Moteris ir keturi jos „vyrai“

Motinos dienos proga ji inicijuoja konferenciją „Didelė šeima - didelė meilė", kurioje daugiavaikėms šeimoms rėmėjų dėka dovanojama kelionė laivu, nes, anot jos, kartais didžiausia dovana yra laikas ir pripažinimas.

Sakoma, jog kiekvieno žmogaus gyvenimas vertas knygos ar kino juostos, bet nebūtinai kiekvieną tokią knygą ar filmą žiūrės visi.

Gintarės gyvenimo istorija, kurią ji nuoširdžiai papasakojo praėjusią vasarą, manau, pretenduotų į bestselerį, tačiau nedrįsau jos viešinti, nors pokalbio pabaigoje ji nubraukė mano abejones, tarusi, jog rašyti galima viską. Neparašiau. Man iki šiol atrodo, kad žurnalisto plunksna tam reikalui yra perdėm šiurkšti.

Kai susipažinome, Gintarė buvo laimėjusi Neringos socialinių paslaugų centro direktorės konkursą ir dar nespėjusi kaip reikiant sušilti kojų šiame darbe, bet vylėsi, kad ateidama su šviesa, gebės jos suteikti ir aplinkiniams.

Žiūrėdama į ją galvojau, ar apskritai įmanoma valdiškame darbe užsibūti neišduodant savo principų ir dorybių, ar galima ilgai tverti be veidmainystės, išliekant jautria, atvira, sąžininga asmenybe.

- Ko gero, jūsų pavyzdys būtų geriausias pasiteisinimas šių dienų moteriai, kuri vengia turėti vaikų, bijodama, kad, aplinkybėms susiklosčius, gali tekti juos auginti vienai ir dar negaunant iš buvusio vyro alimentų...

- Taip, aš viena juos auginu. Alimentų negaunu ir net nesu iki galo susitvarkiusi dokumentų. Bet šiandien į tai žiūriu kitaip.

Anksčiau sakydavau - viską padarysiu pati. Dabar suprantu, kad stiprybė nėra viską tempti vienai. Stiprybė yra prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus. Mama turi suvokti, kad vaikas - tai ir jos sprendimas. Tu negali visos atsakomybės perkelti kitam žmogui. Kai tai priimi, nebesijauti auka.

Mama turi prisiimti atsakomybę, nes, kaip sakoma, mes gimstame vieni ir mirštame vieni. Juk labai gera būti mama. Didelė palaima ir garbė moteriai auginti daug vaikų (jeigu galėčiau, dar jų pagimdyčiau), nes kiekvienas vaikas suteikia skirtingų patirčių, skirtingų suvokčių, skirtingų spalvų tavo gyvenimui.

Keturi vaikai - tai keturi įvairūs įvairaus amžiaus asmenys, nepanašūs nei charakteriais, nei polinkiais, mokinantys diplomatiškai laviruoti tarp skirtybių kaip kokioje mažoje bendrijoje.

Ir tada atsiranda visai kita būsena - ne kova, o kūrimas.

- Jūs irgi augote didelėje šeimoje?

- Labai anksti tapau savarankiška. Nuo mažens manimi pasitikėjo - prižiūrėjau brolį, eidavau mokėti mokesčių, organizuodavau dalykus, kurie, dabar pagalvojus, buvo per dideli vaikui.

Nuo mažų dienų man buvo patikėta nurašyt elektros skaitiklių duomenis ir su atsiskaitymo knygele nuėjus į paštą sumokėti už butą. Tai buvo nemaži pinigai, bet tėtis manimi pasitikėjo.

Kai per bendraklasių susitikimą auklėtoja paklausė, ką apie kitus prisimename, jie pasakojo, kaip eidavo su manim į paštą ir mokėdavo už paslaugas.

Ir buvęs Jaunimo centro direktorius, sutikęs mamą, prisimena „Ugnelės", kurioje aš irgi šokau, laikus, kai jie palikdavę kitus vaikus mano globoje, žinodami, kad visi laiku bus apsirengę ir susišukavę, tai yra, pasirengę koncertui...

Kad įsivaizduotumėt, po mokyklos, būdama vos septyniolikos, organizuodavau renginius tokio dydžio įmonėse kaip „Lietuvos geležinkeliai", - su maitinimu, scenarijumi ir t.t. Pačiai dabar keista, kaip žmonės pasitikėjo manimi.

Būdama septyniolikos su būsimu pirmuoju vyru (abu buvome ir modeliai) pradėjom renginių organizavimo verslą. Jis buvo 8 metais vyresnis už mane, išsiskyręs, turėjo dukrą. Su juo susilaukėme sūnaus. Dešimt metų gyvenom kartu.

Tai mane suformavo. Aš anksti supratau, kad galiu veikti. Gal dėl to ir vėliau gyvenime natūraliai prisiimdavau daugiau, negu reikėjo.

- Užtat ir skyrėtės, nejausdama didelės baimės dėl ateities?

