Liutajevos ir Ramanausko sūnus Amerikoje siekia verslo aukštumų

Sulaukęs aštuoniolikos atidarė pirmą kavinę, o šiandien, būdamas 26 -erių, su vadinamąja talento viza sėkmingai darbuojasi restoranų versle jau kitapus Atlanto.

Dominyko mama - teatro ir kino aktorė, režisierė Tatjana Liutajeva, daugiau kaip dešimtmetį dirbusi Rusų dramos teatre (dabar tapusiame „Vilniaus senuoju"), tėtis - lietuvių teatro režisierius Rokas Ramanauskas.

Dominyko seneliai - garsūs lietuvių aktoriai Eglė Gabrėnaitė ir Romas Ramanauskas. Proseneliai - irgi į Lietuvos teatro istoriją savo darbais įsirašę Antanas Gabrėnas ir Genovaitė Tolkutė.

Dominykas gimė Vilniuje 1999 metais. Kaip tik tais metais jo tėtis Nacionaliniame dramos teatre pastatė puikų spektaklį „Romas ir Arūnas", kur vieną iš pagrindinių vaidmenų (berods, paskutinį teatro scenoje) atliko jo senelis Romas Ramanauskas.

Po penkerių metų su mama Tatjana Liutajeva ir 10 metų vyresne seserimi Agnija (jos tėtis - Olegas Ditkovskis) persikėlė gyventi į Maskvą.

- Gal galėtumėte prisiminti savo kasdienybę Maskvoje: kiek joje būta meno, kiek verslo?

- Visą vaikystę lankiau piešimą ir buvau tuo labai susižavėjęs - daugelis sakė, kad turiu talentą. Mano pedagogas Aleksandras Kuznecovas, mokęs ir mano mamą Sąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute (VGIK), net pyko ant manęs, kad nežiūriu į tai rimtai, sakydavo, kad „užkasu savo talentą".

Mama mane vesdavosi į visus spektaklius, nemažą dalį vaikystės praleidau užkulisiuose, todėl buvau labai arti kultūros. Jau gyvendamas Maskvoje tiesiog dievinau teatrą - eidavau į spektaklius beveik kiekvieną savaitę.

Man visada ir visame kame patiko kurti atmosferą - ir namie mėgau serviruoti stalą, padėti virtuvėje. Nors mano skoniai tuo metu buvo gana paprasti (labiausiai mėgau makaronus), net juos stengdavausi kažkaip paįvairinti. Nuo vaikystės pastebėdavau detales ir visada matydavau, kur dar galima ką nors patobulinti.

- Kaip nutiko, kad jūs nėrėte į restoranų verslą? Turint galvoje šeimos istoriją, tai atrodo beveik kaip avantiūra...

- Man buvo aštuoniolika, kai prisiskolinęs pinigų iš draugų ir iš šeimos, - visų, kurie tik galėjo man padėti, - pirmąją kavinę atidarėme su vaikystės draugu Trubeckių dvaro teritorijoje. Vėliau atidarėme pirmą kavinę jau su savo prekės ženklu Maskvos centre Malaja Bronaja gatvėje - nuo ten ir prasidėjo augimas.

Pradžia buvo gana sėkminga, ir mes ėmėme plėsti savo verslą - pritraukėme virtuvės šefą iš Australijos ir neilgai trukus atidarėme antrą, trečią, ketvirtą kavinę, - per dvejus metus pirmosios patirties pagrindu radosi kavinių tinklas.

Dabar jų yra penkiolika, bet aš jų veikloje nebedalyvauju, savo dalį jau esu pardavęs. Būdamas 21 metų amžiaus, atidariau iki šiol veikiantį Gastropub'ą - 200 vietų restoraną, visai šalia kino teatro „Oktjabr", tad, galima sakyti, net ir būdamas restoranų versle vis tiek buvau arti kino pasaulio.

Viskas ėjosi gerai, bet veikiai panūdau didesnių užmojų, platesnių galimybių ir naujos rinkos, kur galėčiau save realizuoti dar geriau.

Iš pradžių su partneriais atidarėme Londone restoraną LITA , kuris jau užsitarnavo „Michelin" žvaigždę, o netrukus priėmėme pasiūlymą Los Andžele, legendiniame Beverli Hilse, suteikti naują kvėpavimą 40 metų veikusiam restoranui, kuris buvo tapęs kultine Holivudo žvaigždžių pasisėdėjimų vieta.

