1 nuotr.„Respublikos" savaitės žmogus - 21-osios Vyriausybės premjeru šią savaitę Seime patvirtintas Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas, Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius.
Iš visų 17-os valdžiusių premjerų tapęs tik trečiuoju ministrų kabineto vadovu, atėjusiu į šias pareigas iš vietos savivaldos. Tai yra, savo karjerą pradėjusiu „arčiau paprasto žmogaus".
Prieš tai tokį politinės karjeros posūkį - iš mero į premjerus - išbandė buvęs Vilniaus meras Rolandas Paksas. Ir iš dalies - signataras, buvęs Klaipėdos meras Eugenijus Gentvilas. Laikinai vadovavęs Vyriausybei du 2001-ųjų metų vasaros mėnesius.
Kiek mėnesių vadovaus M.Sinkevičius, neaišku. „Nemuno Aušros" lyderis Remigijus Žemaitaitis prognozuoja, kad M.Sinkevičius išsilaikys 9 mėnesius, o vėliau jį pakeis partijos bičiulis Robertas Duchnevičius.
Iš kur toks tikslumas? Tarsi premjerus gimdytų. Gal ir kūdikio kraiteliu pasirūpino? Matematika grindžiama faktu, jog, anot R.Žemaitaičio, per metus ir 8 mėnesius turime jau trečią socdemų premjerą.
O pridėjus Gitano Nausėdos klaidingą viltį, jog gerovės valstybę tikrai kurs socialdemokratų premjerė Vilija Blinkevičiūtė, tai Lietuva per trumpą laiką išgirdo net keturias galimų premjerų pavardes.
Drambliai irgi suklysta
Kita vertus, nėra jokių tvirtų įrodymų, jog R.Žemaitaitis yra naujoji Vanga, Mikalda. Orakulai taip pat klysta.
Net orakulai drambliai šiemet pasaulio futbolo čempionate klysta, tai ko norėti iš žmogaus? Ypač, kai Lietuvoje tokie svilinantys karščiai.
Taip, G.Paluckas išsilaikė 9,5 mėn., I.Ruginienė - beveik 9 mėn.
Kadaise toks premjeras Albertas Šimėnas išsilaikė tik tris dienas. Tad visai tikėtina, jog M.Sinkevičius išbus už A.Šimėną ilgiau.
O gal ir visą likusį laiką iki Seimo rinkimų.
Iki 2028 m. spalio dar liko kiek daugiau nei dveji metai. Strateginiu požiūriu, tai pats nenaudingiausias laikas perimti valdžią, nes trūksta laiko tinkamai įsibėgėti. Vos spėji startuoti - jau finišas. Tai puikiai supranta Seimo opozicija.
Tie, kurie dabar bus opozicijoje ir kritikuos, turės daugiau politinių šansų po dviejų metų. O tie, kurie dabar bus valdančiojoje daugumoje, turi daugiau šansų nuvilti savo elektoratą. Nes gyventojų pinigais neapipils, vaikų už juos neprigimdys, būstais neapdalins, ligonių stebuklingai neišgydys ir net „vatnykų" su „vieninteliais tikrais patriotais" nesutaikys.
Todėl M.Sinkevičius, ryžęsis vadovauti Vyriausybei, savotiškai aukojasi. Dėl partijos. Nors jam, kaip šeimos žmogui, saugiau būtų buvę likti Jonavoje.
Bet M.Sinkevičius yra aplinkybių tiesiog priverstas demonstruoti partijos lyderiui privalomą lyderystę. O kiek jos turi iš prigimties - pamatysime.
Na, ir ką pamatysime?
Jei žmogus mandagus, santūrus, nestrykčioja dėl kiekvieno nieko, tai dar nereiškia, kad jis nėra lyderis. Kita vertus, lietuviams, nors jie ne pietiečiai, kažkodėl labai patinka, kai koks nors toksiškas tipas garsiai rėkauja, pravardžiuojasi, netgi grasina.
Lietuviai tai laiko aiškios lyderystės požymiu. Jei lyderiu rinktų paukštį, tai išsirinktų ne erelį, bet gaidį. Aišku, išskyrus tą atvejį, kai pravardžiuotojo pavardė - Landsbergis.
