Algimantas RUSTEIKA: Kaip išgyvenama totalitarizme (tai ne prisitaikymas, o gyvenimas)

Kaip jie išgyvena šiandien Lietuvoje?

Ne emigruodami ir ne sudegdami? Kokie jie ir kokios jų išlikimo taisyklės?

Nustoja būti "kovos frontu. Pavojingiausia būsena: "aš turiu nuolat, kasdien, kas minutę reaguoti į viską"! Sveikesnė - reaguoti selektyviai, rinktis mūšius. Patylėti, kai tylėjimas yra ne bailumas, o tiesiog išsaugo jėgas.

Turi dvi išorines tapatybes. Vidinė tapatybė - mano vertybės, mano tiesa, mano tikrumas, kurių didelei daliai žmonių nereikia ir donkichotiškumo jie niekada nesupras. Ir išorinė - darbas, vaidmuo, rutina.

Jei jos sutampa 100 % - perdegimas ir gili depresija garantuoti. Toks nušokimo nuo tilto variantas, kai matant visiems, kuriems tu visiškai nerūpi, visada viešai sakai ir darai, ką tikrai galvoji.

Riboja informacinį lauką. Nuolatinis, įkyrus politinis triukšmas palaiko pyktį, naikina mąstymą, stiprina bejėgiškumą. Ir lėtai tave patį suėda. Paverčia fanatišku, niekam neįdomiu barškalu. Brandūs žmonės žino kada atsijungti. Ne į viską šoka realiu laiku.

Turi mažą, tikrą savo ratą. Ne "bendraminčių" minią, dažnai reikalaujančią visiško pritarimo masinėms klišėms ir neretai primityvioms nuostatoms. O 1-3 žmones, kuriems nereikia aiškinti, kodėl tau skauda. Tai psichologiškai svarbiau, nei bet kokie išoriniai judesiai.

Priima vieną, labai skausmingą tiesą: dauguma žmonių niekada nepasikeis ir nieko nekeis. Ir tai nėra tavo ar mano nesėkmė. Kai tai suvokiama ir priimama, dingsta nuolatinis pyktis, atsiranda tvirta, pagrįsta tikrovės supratimu ramybė. Lieka veikimas ten, kur jis prasmingas.

Patys kuria tylią prasmę. Istoriškai tokie išgyvenę žmonės rašė, mokė, augino vaikus ir pasekėjus, kūrė. Ne tam, kad „nugalėtų sistemą", o tam, kad ji neįeitų į juos.

Gyventi prieš sistemą - tai ne ją žūtbūtinai, kas minutę atakuoti, o neleisti jai tapti tavo vidumi. Ne primityvus heroizmas. Ilga, rami, kartais liūdna, bet labai žmogiška laikysena.

Kas toliau?

Šitą supratus, neišvengiamai kyla pagrindinis klausimas, nesutinkantiems su totalitarizmu, kurio negali pakeisti: kaip gyventi „prieš sistemą", bet ne prieš save?

DARBAS

Čia svarbiausia - ekonominis, moralinis ir psichologinis stabilumas. Visiškai nebūtina "pasiekti viršūnę".

Auksinė taisyklė. Tavo pragyvenimas neturi visiškai priklausyti nuo tavo požiūrio į visuomenę ir bukuomenę, kurių negali pakeisti. Jei darbas tampa nepaliaujamu viešu kritikavimu, o pajamos - daugiausia tik iš politinės pozicijos, perdegimas yra neišvengiamas.

Optimalūs darbo modeliai. Čia kalbu be ideologijos, tik apie psichologinę higieną. Tinkamiausi - savarankiškas darbas ir individuali veikla, kur būni kiek įmanoma labiau laisvas. Tą ir aš turiu. Ir iki šiol džiaugiuosi.

Gali būti profesija su paklausa, bet mažu viešumu. Arba tarptautinis darbas iš Lietuvos, techniniai, analitiniai, amatiniai vaidmenys.

