Tęsti šią diskusiją paskatino š. m. birželio 8 d. mano straipsnio „Lietuvos valdžia bijo Lietuvos nepriklausomybės" komentatoriaus „Cirkininkas Tas Pats" dalykiškas apibendrinimas.
„Lietuvoje gili sisteminė krizė: valstybę užvaldė biurokratija, neturinti jokios savarankiškos vystymosi koncepcijos, bijanti atviros tiesos ir siekianti ištrinti istorinę tautos atmintį tam, kad be atsakomybės išsaugotų savo galią ir valdžią."
Š. m. birželio 13 diena. Lietuvos kariuomenė praneša: „Tikėtinas oro pavojus. Nusimatykite saugią vietą", po 23 min.: „Oro pavojaus nėra, galite palikti priedangas ar saugias vietas".
„Karo" ministras lepteli: „Tai buvo meteorologinis balionas".
Buvęs Šalčininkų policijos kriminalistas pasakoja apie iš seifo pavogtas kontrabandos bylas.
Rajono komisariatui vadovauja vilniečiai.
Ir dar pernykštis cirkas su Baltarusijos sienos uždarymu.
Taigi, milijardai išleisti, bet „jie" ginklų neturi, oro erdvės nemato, kontrabandos „nemato"...
Taigi, ką jie mums gali pasakyti, kaip gali atsiskaityti už „išleistus" milijardus?
Belieka tik eiti į Laisvės ribojimo televizijos (LRT) eterį tarpusavyje kalbėtis.
Be oponentų, tik su pritariančiais.
Ir dar pakeisti valdančiąją koaliciją, kad, ko gero, vienintelis realiai dirbantis, o ne po televizijas lakstantis Seimo narys Artūras Skardžius nebevadovautų Seimo Audito komitetui, nebeknistų mums proto audito išvadomis apie valstybės išlaidas, energetiką, karo išlaidas, LRT išlaidas...
Štai tokie Lietuvos Seimas, koalicijos pakeitimo „stūmėjas", užimantis Lietuvos Prezidento pareigas, tokio Seimo skiriamos Vyriausybės, ministrai.
Parenkami pagal „vadybinius" sugebėjimus, leidžiančius „vadovauti" bet kuriai valstybės veiklai.
Tad apie kokias valstybės koncepcijas galima kalbėtis su šiais veikėjais?
Juk jie dar ir bailiai, kurie suvokia, kad praradę informacijos monopolį, jie taps niekuo.
Todėl jiems istorinė atmintis tėra išorinė, bet ne vidinė.
Tik vidumi žmogus gali priimti sąžiningus sprendimus.
Toks žmogus ir suklydęs nebijos pasitaisyti.
Bet ne mūsų bravūriški „vadybininkai" valdžioje.
Anot Marijos Alseikaitės-Gimbutienės, Atgimimas - tai mūsų kultūrinis ir etnologinis raktinis žodis Tautos išlikimui, mūsų gyvasties cikliškumui nusakyti.
Kokią gyvastį mums, dar likusiems Lietuvoje, siūlo tie „valdantieji" vadybininkai?
Jokios.
Todėl pradžiai reikėtų bent pristabdyti nepaliaujamai mums sėjamą paniką, rasti tų „vadybininkų" sveiko proto bent likučius.
Padorumo pradžiamokslį jiems reikėtų pradėti ne nuo V.V.Landsbergio kūrybos, o nuo esmingesnių klausimų.
Pradžiai - nuo prieš pustrečio tūkstančio metų gyvenusio kinų išminčiaus Konfucijaus atsakymo į klausimą, nuo ko jis pradėtų valstybės valdymą?
Nuo vardų ištaisymo.
Ir šiais laikais, visų pirma, viską reikia vadinti savais vardais.
Todėl tautos išlikimo klausimus nereikėtų pakeisti „informaciniais karais" ir „priešų" šiuose „karuose" paieška.
Po to jiems būtina paaiškinti sąvoką „limitrofas".
Tai teritorija ar šalis, esanti prie valstybės sienos.
Istoriškai pasienio sritys turėdavo išlaikyti ten dislokuotas kariuomenes.
Tai - ir šiandieninė Lietuva.
Nes geopolitikoje ir istorijoje taip vadinamos valstybės, esančios imperijos pasienyje.
