1 nuotr.Šiandieną laimingi yra tie, kurie dar gali pas ją važiuoti. Kitiems lieka tik tai, kas liko, kada bėgant metams, jos vis labiau sugrįžta. Ir vis dažniau išgirstam tą balsą, kuris karštą vasaros dieną kviesdavo savo mažąjį iš kiemo šaltibarščių, kol bulvės neatšalo.
Sugrįžta ir tos nuo darbo suskirdę rankos, ir giedros akys, ir ašaros dėl tavo pridarytų nesąmonių, ir bulviniai blynai ant klijuote padengto virtuvės stalo. Ir vaizdas, kai jau viena ir be tėtės, išvažiuojant tolsta užpakaliniame veidrodėlyje ir mojuoja ranka, kol pasuki už penkiaaukščio prie restorano kampo ir viskas pradingsta.
Sugrįžta birželio sekmadienių pasiirstymai valtim su jaunu tėvu, buterbrodai su Tabakino dešra, suvynioti į "Biržiečių žodį" ir gaivus ežero vanduo, apglėbiantis tavo ranką. Ir ilgi vasaros vakarai prie laužo Ožkos akmens vienkiemyje, ir Kalėdų stalas, ir Baltosios bažnyčios varpo gausmas sekmadienio rytą.
Viskas sugrįžta, tik mes nesugrįžtam. Tikras būni vienas, atsisėdęs prie griaudėjančios jūros, ypač naktį arba, jei turi - su šunim žiemą, sniego tylos laukuose. Ar kaip tikrai visiems teko - tamsoj, per lietų valytuvams braukiant lekiančią atgal Lietuvą tuščioj autostradoj, kai esi tik tu ir pasaulis.
Juk pamenat - jeigu ką nors dar jauti, stipriau būna tai, ko nėra. Ir tada būni visais, taip, vienas, bet išgyveni viską - ir kraštus, kurių niekada nematysi, ir visą šitą Žemę, ir tuos, kuriuos myli. O kurių nebėra - ypač stipriai.
Gyvenimo šventė visada su tavim ir nežinai, kas bus, bet visada su tavim yra kas buvo. Jie su mumis ir su jais lengviau, nes tavo gyvenimui pritaria, viską supranta ir niekada nepasmerks. Jei jauti ir suvoki, kad ko nors neturi, vadinasi, tą turi.
Jaunos akys ir dantys patamsyje šviečia, kūno karštis ir prakaitas būna gaivūs, ir lūpos tada būna vėsios ir drėgnos. Dantys ir liežuvis būna saldūs. Kvepia gyvenimu ir burnos dangus bedugnis - juk pamenat?
Senas kūnas turi senatvės kvapą, kiek bepraustum, ir jokie kvėpinimai nebepadės. Lūpos karštos, kietos ir sausos, o burna visada padvelkia dantų kaulais, kiek bevalytum. Ir akys išblunka pilkai.
Tačiau kiek atiduočiau už tą vakarą po kelionės ir vėsią, išplautą laiptinę. Ir tas duris pirmajame aukšte dešinėj, apmuštas dermantinu, kurias vis dažniau susapnuoju. Už seno kūno kvapą ir balsą, jei tos sausos lūpos dar kartą paliestų ir pasakytų - kaip gerai, Algiuk, kad atvažiavai.
Ir vėl savo kambarėly, paveldėtam iš bobutės, girdėčiau, kaip mama tarškina virtuvėj lėkštes. Kaip per gatves ir kiemus atskamba nuo ežero bažnyčios varpas prieš lietų. Ir pamatyčiau tarpdury tėtį, įeinantį su laikraščiu rankoj pasikalbėti.
Dabar esu tas, kuris įeina pasikalbėti. Dabar aš tas, kuris norėtų įeiti, jei turėtumėt laiko, kurio ir aš neturėjau. Ir nebeskamba varpas nuo ežero, nes nei jo, nei varpo čia nebėra. Tačiau dar ūžia kraujas ir tyla skamba garsiai, dar truputis vilties, kada už lango atgal lekia tėviškės laukai.
Vėl esi tuo, ko nėra ir nebebus, bet tu su visais ir juos pamatysi. O jei mano lūpos kietos ir sausos - tai juk galite su manim kalbėtis ir būti laimingais, ir kiekvienas galime ištarti - tiesiog pabandykim. Čia aš. Myliu tave, mama.
Žinau, mes vėl susitiksim.
