Verslininkas Dainius Dundulis: Galėjo atpiginti ir metro bilietus

Kai kuriems (beje, ir šių eilučių autorei) jis dar imponuoja laisvo žmogaus laikysena, kurios regimybę jam pavyksta išsaugoti tarp daugybės verslo ir socialinių įsipareigojimų ir galbūt, pirmiausia, įstatymų numatytos, geresnės ar blogesnės, tvarkos atžvilgiu.

- Internete pasigavau vieną jūsų mintį. Teigiate, jog Lietuvoje būtų daugiau paramos tiek kultūrai, tiek kitoms sritims, jeigu joje būtų daugiau lietuviško verslo. Vadinasi, jūsų manymu, lietuviai nėra verslūs žmonės?

- Manau, kad lietuviai yra verslūs. Nepriklausomybės pradžioje labai daug žmonių bandė kažką savo daryt. Aišku, tas aktyvumas šiuo metu, manyčiau, yra sumažėjęs, bet, lyginant su kitomis šalimis, lietuviai vis dar labai aktyvūs.

- Įdomu, ką liudytų apie lietuvių verslumą valstybę purtantys korupcijos skandalai?

- (Juokiasi.) Tai irgi rodo, kad žmonės yra verslūs... O rimtai kalbant, problema yra ta, kad, sakysim, kažkodėl taisyklės, kaip mes turime gyventi, iki šios dienos dar nėra kaip reikiant sutvarkytos. Jeigu jos būtų sutvarkytos, korupcijos skandalų būtų nepalyginamai mažiau.

- Kai jūs sakot „taisyklės", turite galvoje įstatymus ar moralės kodeksą?

- Turiu omenyje įstatymus, poįstatyminius aktus, potvarkius, - jie ir yra tos taisyklės, kurios reguliuoja mūsų elgseną tiek tarpinstituciniuose, tiek gamybiniuose, tiek verslo, tiek kituose visuomeniniuose santykiuose.

Bet kadangi taisyklės, kaip mums gyventi, vis dar nesuderintos, ir galimai dėl tam tikrų priežasčių netgi išderinamos, jos tampa palankia dirva korupcijai tarpti.

Pasakyčiau dar daugiau: mano nuomone, kai kurios taisyklės yra tokios, kad žmogus priverstas rinktis: arba daryti kokią nors „įtaką", arba susitaikyti su tuo, kad tos paslaugos jis apskritai negaus.

Jeigu bent 30 proc. korupcijos faktų išlįstų į paviršių, būtų suduotas nemenkas smūgis jos egzistencijai, nes, mano nuomone, tik labai nedidelė dalis korupcijos atvejų išlenda į paviršių.

Bet korupcija yra toks dalykas, kuris neegzistuoja tada, kai nėra sukuriamos sąlygos jai rastis, - ji yra politikų sprendimų pasekmė.

Suprantama, visuomenę šokiruoja korupcijos skandalai, tačiau ar matėte, kad kada nors būtų atliktas išsamus tyrimas ir išnagrinėtos priežastys, kodėl vienu ar kitu atveju prieita iki papirkinėjimo, kyšių. Apie tai niekas negalvoja. Korupcija yra pasekmė, reikia naikinti jos priežastis.

- Ar viena iš jos priežasčių negalėtų būti „pigių"europinių pinigų įsisavinimas, iš dalies pakeitęs „brangius", savu protu ir prakaitu užkaltus pinigus?

- Taip, sutinku su jumis, tai viena iš priežasčių. Ir, pavyzdžiui, nacionalinio plėtros banko ILTE pinigų dalybos irgi yra viena iš priežasčių.

Čia sunešami mokesčių mokėtojų pinigai, ir kažkas nusprendžia, kam tuos pinigus padalinti. Jūs raskite bent vieną objektyvų žmogų, turiu omenyje ne Lietuvą, turiu omenyje visą pasaulį, - šimtaprocentinio objektyvumo žmogaus, neišskiriant nė manęs, nebuvo ir nėra šioje žemėje.

- O mūsų nacionalinis transliuotojas mano, kad jis būtent toks ir yra...

- Nacionalinis transliuotojas nėra būtybė, kuri gali galvoti, matyt, ten yra tam tikri žmonės, kurie galimai taip galvoja.