- Dvi santuokas turėjau, su antruoju vyru dar oficialiai neišsiskyrėme. Žinoma, buvo baisu, sunku, žinoma, dar iki šiol skauda širdelę dėl berniukų tėvo, bet nebegalėjau taip gyventi.

Atrodo, kad nukirtus ryšį, pasaulyje radosi ir naujų galimybių. Dabar gyvenu Nidoje, tebeturiu langų versliuką, vasarą ketinu atidaryti grožio namus „Madam Amberra", tai reiškia „gintarinė saulė"- tai viskas apie mane.

- O ką apie jus sakytų santykiai šeimoje?

- Aš niekada neieškojau santykių, jie tiesiog ateidavo. Ir dažniausiai ateidavo tokie vyrai, kuriais reikėdavo rūpintis. Vienas - „mamyčiukas", kitas - su priklausomybėmis. Aš buvau ta, kuri gelbėja. Ir ilgus metus man tai atrodė normalu.

Kol vieną dieną supratau - jeigu nieko nekeisiu, mano vaikai matys tai kaip normą. Tada ir atsirado riba. Ne prieš kitą žmogų. Prieš save.

- Buvo baisu išeiti?

- Taip. Bet dar baisiau buvo likti. Buvo momentas, kai buvau visiškai išsekusi - fiziškai ir emociškai. Ir tada priėmiau sprendimą. Ne idealų. Ne suplanuotą. Tiesiog nusprendžiau, kad taip daugiau negaliu. Susikroviau vaikus ir išvažiavau į Nidą. Kartais sprendimas ateina ne iš stiprybės, o iš pojūčio, kad pasiekei tam tikrą ribą. Bet tai vis tiek sprendimas.

- Ir, regis, kaip niekur nieko atsiradote būtent pajūryje?

- Galima sakyti - per stebuklą. Bet šiandien galvoju, gal tai buvo atsakas į mano pačios vidinį sprendimą.

Nesupratau, kaip tai nutiko. Mažajam buvo apie du mėnesius, vyro šalia nebebuvo, jis važinėdavo „darbo" reikalais.

Buvau pervargusi, išsikankinusi ir atrodė, kad egzistuoju šalia savo kūno... Kartą sumigdžiusi vaikus pradėjau balsu verkti: Dieve, ištrauk mane iš šito liūno, nes aš nebeišgyvensiu... O rytą paskambino draugė Izabela, su kuria nebuvom susitikusios bent pusantrų metų, ir sako: aš išnuomojau apartamentus, susikrauni vaikus ir atvažiuoji.

Net neklausiau, nei kur miegosiu, nei kiek skolinga, susikroviau vaikus ir išvažiavau. Reikėjo laiko viską iškentėti, išgedėti, susivokti ir sugrįžti į save.

Izabela sako, jog aš nesu sisteminis žmogus ir niekada nepykstu, tiktai liūdžiu, kai žmonės negražiai elgiasi. Galbūt ji yra teisi - neprisimenu nė vieno žmogaus, ant kurio būčiau supykusi, keikusi jį ar užgauliojusi. Man būdavo tiesiog gaila, kad žmonės taip elgiasi.

- Dirbat valdišką darbą. Ar įmanoma tokiu atveju išlikti nesisteminiu žmogumi?

- Tai yra didžiausias klausimas. Sistema linkusi žmogų paversti funkcija. Bet tu turi rinktis, ar su tuo sutinki. Aš dar esu procese. Jaučiu, kiek energijos kainuoja išlikti savimi. Ir šiandien sau užduodu klausimą, ar tikrai noriu čia būti, ar galiu kurti vertę ir už sistemos ribų.

- Skaičiau apie išpildytą vaikų svajonę pamatyti jūrą....

- Dar nebuvau direktorė, kai į mano akis pakliuvo įrašas internete apie Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos dienos centro vaikus, kurie jau seniai svajojo aplankyti Neringą ir pamatyti jūrą. Geradariams padedant pavyko 12 vaikų svajonę paversti realybe. Buvo miela skaityti visų jų laiškus, parašytus man, grįžus po kelionės namo.

- Ne kartą raginote saviškius būti bendruomene, kuri nebijo kalbėti. Buvote išgirsta?

- Manyčiau, taip, nes tik išgirstas žmogus tampa matomas. (Juokiasi.) Labai daug dėmesio čia susilaukiau, daug apkalbų ir labai daug improvizacijų - reaguojant į gandus mano veikla akylai stebima; tai irgi sunku atlaikyti, nes kai darai viską iš širdies ir tave bando padaryti kitokį, nei tu esi, galvoji, gal iš tiesų geriau atsitraukti ir rengti tuos pačius projektus žmonėms, kuriuos darau būdama centro vadove.

Nemažai atgarsių sulaukė mūsų renginys „Nulaužta tyla", skirtas tarptautinei žmogaus teisių dienai. Jį paskyrėme smurto temai. Po jo sulaukiau daug skambučių: „noriu dirbti jūsų įstaigoje, jei nėra vietos, sutinku savanoriauti, - tai, ką jūs darot, yra nuostabu" .

