Garsiausios „aukso amžiaus“ aferos

Tuo metu buvo sukurta daugybė sukčiavimo schemų, atsidarė daug abejotinų įmonių, vykdžiusių įvairias aferas, daugybė sukčių rieškučiomis sėmė pinigus.

Bet tai nereiškia, kad po lemtingojo 1929 metų kracho, antikrizinių įstatymų priėmimo ir rinkos sutvarkymo viskas baigėsi, juk nesąžiningi žmonės visais laikais ieško būdų greitai praturtėti.

Čarlzas Poncis: finansinių piramidžių pionierius

Žmogus investuoja pinigus į projektą ir laukia pajamų. Praeina tam tikras laikas, ir jis gauna pelno - bet ne dėl sėkmingos bendrovės veiklos, o iš naujų projekto dalyvių lėšų.

Melagingai teigiama, kad pelnas gaunamas iš teisėtos verslo veiklos (nors ji nevykdoma), arba perdedant teisėtos verslo veiklos mastą ir pelningumą.

Ši visiems žinoma schema - piramidė - veikia nuo praėjusio šimtmečio pradžios ir sulaukė nemažai žinomų sekėjų. Pirmasis piramidės statytojas - italas aferistas Čarlzas Poncis (Charles Ponzi), kurio vardu dabar ir vadinama tokio tipo finansinio sukčiavimo schema.

Jis sukūrė pirmąją istorijoje plataus masto finansinę piramidę, kurios dalyvių pelną užtikrina naujų investuotojų įneštos lėšos.

Č.Poncio schema gali palaikyti tvaraus verslo iliuziją tol, kol investuotojai ir toliau investuoja naujas lėšas ir tol, kol dauguma investuotojų nereikalauja visiško grąžinimo arba nepraranda tikėjimo neegzistuojančiu turtu.

Č.Poncis aiškino, kad jo firma uždirba iš tarptautinių pašto kuponų: šį dokumentą buvo galima iškeisti į pašto ženklus, kad laiško gavėjas galėtų nemokamai išsiųsti atsakymą; dėl valiutų kursų skirtumų toks kuponas šalyse kainavo skirtingai.

1920 m. pradžioje Č.Poncis Bostone įregistravo kompaniją „The Securities Exchange Company". Bendrovė žadėjo potencialiems investuotojams fantastinius pelnus iš valiutos keitimo operacijų, susijusių su tarptautinėmis pašto sutartimis.

Indėlininkams buvo žadama per 45 dienas išmokėti 50 proc. didesnę sumą, o po 90 dienų - dvigubai daugiau. Pirmieji investuotojai buvo pažįstami, vėlesni - pažįstamų pažįstami.

Tuo metu bankai mokėjo tik 5 proc. metines palūkanas. Žinia apie lengvą uždarbį greitai pasklido, investicijos sparčiai didėjo.

Per pirmąjį firmos veiklos mėnesį keli tūkstančiai dolerių, gautų iš investuotojų, virto 12-15 tūkstančių. Sėkmingai praturtėję žmonės pasakojo apie pelningą operaciją draugams.

1920 m. gegužę Č.Poncis jau uždirbdavo iki 250 tūkst. dolerių per dieną. Jo firmos biurai atsidarė daugiau kaip 20 miestų.

Kai jo machinacijos buvo atskleistos, Č.Poncis bankrutavo ir buvo nuteistas 5 metus kalėti. Atlikęs bausmę, jis išvyko į Braziliją, kur senatvėje mirė vienišas ir nuskurdęs.

Santa Klausas plėšia banką

3-iajame dešimtmetyje banko apiplėšimas Teksase buvo vienas populiariausių būdų greitai praturtėti. Bet jis taip pat tapo nepaprastai rizikingas, kai už banko plėšiko nužudymą buvo pažadėta 5 000 dolerių premija (mūsų laikais apie 80 tūkst. dolerių).

1927 m. Kalėdų išvakarėse Teksase įvyko vienas garsiausių banko apiplėšimų, kai nusikaltėliams pavyko patekti į banko patalpas ir išeiti iš ten su daugiau kaip 160 tūkst. dolerių grobiu.

Kaip sužinota vėliau, vienas iš plėšikų įėjo į banką apsirengęs Santa Klauso kostiumu. Kadangi už banko plėšiko galvą buvo numatytas nemažas atlygis, banko klientai, turėję ginklus, taip pat buvo ne prieš greitai užsidirbti.

Banke prasidėjo chaotiškas susišaudymas, policijos vertinimu ten buvo paleista iki 200 šūvių. Ir nors keturiems plėšikams pavyko pasislėpti, pinigai liko pas vieną iš jų, kuris buvo sužeistas ir netrukus mirė.

Aferistų karalius Džozefas Veilas: apgavo patį B.Musolinį

3-iojo deš. Amerikoje niekas taip neišgarsėjo greito praturtėjimo schemomis kaip Džozefas Veilas (Joseph Weil), kuris net buvo pramintas „Aferistų karaliumi".

Jis prisigalvodavo visokiausių aferų, mulkino visų visuomenės sluoksnių ir skirtingų pajamų žmones - nuo suklastotų plieno fabriko akcijų pardavimo bankininkui už 100 000 dolerių ir netikro banko įsteigimo (Dž.Veilas pasamdė būrį Čikagos sukčių, kurie vaidino banko tarnautojus) iki „labdaros" rinkimo ir „kalbančių" šunų pardavinėjimo.

Į vieną didžiausių Dž.Veilo aferų buvo įsipainiojęs ne kas kitas kaip Benitas Musolinis (Benito Mussolini), Italijos ministras pirmininkas ir diktatorius. Nuvykęs į Italiją Dž.Veilas apmovė B.Musolinį, pardavęs jam kalnakasybos sklypus Kolorade už du milijonus dolerių.

