1 nuotr.Pagal Elenos Mezginaitės eilėraščius sukurta daugiau nei trisdešimt dainų. Jas rašė kompozitoriai Alvydas Jegelavičius, Laimis Vilkončius, Igoris Berinas su grupe „Hiperbolė". Nuotaikingas jos melodijas dainavo Žilvinas Žvagulis, Stasys Povilaitis, Kęstutis Kerbedis ir kiti.
O labiausiai ją išgarsino Vlado Bagdono ir Kristinos Kazlauskaitės atliekama Alvydo Jegelevičiaus sukurta daina „Baltas lino gyvenimas". Poetas Valdemaras Kukulas ją pavadino netgi savotišku Panevėžio himnu.
Prisiminkime jos žodžius...
Gal toli, gal arti,
Gal dabar, gal seniai
Lietuvos pakrašty
Mėlynuoja linai.
Line, užtiesk man vaivorykštės drobę
Ant medinio kasdieniško stalo.
Line, nušviesk man pageltusį žodį
Mano tėvo dainoj apie karą.
Trumpas tavo žydėjimas
Po vidudienio vėjų,
Baltas tavo gyvenimas
Po gegutės kukavimų.
Gal toli, gal arti,
Gal dabar, gal seniai
Lietuvos pakrašty
Mėlynuoja linai.
Line, nuprausk man aprūkusį dangų
Mano motinos meile ir ašarom.
Line, nuausk man raudoną ir lengvą
Paskutinio saulėlydžio taką.
Trumpas tavo žydėjimas
Po vidudienio vėjų,
Baltas tavo gyvenimas
Po gegutės kukavimų.
Nei toli, nei arti -
Lietuvos pakrašty -
Amžinai, amžinai
Mėlynuoja linai.
Poetė ir žurnalistė Elena Mezginaitė (1941.10.31 - 2005.02.09) gimė Rokiškio rajone.
Studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete, dirbo Rokiškio, Kupiškio bei Panevėžio bibliotekose ar redakcijose.
Buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio seimo narė.
Eilėraščius pradėjo rašyti dar vidurinėje mokykloje. Išleido dešimt poezijos rinkinių.
Po jos mirties bičiuliai Valdemaras Kukulas ir Jonas Strielkūnas sudarė ir išleido stambią (415 psl.) Mezginaitės kūrybos rinktinę „Mano senas drauge".
Viename eilėraštyje ji nerimastingai prisipažino: „Jau bijau nusirist nuo slidžių ir užgriozdintų laiptų".
Bet 2005 metų vasarį važiuodama į eilinį Rašytojų sąjungos suvažiavimą bičiuliams prasitarė: „Tikiuosi, šiame suvažiavime niekas nenumirs (ji prisiminė ankstesniame renginyje įvykusią netikėtą rašytojo mirtį).
Bet lipant laiptais ji griuvo, patyrė sunkią galvos traumą, ir penkias valandas trukusi gydytojų operacija nebeišgelbėjo - po kelių dienų poetė, taip ir nebeatgavusi sąmonės, mirė.
Poetas ir literatūros kritikas Valdemaras Kukulas užfiksavo įdomią mintį: „Kai vienas žmogus Elenai pasakė - aš būsiu žvaigždė, o tu būsi niekas, ši atsakė - o man ir taip gerai. Bet kaip turės nustėrti anas žmogus, po dešimtmečio sužinojęs, kad Elena buvo „kažkas"...
Sigito Stankūno išleistoje kompaktinėje plokštelėje „Elenai" yra 20 dainų, skirtų poetei ir viena jų pavadinta „Aukštaitijos žvaigždė".
2019 metais Rokiškyje buvo surengta poetei skirta programa „Elena Mezginaitė - Aukštaitijos žvaigždė".
Linas, apdainuotas šiandien aptariamame eilėraštyje, tapo svarbiu poetės kūrybos akcentu.
Panevėžyje ji daug metų rengė literatūrinius konkursus „Lino žiedas", apie ją sukosi visas miesto gyvenimas.
O poetas Jonas Strielkūnas eilėraštyje „Rekviem Elenai" rašė: „Dabar tavo žemė tavęs nepaliks jau, ir tu jos nebepaliksi, / nei Kupiškio smėlio, nei Panevėžio akmenų. / Tik jausi, kaip vasarų vieškeliams tylint, / lyg laibos žvakelės sublyksi / Linai mėlynieji iš tavo dainų ir dienų"...
