1 nuotr.Ar dar atsimenate, kaip gyvenome, kai nebuvo karo? Kai kėlėm akis į dangų be minčių, jog ten gali zvimbti dronas. Kai pastatų durys nebuvo nukabinėtos lipdukais „priedanga", žinios neprasidėdavo nuo padėties Ukrainoje aptarimo, nereikėjo „mestis" ginklams, o Vilniuje plevėsavo tik Lietuvos Trispalvė...
Iš tiesų sunku prisiminti. Nes prieš karą buvo pandemija. Suvaržymai, nurodymai, „pasai", skirstymai į „lygius ir lygesnius", atstumai, kaukės, skiepai ir visi kiti to pasaulinio beprotnamio atributai.
Juk dar nepamiršote, kaip karas Ukrainoje akimirksniu „sunaikino" koronavirusą Lietuvoje?
Šiaip tai - Lietuvoje faktiškai karo ir nėra, bet mūsų galvose ta baimė jau giliai įleidusi šaknis.
To tai niekas negali paneigti. Ir tik pamėginkime pasakyti kitaip - karo fanatikų yra ant kiekvieno kampo, jie greit paleis visą „apkabą" argumentų, kodėl jūsų mąstymas naivus, klaidingas ir net pavojingas valstybei.
Ką tik grįžau iš trumpų atostogų Graikijos Korfu saloje. Ten karo atributų nėra. Nei žinių apie dronus, nei priedangų, jokių raginimų siųsti pinigus kovoti, net vėliavų ar palaikymo šūksnių nėra.
Bet... štai padavėjas Nikolajus nedrįsta kalbėti rusiškai.
Nors šią kalbą moka geriausiai, nežino, kaip sureaguos svečiai iš Baltijos šalių.
Sako: „bijau, šiais laikais niekada nežinai, kokios reakcijos sulaukti."
Vėliau visgi atsikvėpia, jog dažniausiai žmonės supranta, jog tai tik kalba, neatskleidžianti nei tavo politinių pažiūrių, nei kokių nors įsitikinimų.
O kitiems tenka „pasiaiškinti", kad moki rusų kalbą ne todėl, jog esi kremlinis putinistas, bet dėl to, kad gimei Moldovoje tada, kai ji dar priklausė Sovietų sąjungai.
Nikolajus, su mama gyvenantis Korfu jau beveik dešimtmetį, numoja ranka: „galiu kalbėti su jumis graikiškai, angliškai, vokiškai, rinkitės, kuri kalba neprasikaltusi."
Taigi Graikijoje karo irgi nėra. Kaip ir Lietuvoje.
Bet jis vyksta mūsų galvose.
