4 nuotr.Vaikų gynimo diena.
Tačiau, ką daryti su vaikišką supratimą pasisakymais apie Kaliningrado sritį demonstruojančiu Kęstučiu Budriu?
Užsienio reikalų ministro pareigas užimančiam ilgamečiam saugumiečiui (22 metų studentas pradėjo dirbti VSD) reikėtų žinoti, kad II pasaulinio karo laimėtojai 1943 m. Teherano, 1945 m. Jaltos ir Potsdamo susitarimais mus ir Rytų Prūsiją tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus su Karaliaučiumi (1946 metais pavadinto Kaliningradu) atidavė Tarybų Sąjungai.
Šiuose susitarimuose nėra Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių.
Tarybinė Armija išėjo iš Austrijos, kuri po karo pasirinko neutralitetą ir nepriklauso NATO.
Ir 1975 metų Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte įtvirtintuose Europos saugumo ir bendradarbiavimo principuose įrašyta, kad pokarinės sienos neliečiamos.
JAV Prezidentas Džeraldas Fordas prieš Baigiamojo akto pasirašymą patikino, kad JAV nekeis požiūrio į TSRS įvykdytą Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją, tačiau šį Helsinkio dokumentą vis tik pasirašė.
Sąjungininkai nustatė ribojimus dėl ginklavimosi Vokietijai, bet Tarybų Sąjungai Kaliningrado srityje nenustatė.
Todėl šį klausimą turi spręsti ne viena Lietuva, Kęstuti Budry.
Baltijos šalys, anot Vakarų ekspertų, faktiškai jau tapo „Vakarų Ukrainos" tęsiniu.
Tad žodžiai žodžiais, o kokie veiksmai daromi dėl Kaliningrado srities?
Be karinių objektų aplink šią sritį karštligiškų statybų, kol kas tik vienas realus įvykis - po Rusijos viešų atsakų dėl Baltijos šalių oro erdvės naudojimo prieš Rusiją Estija numušė vieną Ukrainos skraidyklę su sprogmenimis.
Pabandykime blaiviai įvertinti, ką reiškia Lietuvos Seimo ir Prezidento siekis keisti mūsų Konstituciją, kad čia atsirastų branduolinis ginklas. Viešai skelbiama, kad Rusijoje - 143-144 mln. gyventojų, o Europoje - 745-747 mln., kad Rusija turi 1,32 mln. aktyvių karių (leistina 2,4 mln.), o Europos šalys - 3,65 mln.
Ar blaivus ir sveikas, nekonjunktūrinis žmogus gali teigti, kad Rusija konvencine ginkluote (visais ginklais, išskyrus masinio naikinimo ginklus) nukariaus Europą?
Tad kaip Rusija reaguos Kaliningrado srities užpuolimo atveju?
Akivaizdu, kad atsakas bus, tačiau manau, kad ne konvencine ginkluote. Nes vargu, ar tai padės, jei, anot K.Budrio, sritį lyginsime su žeme.
O gal kas nors po 2022 metų patirties su Ukraina mąsto, kad Rusijos atsako nebus?
Tačiau ar mes, sparčiai nykstanti Tauta, turime teisę eksperimentuoti karu ir net branduoliniu karu mūsų teritorijoje!?
Stokholmo tarptautinio taikos tyrimo instituto duomenimis, Rusija ir JAV turi 90% visų pasaulio branduolinių ginklų: Rusija 5500-5800, JAV 5000-5400, Kinija 500-600, Prancūzija 290, Jungtinė Karalystė 225, Pakistanas 170, Indija 160-170, Izraelis 90, Šiaurės Korėja 50 branduolinių galvučių.
Vargu, ar Rusija panaudos šį ginklą Ukrainoje. Nes nepaaiškins to daugumai ne tik Ukrainos, bet ir Rusijos rusakalbių gyventojų.
Tai kodėl už mus kažkas to siekia Lietuvoje?
Ar JAV po to panaudos branduolinį ginklą?
Ar mums nuo to bus geriau?
Ir kur gi mus nori nuvesti su beatodairiška rusofobija?
Ir kas tie vedėjai?