- Net šiuo nekaltu atsakymu jūs sakote „galimai", o kai kas net be įrodymų, net be teismo, be jokių „galimai" teigia, kad, tarkime, Saulius Skvernelis paėmė 51 tūkst. eurų kyšį. Tai irgi prasilenkia su tvarkos taisyklėmis, ar ne?

- Atvirai pasakius, man visa tai, kas šiuo atžvilgiu vyksta viešumoje, irgi nepatinka.

Iš tikrųjų S.Skvernelio politinė karjera, ir jis pats to neslepia, sužlugdyta, ir jo politiniai priešininkai yra galbūt patenkinti dėl tokios įvykių sekos.

Jie pamiršta, kad ypač politikoje, kur partijos ar interesų grupės nuolat varžosi dėl įtakų ir valdžios, vėjarodės gali pasisukti priešinga kryptimi ir netikėtai atsidursi nepageidaujamoje barikadų pusėje, kur būsi kažkuo kaltinamas, teisiamas ir nuteisiamas, kartais teisingai, o kartais ir neteisingai, - gyvenime juk visko būna.

- Norėčiau grįžti prie verslumo: kas skatina žmogų imtis tokios atsakomybės? Juk galimai ne prigimtis?

- Mano nuomone, kuri gali būti irgi neteisinga, tai yra atėję iš mūsų nepritekliaus. Iš tarybinių laikų ir pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio.

Netvirtinu visais 100 procentų, bet yra tokių atvejų, kad žmonės savo verslus pradeda tik dėl to, kad nemato kitos išeities - nes neturi kito varianto, kaip pragyventi.

Manau, daugeliui žmonių taip jau buvo. To pritekliaus šiandien yra daugiau, o kai jo daugėja, automatiškai dingsta poreikis imtis verslo.

- Priminkite, kuo vertėsi jūsų tėvai?

- Tėtis buvo veterinarijos gydytojas, o šiais laikais - Nepriklausomybės laikais - 20 metų Gruzdžių miestelio seniūnas. Nuolat buvo renkamas į Šiaulių rajono tarybą, kol nebuvo priimtas įstatymas, pagal kurį dirbdamas seniūnu turėjai atsisakyti tarybos nario mandato.Mama buvo ekonomistė, anais laikais baigusi Vilniaus finansų kredito technikumą.

Tėtis nelabai mėgdavo pasakoti apie praeitį, bet žinau, kad jis norėjo būti gydytoju, ir tikrai būtų įstojęs, nes mokėsi labai gerai, tačiau tremtinių vaikas, pats augęs tremtyje, tos galimybės neturėjo.

Žodžiu, pritekliaus mūsų šeimoje nebuvo. Galiu drąsiai sakyti, kad neturėjau kito būdo, kaip pragyventi, ir ėmiausi verslo. Paskui, žinoma, pirmykštis stimulas dingo, bet kai pradedi, nebegali sustoti. (Juokiasi.)

- Sako, baltieji rykliai, jei sustotų, uždustų. Nelyginu jų būdo su jūsiškiu azartu ieškant inovacijų ir diegiant jas savo įmonėse, noriu tik klausti, kaip dabar vertinate vieną pastarųjų savo grandiozinių projektų - atidaryti medicinos kliniką?

- Kas dėl medicinos klinikos, šiuo metu joje darbuojasi kita įmonė, kiti žmonės, ir, kaip suprantu, jiems puikiai sekasi.

Mes buvome to projekto pradininkai ir lieka tik pasidžiaugti, kad jį perėmė iš tikrųjų profesionalesni už mus, kad tas projektas nenumirė, tęsia savo gyvavimą. Kol aš įgyvendinau medicinos klinikos projektą, lengva nebuvo, bet galiu pasakyti, kad mano akiratis labai smarkiai išsiplėtė. Atrodo, kad nieko negavai, o iš tikrųjų gavai naujos patirties, kuria, reikalui esant, galėsi pasinaudoti.

- Ar prekybos centro (Gedimino 9) Vilniuje pirkinys susijęs su jūsų ambicijomis vėl kuo nors nustebinti?

- Pagrindinis tikslas - apsisaugoti nuo infliacijos, nes, mano nuomone, infliacijos metais netgi naudinga turėti kažkiek paskolų.

