių - esi neinformuotas. Jei skaitai - esi dezinformuotas." O koks esi tu, jei tau į ausį kasdien zyzia viską žinantis prokuroro vaidmenį pasisavinęs tinklaraštininkas?