Prieš savaitę Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje pristatyta knyga „Nematomi, bet reikalingi (Lietuvos ryšininkų atsiminimai, 1991 m. sausis - rugpjūtis)".
Didžiai patriotinė LRT atsisakė nušviesti šį renginį!
Ir Kęstučiui Budriui su knygų mylėtoju Gitanu Nausėda būtų buvę pravartu jame apsilankyti.
Būtų sužinoję, kad per Sausio įvykius iš 24 tūkst. Lietuvoje dirbusių ryšininkų, kurių dauguma buvo rusakalbiai, tik keli perėjo į priešo pusę. O šiandieninė Lietuvos valdžia rusakalbius Lietuvos piliečius išsijuosusi nuteikinėja prieš Lietuvą. Visokiems „valinskams", „ramanauskams", „idzeliams" nebaudžiamai leidžiama kurstyti rusakalbių ir kitaip mąstančių šaudymą.
Ko siekiama tokia „tolerancija" tokiems kurstytojams?
Teismas kol kas neleido nugriauti Salomėjos Nėries paminklo Vilniuje.
O ką reikės daryti su paminklais Jonui Basanavičiui?
G.Nausėda vis mini, kad dr. J.Basanavičius išlieka moraliniu autoritetu, atvedusiu Lietuvą į nepriklausomybę 1918 metais. Kasmet Vasario 16-ąją Prezidentas G.Nausėda lanko J.Basanavičiaus kapą Rasose, vis mini, kad tautos patriarchas turi būti vertinamas ne kaip sustabarėjęs paminklas, o kaip gyvas, įkvepiantis pavyzdys.
Prezidentas kasmet teikia Nacionalinę J.Basanavičiaus premiją už reikšmingus nuopelnus etninės kultūros ir tautinės tapatybės srityse, ragina semtis stiprybės iš jo puoselėtų tautiškumo idealų, ypač globalizacijos akivaizdoje.
Tikiuosi, bibliofilas G.Nausėda skaitė dr.Jono Basanavičiaus istorinius ir publicistinius darbus, kuriuose mūsų patriarchas kritiškai vertino 1863 metų sukilimą, kaip svetimą lietuvių tautiniams interesams, nurodė, kad lenkų sukilėlių būriai Suvalkijoje ir kitur Lietuvoje vykdė terorą, žudė ar persekiojo Lenkijos ir Lietuvos unijos idėjoms nepaklusnius, prorusiškos ar tiesiog savarankiškos pozicijos besilaikančius lietuvių valstiečius.
Su išsamia sukilimo, kaip „lenkmečio" ir „ponų karo", analize ir tautinio judėjimo atsiradimu galima susipažinti ir Lietuvos Seimo parengtoje Jono Basanavičiaus biografinėje apybraižoje.
Tai, rusofilu ar Lietuvos patriarchu buvo Jonas Basanavičius, Gitanai Nausėda?
Savo atsiminimuose „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija" (saugomuose Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne) lietuvių tautinio atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius 1863 m. sukilimą šiandieniniam didžiai patriotiniam tautiečiui atskleistų netikėtu požiūriu.
Pasak J.Basanavičiaus, Suvalkijos (Užnemunės) valstiečiai, tarp kurių jis augo Ožkabalių kaime, maište masiškai nedalyvavo ir jam netgi priešinosi. Ten beveik nebuvo stambių dvarininkų, valstiečiai caro valdžią vertino palankiau dėl neseniai panaikintos baudžiavos, o sukilėlius laikė „lenkų ponais", norinčiais sugrąžinti senąją tvarką ir baudžiavą.
J.Basanavičius mini konkrečius atvejus, kaip sukilėliai (jis juos vadina tiesiog „lenkais") brutaliai susidorodavo su jiems nepaklūstančiais ir naujos tvarkos nepalaikančiais vietos lietuviais.
Pavyzdžiui, jis aprašo įvykį, kai vidury nakties sukilėliai pagrobė Pajevonio ūkininką Baliūną ir pakorė jį ant gluosnio prie kelio ties Būdviečiais. J.Basanavičius mini pats matęs šį kūną, kabėjusį net tris dienas, nes sukilėliai buvo įsakę jo neliesti. Dėl tokio smurto ir grėsmės kaimo gyventojai stengdavosi atsiriboti nuo sukilimo, o kai kuriais atvejais netgi patys sužeistus ar plėšikaujančius sukilėlius įduodavo arba sunaikindavo, gindami savo turtą ir gyvybes.