Tokiomis buvo ir nepriklausomybę nuo Rusijos 1918-1920 m. atgavusios šalys, sudariusios buferinę zoną tarp Rusijos ir Vakarų Europos.
Tokiomis sąlygomis mes gyvename ir šiandien.
Šiems „vadybininkams" reikėtų parodyti ir archyvų medžiaga pagrįstą BBC televizijos serialą apie Pirmojo pasaulinio karo pradžią „37 dienos" - istorinę dramą apie įvykius nuo erchercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymo 1914 m. birželio 28 d. iki Jungtinės Karalystės karo paskelbimo Vokietijai 1914 m. rugpjūčio 4 d.
Ir apie britų diplomatų pastangas į karą įtraukti karui nepasiruošusią Rusiją.
Tuomet jiems reikėtų prisiminti, kad Rusijai galų gale rimtai pasiruošus karinei kampanijai, 1917 metais Rusijoje įvyko Vasario revoliucija, o balandžio mėnesį Vokietijos Vyriausybės finansiškai paremtas iš Šveicarijos į Rusiją per Švediją „užplombuotu traukiniu" grįžęs Vladimiras Uljanovas (Leninas) paskelbė „Balandžio tezes", raginusias nutraukti karą ir pradėti socialistinę revoliuciją - 1917 metų Spalio perversmą.
Traukiniui buvo suteiktas eksteritorialumo statusas, kad keleiviai nebūtų tikrinami kariaujančių šalių pasienyje.
Ar mokomi tokios istorijos mūsų moksleiviai?
Reikėtų pasimokyti ir iš 1918 - 1920 metais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Vilniaus krašto praradimo.
Ir perskaityti tebegaliojančią 1920 metų Rusijos ir Lietuvos Taikos sutartį su jos papildymais, kuriais Lietuva atgavo Vilniaus kraštą.
Ir pasimokyti iš dzūkų gyvenimo „prie lenkų".
Ir žinoti, kad slaptai atsikovoto Klaipėdos krašto teisinį statusą Lietuvai garantavo Antantės valstybės Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija, pasirašiusios 1924 m. Klaipėdos krašto konvenciją, ir JAV, globojant Tautų Sąjungai.
Ir paklausti savęs, kodėl šie garantuotojai nieko nedarė po 1939 metų Vokietijos ultimatumo Lietuvai?
Kodėl 1938 metais Tautų Sąjunga prispaudė Lietuvą atnaujinti diplomatinius santykius su okupante Lenkija ir net lenkų okupuotoje Lietuvos sostinėje Vilniuje atidaryti Lietuvos konsulatą, kuris dieną naktį išdavinėjo Lietuvos vizas Lenkijos piliečiams, kai 1939 metais Lenkiją užpuolė Vokietija?
Apie 1939 -1940 metų įvykius Lietuvoje daug viešai kalbama, tačiau ar pasakoma esmė?
Todėl į „informacinius" klausimus, kam priklauso Krymas, kodėl Ukrainos negynė Budapešto memorandumo šalys-signatarės, reikia atsakyti žydiškai - klausimais.
Pvz., kodėl Ukraina be šūvio atidavė Rusijai Krymą, koks buvo JAV Prezidento Barako Obamos ir Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės vaidmuo šiame spektaklyje?
Kodėl 2014 metais JAV ir Vakarų Europa įvykdė perversmą Ukrainoje?
Kodėl 2022 metais Vokietija ir Prancūzija patvirtino, kad Minsko susitarimus dėl Ukrainos pasirašė, bet nesiruošė jų vykdyti?
Kodėl mus valdantys „vadybininkai" nedenonsuoja Vokietijos - Lietuvos 1939 m. sutarties dėl Klaipėdos krašto?
Kodėl Vokietijos kariuomenė vėl Lietuvoje, ir vėl pažeidžiant mūsų Konstituciją?
Užsienio reikalų „vadybininkas" ir saugumietis nuo studento laikų pasiruošęs su žeme sulyginti Kaliningrado sritį, bet Vakarų partnerių neklausia, kodėl mūsų nėra Potsdamo susitarimuose?
