Algimantas RUSTEIKA: Ar jau viską atidavėm?

Tuo tarpu Estijoje jau pradeda veikti stacionari priešdroninė sistema, kuri saugo valstybės sieną nuo dronų. Belieka pasveikinti kaimynus, kurie užsiima ne propagandine retorika ir vidinių "priešų" paieška, o konkrečiu darbu.

JAV strategai ilgai manė, kad visada visiškai dominuos ore, priešo aviacija ir oro gynyba bus sunaikinta pirmomis karo dienomis. Ir po ilgų bombardavimų beliks pasiųsti "batus ant žemės" priešininko likučiams pribaigti ir teritorijai okupuoti.

Pralaimėtame Irano kare išeikvota strategiškai reikšminga dalis raketų ir ne vieneriems metams prarasta galimybė rimtam konfliktui Taivane. Pagaliau suvokta, kad kariauti su debesimis pigių, greit tūkstančiais pagaminamų dronų brangiomis, ilgai gaminamomis raketomis yra ekonominis ir karinis absurdas.

Pentagonas dabar labai aktyviai investuoja į automatines patrankas, programuojamus sviedinius, elektroninę kovą, lazerius, pigius dronus-perėmėjus. Bet ir šią techniką teikia dar sukurti, pagaminti, aprūpinti visų pirma savo kariuomenę. Jos mes dar ilgai nematysim ir neturėsim.

Brangios raketos prieš pigius dronus

Tarkime, prie Kauno skrenda vienas keliolika tūkstančių kainuojantis dronas Geran (kas lietuviškai reiškia "pelargonija") ir mes jį pagaliau sugebėjom pastebėti. Numušim NASAMS raketa už 1 milijoną ar Stingeriu, kurio vienas šūvis 200 000, o su visu tiekimo paketu - virš 400 000? Na, pigiausia RBS 70, bet irgi 200 tūkstančių.

Ir karo atveju atskrendant šimtams ar tūkstančiui dronų kasdien - po kelių dienų nebeturėsim nei vieno šūvio? Po dviejų ar pustrečios? Net turint dar neribotą skaičių papildomų milijardų eurų, šių brangių sistemų pakankamo kiekio mums niekas nei per metus, nei per 10 metų nepagamins ir neatveš. Toks yra dronų karas.

Kovinis tolimojo nuotolio dronas yra lengvas taikinys, skrenda lėtai ir beveik nekeičia krypties. Panašiai kaip vaikystės pažįstamas "kukurūznikas" ar pirmojo pasaulinio karo lėktuvėlis. Paradoksas, bet dabar kovoti su šiais "mopedais danguje" efektyviausios ir pigiausios yra Antrojo pasaulinio karo priešlėktuvinės sistemos.

Zenitinė automatinė patranka trumpa serija už kelis šimtus eurų numuša droną už keliolika tūkstančių eurų ir nereikia raketos už milijoną. Sviedinių gali turėti pakankamai ir viskas stoja į savo vietas.

Patranka turi radarą, ugnies valdymo sistemą. Kompiuteris apskaičiuoja drono greitį, aukštį, vietą, kurioje jis bus atskridus sviediniui. Šaulys tik patvirtina ugnį arba ji gali būti paleidžiama automatiškai.

Ką turėjom

Lietuva iš Švedijos 1990 m. įsigijo 18 oro gynybos sistemų m/48. Jas sudarė 40 mm L/70 patrankos, PS-70 apžvalgos radarai, FCR/Cig 790 ugnies valdymo radarai. Šaudymo tempas apie 120 šūvių per minutę, efektyvus nuotolis iki 4-5 km, aukštis 3-4 km.

Radarai mato taikinį ir naktį, ir per debesis. Iš viso sistemose buvo 36 Bofors patrankos. Atsižvelgiant į šaudymo atstumą į abi puses jos galėjo sudaryti ištisinę 360 km ilgio antidroninės gynybos sieną nuo Baltarusijos, tereikia dislokuoti ir viskas.

Ukrainos kare 35-40 mm automatinės patrankos laikomos vienu ekonomiškiausių būdų kovoti su dronais ir kai kuriomis sparnuotosiomis raketomis. Ten jau atsirado ir „frankenšteinų" - senesnės gamybos automatinės patrankos ant sunkvežimių, aviaciniai ar laivų pabūklai ant vilkikų.

Įdomu, kad naujoji švedų antidroninė sistema Tridon Mk2 iš esmės ir yra moderni šios idėjos versija - 40 mm Bofors patranka sumontuota ant sunkvežimio su automatika, jutikliais ir skaitmenine ugnies valdymo sistema.

Deja, nei vienos turėtų Bofors sistemų Lietuva jau nebeturi. Visos jos atiduotos Ukrainai ir labai sėkmingai ten veikia. O mums teks laukti kol kas nors - kaip nors - vėl ką nors - labai brangiai pagamins ir nežinia po kiek laiko atveš. Kai prieis eilė, kurios ir galo nematyti.

0,25 BVP paramai seniai viršyta

Kaip visur triūbijama, Lietuva esą įsipareigojo skirti Ukrainai 0,25% mūsų valstybės BVP kasmet. Jei imtume Lietuvos nominalų BVP apie 84 mlrd. eurų (2025 m. dydžio ekonomika), tai būtų maždaug 210 mln. eurų per metus. O kiek iš viso buvo skirta, ne vien pagal šį įsipareigojimą?