Bet šiaip dabartiniame mūsų folklore, visi - kas mandagūs, laikomi mėmėmis, skystimais. Pradedant tais iš prezidentūros.
Kita vertus, ar galima laikyti neryžtingu ar mėme politiką, kuris vienintelis iš trijų socdemų premjerų ryžosi atsisakyti koalicijos su „aušriečiais".
Manau, ne dėl to, kad išsigando tariamo „antisemitizmo", o dėl asmeninio jaukumo. Todėl, kad kolega Remigijus kolegą Mindaugą tiesiog užgožė. Fiziškai, psichiškai, strategiškai ir t.t.
Visatoje įsijungus Remigijaus „mikrofonui", Mindaugo „mikrofono" ir jo siunčiamų signalų beveik nesigirdėjo. Visuomenė aiškiau girdėjo signalus iš Jupiterio nei iš Jonavos.
Nebent SOS, „atsiprašau", „patikslinu" ar „mamyte, kaip man tas Remigijus nusibodo".
Manau, kad niekas, netgi esantis opozicijoje, dabar nepavydi M.Sinkevičiui. Ypač kai jam oponuos visa „Nemuno Aušra". Todėl prieš jo kandidatūrą balsavo tik 2 seimūnai.
Priminsiu, jog prieš I.Ruginienę kadaise balsavo 35, o prieš Gintautą Palucką - 34. Ką tai reiškia? Jei opozicija prieš tave nebalsuoja, vadinasi, ji tavęs NEBIJO.
Galimai I.Ruginienės baidėsi, kad visuomenė nesusižavėtų šia socdeme dėl grožio. Dar nuspręs kaip „Idioto" personažas Myškinas, jog grožis išgelbės pasaulį.
O G.Palucko bijojo, nes jo asmenyje matė stiprų, bet sunkiai prognozuojamą priešininką artimiausiam dešimtmečiui.
Aukos, vaikomos „skeletų"
Kai kas vadina M.Sinkevičių jaunuoju Algirdu Mykolu Brazausku. Kažin.
Šviesios atminties A.M.Brazauskas niekada neatrodė auka. Net ir sunkiai sirgdamas. Netgi kasdien puldinėjamas. Jis buvo lyderis visa savo prigimtimi, bendravimu bei povyza. Lyderystė asocijuojasi su orumu.
O šią kadenciją socialdemokratų premjerai, įskaitant ir pažadėtąją, bet netapusią, kažkodėl atrodė, kaip ritualinės aukos.
V.Blinkevičiūtė apsimelavo aukodamasi dėl socdemų reitingų. G.Paluckas „pasiaukojo" dėl V.Blinkevičiūtės.
I.Ruginienė „aukojosi" dėl partijos. Ir buvo „paaukota" dėl partijos reitingų.
M.Sinkevičius vėlgi „aukojasi" dėl partijos. Na tiesiog tikras aukų sindromas!
Be to, opozicija vis užsimena apie G.Palucko bei M.Sinkevičiaus esamus ar tik menamus „skeletus".
O I.Ruginienė toliau aiškinasi dėl jos šeimos vizito pas popiežių.
Tad kai „aukas" tarsi siaubo filme dar vaikosi „skeletai" ir kaip mat galima supainioti viešąjį ir privatų interesą, natūralu, jog M.Sinkevičius siekia tokių siaubų išvengti. Išėjo kaip Jonavos meras atostogų. Kad žmonės nepagalvotų, jog dabar pasipinigaus. Gaus ir mero, ir premjero algas.
Asmeniškai manau, jog M.Sinkevičius bus pats skaidriausias ir sąžiningiausias premjeras. Maksimaliai be kaukės. O kodėl? O todėl, kad po kovido pandemijos labai džiaugėmės, kad toliau gyvensime be kaukių.
Politikai, savo laiku susidūrę su „čekiukų" pandemija, matyt, taip pat labiau linkę gyventi be kaukių. Kai žmogus gurkšteli per karštos arbatos, vėliau baidosi net ir tuščio puoduko.
