Zigmas VAIŠVILA: Apie šiandieninę mūsų kolektyvinę traumą ir jos ištakas

O papasakoti jos turėjo ką.

Atgimimo metais pirmosios tremtinių knygos pasakojo apie šiurpius įvykius, tačiau jose nebuvo pykčio. Pykčio, kuris šiandien, kaip mantra, liejasi per kraštus bene kiekvienoje LRT laidoje ar kitoje apmokamoje žiniasklaidoje, kalbant ar rašant apie „sovietmetį".

Tremčių istorija - tai mūsų kolektyvinė trauma. Ir esminis klausimas, ką mes iš to išmokome? Arba teisingiau, kokios kolektyvinės atminties mus nori išmokyti?

Pabandykime pasimokyti iš holokausto istorijos.

Holokausto istorinę atmintį, kaip reiškinį, analizavusios profesorės iš Vokietijos Aleidos Asman (Aleida Assman) nuomone, atminties, kaip kultūrologijos sąvokos, individualios ir kolektyvinės atminties formavimo analizė grindžiama tuo, kad socialinės grupės neturi kolektyvinės atminties, kad jos ją susikuria: „Bendri praeities atskaitos taškai ir kultūrinės tradicijos padeda tokiems kolektyvams susikurti bendrą tapatybę (mes), kuri... tėra dalyvavimas, apimantis mokymąsi, identifikaciją ir kitas priklausomybės formas."

Esminė taisyklė, renkantis praeities atskaitos taškus, - Frydricho Nyčės nuomonė, kad svarbiausia yra susikurti herojišką grupės įvaizdį ir jį sureikšminti mitiniais priešo vaizdiniais. Psichologiškai ypatingas vaidmuo tenka gebėjimui prisiminti trauminius įvykius, kurių akivaizdoje „savaime užsidaro suvokties vartai".

A.Asman - apie prisiminimus kaipo įteisinimo šaltinį: „Istorija, kurios moko vadovėliai ir kuriai skiriami atminimo renginiai,... kaskart pasakojama vis kitaip, ypač pasibaigus krizei ar politinių permainų laikmečiui. Istorija, kurią prisimename, sustiprina mūsų pačių susikurtą ne tik individo, bet ir grupės įvaizdį. Todėl mūsų prisiminimai grindžiami ne tuo, kas iš tikrųjų įvyko, o tuo, ką vėliau galėsim ar norėsim papasakoti. Ką prisimename iš praeities, o ko ne, priklauso nuo to, kas ir kokiam tikslui naudojasi istorija."

Lietuvoje kaltinama tik viena Ribentropo-Molotovo slaptuosius protokolus pasirašiusi šalis - Tarybų Sąjunga, nesismulkinant ją vadinant Rusija.

Vokietijos nekaltiname ir „neprisimename", kad pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir TSRS nepuolimo sutartį ir slaptus Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolus Lietuva buvo palikta Vokietijai, kad tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo pasirašyta 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos ir TSRS sienos ir draugystės sutartis, pagal kurią Vokietija Lietuvą atidavė TSRS įtakai.

Kalbėdami apie mūsų istorinę skriaudą po Antrojo pasaulinio karo, tylime dėl to, kad pokario nugalėtojai pasidalino Europą, įskaitant ir mus, kad karą laimėję sąjungininkai mus atidavė Tarybų Sąjungai.

Tad kodėl pareikalavome materialinio atlygio tik iš Tarybų Sąjungos?

„Drąsiausią" žingsnį (ir veidmainiškiausią, mano nuomone) Lietuva žengė, Prezidentės Dalios Grybauskaitės lūpomis Rusijos Federaciją pavadinusi teroristine valstybe. Nes tai padarė Rusijos Federacijos valstybės paslaptis, kurią 2009 m. Rusija atvirai mums piršo - išrinkite ją Lietuvos Prezidente, ir viskas santykiuose su Rusija bus gerai. O „mes" kolektyviai apsimetame, kad to nematome.

„Mes" kolektyvo „pirmasis faktinis vadovas" Vytautas Landsbergis, mums ją pasiūlęs, ir toliau mus valdo ne tik selektyviu istorinių faktų ar net „faktų" rinkiniu, bet ir provokacijomis.

Tačiau „mes" ir to nematome.

Įaudrintoje visuomenėje pakanka paskelbti kontraversišką ir didžiajai visuomenės daliai „netikėtą" žinią ar drastišką įvykį, ir atmosfera žaibiškai kaista.

Tai - taip pat dirigavimas „mums".

Nes šioms dviem suskaldytoms grupėms, jų vidinei motyvacijai viena kitos atžvilgiu būtinas priešo įvaizdis, anot F.Nyčės, ir herojai - MES!

