Algimantas RUSTEIKA: Ubagų valdžia (Tėvo dienai)

Dabar vėl esu senas, geltona politūra dengtas rankų darbo stalas su lenktomis kojomis Didžiajam kambary - taip jį vadindavom, nes buvo didelis, labai didelis, tilpo net maža sofutė prieš langą į universalinę ir nedidelė knygų spintelė, kampe - krosnis, kuri tetės užkurta linksmai suūždavo sausio rytais, kai dėl šalčio nereikėdavo eiti į mokyklą, vaikystės stalas apvalus, rankų darbo, ir mama jį užtiesia mergautine, savo rankomis austos drobės, išsiuvinėta staltiese, susiūta iš peltakiuotų kvadratėlių, su kutais kraštuose - vien tulpės ir visokie žalumynai - kiek darbo įdėta, net vienos gėlelės neturėčiau kantrybės už jokius pinigus išsiuvinėt, kampe privalomas rododendras ir ant langų mamos rankomis nertos užuolaidos, ir tetė su Kostu sekmadieniais čia kartais susitinka, tas atsineša "čvertuką", 250 g "Stoličnaja" jiems užtenka visam ilgam vakarui vyriškos kalbos apie tai, kas yra ir ko negali būti, o aš, trumpulis ir nematomas čia - galvodavo "vis tiek Algiukas nesupras" - ir nesupratau, bet prisimenu viską.

Taip, nesuprasdavau, bet kaip jauku būdavo po stalu pasislėpus, kol pakvies su broliu surašyti porą galvų Karavo - tik biržiečiai žino, kas tai yra - ir pusbalsiu kalbėdavosi, kad niekas negirdėtų, nes už sienos kaimynystėje komjaunimo sekretorius, vardo nepamenu ir mamos nebėra, kad tą pasakytų, vėliau jo vieton atsikraustė komunistų sekretorė, o priešais laiptinės durys - KGB bendradarbis su šeimyna, ką tik dabar sužinojau, pasiskaitęs sąrašus, ir jo sūnus - geriausias mano draugas pirmoj klasėj, o kai išsikraustė, butą gavo lietuvių kalbos mokytojo ir istorijos mokytojos šeima, jį po kelių metų suėmė ir nuteisė už savo parašytą romaną apie Vytautą Didįjį, kurį siuntė broliui į Ameriką, kad išspausdintų, žmona irgi išmesta iš mokytojų, dukros - iš komjaunimo, visi mūsų gerieji kaimynai, šypsosi kai susitinki, pirmieji visada sveikinasi, kai mažiukas, bet jau šluoju laiptinę, nes mūsų eilė pagal grafiką, pakabintą ant sienos, ir vis klausia: kada tau, Algiuk, į mokyklą, ir dabar galvoju - tą viską reikia būtinai parašyt, nes toks juk buvo mūsų gyvenimas, nors žinau, kad neparašysiu niekada.

Didžiojo kambario kampe, kuris kartu ir mano su broliu miegamasis, "Rekord" su mažu ekranu ir V.Kybartas vakarais skaito žinias, ir, pabaigus Respublikinę programą, tas amžinas choras Kur Bėga Šešupė, bet vis tiek tetė su Kostu kalbasi pusbalsiu ir tikrai mažai suprantu apie ką, bet klausydavau, labai klausydavau, vartydamas tuos savo spalvotus, ant storo popieriaus Pifo nuotykius, nes skaityti pats išmokau, žiūrėdamas, kaip brolis ruošia pamokas, nuo 5 metų ir eidavau į Vaikų biblioteką antrame aukšte prie Janonio aikštės, kuri vėliau persikėlė į buvusį Žvaigždės kino teatrą prieš Didžiojo kambario langus, užstotus liepų, kitoje Vytauto gatvės pusėje, nes Biržuose centrinė gatvė ir tada buvo Vytauto, su vaizdu į Sporto mokyklą, kur V.Garastas jau mokė brolį Juozą krepšinio, su kuriuo po daugelio metų vis plauks žvejoti į Širvėną, ir pamenu kaip dabar Baltąją bažnyčią su amžinom varnom ant stogo, ir tetė į pabaigą ima keiktis ir vis kartoja: ubagų valdžia, ubagų valdžia...