Dž.Veilas maustė žmones beveik 40 metų, bet niekada nesijautė kaltas, sakė, kad tokie žmonės kaip jis negalėtų egzistuoti be aukų godumo.

Savo praturtėjimo piko metu jis sąskaitoje turėjo per 8 mln. dolerių, bet galų gale buvo nuteistas, likusius gyvenimo metus praleido kalėjime ir ten mirė sulaukęs 100 metų.

L.Korecas ir jo finansinė piramidė

Kitą didžiulę to meto finansinę piramidę inicijavo Leo Korecas (Leo Koretz), nors ir nesulaukęs tokios garbės kaip Č.Poncis, kad ji būtų vadinama jo vardu.

Leo Korecas, iš pradžių tapęs analogiško sukčiavimo auka, pardavinėjo fiktyvias hipotekos paskolas, o vėliau pradėjo uždirbti pinigus, pardavinėdamas neegzistuojančio sindikato Panamoje, žinomo kaip Bajano upės sindikatas, akcijas.

Sindikatas neva kontroliavo milijonus akrų aukščiausios kokybės miško ir ketino pradėti naftos gavybą atokiame Panamos regione. Bet nei miškai, nei nafta, nei pats penkių milijonų akrų žemės sklypas neegzistavo.

Iš viso L.Korecas iš žmonių išviliojo 30 mln. dolerių, šiandien ši suma atitinka daugiau kaip 450 mln. dolerių. Jis apgaudinėjo ne tik nepažįstamuosius, bet ir savo giminaičius ir artimus draugus.

1923 m., kai grupė investuotojų nuvyko į Panamą savo akimis pamatyti Bajano upės sindikatą, afera buvo atskleista. L.Korecas buvo pripažintas kaltu ir po kalėjime praleisto mėnesio baigė gyvenimą savižudybe.

Viktoras Liustigas: pardavė Eifelio bokštą

Viktoro Liustigo (Victor Lustig), vykdžiusio nusikalstamą veiklą visoje Europoje ir Jungtinėse Valstijose, afera yra viena garsiausių istorijoje, kadangi jam ne tik pavyko parduoti Eifelio bokštą, nors jis jam ir nepriklausė, bet ir pabandė tą patį sandorį sudaryti dar kartą.

1925 m. gegužę, perskaitęs Paryžiaus laikraštyje straipsnį, kuriame buvo svarstoma, ar nebūtų pigiau Eifelio bokštą nugriauti negu suremontuoti, V.Liustigas į slaptą susitikimą viešbučio numeryje pasikvietė keletą prekiautojų metalo laužu ir jiems papasakojo, kad Prancūzijos vyriausybė oficialiai nutarė nugriauti Eifelio bokštą ir jį paversti metalo laužu.

V.Liustigas prisistatė esąs valstybės tarnautojas, turintis atrinkti prekiautoją, kuriam atiteks nuosavybės teisė, o kadangi toks sandoris greičiausiai sukels visuomenės pasipiktinimą, niekas negali būti atskleista, kol bus apgalvotos visos detalės.

Prekiautojas Andrė Puasonas (Andre Poisson) užkibo ant V.Liustigo kabliuko ir sumokėjo jam 70 000 dolerių, kas prilygsta milijonui dolerių dabartiniu kursu. Po to V.Liustigas pabėgo į Austriją, A.Puasonui dar nespėjus išsiaiškinti, kas nutiko.

Kadangi A.Puasonas, nenorėjęs būti išjuoktas, taip ir nepranešė policijai apie nusikaltimą, V.Liustigas pasiryžo šią aferą prasukti dar kartą. Po pusmečio jis grįžo į Paryžių ir dar kartą pabandė parduoti Eifelio bokštą.

Tik šįkart afera buvo atskleista, todėl V.Liustigas buvo priverstas bėgti į JAV. Šis „sandoris" - viena įžūliausių nekilnojamojo turto pardavimo aferų. O nelaimėlis A.Puasonas taip ir nebeatgavo savo 70 000 dolerių.

K.Č.Džulijanas: naftos gręžiniai, kurių nebuvo

Kai Kortnis Čonsis Džulijanas (Courtney Chauncey Julian) 1922 m. atvyko į Kaliforniją, ten vyko tikras naftos bumas.

Jis neturėjo nei naftos gręžinio, nei įrangos, nei žemės sklypo, kuriame būtų galima išgauti naftą, bet suprato: reikia tik įtikinti žmones, kad jis visa tai turi.

Jis įsteigė bendrovę „Julian Petroleum Corporation" ir pradėjo skelbtis laikraščiuose, siūlydamas investuoti į jo verslą ir žadėdamas didelį pelną.

Reklama greitai patraukė investuotojų dėmesį. Per kelis mėnesius K.Džulijanas pardavė bendrovės akcijų už 5 mln. dolerių.

Jis įsigijo keletą naftos gręžinių, bet iš investicijų gavo gerokai daugiau milijonų negu pardavinėdamas tikrą naftos produktą.

Po trejų metų visiems tapo aišku, kad K.Džulijanas apgaudinėja žmones, ir laikraščiai nustojo skelbti jo reklamą. 1927 m. K. Džulijanui buvo pateikti kaltinimai, įskaitant suokalbį siekiant melagingu pretekstu gauti pinigų, dokumentų klastojimą ir išeikvojimą.

Bet K.Džulijanui pavyko išvengti bausmės, pabėgus į Šanchajų. Likusį gyvenimą jis praleido Kinijoje, kur mirė neaiškiomis aplinkybėmis.