Algimantas RUSTEIKA: Ekranas stebi tave

Aišku, tai jokia mistika, viskas logiška. O plačiau pasidomėti apie tai paskatino įdomus faktas - mano knyga, kurios nei aš, nei niekas niekada neparašė.

Nesantis žmogus parašė knygą, kurios nėra

Ieškodamas seniau skelbto savo teksto netikėtai angliškame internete aptikau Algimanto Rusteikos knygos "Belaukiant ateities" analizę. Sužinojau, kad esu mokslininkas ir įžymybė. Ir viskas labai moksliškai išdėstyta - biografija, nuopelnai...

Pasirodo, buvau "Lietuvių radijo" (kurio nėra) reporteris, Lietuvos kultūros kritiko Jono Mikelionio (kurio nebuvo ir nėra) mentorius, LRT laidų vedėjas ir vyr.redaktorius su savo savaitine laida "Ateities žvilgsnis" (kurios nebuvo ir nėra), išleidau tris monografijas (kurių nėra), apdovanotas žurnalistikos premija (ko nebuvo) ir Ordino „Už nuopelnus Lietuvai" kryžiumi (kurio - kaip gaila! - irgi negavau...).

Įkvėpta mano paskaitos universitete, Ūkio ministerija (kokios nėra) pradėjo dotacijų programą, parengiau Kauno išmaniojo miesto projektą (ko nebuvo). Jokio mano bendravardžio ir bendrapavardžio su tokiais darbais ir biografija nebuvo ir nėra. Straipsnio autorius - James Carter, nuoroda į kurio puslapį neveikia.

Natūralus klausimas - kas čia per bajeriai? Kam to reikia? Pradėjau aiškintis su dėde Googlu. Ir greit išsiaiškinau, kad tai suklastoto turinio portalas. Tokiuose publikuojamos labai įvairios temos: nuo politikos iki visiškų keistenybių („sekso rekordai su 400 vyrų per 12 valandų" ir pan.).

Netikrų svetainių fermos

Tokius haliucinaciniais vadinamus tekstus pagal duotas temas per sekundę šimtais ir tūkstančiais generuoja DI. Autoriaus vardą parenka atsitiktinai, bet jis turi būti žinomas Google sistemai, kad paieškoje būtų bent keli rezultatai. DI naudoja tikroviškas struktūras, tos šalies vardus, institucijų pavadinimus, akademinį toną.

Ir sukuria šimtus informacinių šiukšlių svetainių su automatizuotais tekstais, kurių tikrumas ir teisingumas kūrėjų nedomina. Robotai surenka žmonių vardus, vietovardžius, įmonių pavadinimus, raktinius žodžius iš naujienų portalų, komentarų, forumų, viešų katalogų, socialinių tinklų. Tai būtina ne skaitytojui, o paieškos sistemoms.

Tam, kad Google greičiau "suėstų puslapį". Nes šios svetainės skirtos ne skaitytojams, o Google algoritmams ir pinigams iš reklamos uždirbti. Net jei 95% turinio niekas neskaito, bet jei 5% „užkabina" paieškose - jau yra pajamos.

Jei kažkas ieško vardo, o Google neturi daug rezultatų, jų puslapis savaime „užlenda" į viršų, todėl naudojami realūs vardai. Sugeneruotą tekstą DI automatiškai apvelka antraštėmis, turiniu, DUK, vidinėmis nuorodomis - visu tuo, pagal ką paieškos sistemos iškelia juos rezultatuose aukščiau.

Koks tikslas?

Tikslas - reklamos pinigai. Tokie puslapiai sugeneruoja dešimtis ir šimtus tūkstančių straipsnių, Google indeksuoja, jų bent dalis pradeda gauti lankytojų, lankytojai pamato reklamas - ima byrėti pinigai. Tai neseniai atsiradęs biznis, nes DI leidžia tą daryti itin dideliu mastu.

Anksčiau straipsnius rašė žmonės, tą darė lėtai ir kainavo pinigus. Dabar straipsnis praktiškai nieko nekainuoja, todėl galima generuoti begalę tekstų ir puslapių. Jei bent vienas iš tūkstančio ima uždirbti - tai jau pelnas. Tai kaip įmesti į jūrą milijoną nemokamų kabliukų - bent kelias žuvis kasdien pagausi.

