Rusiškas pasaulis. Degalinė be benzino

Kitoje degalinėje panašiai: „degalų pardavimas laikinai sustabdytas".

Prie kolonėlės atvažiavęs motociklininkas Vladimiras, bandęs užsipilti kuro ir nieko negavęs, agentūrai „Reuters" trumpai pasakė: „Dirbau kurjeriu. Dabar nustojau dirbti. Ačiū visiems!"

Štai reali 2026 m. vasaros Rusija. Ne Kremliaus rūmai ir ne televizijos studija, kurioje šaukiama apie šalies didybę, o degalinė, kur žmogus nebegali užsipilti benzino ir dirbti savo darbo.

Šalis, kuri buvo vadinama „benzino kolonėle su branduoliniu ginklu" jau stokoja benzino.

Net Putinas buvo priverstas pripažinti realybę. Kalbėdamas apie kuro tiekimą, jis pasakė, kad vairuotojų ir verslo problemos išlieka, o degalinėse vis dar yra eilių.

Kai tokį sakinį ištaria pats Putinas, akivaizdu, kad problemos nebeįmanoma pridengti propaganda.

Rusija daugelį metų ekonomiškai ir politiškai gyveno iš žaliavų: nafta, dujos, vamzdynai, tanklaiviai, energetinis šantažas ir iš to maitinama karo mašina.

Rusija mėgo atrodyti kaip valstybė, aptekusi neišsemiamais gamtos turtais. Tačiau Solovjovo propagandos srauto į automobilio baką neįpilsi. Kurjeriui Rostove reikia benzino.

Skaičiai įspūdingi. Rusijos valdžios kontroliuojamose teritorijose benzinas kai kur jau brangesnis, negu Ukrainoje.

Sevastopolyje, kai valdžia leido ribotą benzino pardavimą gyventojams, vairuotojai stojo į eiles užsipilti kuro po 189 rublius už litrą - beveik tris kartus brangiau negu įprasta.

„Reuters" tuo metu nurodė tokį valiutų kursą: 1 JAV doleris - 77,95 rublio. Vadinasi, 189 rubliai yra apie 2,42 JAV dolerio už litrą. Tai gerokai daugiau negu Ukrainos 1,7 dolerio vidurkis.

Štai čia paradoksas: Rusijos okupuotoje teritorijoje benzinas tampa brangesnis negu valstybėje, kurią Rusija užpuolė.

Kartu su deficitu atsirado ir juodoji rinka. Benzinas parduodamas tiesiai iš automobilių kelyje, jį galima užsisakyti net internetu, tačiau jo kaina kelis kartus didesnė nei degalinėje.

Pavyzdžiui, pranešimuose iš Irkutsko nurodoma ir 300 rublių už litrą kaina - tai apie 3,83 JAV dolerio už litrą.

„Komsomolskaja Pravda" rašo, kad vienas vyras siūlė AI-95 po 250 rublių (3,19 dolerio), o kitas, prisipylęs degalų degalinėje, bandė juos perparduoti po 300 rublių (3,83 dolerio) už litrą.

Pasak „Komsomolskaja Pravda", policija tęsia reidus prieš benzino spekuliantus, kurių daugėja. Internete plinta pasakojimas apie tai, kaip Rostovo srityje vyriškis sunkvežimiu atvažiavo į degalinę, prisipylė apie 14 kubinių metrų (apie 14 tūkst. litrų ) į sunkvežimio platformoje sukrautas 14 didelių plastikinių talpų ir vėliau degalus pardavinėjo po 400 rublių (apie 5,11 JAV dolerių ) už litrą. Kai jo klausdavo, ar jis turi sąžinę, jis atsakydavo: „Sąžinės neturiu. Turiu benzino".

Didžiausia Rusijos skelbimų svetainė „Avito" prieš kurį laiką rodė apie 740 benzino pardavimo skelbimų, iš kurių daugiau kaip 400 buvo privačių asmenų, o likę - įmonių.

