Zigmas VAIŠVILA: Užvaldytos valstybės šventė

Tačiau ar beturime Valstybę?

Todėl pakalbėkime apie valstybę ir jos piliečius, visuomenę.

Nors ir skaudu, tačiau mūsų valdžia - tai mūsų visuomenės atspindys. Šiame veidrodyje matome mus pačius, pvz. G. ir V. Landsbergius, L. Kasčiūną, I. Šimonytę, S. Skvernelį, K. Budrį, G. Nausėdą, D. Grybauskaitę...

Kuo jie pranašesni už mus?

Jie gi tokie patys, kaip ir mes, tik atsidūrę valdžioje.

Gal Daiva Ulbinaitė protingesnė už mus visus?

O gal atvirkščiai?

Sakome, kad jie blogi. Jie - valdžioje! Psichologiškai taip lengviau pateisinti savo abejingumą net tam, kas mus valdo.

O ką mes patys darome?

Laukiame.

Ko laukiame?

Anksčiau ar vėliau nukrenta valdžią turinčiojo kaukė, ir pamatome jo ar jos tikrąjį veidą.

Ir net po to vis aklai tikime, kad kita valdžia bus gera ir mus išgelbės.

Taip nebus, jei nereikalausime iš valdžios net įstatymų laikymosi. Ir tenkinsimės tik duona ir linksmybėmis, kurias valdžia dalina mums mūsų sąskaita.

Kad nemąstytume ir tylėtume.

Linksmybių ir nepaliaujamos visuomenę gąsdinančios informacijos skleidimo priedangoje Seimas beveik vieningai priėmė D.Ulbinaitės vardu stumiamo įstatymų paketo pirmąją dalį - pakeitė Visuomenės informavimo įstatymą.

Net ne teismas, o Lietuvos radijo ir televizijos komisija, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba spręs, ar viešai paskelbta nuomonė yra „tiesa" ar „netiesa", kad nebūtų platinama „visuomenę klaidinanti ir/ar melaginga (tikrovės neatitinkanti) informacija".

Šios administracinės institucijos antikonstituciškai Seimo „palaimintos" būti aukštesnėmis už teismą.

Baigiamos priimti ir Rinkimų kodekso pataisos, iškeliančios aukščiau teismo ir VRK. VRK spręs, ar leisti dalyvauti rinkimuose kandidatams su „pasibaisėtina" programa.

Ar dar tikite, kad ir šis Seimas nepriims Baudžiamojo kodekso pataisų dėl atsakomybės už „kitokią nuomonę"?

Ką gi, įtvirtintas valstybę užvaldžiusiųjų nepakeičiamumas.

Rinkimai tampa tik formalumu, kuriame tik jie ir jų statytiniai spręs, kas ir kokiomis taisyklėmis galės juose dalyvauti.

Prisipažinti dėl bendradarbiavimo su užsienio specialiosiomis tarnybomis nereikės, pakaks paaiškinimo dėl bendradarbiavimo su jau neegzistuojančios TSRS spec. tarnybomis.

Rinkimų finansai - realiai tik iš valstybės lėšų ir tik „išrinktiesiems". Kiti - tik rinkimų statistai, jei jiems VRK išvis leis dalyvauti. Pagal į Rinkimų kodeksą perkeltas ES direktyvos abstrakcijas valdančiųjų sudaryta VRK spręs ir vertins politinės kampanijos reklamos klausimus, baus netinkamus dalyvius.

Rinkimų kodekso pataisos beteisiais ir baudžiamais už informacijos viešinimą padarys stebėtojus.

Tačiau su vienvaldžiu rinkimų įrankiu - sava VRK - valdžia rinkimuose darys, ką norės.

Tad Seime susipažinta su mūsų pateikta medžiaga apie sisteminius pažeidimus 2024 metų rinkimuose, bet Rinkimų kodeksas keičiamas ne tam, kad rinkimai vyktų sąžiningai.

Sistema užsidaro viduje, kelias bet kokiai kitai politinei jėgai patekti į „išrinktųjų" ratą uždaromas.

Valstybė užvaldyta, o jos užvaldytojai tvirtinasi sau taisykles, kaip išlaikyti valdžią.

Jie mano, kad prigąsdinta visuomenė jų net nebetrukdys, o jie nebaudžiami galės daryti, ką tik panorės.

