Neklauskit dainiaus vardo, arba „Negerki trečios“

Dirbo jis muzikos, kultūros, literatūros ir dramos redakcijose. Rengė kultūrines bei pramogines radijo laidas „Linksmasis subatvakaris", „Literatūrinės miniatiūros", „Liaudies dainos, šokiai", „Linksmos nuobiros" ir kt.

Taip pat organizavo radijo klausytojų pamėgtas kalbos valandėles „Gimtoji kalba", „Taisyk žodžiui kelią".

Kartu su kompozitoriumi Vytautu Juozapaičiu 1969 metais buvo iniciatoriai čia įkurti vėliau itin populiariu tapusį Lietuvos radijo ir televizijos instrumentinį-vokalinį ansamblį „Armonika", kurio repertuare rasdavosi daug Dačiulio sukurtų eilėraščių.

Dainingus poezijos posmus jis rašė visą gyvenimą. Pagal jo tekstus sukurta beveik trys šimtai dainų.

Gražių emocijų žiūrovams bei klausytojams yra palikusios tokios jo tekstais sukurtos melodijos, kaip „Mano pypkė kukavinė", „Neskusk, broleli, tu barzdos", „Senbernio daina", „Vasiliauskas pirko dūdą", „Žvejo dainelė", šmaikščiai bei nuotaikingai atspindėjusios tautosakinę lietuvių tautos patirtį.

Viena iš tokių anuomet labai dažnai skambėjusių dainų yra ir jo parašytoji „Negerki trečios". Prisiminkime jos žodžius...

Negerki, broleli, negerk trečios,

Paskui nepažinsi savos pačios!

Pakėlei taurelę, ir bus gana,

Įraudo veideliai, ir bus daina!

Priedainis:

Užtenka, broleli, vienos, vienos -

Tai būsi pagirtas kasdien žmonos.

Pakėlei taurelę - ir bus gana,

Graži bus svetelių daina.

Negerki, broleli, tu ketvirtos -

Jau krinta raselė tau nuo kaktos.

Kai stosi, kai eisi, reikės tvoros,

Piktieji šuneliai aplos, aplos.

Negerki, broleli, negerk penktos -

Tave susitikę, visi kvatos!

Šleivosi, broleli, laukais, laukais,

Reiks veržti galvelę lankais, lankais.

O viskas prasidėjo Pandėlio valsčiuje, kur būsimasis poetas išvydo pasaulio šviesą.

Pirmąjį elementorių jam atstojo tėvų namuose buvusi „Senojo testamento" santrauka.

Pradėjęs mokytis Pandėlio mokykloje, bemat įveikė, tai yra, perskaitė visas ten buvusias 118 knygų.

Teko kreiptis į viešąją biblioteką, iš kurios netrukus buvo perskaitytos Diuma, Majaus, Pilyponio knygos ar serija leidinių apie garsųjį Šerloką Holmsą...

Eiliuoti pradėjo 1952 metais, kai lietuvių kalbos ir literatūros specialybę ėmėsi studijuoti Vilniaus universitete.

Ruošiantis studentiškoms šventėms reikėjo linksmų posmų bei kupletų. To darbo noriai ėmėsi Balys Dačiulis - taip gimė pirmieji skambūs eilėraščiai, nestokojantys humoro ir išminties.

Sukaupta patirtis sudomino Lietuvos radijo vadovus - jis buvo pakviestas į kultūrinių laidų redakciją ir čia „užsibuvo" kone pusę amžiaus.

Poezija buvo pagrindinis, bet ne vienintelis Balio Dačiulio kūrybos žanras.

Jis į lietuvių kalbą išvertė per dvidešimt detektyvinių romanų. Rašė ir prozos kūrinius. Visą jo literatūrinį derlių gražiausiai atspindėjo 2012 metais išleista stambi (508 psl.) jo kūrybos rinktinė „...Esu daug matęs, daug regėjęs..."

Joje greta daugelio eilėraščių, prozos tekstų, puikuojasi ir keliolika kandžių epigramų, kurios net ir po dvidešimties metų „nesensta": „Liberalų Lietuvoj - net tiršta, / Tiktai skysta konkrečių darbų"...

Ir, žinoma, kaip kiekvienam aukštaičių poetui, Dačiuliui labai svarbus beržų įvaizdis: „Prie beržų aš gimiau ir užaugau,/ Prie beržų mano meilė tyra... / Tu, berželi, ir brolis, ir draugas, / Už tave man geresnio nėra".