Reklaminė šlamšto infrastruktūra uždirba iš milžiniško kiekio DI sugeneruoto turinio, nepriklausomai nuo jo teisingumo. Tai kas žinančiam skaitytojui atrodo nesąmonė, Google algoritmui atrodo "tvarkingas tekstas".

Google netikrina faktų realiai, bet vertina tekstų struktūrą, raktažodžius, nuorodas, vartotojų elgesį. Pagal tuos vertinimų kriterijus DI sukurtas turinys atrodo „pakankamai geras", tekstai gramatiškai tvarkingi, struktūruoti, turi „ekspertinį toną".

Kiek sukčiai uždirba

Algoritmui tai atrodo tinkamas straipsnis, dažnai vertinamas net geriau, negu tikrų žmonių parašytas. Pagrindinė tokių puslapių uždarbio formulė - pajamos už peržiūras, kurios priklausomai nuo šalies ir temos svyruoja nuo 2 iki 15 EUR už 1000 lankytojų.

Svetainė, kurioje publikuota apžvalga apie "A.Rusteikos knygą", skelbiasi turintis virš 700 000 peržiūrų, bet nepriklausomi šaltiniai rodo tik apie 50 000. Jei imsim 5 EUR už tūkstantį jau bus ir 250 EUR per mėnesį. O jei turi 10 tokių tinklalapių?

Pažengę sukčiai uždirba daugiau. Vidutinė ferma su 500 000 peržiūrų pagal tą minimalų įkainį uždirba 2 500, didelis tinklas su 5 000 000 peržiūrų - 50 000 EUR per mėnesį.

Vienas toks projektas gali uždirbti kelis tūkstančius eurų per mėnesį ir būti visiškai automatinis. Google kovoja su apsimestinių svetainių fermomis, bet tai katės ir pelės žaidimai. Milijonų padirbtų įrašų ir šimtų tūkstančių puslapių nespėja sudoroti.

Kai Google pakeičia gaudymo algoritmą, tokie puslapiai prisitaiko - pakeičia šablonus, pagerina struktūrą. Ir pašalintus iš paieškos puslapius per pusvalandį atstato kitu pavadinimu. Jei toks DI modelis sukuria 100 svetainių, tai, net 80 jų numirus, 20 dirba toliau ir neša pelną.

Kas moka fermoms pinigus?

Moka reklamdaviai per reklamų tinklus, o realiai - įmonės, kurios perka klientus. Tikrasis mokėtojas - verslai: e. parduotuvės, bankai, ir visi, kurie reklamuoja savo prekes ir paslaugas. Jie kaštus įtraukia į savikainą ir sumoka galutinis pirkėjas - klientai. Mes.

Verslams svarbu ar yra lankytojas, ar yra reklamos paspaudimas. Google tai leidžia, nes irgi uždirba iš reklamos - kuo daugiau puslapių, tuo daugiau vietų reklamoms. Konfliktas dėl kokybės lieka, bet juk pelną gauna iš reklamos kiekio...

Kaina už vieną reklamos paspaudimą Europoje priklauso nuo verslo srities. Elektroninės parduotuvės reklama (drabužiai ir pan.) 0,10-0,50 EUR, technologijos 0,30 -1,50 EUR, verslo programos 1-5 EUR, finansai ir paskolos 5 -20 EUR, medicina ir draudimas apie 2 -15 EUR.

Kodėl tiek daug? Pvz.: paskolos įmonė gali uždirbti 100 - 500 EUR iš vieno kliento, todėl jai 10 EUR už paspaudimą priimtina. Reklamos išlaidas įtrauks į savikainą ir perkantis klientas galiausiai apmokės.

Be to, kaip jau kalbėjom, mokama už 1000 parodymų, net jei niekas reklamos nepaspaudžia. Šlamštas irgi uždirba.

Kaip tai vyksta

Pažiūrėkim, kaip reklama iš viso veikia. Ar netikrą turinio fermos puslapį, ar mūsų "portalų lyderį" atsidarytum - visada įvyksta tas pats. Mūsų dėmesį nedelsiant aukciono būdu parduoda pirkėjams ir kiekvienas matome pirkimo rezultatą.

Kai tik paspaudžiame puslapio nuorodą, dėl mūsų prasideda momentinis aukcionas. Puslapis praneša: „turiu lankytoją". Reklamos sistema iškart perduoda: Lietuva, įrenginys (telefonas arba kompiuteris), tema: straipsnis ar interesai(pvz. technologijos).

