Šalis, kurioje beveik nėra turistų

Išskirtinė šios šalies ypatybė - kad jos teritorijoje susikerta pusiaujas ir nulinis meridianas, taigi ji yra vienintelė šalis pasaulyje iškart keturiuose pusrutuliuose - Šiaurės, Pietų, Vakarų ir Rytų.

Pirmoji pasitinka saulėtekį

Oficialus salų valstybės pavadinimas - Kiribačio respublika. Ji yra Ramiojo vandenyno vidurinėje dalyje, įeina į Mikronezijos salyną, ją sudaro 32 atolai ir 1 sala, dalijami į tris salų grupes: Gilberto, Fenikso ir Linijines.

Tarp 32 koralinės kilmės salų - didžiausias koralų atolas pasaulyje, 388 kv.km ploto Kiritimatis arba Kalėdų sala.

Būtent čia yra ta Žemės vieta, kur pirmiausia ateina Naujieji metai bei prasideda kiekviena nauja diena. Salą XVIII a. atrado garsusis Džeimsas Kukas ir manoma, kad būtent jis ją taip pavadino.

Keisčiausia Kiribačio ypatybė yra ta, kad jos laiko juosta UTC (pasaulinį koordinuotąjį laiką) lenkia net 14 valandų - tai ilgiausia pasaulyje laiko juosta.

Mat šalies salos yra išsibarsčiusios vandenyne daugiau kaip 3,5 mln. kvadratinių kilometrų plote ir iki 1995 m. buvo iš abiejų datos pasikeitimo linijos pusių, o laiko skirtumas tarp rytinės ir vakarinės salų grupių buvo 24 valandos.

Tai buvo labai nepatogu, taip pat ekonomiškai. Kad ištaisytų padėtį, tuometinis Kiribačio prezidentas paskelbė, kad nuo 1995 m. sausio 1-ios datos pasikeitimo linija pasistūmės į rytus, apjuosdama šalį.

Taip Kiribatis tapo pirmąja šalimi, sutikusia tekančią saulę trečiojo tūkstantmečio pradžioje ir nuo tada pirmasis Naujuosius metus pasitinka būtent Kiribatis.

Nors valstybės turi teisę keisti savo laiko juostas, daug šalių tokių pakeitimų nepripažįsta.

Apie ankstyvąją Mikronezijos salų istoriją ir pirmuosius gyventojus žinoma labai mažai. Dabartiniai vietos gyventojai, save vadinantys „tungaru", tikriausiai yra kilę iš pirmųjų mikroneziečių, atvykusių į Pietinę Ramiojo vandenyno dalį 200-500 mūsų eros metais.

Tačiau kai kurie duomenys rodo, kad migracija iš Pietryčių Azijos vyko anksčiau - maždaug prieš tris tūkstančius metų.

Šiose salose vystėsi senovinė kultūra, kurią europiečiai pavadino Mikronezijos kultūra. Joje buvo ir Polinezijos ir Melanezijos kultūrų elementų, kurie atsirado salas puldinėjant kaimyninėms šalims kaip Samoa, Tonga ir Fidžis bei dėl mišrių santuokų įtakos.

Reguliarius kontaktus su europiečiais ir amerikiečiais tungaru pradėjo palaikyti atradus naujus maršrutus per Ramųjį vandenyną, kuriais plaukiojo prekybiniai laivai.

Pirmieji atvykėliai britai salose pasirodė tik 1837 m., ir salos tapo D.Britanijos kolonija, o vietos gyventojai atsidūrė vergovėje. Jie dirbo plantacijose, daugelio salų gyventojai dažnai būdavo prievarta išvežami iš salų.

Antrojo pasaulinio karo metais salas okupavo Japonija. 1943 m. 1943 m. Taravos saloje, kurioje dabar yra valstybės sostinė, įvyko didžiulis mūšis su amerikiečiais jūrų pėstininkais, išsilaipinusiais saloje, kad išstumtų iš jos japonus. Vos per 4 dienas žuvo daugiau kaip 6000 žmonių.

