Prof. Alvydas JOKUBAITIS: Kodėl reikia tautos referendumo?

Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjai mano, kad iš žmogaus prigimties nekyla šeimos samprata ir viskas priklauso nuo istoriškai kintančių aplinkybių.

Tačiau, kai norima referendumu paklausti tautos nuomonės, pradedama kalbėti apie to daryti neleidžiančius principus, kažkokį nežinia kur atrastą draudimą.

Mūsų teisininkams ir politikams trūksta nuoseklumo. Jeigu visi principai yra iš visuomenės ir prigimtis neduoda jokio standarto, reikia pripažinti, kad absoliučius principus dabar gali steigti bet kas, galintis primesti savo valią.

Jeigu teisėjai sugalvotų įteisinti kraujomaišą, ji taptų Lietuvos gyvenimo norma. Juk brolis ir sesuo myli vienas kitą, o kūnas, kaip dabar sakoma, nėra svarbiausias dalykas.

Lietuvoje šiandien neaišku, kas normalu ir kas nenormalu. Dėl to vyksta ginčai. Jeigu paukštis gimsta be vieno sparno - tai nenormalu. Kai Sovietų Sąjunga neleido išvažiuoti į užsienį panorėjus - tai nenormalu. Jeigu Lietuvos parlamentas išsigąs patariamojo referendumo dėl šeimos santykių - tai nenormalu. Kodėl?

Pagrindinis dabartinę lietuvių demokratiją legitimuojantis principas yra tautos valia. Žvelgiant grynai formaliai ir abstrakčiai, suverenas yra Konstituciją įsteigusi lietuvių tauta.

Tačiau žiūrint konkrečiai ir realiai, mus dabar valdo mūsų išrinkti reprezentantai, kuriuos pagrįstai galima vadinti mūsų valdančiaisiais.

Formaliai valdžią turi tauta, bet realiai valstybė dabar yra konkrečių valdančių asmenų ir politinių partijų rankose. Jie turi savo rankose parlamentą ir vykdomąją valdžią, o mes esame jų pavaldiniai. Kitais žodžiais tariant, mūsų, kaip suvereno, valdžia dabar yra abstrakti ir formali, o jų - konkreti ir visiškai reali.

Žano Žako Ruso (Jean-Jacques Rousseau) žodžiais, valdantieji kalba apie bendrąjį gėrį, bet tai tik kalbos, nes iš tikrųjų jie vadovaujasi daliniais interesais. „Anglų tauta manosi esanti laisva, - rašė Ruso. - Ji smarkiai klysta - ji laisva tik parlamento narių rinkimų metu, kai tik jie išrinkti - ji vergas, ji niekas".

Referendumas nėra tobulas politinio gyvenimo išradimas, tačiau be jo viskas tik dar blogiau. Tautai kartkartėmis reikia referendumo, nes tai vienintelis būdas priminti apie tautos suvereniteto egzistavimą.

Dabartinė patariamojo referendumo baimė kai kurių politikų pasisakymuose verčia sunerimti. Ar jie tautos nepradėjo traktuoti kaip nesubrendusio vaiko? Ar jie nenori savintis suvereno teisių?

Kai dalis parlamentarų ir teisininkų sako žinantys aukštesnius už tautą principus, kurie neleidžia referendumo, tai laidotuvių atsisveikinimo su demokratija kalbos.

Kadangi mes visi pripažįstame, jog liaudies balsas yra Dievo balsas, akivaizdu, jog negali būti už Dievą aukštesnio principo, nes tai jau būtų absurdas - dievo dievas, arba virš tautos, kaip konstitucijos dievo, iškilęs teisėjų ir parlamentarų dievas.

Rinkimų rezultatai rodo, kad liaudis nėra išmintingas dievas, tačiau, deja, tai vienintelis galimas demokratijos dievas.

Tam, kad valdantieji nepasijustų savo rankose turintys Lietuvos valstybę, reikia tautos kaip suvereno pasirodymo referendumuose. Kitaip mes, eiliniai piliečiai, atsiduriame apgailėtinoje padėtyje. Tik nuo rinkimų dienos 6.00 iki 20.00 kažką reiškiame, o po to esame tuščia vieta.

