Jie galvoja, kad valdo valstybę

Žurnalistas, tinklaraštininkas Artūras Račas teigė neabejojantis, kad visokie pamesti tušinukai bei kaišiojami pirštai labai pakenkė viso žurnalistų cecho reputacijai.

„Jeigu jie galvoja, - sakė A.Račas, - kad įžeidinėja Seimą, tai, mano supratimu, įžeidinėja pirmiausiai save ir visą žurnalistų profesiją. O dėl E.Samoškaitės, tai mano žiniomis, tai ne pirmas atvejis, kai ji taip renka informaciją.

Neturiu įrodymų, bet manau, kad tas tušinukas (paliktas per uždarą Socialdemokratų partijos Tarybos posėdį, kuriame dalyvavo Seimo pirmininkas ir premjerė) tikrai buvo Samoškaitės.

Ir vėlgi, kaip čia pasakyti mandagiau, toks elgesys teršia žurnalisto profesiją ir žmonės tai mato. Nežinau, ar ta gauta informacija yra verta tos žalos, kurią sukelia tokie informacijos rinkimo būdai."

- Žurnalistai ima balansuoti tarp teisėto informacijos rinkimo ir šnipinėjimo? Juk net operatyvininkai, norintys slapta įrašinėti, turi gauti prokuroro sutikimą ir teismo leidimą.

- Tiesiog matome, kad kai kurie žurnalistai iš LRT pasijuto kažkokie ypatingi, nebaudžiami. Prisipažinkime, kad mes patys leidome šitai „gaujai" užlipti truputį ant galvos LRT Tarybai, o ir Seimas leido truputį užlipti... Tai dabar jie iš LRT galvoja, kad jie valdo valstybę. Todėl taip ir elgiasi.

- Neseniai LRT „Forume" buvo kalbama apie žmones, jau spėjusius atsiimti savo pinigus iš II pakopos pensijų fondų. Keturi laidos dalyviai atvirai šaipėsi iš žmonių, kurie iš kaupimo pasitraukė. Žmonių apsisprendimą palaikė tik vienas laidos dalyvis. Keturi prieš vieną? Priskaičiavus laidos vedėją, net penki prieš vieną. Net nesivarginama sukurti nešališkumo, objektyvumo iliuzijos.

- Tai čia sena LRT taktika. Tokia taktika jau buvo Audriaus Siaurusevičiaus LRT laidoje „Spaudos klubas". Esu pats dalyvavęs daugybėje laidų, kuriose buvau vienas prieš keturis ar penkis.

Tai yra tam tikros nuomonės formavimo būdas, kai 4-5 pašnekovai pučia į vieną dūdą ir žmonėms peršama mintis, kad taip galvoja visuomenės dauguma. Tai yra klasikinis propagandos būdas, klasikinis nuomonės formavimo būdas.

- Bet tai labai panašu į nacių švietimo ir propagandos ministro Jozefo Gebelso (Joseph Goebbels) taktiką. Kai Vokietija 1943 m žiemą pralaimėjo Stalingrado mūšį, J.Gebelsas taip karštai Berlyno sporto rūmuose rėkė, jog Vokietija laimi, kad net prarado 3 kg svorio, o klausytojai juo aklai patikėjo. O ko taip bijo LRT „grietinėlė"? Svorį prarasti ar pinigus?

- Na, žiūrėkite, LRT yra saugi darbo vieta. Sakyčiau, labai saugi. Žmonės, kiek aš matau, nepersidirba, algos yra geros. Jei draugauji su generaline direktore, dirbi ne tik už algą, bet gali prodiusuoti savo laidas ir gauti iš LRT net du trečdalius savo pajamų. Todėl aš manau, kad kai kuriems gaila prarasti tokias vietas.

- Kartais matau, kaip LRT vedėjai atvirai žiūrovus laiko mulkiais, nors patys yra tų „mulkių" mokesčių mokėtojų išlaikomi, pripuolę prie puodo. Tačiau tuo pat metu nepamiršta pasigirti esantys Lietuvos patriotai. Kaip suderinti nepagarbą lietuviams, jų kalbai ir tuo pat metu deklaruoti ypatingą pasišventimą Lietuvos valstybei? Ar tai nėra tartiufiška?

- Yra toks posakis, kad didžiausi niekšai prisidenginėja patriotizmu. Tai čia yra panašus dalykas. Kuo tu daugiau šauki apie laisvą žodį, kuo tu daugiau šauki apie Tėvynės gynybą, tuo atrodysi doresnis.

Vėlgi naudojamos tos pačios propagandinės klišės, kurios labai gerai veikia. Čia apie tai būtų galima mokslinį darbą parašyti. Tai klasikinis propagandinės manipuliacijos pavyzdys, kad esą LRT yra puolama už laisvą žodį.

- Bet kodėl LRT taip palaiko Briuselis? Negi nemato, kas čia iš tikrųjų darosi?

- Gal to palaikymo ir nėra labai didelio? Jie (LRT) skundžiasi, o biurokratija Briuselyje veikia taip, kad visi skundai yra nagrinėjami. O paskui tie nagrinėjimai Lietuvoje pateikiami kaip galutiniai Briuselio sprendimai, nors taip nėra.

