Jurgita ŽEMAITYTĖ: O ką per oro pavojų veikėte Jūs?

Po keleto minučių - dar vienas pranešimas. Šis jau sako, jog situacija pavojinga, eikite į priedangą.

Na, pabūkime cinikai, ir pasidžiaukime, jog pagaliau! Po daugybės diskusijų, gąsdinimų, neva pavykusių pratybų pagaliau sulaukėme raudono oro pavojaus signalo su nurodymu eiti į priedangas.

Ir savo kailiu pajutome, kaip lengva į tas priedangas patekti, kiek daug norinčių į jas eiti ir apskritai, kaip puikiai atlikome namų darbus.

Raudonas pavojaus signalas - parduotuvėje klega kasininkės, priedangos arti nerasta, niekas į ją ir neskuba. Nes akcija vytintai dešrai bei ką tik užvežė šviežios žuvies.

Ką daryti? Ką nori tą ir daryk, laisvoj šalyj gyvenam.

Nurodymas eiti į priedangą, bet maisto pristatymo programėlė rodo, jog kurjeris veža neseniai užsakytą maistą.

Tai negi prarasi porciją cepelinų, įlindęs į purviną rūsį. O ir prieš pakistanietį kurjerį nepatogu, juk ne pirmą kartą atveža, jau kaip ir pažįstami...

O mokyklose - visiškos veiksmų interpretacijos. Vieni veda mokyklinukus į sporto sales, kiti - į rūsius, treti - į lauko stadioną...

Vyšnia ant torto - moksleivių pasakojimai, jog mokytoja liepė sėdėti klasėje, kai pati išėjo pas direktorę. Matyt, paklausti, ką dabar reikėtų daryti.

Pavojaus signalas atšauktas, skubiai einu į lauką. Mat šuniukas siunčia jau kitokį signalą - kai gamta šaukia, nei dronai, nei priedangos nerūpi.

Stadioną tvarkanti technika burzgia kaip burzgusi. Gal to aliarmo žmogus net negirdėjo.

Prieina paauglys, prašo leisti paskambinti. Pasirodo, mokykla sugalvojo nutraukti ugdymo procesą ir liepė tėvams „susirinkti" vaikus.

Paauglio telefone baigėsi sąskaita skambučiams, skambina tėčiui iš manojo, bet roboto balsas sako, jog nėra galimybės susisiekti. Gal tėtis dar priedangoje tupi?

Velniai žino, bet mokyklos vadovų sprendime logikos absoliutus nulis. Visgi matau vienas paskui kitą vaikų pasiimti važiuojančius tėvus.

Šiaip geras dalykas tas raudonas pavojaus signalas. Panikos nulis, o gyventojų elgesys puikiai atspindėjo jų pasiruošimą, požiūrį į pavojingą situaciją.

Gyvename tokioje realybėje, jog pranešimus apie į šalies teritoriją įskridusius dronus galime gauti ne tik kasdien, bet ir po kelis kartus per dieną.

Reikia nepamesti galvos, bet nepamesti ir budrumo. Žmonės prie visko pripranta, klausimas ar reikia priprasti? Kiekvienas ras savo atsakymą.

P.S. Ar daug iš Jūsų ėjote į priedangas? Jeigu ėjote, tai ar patekote, o gal teko „pabučiuoti" užrakintas duris arba išgirdote, jog čia jūsų niekas nelaukia?

Parašykite komentaruose internete, bus įdomu sužinoti.