Jį pietums ar vakarienei rinkdavosi Arnoldas Švarcenegeris, Alas Pačinas ir kiti žinomi aktoriai.

- Na, bent šioks toks sąlytis su kino pasauliu...

-(Juokiasi.) Švarcenegeris skutasi, kaip ir aš, netoliese pas tą patį kirpėją Džiuzepę Franką, dirbantį toje vietoje irgi pusę amžiaus, tai vis užeina pasidairyti, kaip vyksta statybos; savotiškai tai irgi įkvepia ir verčia jaustis atsakingam.

Sakytumėt, tai dar didesnė avantiūra, jei pridurčiau, kad mes su partneriais užsimojome viską perstatyti. Štai jau keleri metai, kai vyksta statybos ir šiuo metu jos yra finišo tiesiojoje, - vasarą restoraną atidarysime.

Jo koncepcija remiasi tradicine italų virtuve, garsėjančia jūros gėrybėmis - Kalifornija jomis ypač turtinga. Mano manymu, koncepcijos sėkmė priklauso ir nuo produktų, kuriuos naudoji, o neišnaudoti to, ką tau siūlo vieta, kurioje esi, būtų tiesiog neprotinga.

- Kas jūsų verslo partneriai?

- Šiuo atžvilgiu man labai pasisekė, esame tarptautinė, po pasaulį išsimėčiusi komanda: vienas partneris Londone, kitas Dubajuje, trečias Ispanijoje.

Negalėčiau sakyti, kad esu jauniausias - tiesiog mano partneriai yra vyresni, ir aš iš jų daug mokausi. Kaip tik vieną restoraną rengiamės atidaryti Pietų Ispanijoje, kur šiuo metu gyvena mano mama su mano seserimi ir jos vaikais. Mama jau nufilmavo trečią filmą, kurio veiksmas vyksta Uzbekistane, Agnija jos filmuose vaidina pagrindinius vaidmenis, tikiuosi paskutinį greitai pamatyti. Labai didžiuojuosi mama ir seserimi.

- Jūsų mamos Tatjanos Liutajevos režisūrinis debiutas kine buvo vaidybinė juosta „Akmuo, žirklės, popierius", kuriame ir jums teko suvaidinti pirmą ir, kas žino, gal ne vienintelį savo vaidmenį. Negi likote nusivylęs?

- Buvau nusivylęs savo aktoriniais gebėjimais. (Juokiasi.) Matyt, jie nepersidavė man paveldėjimo keliu, todėl, galvoju šitą vietą užleisti kam nors kitam, kuris apdovanotas aktoriaus talentu ir kuris įsimylėjęs šitą veiklą,- kiekvienas turi užsiimti tuo, kas jam iš tikrųjų patinka.

- Jūs pats pasirinkote studijas ar šiek tiek padėjo pasirinkti be galo jus mylinti mama? Klausiu todėl, nes sužinojus, kad jūs baigėte politologiją, galinčią tapti įžanga diplomato karjerai, nenoromis prisimeni Vilniuje gimusį Romo Ramanausko išpopuliarintą prancūzą Romeną Gari, kuriam diplomato karjerą buvo išpranašavusi motina...

- Juokinga, kad paminėjote Romeną Garį - jis man tiesiogiai asocijuojasi su mano seneliu Romu. Susipažinęs su mano žmona Aleksandra, jis padovanojo jai šio rašytojo knygą, kurią ji iki šiol visur vežiojasi su savimi...

Studijavau Lomonosovo universiteto valstybinio valdymo fakultete, ir jūs geriau neklauskite manęs, kodėl. (Juokiasi.)

Mane visuomet domino istorija, filosofija, aš niekada nesirengiau eiti į politiką, juo labiau, kad lietuviui mokytis valstybinio valdymo nebuvo jokios prasmės - diplomato perspektyvos nebuvo jokios, bet aš žinojau, kad šitas fakultetas duos gerą išsilavinimą bei tam tikrą lygį erudicijos, būtinos žmogui, siekiančiam savo tikslų bet kurioje srityje.

Tokios aukštosios mokyklos, kur galėčiau mokytis svetingumo ir restoranų verslo, nebuvo, todėl baigęs studijas paprasčiausiai galėjau atnešti mamai diplomą, kad ji dėl manęs būtų rami.