KAIP MUS TAIP SUVYSTĖ?

Jei norime pakeisti tai, ką matome šiame veidrodyje, reikia jį sudaužyti ir nebegyventi iliuzijose.

Bet pirmiau reikia suvokti, kaip mūsų visuomenė, buvusi tokia pakili ir tvirta Atgimimo metais, priversdavusi valdžią keisti įstatymus, tapo tokia užvaldyta ir bevale?

Nepriklausomai nuo santvarkos, valdžią uzurpavusieji laikosi, jei mases priveda iki baimės psichinės būklės. Daugumos tyla - tai valstybės prievartos įrankis, anksčiau ar vėliau valstybę atvedantis iki vienokios ar kitokios diktatūros.

Net jei ji dangstoma „demokratijos" vėliavomis.

Tačiau tokiai būklei pasiekti reikėjo ne tik valstybę užvaldyti, bet ir Atgimimo metų visuomenės stiprybę, tiesos paieškos siekį ir dvasią palaužti.

Receptas išbandytas šimtmečiais.

Reikia nukreipti visuomenės dėmesį į mūsų dabartinės būsenos išskirtinumą ir ypatingumą.

Todėl ir reikėjo mūsų Atgimimo metų stiprybę paversti visuomenėje niekinama trauma.

Tam ne tik drastiškai pakeista švietimo sistema, atsisakyta Tautinės mokyklos, bet ir be perstojo kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje kurtas baisaus „sovietmečio" mitas.

Logikos čia neieškokime, nes tame baisiame „sovietmetyje" mes ne tik išaugome, bet ir tapome stipriais ir susitelkusiais, o susitelkę taikiai atkūrėme valstybę.

„Sovietmečio" abstrakcija tapo parazitiniu istorinės traumos veiksniu, pakeitusiu to meto mūsų stiprybę.

To ir siekė mus užvaldžiusieji.

Anot profesorės Aleidos Asman (Aleida Assman, Vokietija), individualios ir kolektyvinės atminties formavimo analizė grindžiama tuo, kad socialinės grupės neturi kolektyvinės atminties, kad jos ją susikuria.

Esminė taisyklė, renkantis praeities atskaitos taškus, yra Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) nuomonė, kad svarbiausia yra susikurti herojišką grupės įvaizdį ir jį sureikšminti mitiniais priešo vaizdiniais.

Psichologiškai ypatingas vaidmuo tenka gebėjimui prisiminti trauminius įvykius, kurių akivaizdoje „savaime užsidaro suvokties vartai".

Išgirsta mūsų jaunimas žodį „sovietmetis", ir prisidengus šiuo žodžiu, formuoja jaunimui bet ką, ką tik nori jam įteigti.

Taigi, abstraktus „sovietmečio" įvaizdis pateiktas, kaip mūsų kolektyvinė trauma, o jau tada valdžia mus vynioja kaip vilną apie pirštą.

A.Asman: „Istorija, kurios moko vadovėliai ir kuriai skiriami atminimo renginiai, ... primena kolektyvinę tautos biografiją, kuri... kaskart pasakojama vis kitaip, ypač pasibaigus krizei ar politinių permainų laikmečiui.

Istorija, kurią prisimename, sustiprina mūsų pačių susikurtą ne tik individo, bet ir grupės įvaizdį.

Todėl mūsų prisiminimai grindžiami ne tuo, kas iš tikrųjų įvyko, o tuo, ką vėliau galėsim ar norėsim papasakoti.

Ką prisimename iš praeities, o ko ne, priklauso nuo to, kas ir kokiam tikslui naudojasi istorija."

Taip kuriamas mūsų kolektyvines traumas ciniški mūsų užvaldytojai pavertė manipuliavimo mumis įrankiais, ne tik sukurstę nacionalines nuoskaudas, revanšo siekį, bet ir versdami mus jaustis kaltais, kad mes gyvenome tame „sovietmetyje" ir turėjome bei tebeturime savo nuomonę.

Taip dar ir supriešinamos kartos, turinčios skirtingas savo patirtis.

Tačiau šiandien matome visišką valdžios bejėgiškumą ne tik dėl tarptautinės geopolitinės situacijos, bet ir dėl vidinės krizės.

Ji gi neturi jokių argumentų dėl „kitokios nuomonės", bijo viešos akistatos su tais, kurie turi savo nuomonę apie tai, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje.