Europos Sąjungos argumentų pasirodymas diskusijoje dėl patariamojo referendumo galimybės yra dar vienos grėsmės mūsų demokratijai požymis.

Paaiškėja, kad valdžią iš tautos nori į savo rankas paimti ne tik žemiau jos esantys vietiniai valdantieji, bet ir virš jos iškilęs galingas transnacionalinis veikėjas.

Šiuo metu jau turime du pretendentus į valdžią be tautos. Vienas veikia Tautos namų kabinetuose, o kitas sėdi ant namo stogo, o, kai prireikia, abu susivienija bendram lietuvių tautos valios apėjimo reikalui.

Lietuvių tauta darosi panaši į Trufaldiną iš Bergamo, tai yra, dviejų ponų tarną. Vienas ponas įsikūręs Vilniuje, o kitas - Briuselyje. Abu mūsų rankų kūriniai, bet kaip kokie žydų golemai atsigręžia prieš savo kūrėją.

Šiandien vis labiau darosi aišku, jog, norint išsaugoti demokratiją, reikia bijoti savo pačių iš molio ir purvo suformuotų golemų, nes jie pradeda norėti būti mūsų reprezentantais be mūsų valios pareiškimo.

Tautos interesų vardu galima prišnekėti būtų ir nebūtų dalykų. Todėl kartais reikia nors trumpam nutraukti manipuliacijas jos vardu. Kitaip tauta gali užmiršti esanti Konstitucijoje įtvirtintas suverenas, tai yra, aukščiausias valdovas, ir tapti Ž.Ž.Ruso aprašytais vergais.

Platonas galvojo, kad tironija atsiranda iš demokratijos, ir niekas to kol kas nepaneigė. Mes tik nuolatos tai bandome padaryti.

Patariamasis referendumas šeimos klausimu yra pirmas rimtas referendumas, lietuvių klausiantis apie žmogaus prigimtį. Tai labiausiai filosofinis ir teologinis referendumas.

Vieni mano, kad viskas gali būti konstruojama ir perkonstruojama pagal skonį ir neturi atramos prigimtyje. Kiti pasisako už prigimtinę teisę. Jų nuomone, žmoguje glūdi kažkas, kas nėra vien tik pozityvioji teisė ir laikinos konvencijos.

Į Lietuvą atėjo rimtų filosofinių ir teologinių klausimų apmąstymo metas. Nėra abejonės, kad žmonės užsiima kasdieniais reikalais ir dažniausiai neturi laiko sunkiems metafiziniams klausimams. Tai rizikingas referendumas, tačiau, deja, tik iš jo dabar galima sužinoti, kas yra mūsų tolesnio bendro gyvenimo pagrindas.

Iš vienos pusės stovi prigimtinė teisė, o iš kitos - nevaržomas žmogiškumas. Lietuvos nepriklausomos valstybės vaikystė baigėsi. Atėjo rimtų klausimų apie žmogaus prigimtį metas.

Tai, kad mums reikia referendumo šeimos klausimu, nėra geras dalykas, nes anksčiau buvo aišku. Tačiau už demokratiją reikia mokėti. Ši santvarka pagrįsta įsitikinimu, kad visi principai kyla iš visuomenės, o ji bet ką gali padaryti pagrindu. Lietuviai referendume gali pasukti bet kuria kryptimi.

Tačiau demokratija yra tautos valdymas ir todėl turime atsiduoti jos valiai. Ramina tik tai, kad žmoguje yra kažkas, ko iki galo nepajungia visuomenė ir kuo remdamasis jis vertina savo buvimą joje.

Referendumas turi įrodyti, jog šis senas filosofų ir teologų įsitikinimas toliau galioja Lietuvoje. Tikrai neramu, tačiau nėra kito kelio išgirsti tautos kaip suvereno valią, nes kitaip ją gali pasisavinti mažos grupuotės.

Kalba pasakyta gegužės 18-ąją Seime vykusioje diskusijoje „Referendumas dėl šeimos sampratos Konstitucijoje: ar leisime tarti žodį Tautai?"