Mane dominantis universitetas yra Šveicarijoje, vienas geriausių pasaulyje rengiančių profesionalus svetingumo srityje, ir jei man nepavyks ten įgyti magistro laipsnio, gal mano sūnus galės...(Juokiasi.)

- Kas buvo sunkiausia pradėjus mokytis verslo abėcėlės?

- Kad ir ką kas kalbėtų, šitame reikale geriausias būdas mokytis yra įgauti patirties, ir iki šiol šia prasme gaunu labai daug.

Pažiūrėsim, kur tai nuves, bet juo ilgiau aš tame versle esu, tuo labiau jis mane įtraukia; labai mėgstu savo darbą. Esu smalsus, todėl žvalgausi ir į produktų gamybos verslą, ypač sveikatos („Wellness") srityje, einant fizinės, emocinės bei dvasinės pusiausvyros link.

- Kaip manote, nuo ko priklauso jūsų sėkmė?

- Aš dar nepavadinčiau to, kur dabar esu, sėkme. Man dar reikia pirmiausia pačiam sau įrodyti, kad galiu pateisinti man duotą pasitikėjimą ir šį iššūkį ne tik įveikti, bet ir pranokti.

- Jūsų gyvenimo geografija gana plati: Rusija, Ispanija, Jungtinė karalystė, JAV, Lietuva. Kurioje vietoje šiuo metu yra jūsų namai?

- Šiuo metu mudviejų su žmona saugus uostas yra Santa Monikoje, trys valandos kelio iki Big Suro, kurio paplūdimiuose nemažai laiko yra praleidęs senelio pamėgtas rašytojas Romenas Gari.

Buvome ten, pasivaikščiojome, pasižiūrėjome. Dabar daugiausia laiko ir praleidžiame Santa Monikoje, šioje Los Andželo vietoje, lepinami malonaus klimato ir kasryt kylančios saulės, ji lydi mūsų žingsnius visą dieną.

Kol kas labai domiuosi Amerikos rinkos teikiamomis galimybėmis, noriu gerai pasirodyti šioje šalyje: įtikinti aplinką ne tik savo kompetencija, bet ir dar neišnaudotomis galimybėmis veikti.

Puoselėju ir mintį kokį nors verslo projektą atvežti į gimtąjį Vilnių. Labai brangus man yra šis kraštas, kaip ir Europa, kur vienas iš mūsų mėgstamų miestų yra Paryžius. Norisi visur pabūti ir visur vienu kartu... (Juokiasi.)

- Esate iš tų, kurie galvoja, kad didesnė laimė laukia būtinai svetur?

- Juk sakoma, kad visur gerai, kur mūsų nėra... Aš galvoju, kad laimė vis dėlto slypi žmonėse, tame, kuo tu užsiimi, todėl svarbiausia būti apsuptam mylimų žmonių ir užsiimti mėgstamu darbu. Tokiu atveju, mano nuomone, laimę galima surasti visur.

- Kada planuojate apsilankyti Lietuvoje?

- Rengiamės atvažiuoti artimiausią pusmetį. Pernykštės viešnagės metu supažindinau artimuosius su žmona Aleksandra, aplankėme mamą, tėtį, senelį Romą.

Vieni šilčiausių vaikystės prisiminimų susiję su vasaromis, praleistomis senelio sodyboje Švenčionių rajone: pasivaikščiojimai su tėčiu, žvejyba, pienas su žemuogėmis, kurias rinkome su krikšto mama Rasa (aktore Rasa Kirkilionyte, buvusia Romo Ramanausko žmona - D.Š.), ryto aušra, kurią sutikdavome su seneliu ir su juo daryti gimnastikos bei įvairiausi kvėpavimo pratimai.

Meilę sportui tikriausiai man bus įdiegęs senelis, esu jam už tai labai dėkingas. Aš nepamirštu, kaip mes apkabindavome medžius, kad pasisemtume iš jų energijos, kaip basomis vaikščiojome su juo, - visas sveikatinimo praktikas, apie kurias šiandien pasakoja madingi sveikatos žurnalai, aš sužinojau iš senelio Romo vaikystėje...

Labai šilti prisiminimai. Duok, Dieve, jam sveikatos.