Per maždaug 0.1 sekundės prasideda aukcionas. Dešimtys ar šimtai reklamdavių gauna signalą: „čia yra žmogus, ar norit jam parodyti reklamą?". Visi meta savo „statymą". Pvz.: bankas „duodu 2 EUR už paspaudimą, e-parduotuvė: „duodu 0,50 EUR ir pan.

Jei kas dar pamenate - tai jau prieš dvidešimt metų, interneto reklamos aušroje už reklaminių skydelių (vadinamųjų „banerių") paspaudimus puslapių savininkai mokėdavo savo nupirktiems „reklamų skaitytojams". Mokinukai taip laisvalaikiu uždarbiaudavo. Dabar sistema atpažįsta unikalų lankytoją ir tokie bizniai baigėsi.

Sistema automatiškai parenka nugalėtoją. Aukcionas vyksta kiekvienam žmogui atskirai. Tu atidarai puslapį - sistema klausia: „kas nori šito žmogaus? - reklamdaviai siūlo kainas - laimi didžiausias - reklama parodoma - užsakovas sumoka. Pasidalijimas: apie 30-50% Google, apie 50-70% puslapio savininkui.

Kaip nustatoma tavo kaina

Priklauso pirmiausia nuo vietos. Jei esi Lietuvoj, tavo kaina mažesnė nei Vokietijoj, jei esi Vilniuj - didesnė nei Babtuose. Jei tavo įrenginys iPhone - esi brangesnis nei pigaus Android ar Xiaomi vartotojas, nes sistema įvertina tavo mokumą.

Labai svarbi naršymo istorija. Sistema mato, ko ieškojai, kokius puslapius lankei, ką spaudei ir sukuria profilį, pvz.:„domisi finansais",„perka internetu", "ieško paskolos" ir pan.

Slapukai (cookies) seka tavo veiklą tarp svetainių, todėl viena svetainė žino, ką darei kitoje, nes beveik visur įdiegti Google ir Meta reklamų moduliai, kurie surenka informaciją apie tave ir ja dalinasi.

Tu priskiriamas grupei: „potencialus automobilio pirkėjas, "„kelionių mėgėjas", „IT specialistas"... Reklamdaviai perka ne tave kaip asmenį, kurio ir nežino, ir nelabai nenori žinoti, o tokius tavo interesų segmentus.

Sistema įvertina, kiek tokių kaip tu vidutiniškai paspaus reklamą. Tarkim 3 iš 100, tikimybė 0,03. Ir kiek tokių tipų, kaip tu, iš 100 paspaudusių reklamą, prekę ar paslaugą pirks. Tarkim 4 iš 100, tikimybė 0,04.

Jei iš vieno pardavimo gaunama 100 EUR pelno, tai tikimybė jį gauti yra 0,03x0,04=0,0012. Padauginus iš galimo pelno gaunama 12 centų už reklamos parodymą - tai ir yra reklamos parodymo tau kaina, kuri siūloma aukcione.

DI modeliai treniruoti milijardų paspaudimų ir realių pirkimų istorinių duomenų, todėl kainos nustatomos gana tiksliai. Vidutinio potencialaus vartotojo kaina būna 0,50-2 EUR. Aukštos vertės vartotojo, kuris ieško brangaus daikto ar paskolos, lygina kainas ir jau arti pirkimo, reklamos kaina gali siekti net 5-20 EUR.

Iš kur jie žino ko mes norim?

Reklamos būna pernelyg tikslios ir tai dažniausiai žmones išgąsdina. Žinokim - sistema nenuskaito minčių, neklauso pokalbių (normaliu atveju). Ji tiesiog labai gerai analizuoja mūsų elgesį.

Paieškoje „bėgimo batai", sistema galvoja: „šitas greitai pirks batus" ir užverčia krūvomis batų reklamų. Dar stipresnis efektas - jei aplankei ne vieną e-parduotuvę, po to matysi tą patį ieškotą produktą visur.

Sistema jau prognozuoja ir pasiūlo, ko tau prireiks ateityje. Tarkim, pažiūrėjai lėktuvų tvarkaraštį į Tenerifę ir apgyvendinimą ten - viskas aišku, skrisi ilsėtis į Kanarus. Ir gausi pilną reklaminį paketą pasiūlymų, ko tau gali tam prireikti.

