Zigmas VAIŠVILA: Ar tikrai norime gyventi saugiai?

Seimo „opozicija" tik komentuoja, praktinių veiksmų nesiima. Žmones telkti reikia konkrečiam oponavimui valdžios nesąmonėms, bet ne sąrašų eiliniams rinkimams į Seimą sudarymui.

Po to, ką interviu Šveicarijos dienraščiui „Neue Zürcher Zeitung" paskelbė Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys (NATO turėtų parodyti rusams, kad galima pralaužti jų mažąją Kaliningrade sukurtą tvirtovę), jis jau turėjo iššveistas iš šių pareigų su vilko bilietu.

Tačiau Gitanas Nausėda skelbia, kad K. Budrys sėkmingai vykdo jam iškeltus uždavinius.

Tai kokie tie uždaviniai ir kas juos „iškėlė"? Juk tame pačiame interviu K. Budrys pareiškė, kad Vakarų Europoje nėra nė vieno „saugaus kaimo", kuris galėtų likti nuošalyje nuo karo pasekmių. Ar Lietuvos „kaimas", esantis Kaliningrado srities kaimynystėje, yra saugus?

Lietuvos Prezidentas, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas ir kariuomenės štabo viršininkas vadas paskelbė skirtingas versijas apie tai, kas įvyko ar neįvyko dėl Baltarusijos pranešimo mums apie į Lietuvą atskrendančią skraidyklę. Tad kur ir dėl ko išleisti milijardai?

Nei mūsų sistemos, nei pakelti NATO naikintuvai, kurie, anot G. Nausėdos, nenumušė to kažko, nes sutrukdė debesys, o ir lėktuvų sistemos nieko nematė...

Tad kodėl skelbtas oro pavojus? Kodėl mokytojai atsakingi dėl vaikų nesuvarymo į „priedangas"?

Kaip galima varyti vaikus ir žmones į „priedangas", bet ne į įrengtas slėptuves! Slėptuvės, kaip „sovietinis" palikimas, sėkmingai sunaikintos ar privatizuotos. Gal „priedangoms" labiau tiktų kolektyvinių kapaviečių pavadinimas? Jei „priedanga" nėra slėptuvė, tai vienintelis būdas galimai išlikti tikro pavojaus atveju yra žmonių išsiskirstymas iš susibūrimo vietų.

Visi turi žinoti, iš kur ukrainietiškos skraidyklės atskrenda į Baltijos šalis. Tik be pasakų apie tai, kad jos praskrido Baltarusiją. Ten jos numušinėjamos. Ir tai negali būti valstybės paslaptimi.

Pakalbėkime apie K. Budrio išgirtą NATO galią. Jungtinė Karalystė paskelbė, kad karo atveju ji turi po keletą šimtų skraidyklių kiekvienai dienai, kad jų užtektų savaitei...

Lietuvos valdžia kaip maldą vis kartoja apie Vokietijos diviziją mūsuose. Infrastruktūra tam bus paruošta 2027 metų pabaigoje. Tai kokie jie kariautojai, kad esant ekstremaliai padėčiai Lietuvoje, jie dar ne čia? Beje, šie 5000 - tai ne tik kariai, bet ir civiliai. Ir ne visa divizija, tik atskira brigada - trys batalionai, kovinės paramos ir aprūpinimo grupė.

Labai nerimtai atrodo šis „projektukas", net lyginant su dabartiniu Lietuvos kariuomenės karių skaičiumi, kuris pagal Seimo nustatytas ribas yra nuo 20840 iki 29380.

Dar yra 1000 JAV karių ir Seimo su Prezidentu svaigimas apie branduolinį ginklą Lietuvoje.

Ar šie veikėjai nuo tokio apsvaigimo dar nesusirgo? Ar jie tikrai nesuvokia, kad savo veiksmais ne Lietuvos gynybą organizuoja, bet provokuoja karą čia. Ir tai jau ne valdančiųjų, bet prie išnykimo ribos vedamos Tautos kompetencijos klausimas.

Kaip Lietuvai, Latvijai ir Estijai reikėjo elgtis 1939-1940 metais? Anot Algimanto Kasparavičiaus, „1940 m. birželio 15-17 d. Tarybų Sąjunga prieš tris mažas Baltijos respublikas, iš viso turinčias apie 70 tūkstančių kovotojų, jų okupuoti pasiuntė pusę milijono karių - didesnę karinę armadą, nei Didžioji Britanija 1940 m. gegužę-birželį per Lamanšą į pagalbą Prancūzijai gelbėti Europą nuo nacistinės Vokietijos. Britai tuomet per Lamanšą prieš Hitlerį pasiuntė mažiau nei 400 tūkst. karių. Žiūrint į šiuos skaičius belieka tik karti ironija: Stalinas Baltijos šalis „nugalėjo", o va britai su prancūzais nugalėti nacių 1940 m. neįstengė: jiems prireikė ne tik amerikiečių pagalbos, bet ir to paties Stalino divizijų."