Ar girdėjo tie „vadybininkai" ne tik apie Šaltąjį karą, bet ir apie 1945 m. gegužę Didžiosios Britanijos Ministro Pirmininko Vinstono Čerčilio įsakymą parengti slaptą puolimo prieš Tarybų Sąjungą planą „Operacija Neįsivaizduojama" (Operation Unthinkable).
Puolimas buvo numatytas 1945 m. liepos 1 d., remiantis JAV ir Didžiosios Britanijos oro pranašumu bei taktinėmis pajėgomis. Operacijoje planuota panaudoti ir lenkų pajėgas, ir Vokietijos kariuomenės 12 neišformuotų divizijų Danijoje ir Švedijoje.
Tačiau sąjungininkų štabo analizė patvirtino, kad greita pergalė prieš tris kartus už Vakarų sąjungininkų pajėgas didesnę Raudonąją armiją neįmanoma.
Puolimas būtų peraugęs į ilgą ir alinamą karą.
Ar neprimena šiandieninė padėtis naujo „Neįsivaizduojamo plano" Baltijos šalims?
Ar pažeidžiant Konstituciją, prisikviesime čia branduolinį ginklą, kad juo grasinti daugiausia branduolinio ginklo galvučių turinčiai Rusijai?
Kur šių „vadybininkų" sveiko proto ir atsakomybės dėl mūsų likučiai?
Todėl bijantiems istorinės tiesos ir bijantiems ieškoti pasisavintų Atgimimo istorijos dokumentų „vadybininkams", bijantiems net pažiūrėti į akis kitokią nuomonę turintiems priminsiu, kad Sąjūdžio pasirinktas ir pasiteisinęs kelias į Nepriklausomybę buvo Taikos ir tiesos sakymo kelias.
Įsiklausykime ir į 1989 m. rugpjūčio 30 d. (savaitė po Baltijos kelio) „Atgimimo bangoje" vis dar iš mūsų istorinės atminties mankurtų neišstumto Justino Marcinkevičiaus mintis: „Kiekvienas pilietis turi susidaryti ir pasakyti savo nuomonę. Tauta, pasiryžusi būti laisva, užsikrauna naštą už kiekvieno žmogaus būtį ir buitį. Vienybė - mūsų išlikimo sąlyga."
Vydūnas matė Lietuvą kaip dvasinį tiltą ir sintezę tarp Rytų ir Vakarų. Jis tikėjo, kad tautos likimas nėra nulemtas vien geopolitinių audrų, bet priklauso nuo pačių lietuvių sugebėjimo atsispirti kraštutinumams ir išlaikyti moralinį pranašumą.
Tačiau ne tik mūsuose, bet ir pasaulio informacinėje erdvėje viešpatauja siekiantys įdiegti „teisingą" matymą.
Šiai kovai vadovauti Seime pasišovusi Daiva Ulbinaitė kitaip mąstantiems jau grasina baudžiamąja atsakomybe iki 5 metų įkalinimo už kitokią nuomonę, jos vadinamą „dezinformacija".
Tik Audriui Nakui ji vis nesugeba pateikti jokio pavyzdžio, su kuriuo ji „kovoja".
Gal dėl to, kad 2014 metais, būdama vyriausiąja Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja, savo krūtine ją uždengė, prisiimdama kaltę dėl valstybės paslapties atskleidimo?
Taip, teismas ją išteisino.
Mūsų valstybei vadovavo Rusijos valstybės paslaptis, kurią viešai ruošėsi „užpulti" pati Rusija...
Todėl tokie „kovotojai" ir kovoja prieš tuos, kurie nori pajudinti nepajudinamą LRT tvirtovę, kuriai ginti reikia ne išminties mokytojų, o „smegenų plovimo" specialistų.
Ir pramogų bei žaidimų, kad paveikti jų plačiųjų masių pasąmonę.
Nes gi ne patys šie apmokami propagandistai sugalvoja mums perteikti pasaulinių oligarchijos grupuočių informacinius „trendus".
Ačiū Dievui, šios grupuotės bent tarpusavyje nebesutaria ir kovoja.
Tik kraujo patys nelieja.
Nei Ukrainoje, nei Irane.
Nei Baltijos šalyse kada nors liejo.
Todėl tol, kol nebus nebijančių prisiimti atsakomybę už mūsų valstybę ir jos piliečius, matysime tik spartėjantį mūsų suskaitmeninimą ir suvarymą į „1984-ųjų" gyvulių ūkį.
