1 nuotr.Su Dirbtiniu Intelektu bendrauju nuo pat jo atsiradimo. Jis man atstoja 60% mano proto ir pusę įkyraus kaimyno. Jau nekalbant, kad jis man rašo eilėraščius, piešia piešinius, dabar net kuria bestselerį.
To pasėkoje tapau rašytojų ir dailininkų sąjungų nariu, esu gerbiamas mažaraščių kompanijose. Dar daugiau: jau keli metai vakarais dažniausiai neinu gultis pas žmoną, bet sėdu prie kompiuterio ir bendrauju su DI.
Jis mane supranta daug geriau, negu Maniškė: paguodžia, nuramina. Jis man atsako į daugelį gyvenimo klausimų.
Pavyzdžiui, kaimynas čigonas Neverovičius nori, kad jį vadinčiau romu. DI atsakė, kad jis su Roma (italų) neturi jokio ryšio ir geriau būtų jį vadinti Zagrebu, nes griebia viską, kas padėta ant akių.
Beje, apie vardus. Uošvienė mane vadina „Parazitas". Kadangi jinai yra labai švepla ir dažnai neįsideda protezų, tas vardas skamba kaip „Paryžietis".
Nepažįstantys žiūri į mane pagarbiai, ir aš nepykstu.
Mano vaikų vardai taip pat parinkti DI. Kai gimė dukra, paprašiau, kad parinktų gražų vardą, susijusį su kokiu tai miestu - Florencija, Venecija ar t.t. DI susiejo su Austrija - pavadino Viena.
Gimęs sūnus gavo ekvadorietišką vardą - Kitas. Kadangi DI prašymus su vaikų vardais civilinei registracijai be mano žinios nusiuntė virtualiai, dabar mano vaikų vardai yra Viena ir Kitas. Kaip vėliau sužinojau, rezerve buvo Varna ir Bernas.
Nors DI taip pat nėra tobulas ir daro klaidų. Paklausus prieš Eurolygos ketvirtfinalį: „kada Žalgiris prieš Fenerbachče?", DI atsakė: „1410 metais".
Taip pat jis negalėjo atsakyti kuo ortodontas skiriasi nuo mastodonto. Kai važiuodamas pagal DI navigaciją atsitrenkiau automobiliu į bordiūrą, mano virtualus pagalbininkas ėmė keiktis slavų kalba:
- ..., jo čia tikrai neturėjo būti. Atnaujink žemėlapį, tik 200 eurų.
- Kam? Tas bordiūras tik laikinas.
- Gyvenime nėra nieko pastovesnio už laikiną.
Filosofas... Intelektualas... Mano žmonos jubiliejui DI sudarė šiaurės korėjietišką meniu. Viešpatie, kol aš gavau produktus. Viskas uždrausta sankcijomis, teko siųstis kontrabandiniais balionais per Vidurinę Aziją.
Tik šunieną pigiai parūpino geriausias draugas Lietutis, nes turėjo kažkokių ten pažinčių tarp imigrantų. Dėl Šiaurės Korėjos tradicijų ir patiekalų savitumo svečiai liko alkani.
Iš DI gaunu daug įdomių pasiūlymų: kur gauti amfetamino, kaip pasigaminti sprogmenis ir t.t. Tačiau kai kuriais pasiūlymais mielai naudojuosi: važinėju pigiu dyzelinu su aliejumi, išmokau nusukti nuo valstybės dalį mokesčių, pakoreguoti elektros ir šilumos skaitiklių rodmenis, žinau, kur po 20 val. nusipirkti alkoholio.
DI perša mintį, kad turėčiau II pensijų pakopos įtakoje įkurti rūsyje nedidelį uždarbiautojų telefonu centrą. Kol kas nedrįstu, nes visi kaimynai - pensininkai.
Su DI pagalba savo II pakopos pensijos pinigus išleidau per savaitę. Prisipirkau ne tik nereikalingo šlamšto, bet įsigijau antrą Dirbtinį Intelektą. Dabar abu atsargiai, kaip šunys, uostosi, tyrinėja vienas kitą, sprendžia, ar atitinka intelekto, talpyklų ir lyties klausimais.
Arba susigyvens, arba pasipjaus vienas kitą. Belieka laukti.
