1 nuotr.„Į Lietuvą". Šis Kęstučio Genio (1928.11.03 - 1996.12.15) eilėraštis Atgimimo metais buvo tapęs tūkstančių Lietuvos žmonių balsu.
Melodiją dainai sukūręs Arvydas Vilčinskas 1989 metais išleido albumą „Į Lietuvą", kuris bemat tapo populiariausiu visoje Lietuvoje.
Ir eilėraštis, ir melodija toje Atgimimo epochoje skambėjo, galima sakyti, nuo ryto iki vakaro... Ji aidėjo tūkstantiniuose mitinguose, aikštėse, skveruose, salėse, kryžių kalneliuose.
Su šia daina Arvydas Vilčinskas apvažinėjo visą Lietuvą, surengė tris koncertinius turus JAV ir Kanadoje.
Dainos teksto autorius Kęstutis Genys, tuomet dirbęs Kauno dramos teatre, buvo šios dainos ir autorius, ir atlikėjas. 1989 metais jis režisavo didelės kūrybinės sėkmės ir stulbinančio populiarumo sulaukusį poezijos spektaklį „Pabudome ir kelkimės".
Prisiminkime dainos žodžius...
Grįžtu namo. Kol saulė dar nenusileido,
Kol dar matau šešėlį savo kelyje.
Nenusibrauksiu prakaito sūraus nuo veido,
Ir nebandysiu atsidurt pakelėje.
Padėk man, Viešpatie! Nes įvijau pavojų,
Neieškau dvasiai poilsio, kūnui - atgaivos,
Kelionė tolima, o aš labai vėluoju -
Greičiau į Lietuvą! Aš pasiilgau Lietuvos.
Greičiau į Tėviškę - į savo meilės kraštą -
Ten mano Kryžių kalnas, vyturio dangus,
Ten skamba žodis kaip giesmė, kaip Šventas Raštas,
Į laisvą Lietuvą šiandieną aš grįžtu.
Vienoje Lietuvos televizijos laidoje buvo prasmingai pasakyta, jog aktoriaus ir poeto Kęstučio Genio ryškų ir dramatišką gyvenimą ženklina trumpos artisto šlovės akimirkos, ilgai trukęs okupacinio režimo tylos sąmokslas prieš nepripažintą poetą, jautriai meninei prigimčiai būdingos silpnumo valandėlės, pagaliau - Atgimimo bangos iškelto tribūno ir piliečio stichija, leidusi išsiskleisti ne tik jo gaivalingai prigimčiai, bet raiškiai paliudyti tą tikėjimą ir vertybes, kam jis atidavė gyvenimą.
O poeto jaunystė iš tiesų buvo dramatiška. Pokaryje prasidėjusi sovietinė okupacija skaudžiai palietė visą Genių šeimą - jiems teko palikti namus ir slapstytis: motina - pas gimines, tėvas - kitoje provincijos vietoje, o Kęstutis - Kaune, pas bendramokslį.
Būsimasis poetas ir aktorius pradeda rimtai svarstyti apie pasitraukimą pas partizanus: pasirūpina drabužių, sukaupia maisto atsargų. Užmezga ryšį su vieno partizanų būrio vadu.
Bet šis, žinodamas išskirtinį Genio talentą, nepritaria tokiam sumanymui: „Tu reikalingesnis gyvas. Jei gali - dink iš Lietuvos"...
Tie žodžiai tampa pranašiški; netrukus visas būrys išžudomas. O Kęstutis Genys išvažiuoja Maskvon ir įstoja į Lunačiarskio teatro meno institutą.
Eilėraštyje „Tremtiniai" jis atvirai prisipažįsta: „Jūs nebuvot vieni, vieniši tremtyje, / kas prie Laptevų jūros, o aš Maskvoje. / Jus ten žudė, kankino, marino badu, / Mane žudė Maskva, mokė būt artistu"...
Grįžęs tampa Kauno dramos teatro aktoriumi, vėliau sukuria keletą vaidmenų kino filmuose. Gyvenęs drąsiai, rašęs ne tarybinei ideologijai tinkančius posmus jis skaudžiai pergyveno, pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu.
Kavinėse jis dažnai skaitydavo savo eilėraščius. Tai bemat sukėlė saugumiečių dėmesį, teatrą vis dažniau pasiekdavo jų informacija apie Genio antitarybinius posmus.
Jis nebegaudavo reikšmingesnių vaidmenų, jis vis dažniau buvo nutylimas spaudoje, teatro kritikos rašiniuose. Jo poezija virto tyla - eilėraščiai gulė tik į stalčių...
Prasidėjus Atgimimui, Kęstutis Genys išėjo iš teatro, atsidėjo kūrybai, vyko dažni susitikimai su skaitytojais.
Visam gyvenimui atsisakė priklausomybės nuo alkoholio...
1989 metais pogrindinėje spaustuvėje pasirodė pirmoji jo poezijos knyga „Ugnies kryžius".
Per kelerius metus išėjo dar keturi jo eilėraščių rinkiniai. Leidykla „Vaga" buvo paruošusi jo solidžią rinktinę „Po svarstyklių ženklu", kurios poetas labai laukė.
Deja, sunki, klastinga liga palaužė jo sveikatą ir gyvybę dar iki knygos pasirodymo...
