Švedija prisiminė, kad valstybė nėra pereinamas kiemas ateiviams

Švedijos parlamentas pritarė įstatymo pakeitimams, pagal kuriuos valstybė bet kam aklai nebedalins nemokamų bilietų į švediškos gerovės namus.

Užsienietis, norintis likti Švedijoje, nuo šiol turės elgtis taip, kad valstybė neturėtų jam jokių priekaištų ir pagrindo jo išprašyti. Tai vadinama „vandelskrav" - elgesio, doros ir tvarkingo gyvenimo reikalavimu.

Naujoji tvarka leis griežčiau vertinti ne vien nusikaltimus, bet ir bendrą žmogaus elgesį: įstatymų bei institucijų sprendimų nepaisymą, nesumokėtas skolas, nesumokėtus mokesčius, piktnaudžiavimą pašalpomis, nelegalų darbą, šešėlinę veiklą, ryšius su nusikalstamais ar ekstremistiniais tinklais.

Kitaip tariant, Švedija pasakė natūralų, bet Europoje ilgai draustą dalyką: svečias, kuris naudojasi namais, bet laužo tų namų taisykles, turi išeiti.

Leidimas gyventi Švedijoje nėra įgimta kiekvieno afrikiečio teisė. Tai valstybės suteiktas pasitikėjimas, kurį nederamai elgiantis galima ir prarasti.

Tai politinis lūžis. Ilgus metus Vakarų Europoje žmonėms buvo kalama į galvas, kad migracija savaime yra gėris, o bet kokia abejonė - tamsuoliškumas, neišprusimas, atsilikimas.

Jeigu daugėjo getų, kalta esą „integracijos stoka". Jeigu daugėjo gaujų, kalta „socialinė atskirtis".

Jeigu degė automobiliai, gatvėse šaudėsi klanų nariai, o policija kai kuriuose rajonuose turėjo elgtis kaip svetimoje teritorijoje, tai vis tiek reikėjo kalbėti tyliai, atsargiai ir su privaloma užuojautos gaida.

Kitaip būsi apšauktas rasistu, homofobu, netgi fašistu.

Švedija šią leftistinę hipnozę pagaliau nutraukia: valstybė ima atskirti tuos, kurie nori būti visuomenės dalimi, nuo tų, kurie visuomenę ciniškai naudoja kaip nemokamą bankomatą, o valstybę - kaip niekieno teritoriją, kurioje gali primesti savas taisykles.

Kaip švedai iki to priėjo? Nes realybė ir sveikas protas pagaliau pramušė ideologijos sieną.

Švedijos nusikalstamumo prevencijos taryba 2021 m. tyrime parodė aiškų vaizdą: tarp Švedijoje gimusių asmenų, kurių abu tėvai gimę Švedijoje, įtariamaisiais dėl nusikaltimų buvo registruota 3,2 proc.

Tarp užsienyje gimusių - 8,0 proc. Tarp Švedijoje gimusių asmenų, kurių abu tėvai gimę užsienyje, - 10,2 proc.

Vadinasi, užsienyje gimę asmenys įtariamaisiais buvo registruojami 2,5 karto dažniau, o antroji migrantų karta - 3,2 karto dažniau, negu švedai, gimę švedų šeimose.

Užsienyje gimę asmenys dėl nusikaltimų gyvybei ir sveikatai buvo registruojami įtariamaisiais 3,3 karto dažniau negu pagrindinė švedų grupė, o bandymo nužudyti ir nužudymo kategorijoje - 4 kartus dažniau.

Dar griežtesnis vaizdas matyti antrojoje migrantų kartoje:

Švedijoje gimę asmenys, kurių abu tėvai gimę užsienyje, bandymo nužudyti ir nužudymo kategorijoje buvo registruojami įtariamaisiais 11,2 karto dažniau, o dėl plėšimų - 11,5 karto dažniau, negu pagrindinė švedų grupė.

Dėl išžaginimo santykinė rizika buvo 3,2 karto didesnė.

Šie skaičiai rodo, kad valstybė nebegali apsimesti, jog kilmė, šeimos kultūra, lojalumas ir pagarba įstatymui neturi jokios reikšmės.

Masinė migracija nėra vien darbo rankos ir egzotiški afrikietiški ar azijietiški restoranai.

Ji atsineša konfliktus, kuriuos paskui turi gesinti policija, teismai, socialinės tarnybos ir visa tai apmoka šalies mokesčių mokėtojai.

Todėl iš atvykėlių reikalauti gero elgesio nėra radikalumas. Radikalu buvo nereikalauti iš jų nieko.

Žinoma, įvairaus plauko žmogteisiai iškart užtraukė seną giesmę.

Kaip rašo kairysis britų dienraštis „The Guardian", jiems tai yra „far right" (kraštutinė dešinė), „hostile environment" ( priešiška aplinka), „teisinės valstybės griovimas", migrantų teisių pažeidimas.

Kitaip tariant, kai valstybė pasako, kad užsienietis nusikaltėlis, mokesčių vengėjas ar pašalpų sistemos siurbėlė neturi automatinės teisės pasilikti šalyje, kairioji spauda tuoj pat ima mojuoti fašizmo šmėkla.

Tai senas triukas: pirma valstybės sienos paverčiamos atgyvena ir dekoracija, o tada pareiga ginti savo sienas paverčiama „neapykanta" ir galiausiai bet koks tvarkos atkūrimas paskelbiamas „kraštutine dešine" ir fašizmu.

Bet šis klyksmas vis mažiau veikia. Žmonės mato ne akademinį marksistų seminarą, o savo kvartalą, savo vaikų mokyklą, savo mokesčius, savo policiją, kuri turi gaudyti tuos, kuriuos valstybė ilgai lepino už mokesčių mokėtojų pinigus.

Jeigu atvykėlis nori gyventi Švedijoje, jis privalo gerai elgtis. Privalo mokėti mokesčius. Privalo nedaryti nusikaltimų. Privalo neslėpti pajamų. Privalo nekurti gaujų ir nesidangstyti „kolonializmo aukos" kauke, kai valstybė pareikalauja elementarios tvarkos.

Tai nėra „fašizmas". Tai tiesiog civilizuotos visuomenės elgesio minimumas.

Švedijos sprendimas rodo, kad senasis moralinis marksistų šantažas ima gesti.

Net ir tolerantiškoje Skandinavijoje pagaliau suprasta, kad visuomenė negali išlikti, jeigu ji reikalauja pareigų tik iš savų, o ateiviams atlaidžiai dalija indulgencijas.