Paskui kažkaip akimirksniu užaugau, viskas ėmė lėkti greityn ir greityn - mokykla, šokiai, santykių aiškinimasis su pirmos vidurinės berniokais, o kur dar kas savaitgalį nauja meilė iš tolo ir ilgi plaukai, ir gitarinis siausmas iš šešto tipo juostos su Hendriksu, parsivežtos iš Kauno ir įrašytos Garso įrašų studijoje pusrūsyje, A.Mickevičiaus gatvėje po rublį už diską, parenkant užsakymus iš storo sąsiuvinio langeliais su įrašytais diskų pavadinimais, metais ir juostų numeriais - Deep purple in rock, 1970, Nr.28 - štai jau stoju į KPI-ną, jau pakuoja bendraamžius į Afganą, ir labai karštą 1980-jų liepos dieną vieno iš jų laidotuvėse stoviu ir žiūriu į cinkuotą karstą, tyliai verkiant kampe jo motinai, ir kovą jau buvo telegrama, atnešta rytą, kai praleidęs paskaitas kaip akmuo miegojau po vakarėlio: tetės nebėra, laidosim antradienį - mama, ir jis ant stalo, toks mažas kaip vaikas, ir mama rengia jį tuo tamsiai rudu, vieninteliu išeiginiu kostiumu, ir sako palaikyk, Algiuk, už rankos ir galvos, aš viena neišgaliu.

Ne dabar dar krenta sniegas ant mano galvos, kai mama išėjo, ne dabar dar žliaugia vanduo skruostais, dar ne dabar žiauriai šaltas sausio vėjas, kada gels kaktą iki smegenų ir kunigas pasakys - užsidėk kepurę, užtenka man vienų laidotuvių, bet jo negirdėsiu - dabar vėl žiūriu į pasaulį, vėl viską matau ir nieko negirdžiu, nieko aplinkui iš artimųjų nėra, bet tai jau visiškai kita Žemė ir šalis, ir kaip greit pralekia atgal stulpai už dulkėto autobuso lango, ir keturiasdešimt metų praeina kaip diena, ir ko verki, sakau jau savo mažajai, miegok, ryt anksti keltis, ir ilgų plaukų jau seniai nebėra, ir moterys keitėsi ir buvo visos vienintelės, atplaukiau į savo paskirties uostą ir kasdien jaučiu, kaip veriasi bedugnė ir viltis už lango, tik paspausk pultelį - ir tamsa, vaikai staiga jau dideli, ir miega savo kambariuos, tik sekundė - tie kambariai jau tušti, ir tave taip pat atsimins po keturiasdešimties metų.

Vakare nebebus šiandienos, savaitės ir metai byra per mane kaip per smėlio laikrodį ir suprantu, dabar jau tikrai suprantu save ir kas buvo, ir tetė yra čia, kaip tikėjo ir norėjo, visus jus nešiojuosi su savim, nejausdamas laiko ir erdvės kaip rūbo kasdieninio - nesupratimai praėjo ir esu dabar tas, kuris girdės mus tame būsimame pasaulyje, su Pifo nuotykiais rankose, klausydamasis po stalu, ką dideli rimtai kalba apie gyvenimą, kurio nebėra, gyvenimą, kuris mus sukūrė ir kurį nori ištrinti, kuriame tetė, parsinešęs darbo į namus iki vėlumos rašydavo virtuvėje prie stalinės mėlynai pilkos lempos, su akiniais storais, rudais rėmeliais, kad tik mums netrukdytų, ir parėjęs matydavau jo pavargusias, o dabar tą ypač gerai jaučiu - kasdien atsisveikinančias akis, ir užuosdavau širdies lašų kvapą, ir šiandien viskas yra tikra ir svarbu, ir visi vėl esam čia, ir juokinga truputį, kad dabar jau aš kartoju sau tyliai - ubagų valdžia, ubagų valdžia...