Kuo toliau nuo politizuotų institucijų ir globalistines "vertybes" proguojančių korporacijų. Kuo toliau nuo darbo vietų, kur „reputacija" lygi lojalumui - tuo geriau. Visiškai nepriimtinos pozicijos, kur tylėjimas yra pareiga.

Finansinė "ramybės pagalvė". Toks sukauptas maždaug 6-12 mėn. išlaidų rezervas. Ne prabanga tai, o psichologinė laisvė, be kurios bet koks konfliktas mirtinas. Kitaip vidinis, kasdieninis nerimas anksčiau ar vėliau užgrauš negyvai.

ASMENINIS PASAULIS

Čia tavo protingai apribota ir sąmoningai pasirinkta socialinė izoliacija. Ne pabėgimas ir slėpimasis, be jokios "vienatvės". Kad suprastume, atskirkim tris ratus, kuriuos sumaišyti klaidinga.

Vidinis ratas (šeima plius 1-3 žmonės). Tavo sielos namai, čia visi žino visą tiesą. Su jais nieko nereikia aiškintis ir „įrodinėti".

Funkcinis ratas: kas tave pažįsta asmeniškai - kolegos, kaimynai, giminės. Politika - dozuota, pagal bendravimo partnerį arba jokios.

Viešasis pasaulis. Jokio intymumo. Jokio aiškinimosi. Jokių "atsivėrimų", nes nei tu pats, nei tavo atvirumai niekam ten absoliučiai nerūpi.

Leisk kitiems tavęs nesuprasti. Tai ne kapituliacija, bet brandos ženklas. Deja, TIESA tokia, kad ne kiekvienas santykis turi būti sąžiningas iki galo.

VIEŠUMAS - KONTROLIUOJAMAS, NE IMPULSYVUS

Absoliutus bendravimo atvirumas nėra pareiga. Kalbėjimas su kitais yra tiesiog konkretus pasirinkimas. Tylėjimas - taip pat pasirinkimas. Klausimas sau prieš prabylant: „Ar tai padės pasauliui, jiems ir man pačiam gyventi, ar tik iškraus mano emociją?"

Optimalus viešumo modelis. Išeik į viešumą retai, visada santūriai ir apgalvotai, be asmeninių detalių. Formos - tekstas, komentaras, analizė, reakcija, faktai. Tik kai labai reikia - "moralinis šauksmas".

Konkretų sprendimą pasirenkame patys. Be moralinio striptyzo ar pamokslų pasauliui ir kitiems, kurie neprivalo būti tokiais, kaip tau norisi.

Niekada neatskleisti viso savęs. Tavo gyvenimo viešumas yra strategija, ne išpažintis. Kas daugiausia turi išlikti sau ir būti privatu: mano baimės, mano nuovargis, mano abejonės.

Mano tylos zonos

Tai - išlikimo branduolys. Kodėl šiems žmonėms tylos vieta būtina? Nuolatinė kova iškreipia mąstymą, palaiko pyktį, naikina džiaugsmą. Tyla ir susikaupimas grąžina proporcijas, leidžia kvėpuoti.

Reguliarios, sąmoningos tylos formos - dienos be naujienų, be socialinių tinklų, veikla be jokio politinio turinio. Ne kaip pabėgimas - kaip psichinė higiena.

Tam būtina turėti „nepolitinius džiaugsmus". Tai absoliučiai privaloma, be jokių pasiteisinimų. Kūnas, tavo rankos, sportas, kūryba, maloni rutina - ne silpnumas, o tavo atsparumo beprotybei bazė.

Vidinė laikysena - jos reikia ilgam, viso gyvenimo atstumui įveikti. Atsisakoma noro būti teisėju: "aš vienas matau, kiti nemato". Tai nereiškia, kad kiti blogi ir tu pranašesnis. Tai tik skirtingas sąmoningumo lygis.

Šie žmonės leidžia sau gyventi „normaliai", be kaltės. Nes totalitarinė sistema laimi tada, kai atima tavo kasdienį gyvenimą. Paskutinė vidinė taisyklė: neprivalai susideginti, kad būtum teisus.