Propagandinį teiginį „savi šaudė savus" apie aukas prie Vilniaus TV bokšto pirmasis paskleidęs Leningrado TV režisierius Aleksandras Nevzorovas laidos „600 sekundžių" filmuotuose reportažuose taip pat naudojo sąvoką „Mes" - „Наши" (rusiškai - „savi", www.youtube.com/watch?v=SFo-hbTGbPY).

Su filmavimo grupe kariškių jis ne tik buvo įleistas į ką tik užimtą Vilniaus TV bokštą, bet jau žinojo jo kurto filmo scenarijų, t. y. tai, kas čia „įvyko" tą kruviną naktį. Jau 1991 m. sausio 14 d. filmuotuose kadruose A.Nevzorovas teigia, kad tarybiniai kariai yra beginkliai gelbėtojai, naudoję tik tuščius šovinius.

Marcelijus Martinaitis 1992 m. po Seimo rinkimų pastebėjo, kad "Atsitiko taip, kad įvykiai, gyvenimo vyksmas aplenkė politiką, kurios, kaip skelbė Sąjūdis, turi būti tiek, kiek yra moralės. Rinkimai parodė, jog jau renkami tie, kurie veržiasi valdžion visa tai aplenkdami."

Leiskite priminti 1992 m. gegužės 19 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdį, prasidėjusį 1991 m. sausio 13 d. sužeistų Arūno Ramanavičiaus ir Romo Kalesniko pasisakymais: „... dalis suklaidintų ar KGB nupirktų deputatų „surūžavėję" kuriate ne frakcijas, o „raudonąsias brigadas" ir nudvasėję manipuliuojate demagoginiais išvedžiojimais. Stumiate tautą į nesantaiką, plėšote Lietuvą iš vidaus.

Ši Aukščiausioji Taryba ir jos deputatai yra atsakingi už sujauktą padėtį ir už Lietuvos ateitį. ... Lietuvai šiuo metu reikia ne „rausvos" Konstitucijos, o prezidento ir naujų Seimo rinkimų. ...

Mes palaikome Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko V.Landsbergio ir Ministro Pirmininko G.Vagnoriaus politiką ir kviečiame toliau vesti tautą į Nepriklausomybę. Nemaža Sąjūdžio remtų deputatų išdavė Sąjūdį ir rinkėjų reikalavimus, todėl Sausio 13-osios brolija pasiryžusi kovoti ir mirti už laisvę."

Tai - Vytauto Landsbergio siekio jau 1992 metais tapti labai stipriu Lietuvos Prezidentu garsinis ir vaizdinis fonas.

Darius Kuolys pastebėjo logišką įvykių tęsinį, paaiškinantį ir šiandieninę V.Landsbergio ir V. V.Landsbergio isteriją dėl neturimos valdžios - Prezidentės D.Grybauskaitės susitikimus su LRT ir komercinės žiniasklaidos žurnalistais, jų instruktavimus, ką ir kaip rašyti, kad „mes" „teisingai" viską suprastume. Juk Lietuva pristatoma demokratine respublika!

Ar naujieji propagandistai, aptarnaujantys šiuos „Mes", labai skiriasi nuo tų, kurie propagandiškai aptarnavo tarybų valdžią?

Iki 2013-2014 metų perversmo Ukrainoje apie pokario partizanus nerašė nei Delfi.lt, nei kita nepriklausoma besiskelbianti žiniasklaida.

Tačiau ir šiandien ji nerašo apie partizanų vadų nutarimą po paskutiniojo tarybų valdžios sprendimo dėl amnestijos Lietuvos partizanams ir jų šeimų narių nepersekiojimo, jei šie pasiduos su ginklu.

Partizanų vadai ragino pas juos atėjusį jaunimą grįžti, duodavo jiems grąžinimui neveikiančius ginklus, aiškino tai būtinybe Tautai fiziškai išlikti. Patys vadai liko miškuose, nes suprato, kad jie pasmerkti.

Poetas Justinas Marcinkevičius taip pat buvo privestas iki nevilties: "Supratau: aš turiu būti sunaikintas. Sunaikintas kaip poetas. Kaip pilietis. Jeigu neišlaikysiu - ir kaip žmogus. ...

Nejaugi niekas neišties rankos, nejaugi taip ir žūsiu melo srutose, šmeižto paplavose!

Ačiū tau, nepriklausoma Lietuva, už tokią "dovaną".

J.Marcinkevičiaus esė "Taburetė virš galvos" - tai atsakas Algirdui Juliui Greimui, Tomui Venclovai ir visiems, kurie konjunktūriškai neigia visą „sovietmetį": "Niekada nesutiksiu, kad mus tardytų ir kaltintų tie, kas pasitraukė, kas negyveno kartu su mumis...

Juk tokį Lietuvos likimą priėmėte jūs, jūsų karta, gerbiamieji išeiviai, tėvai ir vyresnieji broliai! Dabar jūs vadinate mūsų kartą "bestubure".