Na, negražiai pasakysiu: kadangi, kaip suprantate, bankas skolina ne savo pinigus, tai tada nuvertėja ne to, kuris pasiskolino, o kažkieno kito pinigai...

- Nepamirškime ir to fakto, kad esate milijonierius. Gal dėl to jūsų negąsdina kylančios maisto ir ne tik kainos?

- (Juokiasi.) Atvirai pasakius, infliacijos sąlygomis mes gyvename, man atrodo, nuo 2015-2018 metų. Ji yra silpnesnės ekonomikos pasekmė, kai vyriausybėms neužtenka surenkamų mokesčių tam, kad patenkintų visuomenės poreikius, ir vienas iš būdų trūkumui kompensuoti yra išleisti papildomą pinigų emisiją.

Ji užkamšo biudžeto skyles, bet jų kaina yra padidėjusi infliacija ir nuvertėjusios piliečių santaupos.

Infliacijos šuolis priklauso nuo to, kiek laisvų pinigų įliejama į rinką. Jei pinigų kiekis nedidėtų, kainos nesvyruotų, kaip svyruoja pastarąjį dešimtmetį, ir gyventojai vis tiek būtų nepatenkinti, nes neaugtų atlyginimai.

O šiuo atveju yra taip: auga atlyginimai, auga ir kainos. Puikiai žinome, kad, sakysime, politikų, centrinio banko siekis yra turėti plius minus dviejų trijų procentų infliaciją, bet visiškai reguliuoti infliaciją, kuriai turi įtakos ir geopolitiniai faktoriai, praktiškai yra neįmanoma.

Lygiai taip pat, kaip mums - vidutinį „Norfos" antkainį pagal prekių kainas per šitiek pardavimų.

- Bet jūs, regis, nepaisant antkainio, neketinate atsisakyti tvarkos „Norfos" parduotuvėse pirmadieniais pardavinėti vaisius, daržoves, konditerijos ir žuvies prekes perpus pigiau? Ir, kažkur skaičiau jus tvirtinant, kad iš to netgi išlošiate?

- Matot, ant obuolio nerasit parašyta, koks yra jo galiojimo terminas ir dažnai tenka pasikliauti vizualine kontrole; tai būdinga ne tik obuoliui, bet ir kitiems produktams, kur 100 procentų negali atsekti to termino pabaigos.

Specialistai man pasakos, kad tai įmanoma padaryti, bet jei nuolatos vyksta tokių prekių pasipildymas, šviežios prekės susimaišys su pabuvusiomis (net laikant atskirose dėžėse pirkėjai gali perdėti iš vienos dėžės į kitą).

Taigi, išparduodami jautrių prekių grupes pigiau, mes įgyjame bent savaitinį atsekamumą, nes po išpardavimo, galima sakyti, pas mus tų prekių nebelieka ir atvežamos naujos prekės. Manyčiau, tai pats didžiausias mūsų išlošimas.

Aišku, mes jaučiame ir neigiamas pasekmes, - kai žiūriu pirmadienio rezultatus pagal tas grupes, akivaizdžiai matau, kad mūsų antkainis būna su minuso ženklu.

Išpardavimo metu mes tikrai turime nuostolį, tikrai mūsų savikaina yra aukštesnė. Kitas neigiamas aspektas yra tas, kad pirmadienį šitie skyriai nebūna pilni, greičiau pustuščiai, ir pirkėjas, norintis įvairesnio asortimento, pasvarstys prieš eidamas į mūsų parduotuvę.

Bet užtat antradienį - visos šios grupės prekės šviežios, o nuo trečiadienio - visos lentynos užsipildo naujomis prekėmis, jos atrodo puikiai ir žymiai geriau, negu kai kuriose ne mūsų parduotuvėse tenka matyti.

- Ar jus paguodė vyriausybės sprendimas kylančias degalų kainas kompensuoti atpigusiais traukinių bilietais? Gal savo logistiką nukreipsit geležinkelio link?

- (Juokiasi.) Negaliu pasakyt, kad tai bloga žinia tiems, kurie važinėja traukiniais. Manau, jie dėkojo už tą dovaną, bet apskritai tai nėra problemos sprendimas, nes realiai traukiniu daug kur nuvažiuoti negalim.

Aišku, trasa Vilnius - Kaunas susisiekimas tikrai nėra blogas, su Šiauliais - dar dar dar, o pabandyk pasiekti traukiniu Lietuvos vietas, kurių link nėra jokių bėgių...