Ta proga organizavome meno mokyklos piešinių, kuriuose vaikai vaizdavo smurto apraiškas, parodą, surengėme diskusiją apie smurto formas.

Noriu pasakyti, kad atliktas išsiskyrusių porų tyrimas parodė, kad nemažai smurto atvejų šeimose išprovokuoja pačios moterys, jų psichologinis smurtas, - tai irgi klausimas, kodėl. Kodėl mes labiau linkę nagrinėti pasekmes, tai yra, fizinį smurtą, kodėl su tokiu pat uolumu nesigiliname į jo priežastis?

Norėjau, kad šis projektas suponuotų mintį, kad smurtą galima išreikšti kūryba, kad apie jį galima ir reikia diskutuoti, kad, pagaliau, galima patiems imtis veiksmų, kad to nebūtų. Dėl to ryžausi papasakoti savo patirto smurto istoriją ir nurodžiau penkių žingsnių taisyklę, kuria naudojuosi ir pati.

- Kaip, jūsų manymu, toji taisyklė veikia?

- Mes su kolegėmis išskyrėme penkis labai paprastus, bet svarbius dalykus: pirmiausia - kūnas, tada - kūryba, tada - dvasingumas, tada - tarnystė artimam, tada (tai būtų jau penktas žingsnis) - tarnystė visuomenei. Kai žmogus pradeda eiti šiuo keliu, keičiasi jo vidinė būsena. Ir tada keičiasi sprendimai.

- Kuo pasikeitė jūsų gyvenimas iš Vilniaus persikėlus į Nidą?

- Daug pažįstamų irgi klausia, kaip gyvenu, ko čia ieškau, kodėl palikau sostinę. Norit, papasakosiu: iš tikrųjų Vilniuje galima normaliai gyventi auginant du vaikus, nes jeigu jų daugiau, reikia arba didelių pajamų ir aptarnaujančio personalo, arba tau teks vergauti.

Aš, turėdama keturis vaikus, būdavo, keliuosi šeštą, septintą sugrūdu juos į mašiną, miegančius (jie toje mašinoje miega, valgo) nuvežu į mokyklą ir į darželį, grįžtu namo, pasidarau kavos, prisėdu prie kompiuterio, - žiūriu, jau reikia iš mokyklos sūnų vežti į būrelį, - praktiškai visą dieną gyveni mašinoje su vaikais, grįžti, o aštuntą devintą jau laikas miegot.

Ko gero, tokiu atveju pigiau būtų viešbuty gyvent, nes būtų ir sutvarkyti namai, ir pusryčių nereikėtų gaminti. Nidoje gyvendama sutaupau kuro, nes viskas vietoje, vaikai pėstute eina į mokyklą ir į būrelius, o aš vidudienį galiu eiti ne pietauti, o pavyzdžiui, paieškoti grybų...

Kai grįžtu į Vilnių arba išvažiuoju į užsienio šalį, išsyk pajuntu didžiulį skirtumą. Didelio miesto sindromas - nuasmenėjimas. Ten atrodo visi juda kaip užsukti jiems skirta trajektorija, kaip robotai, atliekantys savo funkcijas, tartum nebegyvi.

Na, esu Vilniuje gimusi užaugusi, čia apstu draugų, bet jie visi gyvena savo reikalais, ir tampi niekam neįdomi. Labai skaudžiai Nidoje lankęsis kunigas Ričardas Doveika pasakė, kad kartą per ketvirtį jam tenka palydėt Anapilin žmones, kurie miršta vieniši ir nėra kas juos palaidoja, nors jie turi ir giminaičių, ir kaimynų.

Mane sukrėtė mintis, kad mes esame taip nužmogėję... Galvoju, kad mažose bendruomenėse tokių atvejų nepasitaiko.

- Bet paprastai mažoje bendruomenėje, kur žmonės vieni kitus pažįsta, netrūksta apkalbų, intrigų, pavydo ir kitų ne itin šviesių dalykų...

- Taip, jie vieni kitus stebi, mato, šnekasi tarpusavyje, daro išvadas, ir tai yra gyvybė. Gera ar bloga, bet gyvastis.

- Gal pagaliau toji gyvastis kartais paskatina jus ne tik liūdėti, bet ir supykti?

- (Juokiasi.) Ne. Bet išmokau nustatyti ribas. Kai susidūriau su tikrinimais, gandais, buvo sunku. Bet tada supratau - aš negaliu kontroliuoti, ką kalba kiti. Galiu kontroliuoti tik tai, kiek leidžiu išorės veiksniams veikti mane. Ribos nėra pyktis. Tai yra branda.

- Kaip manote, kokią nuomonę apie jus susidarys skaitytojas, perskaitęs šitą interviu?

- Jis matys moterį, kuri galėjo likti gelbėtoja, bet pasirinko atsakomybę. Kuri galėjo viską tempti viena, bet pradėjo mokytis priimti. Kuri galėjo prisitaikyti, bet vis dar renkasi likti savimi. Ir galbūt svarbiausia - ji primins, kad nusistatyti ribas nėra silpnumas. Tai tik pradžia.