Kodėl užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys su Joachimu fon Ribentropu pasirašė 1939 m. kovo 22 d. Lietuvos ir Vokietijos sutartį, kuria Lietuva Vokietijai atidavė Klaipėdos kraštą?

Kaip elgsimės šiais laikais, kai pasikeitė ne tik ginkluotė, bet ir geopolitinė padėtis, kai ne tik Kinija, bet ir Iranas tampa svarbiausiais tarptautinės geopolitikos veiksniais?

Šiais laikais kariniai veiksmai Lietuvoje būtų kitokie. Ir ne tokie, kokie yra daug didesnėje Ukrainoje. Ir pabėgti iš čia praktiškai jokių galimybių nebūtų nuo pirmos karinių veiksmų dienos. Tad kodėl mus valdantieji tai provokuoja? Į ką orientuota mūsų diplomatija?

Europos Sąjunga akivaizdžiai praranda galimybes tapti rimtu politinės galios subjektu, o NATO, iš esmės esanti tik vienos valstybės instrumentas, priklauso nuo JAV valios ir tikslų, kurie taip pat keičiasi.

2025 m. gruodyje paskelbtoje naujoje JAV nacionalinio saugumo strategijoje atsakymu į klausimą „Ko mes norime apskritai?" JAV skelbiasi norinčios „tolesnio Jungtinių Valstijų išlikimo ir saugumo kaip nepriklausomos, suverenios respublikos, kurios vyriausybė užtikrina Dievo duotas prigimtines savo piliečių teises ir teikia pirmenybę jų gerovei ir interesams."

Tai gal ir mums tai turėtų rūpėti?

O kuo mes galime pasikliauti? Vokietija ir Prancūzija buvo taikos Ukrainoje garantais. Tačiau tuometė Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir tuometis Prancūzijos Prezidentas Fransua Olandas vėliau viešai prisipažino Minsko susitarimus pasirašę tik dėl akių, t. y. nesiruošdami jų vykdyti.

Dar yra keturi NATO šalių naikintuvai Šiauliuose. Pirmą kartą jų karinė jėga buvo panaudota š. m. gegužės 19 d. - pakilęs Rumunijos naikintuvas pašovė droną virš Estijos. Ar taip ir lakstys šie keli lėktuvai paskui kiekvieną kol kas tik ukrainietišką droną? Kažkokiame siurrealizmo pasaulyje atsidūrėme. Tad belieka tik miškus aplink Kaliningrado sritį kirsti ir kariškius telkti Kazlų Rūdos poligone, Tauragės poligoną plėsti į Jurbarko poligoną, rengti Kapčiamiesčio poligoną...

Nieko nuostabaus. Reikia labai pasistengti, norint Europoje surasti adekvačius asmenis atsakinguose postuose. Tačiau kitokių ten ir negali būti, nes jie yra tik vykdytojai to, ką buvęs Graikijos finansų ministras Janis Varoufakis apibūdino taip: „... labai protinga sistema, leidžianti oligarchiją, kartelių valdžią pateikti kaip demokratiją".

Po 2008 metų finansų krizės ES, užuot sprendusi struktūrines problemas, vis giliau grimzta į deindustrializaciją, militarizmą, skolas ir politinę priklausomybę nuo JAV. Vokietijos automobilių pramonė persiorientuoja į karinės technikos gamybą. Nesvarbu, kad „Leopard" tankai šiuolaikiniame kare nebereikalingi, tačiau galima tokius, kaip Lietuva, prispausti juos pirkti.

Tad kur ši armada iššaus po Ukrainos? Panašu, kad Lietuvoje. Nors ir Čekijos gynybos ministras pareiškė apie pasiruošimą kariauti su Rusija. Nes nepanašu, kad Vakarai ruoštųsi patys tai daryti.

Prisiminkime Džordžo Sorošo paatviravimus 1993 m. rugsėjo 29 d. straipsnyje "Europos dezintegracijos perspektyvose", kuriame paskelbta, kad Mastrichto sutartimi įkurta ES ir NATO - dvi neatskiriamos sudedamosios dalys naujo tipo saugumui užtikrinti, kad NATO turi kištis į valstybių vidaus politinius pokyčius ir santykius tarp valstybių.

Tai ne „priedanga", o atviras teiginys - NATO turi teisę reguliuoti valstybių gyvenimą ir likimą!