Ką valdžia gali paaiškinti apie Vytauto Didžiojo istorinius kompromisus su priešais, Žemaitijos pardavimus ir kitką? Ji tik gali paaiškinti, koks jis buvo didis, kaip su žemaituku nujojo iki Juodosios jūros.

Argi ne tokių istorijos pavyzdžių mes mokome jaunimą?

Ar jaunimas žino tik apie dar vieną didį Vytautą, tariamai įkūrusį Sąjūdį ir mums iškovojusį nepriklausomybę, ar žino apie Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto Moratoriumą, kuris ne kartą keistas, bet iki galo nepanaikintas?

Seimo priimamos įstatymų pataisos - tai ne tik jų baimė ir gynyba nuo kitos nuomonės, bet ir žengimas į diktatūrą, pridengtą „demokratijos" skraiste ir... demagogija.

Gi reikia kažkaip „patriotiškai" tai pateisinti.

Tiek atvirų diktatūrų, tiek demokratinėmis save pristatančiose šalyse naudojamas istorijos patikrintas receptas - vidinis valdžios bejėgiškumas pakeičiamas užsienio priešo paieška.

O visi, turintys savo nuomonę, skelbiami to užsienio priešo agentais ar bent jau propagandos skleidėjais. O dabar jau ir nubausti ar net nuteisti tokius bus galima.

Po to, kai Ukrainos valdytojai, Londone pasitarę su Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Vokietijos valdytojais, pradėjo atvirai provokuoti Baltarusijos įtraukimą į karą, sunku apsimesti, kad tokiu atveju į karinius veiksmus nebūtų įtraukta Lietuva.

Todėl ir mūsų valdytojai, beatodairiškai spjovę į mus visus ir forsavę Kapčiamiesčio poligono ir Tauragės poligono plėtros įstatymus, manau, ruošia Lietuvą kariavimui su Rusija.

Ne tik dėl Suvalkų koridoriaus, bet ir dėl Kaliningrado srities.

Todėl „užsienio" reikalų ministru vėl skiriamas K.Budrys - Kaliningrado srities „lygintojas" su žeme.

Šioje geopolitinėje erdvėje proto likučius išlaikanti Lenkija ne tik nesutiko su Kapčiamiesčio „poligono" tąsa Lenkijoje, bet ir pastebimai šalinasi nuo karo Ukrainoje, pasinaudojusi V.Zelenskio suteiktu pretekstu - Volynės žudynių vykdytojų išaukštinimu.

Pastebimai radikalių veiksmų atsisakyti pradėjo ir Estija.

Matyt, pradėjo galvoti apie išlikimą.

O Lietuva?

Mūsų užvaldytojai paskelbė net apie Konstitucijos keitimą Seime, kad Lietuvoje atsirastų branduolinis ginklas.

Nenuostabu, nes mes viską tik stebime ir beveik nieko nedarome.

Nuo jaunų dienų manęs neapleisdavo klausimas, kodėl žydai konclageriuose klusniai eidavo į dujų kameras, nors žinojo, kas ten su jais įvyks?

IR KĄ GI DARYSIME, ir AR VISI DARYSIME?

Jei norime kažką pakeisti, reikia keisti iš esmės.

Patirtis su piliečių referendumo inciatyva dėl atsiskaitymų grynaisiais pinigais išsaugojimo (www.k23.lt) parodė, kad dauguma piliečių, susitikus su jais, sako „taip", bet pasirašyti už šią iniciatyvą ir pasisiūlyti rinkti parašus neskuba.

Negi nieko nedarysime net po to, kai tapo aišku, jog būsimuose rinkimuose „nesisteminiams" kandidatams jokių realių galimybių būti išrinktais nebeliko, kad savo nuomonės turėti nebegalima?

Liko Tautos referendumas - vienintelis neprievartinis teisėtas būdas sustabdyti šį valdžios volą.

Tačiau ir tam šioje „ramybės" būsenoje nesusiorganizuojame.

Aptarimui siūlome du referendumus vienu metu, kurių sprendimų priėmimas ne tik sustabdytų valdžios volą, bet ir pakeistų sistemą.

Pirmu referendumu nuspręsti, kad tik Tauta turi teisę keisti Konstituciją.

Antru referendumu priimti naują konstitucinį Rinkimų kodeksą, kurį keisti galėtų tik Tauta.

Kodėl Rinkimų kodeksą?