Taigi jinai būtent ir laikė pagrindinį stagnacijos svorį - be stuburo, kaip žinia, nieko neišlaikysi ir nedaug bepakelsi.

Kas, jei ne ši karta, atvedė Lietuvą į Sąjūdį?

Priešui nelinkėčiau, ką teko patirti, išjausti, išgyventi, apmąstyti mums. Kur mes galėjome išeiti iš to, ką mums palikote?

Suprantama, daugelis pasitraukdami gelbėjotės nuo Sibiro.

Bet kodėl norite atimti tokią teisę iš mūsų, negi jūs galvojate, kad Lietuva 50 metų privalėjo eiti atviro priešinimosi keliu? Ir žūti?

Bet kodėl nesipriešinote jūs, kai buvo galima, kai reikėjo priešintis?

Atsimenate - 1940-aisiais, kai toks pasipriešinimas būtų turėjęs prasmę. Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėte, kai mums buvo po 10-15 metų. Šėtono nasruose palikote.

Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome.

Nė vieno pikto ir kartaus žodžio nesu apie jus pasakęs.

Prašau tik vieno: nesiimkite tos bylos, kurioje jūs negalite būti teisėjais."

Gal šiandieniniams „sovietinio" laikmečio taršytojams, ypač tiems, kurie tada dar negyveno, apibūdinti tiktų mankurto sąvoka, aprašyta „sovietinio relikto" rašytojo Čingizo Aitmatovo romane „Ilga kaip šimtmečiai diena"?

Spektaklį pagal šį romaną statė ir „sovietinis" Jaunimo teatras Vilniuje. Jį labai žiūrėjo „sovietiniai" ir „post-sovietiniai" mūsų tautiečiai.

Tiurkų kilmės žodis „mankurtas" simbolizuoja bedvasį, viskam abejingą žmogų.

Č.Aitmatovo romane alegoriškai aprašomi mankurtų gamybos ir jų panaudojimo procesai. Karštoje saulėje džiūnant gyvulinės kilmės apvalkalui, ilgainiui spaudžiamos žmonių smegenys galų gale paveikiamos, ir dauguma taip pagamintų mankurtų tampa beatodairiškais jų šeimininkų valios vykdytojais.

Šis „sovietinis" rašytojas sugebėjo humanistiniu požiūriu pavaizduoti gyvenimo tikrovę: stalinizmo represijas, žmogaus sumenkinimą, technizuotos civilizacijos neigiamą poveikį gamtai ir žmogui.

Č.Aitmatovas tai padarė taip, kad už tarybų valdžios kritiką jis gavo iš jos ne tik tris TSRS valstybines ir Lenino premiją, bet ir Kirgizijos TSR liaudies rašytojo titulą.

Nenustebčiau, jei šiandieniniai lietuviški propagandininkai šį „sovietinį" reliktą paskelbtų KGB-istu ar bent jau konformistu, pultų griauti jo paminklus.

Tačiau Čingizas Aitmatovas - ir pasaulyje pripažintas autoritetas.

Ar beatodairiško pykčio komentarus dėl žinios, jog teismas iki š. m. rugpjūčio 11 d. pratęsė piliečių referendumo iniciatyvą dėl atsiskaitymų grynaisiais išsaugojimo, parašiusieji yra už atlygį tai darantys, ar iš įsitikinimo?

Juk tebuvo pateikta teismo nuomonė, jog rinkėjų puslapio (www.rinkejopuslapis.lt/iniciatyvos/-/iniciatyvos/121124) sistemos veikimo sutrikimai sutrukdė rinkėjams laiku išreikšti savo valią.

Tad kodėl įvyko šis net necenzūriškais žodžiais pareikštas pyktis?

Ar tai nėra jų pačių kritikuojamas „sovietizmas" demokratine pristatomoje Lietuvoje?

Kas yra tas užkulisinis veikėjas, kuris tokiai anti-„sovietinei" herojų visuomenei „Mes!" kuria būtiną priešo įvaizdį, tam priskiria net konstitucinę teisę į referendumą?

Kur šio absurdo ribos?

Gal metas suvokti, kad maža mūsų Tauta yra viena, bet ne dvi!?

Kažkodėl patirtis ir nuojauta kužda, jog ateina metas, kada nebebus galima atsiremti į jokį nusistovėjusio gyvenimo dėsnį.

Kaip ir po Tarybų Sąjungos iširimo.

Ir tada atrodė, kad toks įvykis neįtikėtinas. Tačiau vieną dieną jis įvyko.

Ir į ką mes šiandien atsiremtume, jei įvyktų kažkas panašaus?

Tik vienas į kitą!

Juk kitos šalys, visų pirma, rūpinsis savimi ir jų piliečiais.