Kodėl? Kuo remiantis? Ir ką mums daryti? Nes panašu, kad mūsų nuomonės niekas neklausia net dėl ukrainietiškų skraidyklių skraidymo Baltijos šalyse.

Visų pirma, pradėkime gerbti save ir mūsų Tautą, renkančią šiuos veikėjus. Ir gerbti bet kurią valstybę, skirtingas pasaulėžiūras. Tik tada galima reikalauti, kad kitos valstybės gerbtų mus ir mūsų pasirinkimus. Aklas nežinia kieno instrukcijų vykdymas - tai nežinia kieno interesų įgyvendinimas, ignoruojant mūsų interesus.

Ar būti aklu kačiuku - tai Lietuvos pasirinkimas? Lietuva turi siekti būti naudinga ne karingais „budriškais" pareiškimais, o ekonominiu ir kultūriniu bendradarbiavimu, taip sukuriant papildomą saugumą, neapsiribojant kariniu NATO aljansu.

Nėra demokratijos sąvokos tarptautinio apibrėžimo. Kitos valstybės gali turėti savąjį demokratijos supratimą. Todėl Lietuvos valdžios moralizavimai tik trukdo išlaikyti diplomatinius kanalus, būtinus krizių išvengimui.

Tai patvirtino 13 policininkų ir pasieniečių sulaikymas dėl balionais gabenamos kontrabandos. Kiek smegenų vingių mūsų valdžiai pritrūko, uždarant sieną su Baltarusija ir „nesuvokiant", kad kontrabanda vyksta, tik esant priedangai abipus sienos? Ir po to nežinant, kur dėtis, kai Baltarusija dėl įstrigusių lietuviškų įmonių vilkikų pasako: „Kalbėkimės".

Nemanykime, kad kitoje valstybėje mąstoma primityviai, kad ten žmonės myli savo šalį mažiau nei mes savąją.

Man iki šiol akyse įstrigęs vaizdelis po 2024 m. Respublikos Prezidento rinkimų paskutinės LRT televizijos debatų laidos. Kandidatas Gitanas Nausėda klausia kandidato Eduardo Vaitkaus: „Ar jūs iš tikrųjų taip mąstote, kaip kalbate?" O kaip pats G. Nausėda atsakytų į šį klausimą?

Ar tik lauksime eilinio gelbėtojo Seimo ar Prezidento rinkimuose?

Kol kas nematau tikrų Lietuvos opozicijos pastangų burtis veikimui, o ne tik eiliniams rinkimams.

Todėl norėčiau paaiškinti, kad VRK ir teismas nepraleidžia įregistravimui jokios referendumo iniciatyvos, ypač dėl piliečių referendumo inicijavimo kartelės sumažinimo. Pabandėme ne vieną.

Mes šiuos bandymus tęsiame. Tačiau kol kas įregistruota vienintelė piliečių referendumo iniciatyva dėl Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies pakeitimo, kad Konstitucija gintų teisę atsiskaityti grynaisiais pinigais.

Suprantu valdžios ir nuo jos priklausančios žiniasklaidos informacinę blokadą apie šią referendumo iniciatyvą. Tačiau nesuprantu opozicijos tylos apie tai ir nedalyvavimo joje. Mes, šios referendumo inciatyvos iniciatoriai, nesiveržiame į Seimą. Nematau prasmės, nes keli Seimo nariai esmės nepakeis.

Besikeičiančios valdžios nebijo tokių būsimų rinkimų. Jie, Seimo pozicija ir opozicija, vieningai stiprina VRK galias ir per šią sistemą jaučiasi saugūs. Nes kiti nebus prileisti.

Kas belieka? Tik piliečių veiksmai. Taip pat ir referendumai, kuriuos pasirenka ne valdžia. Nes piliečių inicijuoti referendumai kelia grėsmę Lietuvos užvaldymo sistemai.

Todėl tie, kurie tai suvokia, manau, pasirašo už referendumo inciatyvą dėl konstitucinės apsaugos teisei atsiskaityti grynaisiais pinigais. Elektroniniu būdu www.rinkejopuslapis.lt/iniciatyvos/-/iniciatyvos/121124 arba popieriniuose piliečių parašų rinkimo lapuose (žr. informaciją www.k23/lt). Paremti šią iniciatyvą galima auka iki 70 eurų į sąskaitą LT517189900619724694.

Ir nebijokime tai daryti, nes tai - dar ne pats referendumas ir ne agitacija balsuoti „už" ar „prieš".

Tai sąlygų visiems Lietuvos piliečiams pasisakyti šiuo klausimu sudarymas.

Be pagarbos vienas kitam mes pasmerkti plaukti pasroviui, nežinodami, kur srovė mus neša.