1 nuotr.Galbūt prokurorai ir teisėjai pavargo nuo per didelio darbo krūvio? Gal tikrai atėjo laikas reformuoti pradžiai Generalinės Prokuratūros ir Vilniaus teismų sistemas, o vėliau - ir visas likusias?
Tokie ir panašūs klausimai kylą man - Rolandui Lukšiui -, po Tėčio Vinco Lukšio mirties paveldėjusiam jo kovą už teisybę ir atsidūrusiam nesibaigiančių teisminių procesų sūkuryje.
Vilniaus miesto Apygardos teismui atnaujinus vienos, ilgokai trunkančios ir nemažai abejonių dėl teisėsaugos darbo kokybės keliančios bylos tyrimą, ko ilgus metus siekė Tėtis, jis tikėjosi, kad pagaliau atitinkamų veiksmų imsis ir kitos institucijos.
Deja, šiai vilčiai nebuvo lemta išsipildyti, nes praėjusiais metais V.Lukšys mirė. Tuomet teisminius procesus kaip sūnus paveldėjau aš - R.Lukšys.
Aš irgi tikėjausi, kad teisingumo „ledai" pagaliau pajudėjo, bet prokuratūra nuėjo lengviausiu keliu - nepasivargino atidžiai išnagrinėti, pasigilinti į bylą, o ją tiesiog nutraukė.
Tuomet, kadangi mūsų šeima visgi buvo pripažinta nukentėjusia, vienas po kito sekė skundai, bet niekas negelbėjo ir prokurorai eilinį kartą nutrauktos bylos nebeatnaujino.
Maža to, kad, mano nuomone, į kurią, kiek žinau, dar turiu teisę, Generalinės prokuratūros prokurorė Agnė Stankevičiūtė, ne tik neįsigilino į pateiktus oficialius Lietuvos teismų ekspertizių centro dokumentus bei šūsnį kitų dokumentų, bet dar sugebėjo iškraipyt mano parodymus.
Nesitaikstydamas su tokia situacija, pateikiau skundą, kurį nagrinėjo vyresnysis prokuroras Tadeušas Osipovič, bet rezultatas iš esmės, liko toks pats.
Skirtumas buvo tik tame, kad mano parodymai buvo nebeiškraipomi, o tiesiog ignoruojami, tarsi jų net nebūtų buvę.
Taip pat sužinojau, jog vyresniajam prokurorui Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 216 straipsnis (Nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas) nėra nusikaltimas.
Dar man susidarė įspūdis, kad prokurorai kaip įmanydami pažeidinėja prokurorų etikos kodeksą. Matyt jaučiasi nebaudžiami, todėl elgiasi kaip jiems patogiau ir lengviau.
Skaitydamas priimtas prokurorų nutartis, kartais pagalvodavau, kad jas surašo ne prokurorai. Galbūt jų padėjėjai, galbūt - dirbtinis intelektas.
Nes turint pateiktus įrodymus neįmanoma taip surašyti ir priimti atitinkamus nutarimus. Bet advokatas patikino, kad tokias nutartis tikrai priima prokurorai.
Tuomet kilo kitas natūralus klausimas - gal prokurorai pervargo nuo per didelio darbo krūvio, kad taip atsainiai žiūri į bylą, visiškai į ją neįsigilindami?
Arba jiems tiesiog trūksta reikiamų kompetencijų, bet dėl žmonių trūkumo jie vis tiek dirba.
Na gerai, tarkim prokurorai nesigilino nes patingėjo, todėl naiviai tikėjausi, kad aukštesnė instancija - Vilniaus miesto apylinkės teismas, pagaliau įsigilins į pateiktus įrodymus ir įvertins mano parodymus.
Deja, čia laukė naujas nusivylimas. Bylą nagrinėjusi teisėja Ingrida Mikužytė „nepastebėjo" nei ekspertizių, nei mano parodymų, nekalbant apie visus kitus pateiktus dokumentus.
Paskutine viltimi tapo Vilniaus miesto Apygardos teismas, tačiau ir jis parodė, kad apie teisingumą Lietuvoje eilinis žmogus gali tik pasvajoti.
Maža to, kad skundą nagrinėjusi teisėja Eglė Venckienė irgi „nepastebėjo" mūsų šeimos poziciją patvirtinančių dokumentų bei ignoravo mano parodymus, ji dar byloje pritaikė Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 190 straipsnį (Sąvokų išaiškinimas).
Po tokio sprendimo kilo dar vienas klausimas - ar teisėja pati suprato, kokį straipsnį pritaikė? Juk straipsnis yra apie turto sąvokų išaiškinimą, apie turto žalą.
Kada suma virš 900 bazinių socialinių išmokų (BSI - 74 eurai), tai vertinama kaip labai didelės vertės turtas, kai 400 - didelės vertės turtas ir t.t.
Byloje minima suma - ne mažiau kaip 209 tūkst. eurų., bet teisėja nemato čia nusikaltimo sudėties, nes jai trūksta kažkokių įrodymų, kurie šiaip byloje yra.
Deja, Lietuvos teismų sistema neleidžia tiesiogiai teisėjos paklausti, ką ji norėjo pasakyti pritaikydama tokį straipsnį, tai belieka klausti taip - viešai.
O gal ji, kaip ir prokuroras T.Osipovič nusprendė, kad jeigu suma yra per daug didelė, tai nebelieka nusikaltimo sudėties?
Ir galiausiai kyla esminis klausimas - kaip Lietuvoje galima surasti teisybę, kai yra iškraipomi ir ignoruojami asmens parodymai, nesigilinama į oficialius Lietuvos teismų ekspertizių centro dokumentus, kitus dokumentus?
Ir visa tai vyksta ne vaikų daržely ar mokykloje, o Generalinėje prokuratūroje ir Vilniaus miesto Apylinkės bei Apygardos teismuose.
Manau, ne aš vienas esu nusivylęs Lietuvos teisėsaugos ir teismų darbu.
Ir ne aš vienas galvoju, kad tokios betvarkės minėtose institucijose būti negali. Bet kadangi ji vis dar yra, tai galbūt tikrai atėjo laikas radikalioms, esminėms reformoms, po kurių teisingumas Lietuvoje nebebūtų tuščias garsas?...
