Krescencijus STOŠKUS: Ir teismas neprablaivino valdininkų

Sunku pasakyti, kaip tą sovietinę mąstyseną be sovietų valdžios suprato Seimas.

Vieni ją siejo su sovietinių laikų ilgesiu (nostalgija), kiti su rusišku putinizmu (mano žiniomis, Putinaitė su juo mažai ką teturi bendro) ir karu Ukrainoje, treti - su kažkokiu būdu išlikusia sovietmečio ideologija ir psichologija.

Negalima atmesti ir to, kad daug kam paminklų griovimas galėjo turėti ir magišką reikšmę: nugriovei paminklą - ir nebus kur įsikurti iširusios imperijos demonams. Maniau, kad Regionų administracinis teismas prablaivins ne tik pilietinę visuomenę, bet ir pačius valdininkus. Bet kol kas - viskas atvirkščiai.

I. Reikėtų tik dėkoti nešališkam Regionų administraciniam teismui, kad po ilgų ir niekur nevedančių kivirčų, skaldančių visą mūsų valstybę, galų gale buvo priimtas sprendimas „panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimą nukelti sostinės centre esantį Salomėjos Nėries paminklą".

II. Čia buvo surastas tikrai pats protingiausias šio sprendimo pagrindimas: teisėjų kolegija nusprendė, kad „poetė atliko dekoratyvinę, o ne politinę funkciją okupuojant Lietuvą" ir „nėra pakankamai duomenų konstatuoti, kad poetė veikė okupacinės valdžios centrinėse struktūrose".

III. Bet yra ir priešingų duomenų, kuriuos nutyli, arba kurių iš viso nežino pernelyg „švarūs" Lietuvos „patriotai": poetė su savo kūdikėliu 1941 m. liepą buvo ištremta iš Maskvos į Baškiriją (Penzą ir Ufą). Tai buvo ilga kelionė į Rytus, prie Uralo kalnų. Gyvenimas ten buvo labai vargingas, trūko maisto bei drabužių.

Viename eilėraštyje ji taip skundėsi savo vyrui B.Bučui: „Nejau gyvenimas sugriautas?/ Širdy perdėm žaizda ir skausmas./ Ir neša, neša kraujo sriautas.../ Koki krantai kada priglaus mus?" Taip pranešama apie antrą įkalinimą Maskvoje (1944. VIII. 29), kur buvo sabotuojamas laiškų išsiuntimas į Lietuvą ir kuriuo baigėsi visa poetės „tarnyba".

1942 m. ta pati nuotaika sklido iš Ufos eilėraštyje „Maironiui": „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?/ Ar galėjau - tais pačiais keliais?/ Gena, gena pikto dievo rykštė, -/ Atgalion ir atsigręžt neleis." Pakeliui į Ufą ji prarado asmeninius daiktus, o vėliau ten susidūrė su visas jos galias pranokstančiais sunkumais.

Jau 1941 metais, dar būdama Maskvoje, ji aimanavo: „Nė vieno garso iš tėvynės negirdėjau per tris su viršum savaites - per tris baisias košmaro savaites. Karo tremtiniai mudu su Balanduku. <...>Rodos, vienas žingsnis, viena valanda - ir aš vėl būsiu tenai... Argi? - Juk lavonų kalnai ir kraujo upės jau skiria mane nuo Lietuvos. Ir tai tik pradžia..." Net „Poemoje apie Staliną" šilčiausi žodžiai skirti Lietuvai: „O Lietuva! Kieksyk parduota/ Ir išmainyta tu buvai!/ Erškėčių dygiais vainikuota,/ Vergijos dainas dainavai. <...> Ir caro batas mindė knygą,/ Ir žodį gimtąjį užgynė,/ Letargu Lietuva užmigo.../ Naktis juodyn, naktis ilgyn/."

Nepanašu, kad tai kas nors primintų atlyginamą už patarnavimus sovietinei sistemai.

IV. Ką reikia galvoti apie paminklosaugininko p. Vito Karčiausko kompetetenciją, jeigu jis mano, jog paminklo nukėlimui netrukdo šie fundamentalūs dalykai:

1) Kad 1974 metais skulptoriaus Vlado Vildžiūno ir architektų Gedimino Baravyko, Gyčio Ramunio poetės pastatytas paminklas-biustas 1993-siais metais buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Nukelti tokį meistriškai prie vietos priderintą, o Nepriklausomoje Lietuvoje jau oficialiai pripažintą paminklą - nieko kito nereiškia, kaip tik brutalų jo sunaikinimą, kuris kaltininkams turėtų užtraukti kriminalinę atsakomybę.

2) Talentingas skulptorius Vladas Vildžiūnas ir architektai Gediminas Baravykas, Gytis Ramunis sąžiningai kūrė portretinę lyrinės POETĖS Salomėjos Nėries, o ne kokios kitos profesijos žmogaus skulptūrą.

O tai reiškia, kad skulptūra yra tokia aiški, jog joje neįmanoma įžvelgti kokių nors sovietinės sistemos tarnautojos požymių.

3) Be galo keistai atrodo, kad ši aplinkybė nekliudo Karčiauskui įrodinėti, o naiviai publikai patikėti, jog čia yra ne Poetės portretas, kadangi prie jos nesunku priklijuoti „tautos išdavikės" terminą.

4) Užuot padėkojusi nešališkam Regionų administraciniam teismui už nešališką sprendimą ir nesibaigiančių ginčų užbaigimą, LRT vėl atnaujino tas pačias kalbas, tuos pačius argumentus, tą patį tautos susipriešinimą ir davė labai pavojingą pretekstą visų teismų sprendimams ginčyti ir autoritariniams instinktams gaivinti.

5) Pradžią siūlo jau pats Vitas Karčiauskas: „Jau seniai teigiu, kad Salomėjos Nėries paminklo skandalas yra tik dūmų uždanga sovietinių karių palaidojimų išsaugojimui miestų centruose. Ideologiniais tikslais antrinio palaidojimo vietos simbolizuoja, kaip gerbia ir didžiuojasi lietuviai sovietiniais išvaduotojais."

Kur atsiranda toks tikėjimas, jau nebelieka vietos, ką dar pridėt.