Aš pats esu porą kartų rašęs, kad kai palygini kai kuriuos Briuselio tekstus su tuo, kas apie juos skelbiama Lietuvoje, matai, kad Lietuvoje meluojama. Nuomonių iš tiesų yra įvairių, bet kai tu turi LRT eterį, kuriuo naudojiesi savo reikmėms, tai tu jį ir naudoji savo reikmėms, kad galėtum pasakoti pasakas ir manipuliuoti žmonių protais.

- O kaip vertintumėte politologės Rimos Urbonaitės interviu „Laisvės TV" laidoje balandžio 20-ąją su premjere Inga Ruginiene? Oponentai tikina, jog premjerė nesugebėjo atsakyti į R.Urbonaitės klausimus ir buvo sumalta į miltus. Nesiryžčiau tai paneigti, bet kiek čia buvo profesionalumo, o kiek atviro susidorojimo ar tiesiog tardymo?

- Čia tiesiog vėlgi pasiunti žmogų, kuris neturi nieko bendro su žurnalistika ir kuris yra labai angažuotas. Ir vėlgi - tie, kas supranta, kas yra žurnalistika, visi sutinka, kad tai nebuvo interviu. Tai buvo apsikeitimas nuomonėmis.

Berods žurnalistas Rytis Bukauskas iš Kauno išanalizavo tą „interviu" su dirbtiniu intelektu ir paaiškėjo, kad abi pašnekovės kalbėjo beveik po lygiai. R.Urbonaitė - 49 proc.., o I.Ruginienė - 51 proc.

Tai buvo galima tiesiog įrašyti R.Urbonaitės tekstą ir paleisti per „Laisvės TV". Ten buvo tik R.Urbonaitės nuomonės dėstymas premjerės fone. Premjerė turbūt be reikalo sutiko dalyvauti laidoje ir be reikalo kentė tą visą apklausą.

Turėjome prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri atsakydavo į iš anksto suderintus klausimus, o jei kas ne taip - palikdavo studiją laidai dar nepasibaigus.

- Taip, D.Grybauskaitė 2015-aisiais Latvijoje nutraukė pokalbį ir pasišalino iš TV studijos, kai laidos vedėjas jos paklausė iš anksto nesuderinto klausimo, kiek prezidentė galėtų išvardinti garsių Lietuvos krepšininkų. Premjerė buvo kantresnė, bet kažin, ar dabar bus lengva ją pasikviesti į kokią nors laidą.

- Tas pats liečia ir R.Miliūtės vidurinį pirštą. Jeigu tu rodai pirštą Seimui, o paskui nori, kad Seimas su tavimi kalbėtųsi ir derėtųsi dėl žiniasklaidą dominančių įstatymų, tai arba esi visiškai kvaila, arba dar kažko trūksta kaip žurnalistui.

Nes jei kažkas dabar prieš nosį mojuoja pirštu ar palieka tušinuką po stalu, tai aš pašnekovų vietoje su tokiais nesiaiškinčiau ir nesileisčiau į kalbas. Nes jeigu tu bandai šnipinėti žmones, su kuriais teks toliau kalbėtis, derėtis, tai natūralu, kad į tave žiūri kreivai.

Kaip į žmogų su kažkokiu antspaudu negeru. Nėra ko ten labai jo bijoti, bet pradės tiesiog vengti, nes žmonės vengia užribio žmonių. O dabar kai kurie žurnalistai tampa panašūs į užribio žmones.

- Visuomenė yra pastabi. Matė, kaip po Seimą bastėsi ir politikus įžeidinėjo Olegas Šurajevas. Stebi, kaip talentingas publicistas, eruditas, Kovo 11-osios akto signataras laipsniškai tampa tokiu tulžingu, kad be pagiežos jau neparašo nė vieno straipsnio. Tad pirštas, tardymai laidose, pagieža tik pratęsia Šurajevo, o ir Gebelso stilių. Kaip nuo to pasveikti? Kad kultūrininkai visuomenės akyse nesutaptų su „chalturščikais", o žurnalistai - su „žurnaliūgomis"? Prancūzai, nenorėdami su kokiu nors asmeniu bendrauti, turi tokį visai mandagų paaiškinimą „Jis iš prastos šeimos...

- Aš irgi linkęs viską dažniausiai sieti su auklėjimu. Bet gal yra ir kitokios priežastys? Gal mes kažko nesuprantame? Gal tai yra jaunosios kartos bendravimo būdas toks. Gal mes jau nebepasivejame realaus gyvenimo?

Bet šiaip tai yra didžiulis žiniasklaidos nuosmukis ir tai rodo pasitikėjimo žiniasklaida mažėjimas. Tos manipuliacijos, propaganda ir privedė prie to, kad žmonės vis mažiau pasitiki žiniasklaida. Ir dėl to kenčia ne tik tie, kurie rodo pirštą. Kenčia visas cechas, visi žurnalistai.