Kartais atrodo: "tik pagalvojau - ir jau reklama", bet realybėje jau buvai davęs signalų, tik to net nepastebėjai. Nes kai žmonės pradėjo blokuoti slapukus (cookies) ir reklamas naršyklėje, industrija sugalvojo kitą metodą.

Naudojami naršyklės "piršto atspaudai" (fingerprinting). Sistema surenka tavo "techninį profilį", nustatymus, kurie 100 proc. yra beveik nesikartojantys. Ir tave atpažįsta be jokių slapukų. Sukuria tavo „unikalų statistinį parašą".

Ir sistema beveik visada atspėja, kad tai tu. Be to, daugelis žmonių nuolat yra prisijungę prie savo gmail pašto, nes nori gauti laiškus tuojau pat. Ir neatsijungia nuo facebook‘o, kad galėtų bet kada paskaityti srautą.

O jei esi prisijungęs prie Google ar Facebook iš to paties IP - jie žino absoliučiai tiksliai, kas tu esi. Net sunkiai susekamoje TOR sistemoje gali likti nežinomas tik tada, jai nesijungi prie savo paskyrų.

Kas vyksta paspaudus puslapio nuorodą

Per 50-200 milisekundžių pasikrauna puslapis ir reklamos vietos. Per 200-400 milisekundžių įvyksta reklamos aukcionas, siunčiami pasiūlymai, skaičiuojama ir sulygstama dėl kainos.

Per 400-800 milisekundžių tau parenkama reklama ir užkraunama. Rezultatas - kai puslapis pilnai atsiranda ekrane, reklama jau būna parinkta, nupirkta aukcione ir pritaikyta asmeniškai būtent tau. Matai „savo dėmesio pirkimo rezultatą".

Ar skirtingi žmonės mato skirtingas reklamas? Taip - 100%. Net jei tas pats puslapis tuo pačiu metu, kiekvienas mato skirtingą reklamą, nes aukcionas vyksta kiekvienam vartotojui atskirai.

Ar tai tik biznis?

Google ir Meta sukuria nemokamai mums tinklus ir tai daug kainuoja. Tačiau kartu sukuria sau reklamos rinką, kur ne tik padengia tas savo pradines išlaidas, bet ir uždirba milijardus pelno. Be mūsų buvimo sistemoje to pelno nebūtų.

Visos internete rodomos reklamos yra pardavėjų įtraukiamos į kaštus ir išlaidas apmoka klientai. Net jei tai tik verslas, visi jo dalyviai turėtų gauti savo dalį. Tie, kurių dėmesys be jokio sutikimo pardavinėjamas - taip pat.

Interneto platformos privatizavo žmonių dėmesį ir elgseną, o žmonės už tai gauna tik prieigą prie sistemos. Interneto ekonomikoje žmogus dažniausiai yra ne klientas, o „išnuomojamas dėmesio resursas", už kurį pelną pasiima platforma.

Nekalbėsiu apie nepatogumus mažai žinantiems žmonėms. Kad ir juokingą atvejį, kai šeima naudoja vieną Google paštą ar Meta paskyrą ir sutuoktinis tuojau pat iš reklamų sužino kito sutuoktinio pirkimus sekso reikmenų parduotuvėje.

Neramina tolimesnė ateitis. Jei šios tendencijos nesikeis, ar mūsų nelaukia „25 kadro" ateitis, kai galimybė manipuliacijoms DI amžiuje jau dabar milžiniška? Nes jau pereinama nuo žmogaus elgesio numatymo prie bandymų jį formuoti.

Sistema jau dabar stebi, analizuoja, įspėja mūsų elgseną. Jos modeliavimui pakanka sukurti reikiamą informacinę aplinką, joje kryptingai parinkti turinį, emocijas, įteigti stimulus.

Šiuolaikiniai algoritmai sprendžia, ką rodyti, ko nerodyti, ką pakelti aukščiau paieškoje, kokį emocinį toną palaikyti. Jei algoritmas mato, kad ilgiau žiūri piktą turinį, jis rodys daugiau konfliktų, piktų emocijų, pasipiktinimo, nes tai kelia tinklalapio lankomumą ir reklamos jame kainą.

Sistema turi visas galimybes formuoti žmonių elgesį, jau pradėjo tą daryti. Ir tos galimybės kasmet neįsivaizduojamai didės. O mes stebėsimės, iš kur tie žmonės kuo labiau išsilavinusiais tampa, tuo bukesni...

Didžiųjų manipuliacijų epocha prasidėjo.