Galima koneveikti mus, 1990 metais drauge su žmonių dauguma atkūrusius Lietuvos nepriklausomybę.
Tačiau mes prisiėmėme atsakomybę dėl mūsų sprendimų.
Todėl, ponai ir ponios Lietuvos „vadybintojai", dėkite ant stalo dingusius valstybės atkūrimo dokumentus, o tuomet kalbėsimės ir apie tai, kodėl jie slepiami.
Ir grąžinkite tikrąjį 1990 m. kovo 11 dienos Lietuvos valstybės atstatymo aktus priėmusios Aukščiausiosios Tarybos pavadinimą.
O neegzistavusį „Atkuriamąjį Seimą" grąžinkite šio blefo autoriui Vytautui Landsbergiui, kurį 1990 m. kovo 11 d. mes išrinkome ne „Atkuriamojo Seimo", bet Dvyliktojo šaukimo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku, kuris pagal tą pačią dieną priimtą Lietuvos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą nebuvo valstybės vadovu.
Ir pacituosiu save tradicionalistu prisistatančio Andriaus Martinkaus 2014 metų pastebėjimus:
„Net nesusimąstoma, kokia tragiška žmogaus sąmonei ir gebėjimui kritiškai mąstyti prasmė slypi pačioje „informacinio karo" sampratoje.
Kaip ir bet kuris karas, informacinis karas reikalauja aukų. Kaip ir bet kuriame kare, informaciniame kare žalojama ir žudoma. Ir tai daro ne kuri nors viena, „blogoji", kariaujanti pusė, bet visi informacinio karo dalyviai.
Piliečių kritinis mąstymas - štai, kas yra žalojama ir žudoma informaciniame kare, jo aukas paverčiant vadinamaisiais zombiais.
Jeigu atidėsime į šalį tokius egzotiškus totalitarinius režimus, kaip Šiaurės Korėja, ir į informacinio karo reiškinį pažvelgsime objektyviai, o ne pro masines informacijos priemones valdančių ir informacinį karą kariaujančių oligarchinių klanų peršamus akinius, turėsime pripažinti, kad „zombinimo" propagandinis mechanizmas visur veikia labai panašiai.
Skirtumai tarp JAV (arba bet kurios kitos vadinamųjų Vakarų šalies), Rusijos, Kinijos, Indijos, Pakistano, Irano, Saudo Arabijos, Nigerijos, Brazilijos, Kolumbijos arba Venesuelos propagandos tėra jos kokybės (profesionalumo), bet ne esmės skirtumai.
Žiūrint vien tik Lietuvos televizijos programas „zombiu" galima tapti lygiai taip pat sėkmingai, kaip ir žiūrint vien tik Rusijos televizijos programas."
1990-1991 metais mums nebuvo lengviau, laukiant tarptautinio Lietuvos pripažinimo.
Tačiau mes supratome Lietuvos geopolitinės padėties dramatizmą ir nevaidinome „patriotų".
Apie tai šiais laikais taip pat nutylima.
Tik pasakojama legenda apie tokį vieną Vytautą, kuris, kaip koks Vytautas Didysis, užlipo ant žirgo ir vienas pats nujojo iki Juodosios jūros.
Ne, taip nebuvo.
Tačiau mes nelaižėme „strateginiams partneriams", kurie atvirai mus stabdė, kad netrukdytume jų planams su Michailu Gorbačiovu.
Bet reikėjo ir suvokti realybę - Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų Didžiosios Britanijos, JAV, Prancūzijos, TSRS su VDR ir VFR 1990 m. rugsėjo 12 d. pasirašytą Sutartį dėl Vokietijos klausimo galutinio sureguliavimo.
Mes nemėgome Michailo Gorbačiovo, bet 1990 metų Nobelio taikos premija buvo suteikta jam - už „vadovaujantį vaidmenį taikos procesuose", padėjusiuose užbaigti Šaltąjį karą ir iš esmės pakeisti tarptautinius santykius.
Taigi, Lietuvos „vadybininkai", kada pradėsime diskusiją tiesioginiame LRT eteryje apie tai, kaip ruošiamės toliau gyventi?
Net Tarybų Lietuvos valdžia taip nebijojo viešų diskusijų, kaip bijote jūs.