Ta proga pajuokausiu: galėjo atpiginti metro bilietus - būtų dar efektingesnis sprendimas...

- O dėl dyzelino atpiginimo, jums turbūt nekiltų ūpas juokauti?

- Turit omenyje šešis centus? Abejoju, ar tai pajus vartotojai, nes paskaičiavus išeitų, kad kaina sumažėja plius minus 2,7 proc. Vienintelis šio sprendimo bonusas, matyt, bus tas, kad vėl bus galima pasakyti, kad vyriausybė viską padarė atpiginusi dyzeliną 6 centais.

Tuoj pasakysiu, kiek dėl pabrangusio dyzelino jie surenka daugiau PVM. Jeigu apytikriai dyzelinas iki to pabrangimo kainavo apie 1,50 euro, tai dabar jam perkopus 2 eurus, PVM padidėjo 12 centų.

- Kaip riboja jūsų verslo galimybes kuro pabrangimas bei gresianti energetikos krizė?

- Mes susiskaičiavome ir galiu patvirtinti, kad kilometras mums pabrango 10 centų (be PVM), - prekių kainoms tai yra nykstanti reikšmė.

Aišku, kitas klausimas, kokios bus prekių tiekimo kainos, bet mes iš savo pusės tikrai prekių nebranginsime. Kur kas didesnė problema gamybininkams ir pakuotės gamintojams yra gamtinių dujų šuolis, tai gali paveikti prekių kainas, be abejo.

Iš savo verslo pozicijų žiūrint, matau šiokį tokį pavojų, kad daugiau išleisdami kurui, žmonės gali mažiau išleisti maistui. Man norisi, kad būtų išlaikomos prekių vartojimo proporcijos ir, manau, kad šis mano noras sutampa ir su gyventojų norais.

- Gal tas pavojus perdėtas, nes gyventojai, atsėmę pinigus iš antrosios pensijų pakopos, stengiasi juos kuo greičiau išleisti?

- Mums tik norima įteigti, kad toks stebuklas vyksta. Jau baigiasi ketvirtas mėnuo, kai žmonės įgijo šitą teisę, ir mes tikrai tų stebuklų nematome.

Mano nuomone, visur yra interesai: lygiai kaip aš suinteresuotas, kad žmonės turėtų daugiau pinigų maistui, lygiai taip pat ir pensijų fondai suinteresuoti daryti įtaką, kad tie pinigai būtų fonduose. Juk puikiai suprantate, kad iš tų pinigų yra uždirbama.

- Girdėjau, ketinate uždaryti penkias parduotuves. Tai dėl konkurencijos, ar tiesiog ketinate atidaryti tiek pat kitur?

- Šiemet atidarysime truputį mažiau, nes negaunam statybos leidimų, bet kiekvienais metais uždarome kelias parduotuves. Kasmet peržiūrime visų parduotuvių, ypač tų, kurioms baigiasi nuomos sutartys, perspektyvas, ir tas, kurios finansiškai yra nuostolingos, nusprendžiame uždaryti.

- Esate vadovas, kuris skleidžia optimizmą, teigiamą energiją, gal teko kada nors lyderystės forume to mokyti kitus, - turiu galvoje skaityti pranešimą šita tema?

- (Juokiasi.) Ta tema skaityt pranešimo neteko tikrai, bet konferencijose dalyvauju gana dažnai, kartais per savaitę net du kartus (aišku, tai būna išimtys); apskritai, kokius šešis kartus per metus.

Paprastai dalyvauju tokiose konferencijose, kuriose jaučiuosi kompetentingas,- atsisakau eiti, jei neišmanau temos.

Paprastai konferencijose kažkas kažką pardavinėja. Aš asmeniškai konferencijoje neturiu ką parduot, prezentacijų ruošti lyg ir neturiu apie ką - niekas nesuprastų, jeigu imčiau pristatinėti „Norfą"; dalyvauju diskusijose. Mėgstu, kai būna klausimų, nes tada, jausdamas publiką, gali įdomiau pakreipti savo pasisakymus.

- Ar buvo klausimų kam priklauso Krymas, teko jums laikyti šitą testą?

- Neteko, gal turiu išlaikyti pas jus? (Juokiasi.)

- O reikėtų?..