Buvo skirta gerokai daugiau. 2026 m. URM paskelbė, kad Lietuvos parama Ukrainai nuo 2022 m. jau viršijo 1,7 mlrd. eurų, t.y. dvigubai daugiau, išeina jau po 425 mln. eurų per metus. Beveik tiek, kiek bus ištaškyta pigių dronų lengvai sunaikinamiems brangiesiems vokiečių tankams pirkti.

Taip pat 2026 m. vasarį paskelbta, kad vien 2026 metų karinei paramai Lietuva numato dar papildomus 223 mln. eurų. Palyginkime visą tą jau skirtą paramą su "papildymu" su 2025 m. biudžetu, kuriame gynybai išleista apie 2,62 mlrd. eurų.

Ir pamatysime, kad suteikta parama Ukrainai ir be tų papildomų 223 milijonų eurų sudaro daugiau kaip du trečdalius Lietuvos valstybės metinių išlaidų gynybai. Tada logiškas klausimas - kokiu teisiniu pagrindu taip taškomi Lietuvos žmonių į biudžetą sunešti pinigai?

Atsakymas: 2024 m. birželio 27 d. Briuselyje pasirašytas Lietuvos ir Ukrainos dvišalis saugumo bendradarbiavimo susitarimas. Pasirašė Gitanas Nausėda ir Volodymyras Zelenskis. Tai vadovų pasirašytas valstybių susitarimas dešimties metų laikotarpiui.

Sekantis klausimas: kokios ES valstybės dar yra nustatę dalį savo BVP skirti Ukrainai? Atsakymas: tik Lietuva, Latvija ir Estija, t.y. "Baltijos tigrai". Jokios kitos Europos valstybės tokių įsipareigojimų, kur nurodytas procentas nuo BVP, neturi.

Sekantis klausimas : ar "Baltijos tigrų" vadovų pasirašytos su V.Zelenskiu sutartys turi teisinę galią? Ar jos yra ratifikuotos? Estijos vardu pasirašė ministrė pirmininkė Kaja Kallas. Latvijos vardu pasirašė prezidentas Edgars Rinkēvičs.

Atsakymas. Estijos parlamentas (Riigikogu) nėra ratifikavęs 2024 m. Estijos-Ukrainos saugumo susitarimo. Latvijos parlamentas (Saeima) nėra ratifikavęs 2024 m. Latvijos-Ukrainos saugumo susitarimo. Lietuvos Respublikos Seimas nėra ratifikavęs 2024-06-27 Lietuvos - Ukrainos susitarimo.

Sutartis, kurios nėra

Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas vienareikšmiškai nustato, kad turi būti ratifikuojamos sutartys „dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusios gynybinio pobūdžio sutartys". Būtent tokia ši sutartis ir yra.

Kol to nėra padaryta, sutartis yra niekinė ir teisiškai negalioja, tai tik "dviejų draugų pasirašytas ketinimų-norų-įsivaizdavimų protokolas". Todėl toliau logiški klausimai - o kodėl šios sutartys net nebuvo teikiamos parlamentams ratifikuoti, kas yra normali, absoliučiai kasdieninė, rutininė teisės procedūra?

Arba tai "gerų vyrų susitarimas", kuris paprasčiausiai nelaikomas tarptautine sutartimi. Arba laikoma, kad jis nesukuria jokių konkrečių teisinių įsipareigojimų, kurie patektų į 7 straipsnio ratifikavimo kategorijas. Arba manoma, kad jis nenustato tiesiogiai vykdytinų normų Lietuvos teisėje.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad tik Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys tampa Lietuvos teisinės sistemos dalimi įstatymo galia, o neratifikuotos tarptautinės sutartys juridinės galios neturi.

Dar daugiau, Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad Seimo prerogatyvos įstatymų leidyboje negalima apeiti suteikiant neratifikuotoms sutartims įstatymo galią. Taigi, šis "bachūrų susitarimas" pagal KT nuostatas iš esmės prieštarauja ir Konstitucijai.

Tai su gynyba susijęs ilgalaikis valstybės įsipareigojimas pagal tarptautinę sutartį, kuri nebuvo ratifikuota pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymą ir todėl yra negaliojanti. Tačiau kasmet tvirtinant biudžetą Seimas, kurio pareiga ir teisė yra tvirtinti tarptautines sutartis, skiria Ukrainai šimtus milijonų eurų.

Patvirtintų, bet neteikia

Kodėl, gal G.Nausėda bijo, kad Seimas sutarties nepatvirtins? Juk patvirtintų tikrai. Seimas irgi nusiplauna rankas - nėra ko net svarstyti, nes prezidentas savo pasirašytos sutarties tiesiog nepateikia Seimui. Ir visur iškilmingai skanduojama apie Lietuvos sutartį su Ukraina teikti 0,25 proc. BVP, kurios nėra.

Tačiau realūs pinigai ir kita, daug didesnė parama pagal teisiškai neegzistuojanį susitarimą skiriami. Tai rodo faktiškai nulinį prezidentūros, Seimo, URM ir asmeniškai ministro K.Budrio, kuriems Lietuvos Respublikos įstatymai neegzistuoja, teisinio išprusimo lygį.

Nes leisti šimtus milijonų valstybės lėšų pagal negaliojančią sutartį juk mažesnis nusikaltimas už svečiuose suvalgytą ir nedeklaruotą neįtikusio ministro kotletą, ar ne, Gitanai? Panašu, kad šie Lietuvos tragikomedijos personažai net nepajėgūs suvokti to, ką daro.

Ne, ne vien dėl savo akivaizdaus bukumo. Neieškokim ten, kur nepadėta, viskas daug paprasčiau. Laikiniesiems teritorijos administratoriams ir ant Lietuvos, ir jos įstatymų paprasčiausiai nusispjaut.