Todėl, kad juo vienu ypu išspręstume daug visuomenei pribrendusių klausimų:

pakeistume VRK ir rinkimų komisijų formavimą;

nustatytume, kad Seimo rinkimai - tik vienmandatėse apygardose; kad rinkimuose dalyvauja tik Lietuvos piliečiai;

kad kandidatams reikalingi ne piniginiai užstatai, o apygardos rinkėjų parama;

kad valstybės lėšų partijos negauna ir naudoja tik narių mokesčius;

kad kandidatai privalo deklaruoti sąsajas ne tik su mirusios TSRS, bet ir su visų užsienio šalių spec. tarnybomis;

kad kandidatai - nors kiek gyvenimo patirties turintys Lietuvos piliečiai (bet ne užsieniečiai, kurie jau renkami į savivaldybių tarybas);

kad rinkimus galima stebėti ir kontroliuoti biuletenių judėjimą;

kad rinkimų komisijų nariai atsako už jų pažeidimus;

kad išrinkti asmenys atsako už savo veiklą ir gali netekti mandatų pirma laiko;

kad išrinkti asmenys negali būti kandidatais kitų valdžios struktūrų rinkimuose neatsisakę užimamų pareigų;

kad niekas neriboja rinkimų programų ir jų skelbimo;

kad užtikrinamos lygios rinkimų reklamos teisės visiems kandidatams;

kad...

Bent aš kitos išeities nematau.

Valdžia tik ir laukia pretekstų jėgai panaudoti.

Nesuteikime jai šios dovanos, nes tai padės dar labiau įtvirtinti diktatūrą, pridengtą „demokratijos" vėliava.

Išnaudokime dabartinę piliečių referendumo iniciatyvą ne tik mokinimuisi pasirašyti už ją (www.rinkejopuslapis.lt/iniciatyvos/-/iniciatyvos/121124), bet ir VRK sudrausminimui, galutiniam išsiaiškinimui dėl piliečių referendumo iniciatyvos vykdymo ir viešinimo taisyklių.

Dėl šių neapibrėžtumų mes kol kas neišleidome nė vieno Jūsų paaukoto cento, nes valdžios įstatymais ir VRK aktais sukurta sistema ir aukų rinkimą padarė spąstais piliečių referendumo organizatoriams.

Jei manote kitaip, siūlykite, diskutuokime, tarkimės.

Jei kategoriškai ir be diskusijų nesutinkate su mūsų nuomone ir patirtimis, jokiu būdu nepasirašykite už atsiskaitymų grynaisiais pinigais referendumo iniciatyvą (www.k23.lt).

Tačiau negi tikrai manote, kad valdžia tik gero mums linki, įvesdama skaitmenį eurą ir nuosekliai kviesdamasi karą į mūsų šalį?

Jūs, pasitikintys valdžia ir viską žinantys, paaiškinkite mums, netikintiems visuotinio „gėrio" pasakomis, kaip karo metu veiks bankai, parduotuvės, kaip galėsime atsiskaityti banko kortelėmis ir nieko mums netrūks, kad gyvensime saugiai „priedangose", kur mokysimės, gydysimės ir klausysimės „vienintelės teisingos" nuomonės ir vienintelės teisingos LRT...

Kol vyks kova už Suvalkų koridorių, kad galėtume paskutinieji gyvi likę pasitraukti iš Lietuvos...

Keletas POST SCRIPTUM

1. Š. m. liepos 8 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinės mūsų skundą dėl VRK atsisakymo registruoti patariamojo referendumo iniciatyvą dėl šiai institucijai „neaiškaus" klausimo: „Ar reikia naujo karinio poligono Lietuvos Respublikoje?"

2. Ar visi pastebėjome, kad Lietuvos Konstituciniam Teismui panaikinus Seimo priimtą įstatymą dėl Lietuvos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo, padaryto dėl lito pakeitimo į eurą Lietuvoje, Lietuvoje naudojamus pinigus emituoja... Lietuvos bankas? Ar matėte nors vieną euro banknotą, emituotą Lietuvos banko? Tad ar teisėtai Lietuvoje vyksta atsiskaitymai eurais?

3. Ar suvokiame, kiek chaoso mūsų Valstybėje ir mūsų galvose sukūrė mus užvaldžiusieji?

4. Ir iš peklos tokia ta mūsų ramybė?