Platforma juos laikinai paslėpė, sakydama, kad pašalina visus benzino pardavimo skelbimus „siekdama užkirsti kelią spekuliacijai būtinosiomis prekėmis".

Dvi kitos platformos pasielgė dar griežčiau: „Ozon" ir „Wildberries" benzino pardavimą visiškai uždraudė, o bandymai paskelbti benzino pardavimo skelbimus blokuojami dar moderavimo metu.

Visa tai padaryta Federalinės antimonopolinės tarnybos (FAS) prašymu, kuri pareiškė siekianti užkirsti kelią kuro perpardavinėjimui.

Trūkumas neapsiriboja viena degaline ar vienu miestu. „Reuters" pažymi, kad vairuotojams beveik visoje Rusijoje dabar ribojama, kiek kuro jie gali nusipirkti, o griežčiausi apribojimai taikomi Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose, didelėje pietų Rusijos dalyje ir Sibire.

Net Maskvoje, kuri ilgai buvo saugoma nuo provincijos bėdų, kai kurios degalinės uždarytos, prie kitų driekiasi eilės. Naftos perdirbimo gamykla Maskvoje subombarduota. Imperijos sostinė irgi išgirdo karo garsą.

Tuvoje gyventojai pasakoja, kad kainos pakilo „virš visų įsivaizduojamų viršūnių". Dar nuostabesnis vaizdas Chantų-Mansijoje, viename didžiausių pasaulio naftos regionų.

Radūžnyj miesto gyventojai sako, kad jie yra „iki ausų naftoje", o gręžiniai stabdomi, nes nėra kur dėti naftos. Bet benzino nėra.

Sunku sugalvoti išraiškingesnę rusiško absurdo formulę: naftos pilna, benzino nėra.

Tada prasideda tikrasis pažeminimas. „Reuters" pranešė, kad Rusija derasi su Kazachstanu dėl maždaug 50 tūkst. tonų AI-92 benzino importo. Rusija importuoja benziną.

Viena didžiųjų pasaulio kuro eksportuotojų dabar dairosi nusipirkti benzino pas kaimynus, nes Ukrainos smūgiai į perdirbimo gamyklas sumažino Rusijos benzino gamybą tiek, kad kuro jau nebeužtenka net savo poreikiams.

Maskva kalba apie pardavimo ribojimus, eksporto draudimus, importo subsidijas ir net prastesnės kokybės kuro mišinius.

Kai energetinė supervalstybė pradeda gelbėtis importu ir skiestu benzinu, iš didybės lieka tik tuščias kanistras. Tai režimo diagnozė.

Čia ir slypi visa esmė. Rusijos problema ta, kad ta valstybė suręsta grobimui, karui ir melui.

Normalioje šalyje nafta naudojama pramonei, logistikai ir gyventojų automobiliams.

Rusijoje ji tampa ištekliumi karui prieš kaimynus finansuoti. Ir dabar ukrainiečiai tą išteklių sėkmingai naikina.

Kremlius norėjo, kad frontas rusams liktų tik televizoriuje. Kad paprastas rusas matytų karą ekrane, o ne savo automobilio bake.

Bet karas anksčiau ar vėliau grįžta ten, kur buvo pradėtas. Jis grįžta jau ne tik per mobilizaciją, per karstus, bet ir per tuščius automobilių bakus.

Karo pradžioje Maskva tikėjosi priešingo vaizdo: ne tik Ukraina, bet ir Europa turėjo šalti, sėdėti tamsoje, o Rusija manė ramiai prekiausianti žaliavomis ir vaizduosianti didingą imperiją.

Dabar vaizdas apsivertė. Rusija jau priversta prašyti kazachų parduoti jai benzino.

Degalinių eilės, skirtingai negu valstybinė televizija, nemoka meluoti apie geopolitiką, neaiškina apie istorinę misiją.

Jos tiesiog rodo tikrovę: režimas, kuris grasino visai Europai, nebesugeba aprūpinti benzinu savo žmonių.