1 nuotr.Blogis istorijoje nuveikė daug. Tačiau nė vienas tironas neprilygo žalai, kurią padarė nuoširdus ir balsavimo teisę turintis asilas. Dešimt nupirktų už bambalį alchašų turi lygiai dešimt kartų daugiau balsų negu vienas Nobelio premijos laureatas. Tai - demokratija.
Protingas tarp kvailių jaučiasi kvailiu, o kvailys tarp protingų - tautos balsu. Todėl į protinguosius mums nusispjaut, dėl jūsų niekam galvos neskauda. Tupėkit sau sveiki su savo bobom virtuvėse ar prie išklerusių kompų su XP. Už jus nubalsuos kiti.
Balsavimo mašina pasisuks vienaip ar kitaip, bet visada ne taip, kaip žadėjo reitingai. Nes nuomonių apklausa yra įrankis naivuolių nuomonėms formuoti. Ir vėl tie lietuviai apklausose melavo! O paskui prasideda šventasis demokratijos sakramentas - postų dalybos.
Vakar vieni kitus vadino Kremliaus agentais, fašistais, liberastais ir tautos gėda, o šiandien jau sėdi koalicijoje ir šypsosi taip nuoširdžiai, lyg būtų kartu išgyvenę Aušvice. Nes valstybės labui reikia konstruktyvumo. Ir prasideda stebuklai, kurie avigalviams labai patinka.
Tie, kurie vakar žadėjo mažinti mokesčius, šiandien juos didina, nes „situacija sudėtingesnė, negu radome". Nes rusai po sekmadienio puola dar smarkiau. Tie, kurie rėkė apie kovą su biurokratija, įsteigia dar tris agentūras, keturias tarybas ir septynis kovos su biurokratija departamentus.
Kiekviename - po direktorių, pavaduotoją, komunikacijos specialistę ir žmogų, atsakingą už emocinį tvarumą kolektyve. Nes demokratija yra ne šiaip valdžia liaudžiai. Demokratija yra profesionalus menas paaiškinti tešlagalviams, kodėl jiems dabar bus blogiau jų pačių labui. Bukapročiai tuo visada tiki.
Žmogus tik tam reikalingas, kad kas ketverius metus galėtų iškilmingai prie urnos patvirtinti, jog yra nieko nelemiantis statistikos vienetas. Štai, ateina susikūprinęs dėdulė su nutrinta striuke iš Temu, įmeta biuletenį ir akimirkai pasijunta Romos senatoriumi. O po penkių minučių vėl skaičiuoja centus prie nukainotų dešrelių lentynos.
Sistema kvailius veisia, daugina ir labai myli. Kaip ūkininkas kiaules ir avinus - rūpestingai, su pašaru ir veterinaru. Kol ateina Kalėdos. Šūkiai „Naujas proveržis", „Tikri pokyčiai", „Valstybė žmogui", „Kartu galime daugiau" - riebiu šriftu ant skerdyklos ir vilnos kirpimo patalpų sienų.
O nenorintieji išprotėti sėdi savo virtuvėse kaip viduramžių vienuoliai kur nors mirštančios imperijos pakrašty. Geria atšalusią kavą, keikia interneto greitį ir bando paaiškinti feisbuke, kad dukart du vis dar keturi. Už tai gauna trisdešimt komentarų, jog yra valstybės priešai ir laukia ruso.
Nubukinti nekenčia nebe melo. Nepakenčia tiesos ir ją sakančių, nes verčia jaustis nepatogiai. Melagiai jau populiaresni už tuos, kurie visą gyvenimą profesionaliai savo srityje dirbo. Šarlatanai pažada stebuklą, profesorius paaiškina faktus. O kas gi balsuos už faktus? Tikras faktas tik tas, kad faktų neįmanoma išgerti su alum prie šašlykų.
Kiekvienoje epochoje mulkiai sudaro daugumą, skiriasi tik būdai „išmintimi" dalintis. Bus bukumo pasididžiavimo paradai ir tarptautinė kvailumo diena. Buvo gėda nieko nežinoti, dabar tai vadinama „turėti savo nuomonę". Chirurgui reikia paaiškinti, kaip operuoti širdį, pilotui - kaip nutupdyti lėktuvą, rinktinės treneriui - kokį daryti keitimą.
Ir visi rėkia apie laisvę. Laisvė būti idiotu - svarbiausia XXI amžiaus žmogaus teisė. Kiekviena karta juokiasi iš ankstesnės kvailumo ir išdidžiai kuria savąjį, kol pagaliau ateina krizė. Būkime jiems teisingi - pusgalviai net krizių nesugeba sukurti. Bet atkakliai ir demokratiškai pašalina visas kliūtis, trukdančias joms atsirasti. Netikit - pažiūrėkit LRT.
O kaip jie piktinasi, kada stogas jau dega, kad niekas jų neįspėjo! Ir ieško kaltų, kurie kiekvieną kartą keičiasi. Komunistų, vatnikų, patvorinių, antivakserių, maršistų, ruzzų ir kiniečių, marsiečių. Tik neina prie veidrodžio. Nes veidrodis demokratijoje yra pats nekenčiamiausias daiktas.
Mūsų naujoji istorija yra nesibaigianti kova tarp tikrovės ir noro jos nesuprasti. Demokratijos aksioma - dauguma yra tingi ir nenori nieko keisti. Permainų ir progreso visada reikalauja mažuma. Juos apšaukia priešais, apspjaudo kas tik netingi. Jie rizikuoja ir sužlugdo asmenines karjeras, sugriauna savo šeimų gyvenimus. Ir visada pralaimi.
Bet subrandina permainas, kurias padaro nebeapsikentusi ir trumpam padėjusi alaus bokalus dauguma. Pirmieji eina per purvą ir patyčias, o po to išropoja iš krūmų niekšai ir pasinaudoja rezultatais. Ateina švariais batais, pasisavina jų pergales ir tyliai ištrina iš atminties vardus tų, kurie iš tiesų nešė kryžių į kalną.
Taip tampama respektabiliais piliečiais, kuriems skiriami ordinai, postai ir atsiminimų knygos apie tai, kaip jie viskam vadovavo. O visi neprisidėję prie šios vagystės iškilmingai paskelbiami kvaileliais. Taip visada buvo - prasideda naujas amžinasis ciklas.
Keli neramūs sveiko proto nešiotojai vėl mėgins aiškinti, kad kelyje į šviesų rytojų duobė priešakyje yra duobė. Minios iš jų vėl juoksis ir tyčiosis, eis pirmyn, įkris, ieškos kaltų. Tada išlips, apsidairys ir išrinks naujus vedlius prie kitos duobės. Nes iškovojome demokratijos teisę būti kvailais. Toks mūsų tautos ir šalies prakeikimas.