Tai nereiškia, kad galima pamiršti Rusijos imperijos baudžiamuosius dalinius, vadovaujamus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo, kurio rūmai dabar yra Lietuvos Prezidento rūmai.
Ukmergės rajone Kultuvėnuose stovi paminklas Duonos gynėjams - 1917 m. liepos 25 d. Samatonių kaime 9 žuvusiems valstiečiams, pasipriešinusiems vokiečių okupacinės kariuomenės įsakui dėl grūdų nusavinimo. Valstiečiai suprato, kad tai - jau badas. Jų auka padėjo atšaukti šį vokiečių kariuomenės įsaką. Tai aprašyta ir buvusio S.Nėries kolūkio (centrinė gyvenvietė - Kultuvėnai) pirmininko dr.Stepono Jankeliūno knygoje „Iš vaikystės į gyvenimo vieškelius".
Visi okupantai netrykšta meile Lietuvos žmonėms, Gitanai Nausėda ir Kęstuti Budry.
Todėl nereikia viską taip suprimityvinti, kaip tai daroma šiandien Lietuvoje, ugdant patriotus.
Tačiau laikmetis mus apdovanojo ir kitu veikėju, norinčiu tapti mūsų patriarchu - Vytautu Landsbergiu.
Šiuo atveju būtina ištirti, kodėl jis mums vietoje savęs Lietuvos Prezidentu įsūdė Rusijos Federacijos valstybės paslaptį Dalią Grybauskaitę, kodėl 2009 metais buvo užgniaužta Lietuvos žiniasklaida, kad šiai kandidatei nebūtų nepatogių situacijų? Net leista atsisakyti dalyvauti rinkiminiuose debatuose LRT eteryje, ką ji ir padarė, išsigandusi Kazimiros Prunskienės.
Deja, šie klausimai yra tęstiniai.
2009 metais saugumietis K. Budrys tapo Prezidentės D. Grybauskaitės patarėju žvalgybos ir gynybos politikos klausimais, netrukus - vyriausiuoju patarėju nacionalinio saugumo klausimais, 2015 metais - VSD direktoriaus pavaduotoju, o 2022 metais - Prezidento G. Nausėdos vyriausiuoju patarėju nacionalinio saugumo klausimais.
Kodėl Lietuvos VSD netyrė šios didžiulės grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui pasirašyti už, ko gero, paskutiniąją mums leistą piliečių referendumo iniciatyvą - dėl atsiskaitymo grynaisiais išsaugojimo.
Gal kas pasiūlysite geresnį užsiėmimą nykstančiai tautai?
Patriotinį.
Jei ir po skandalo su pavogtais mūsų duomenimis iš Registrų centro mes vis negalvosime, kur mus veda su visuotiniu suskaitmeninimu ir visuotine kontrole, neslepiamu siekiu net karo akivaizdoje mus palikti be galimybės atsiskaityti grynaisiais, tai nežinau, ką ir bepatarti, mieli tautiečiai.
Jei kas dar nežino apie šią po mirtinos tylos skraiste slepiamą, tikriausiai, paskutiniąją piliečių referendumo iniciatyvą (kaip ir tyla, 2009 metais Prezidente renkant D. Grybauskaitę), tai informacijos ieškokite www.k23.lt.
Pasirašyti už šią iniciatyvą elektroniniu būdu vis stringančiame „Rinkėjo puslapyje" galima www.rinkejopuslapis.lt/iniciatyvos/-/iniciatyvos/121124 arba popieriniuose piliečių parašų rinkimo lapuose (žr. www.k23.lt.).
Paremti iniciatyvą galima auka iki 70 eurų į sąskaitą LT517189900619724694.
Kol kas tai - dar ne pats referendumas, tik sąlygų visiems Lietuvos piliečiams pasisakyti šiuo klausimu sudarymas.
Ir galimybė nepamiršti, kad esame Lietuvos piliečiai.
Ne tik stebėtojai.