1979 m. Gilberto salos gavo nepriklausomybę ir tapo Kiribačio respublika.

Šiuo metu tik 21 iš 33 salų, įeinančių į Kiribačio sudėtį, yra gyvenamos, bet didžioji šalies gyventojų dalis gyvena Taravos saloje, kurioje yra tokio paties pavadinimo šalies sostinė.

Čia iš 134,5 tūkst. šalies gyventojų gyvena per 50 tūkst. Gyventojų tankumas Taravoje yra panašus kaip Tokijuje arba Honkonge, ir tai yra rimta problema.

Didžiausią pavojų kelia vandenynas: saloje nėra nė lopinėlio sausumos, kuris virš jūros lygio būtų iškilęs daugiau negu 2 metrus, todėl Kiribatis - viena iš šalių, kuri dėl klimato kaitos ir jūros lygio kilimo laikui bėgant gali dingti po vandeniu.

Kiribačio kultūra didžia dalimi išliko dėl izoliacijos, susijusios su jo atokia padėtimi Ramiajame vandenyne. Ji yra sudėtinga ir įvairi, kiekvienoje saloje - savos tradicijos. Dauguma žmonių ištikimai laikose senovinių tradicijų ir papročių.

Anglų kalba šalyje yra plačiai paplitusi, ja mokoma daugumoje Kiribačio mokyklų, taip pat ja vyksta įvairūs oficialūs renginiai ir ceremonijos, bet vietos gyventojai kalba ir kiribačių kalba.

Švietimas Kiribatyje yra nemokamas ir privalomas visiems vaikams, kiekvienoje gyvenamoje saloje yra mokykla, bet nepaisant to, daug vaikų pamokų nelanko.

Sveikatos apsauga Kiribatyje gana primityvi. Šalyje veikia tik valstybinės medicinos įstaigos, bet daugelis vietos gyventojų mieliau kreipiasi į tradicinius liaudies medicinos atstovus.

Kiribatis - skurdi šalis. Pagrindinė veikla - žvejyba, žemės ūkio kultūrų auginimas ir surinkimas, smulkūs verslai. Pagrindiniai maisto produktai Kiribatyje - jūros gėrybės, kiauliena, vištiena, kokosai, moliūgai, papajos, bananai, pandanai.

Kiribačio salose vyrauja karštas ir drėgnas klimatas, vidutinė temperatūra yra apie 28 laipsnius pagal Celsijų. Čia yra tik du metų sezonai - sausasis ir drėgnasis, sausiausi mėnesiai - gegužė ir birželis, lietaus sezonas trunka nuo nuo spalio iki balandžio.

Vietos augmenijos pagrindas - kokoso palmės, o gyvūnija salose yra labai skurdi - vieninteliai sausumos gyventojai yra Polinezijos žiurkės ir kelių rūšių driežai.

Užtat vandenyse aplink šias salas veisiasi 520 rūšių žuvys. Tai yra viena turtingiausių ir įvairiausių ekosistemų Žemėje, kurioje gyvena šimtų rūšių jūros augalai ir per 120 rūšių koralai.

Kiribačio vyriausybės iniciatyva ir remiant Tarptautinei gamtos apsaugos organizacijai čia yra įkurtas didžiausias pasaulyje jūros draustinis.

Kiribačio salose nėra nė vienos upės ir vos du gėlavandeniai ežerai, todėl aprūpinimo vandeniu problema čia yra labai opi.

Praktiškai visiems šalies gyventojams geriamojo vandens trūksta, buitiniais tikslais žmonės naudoja lietaus vandenį, kuris surenkamas į rezervuarus liūčių sezono metu.

Miestuose vanduo yra tiekiamas nustatytomis dienomis, bet jį gerti nėra nepavojinga, jis gali būti užkrėstas įvairiomis bakterijomis, todėl šioje šalyje yra didelis vaikų mirtingumas.

Dabar šalyje įgyvendinamas Pietų Taravos aprūpinimo kokybišku geriamuoju vandeniu projektas, bet jis bus baigtas tik iki 2027 metų, ir tai tik vos vienoje saloje iš 33.