Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie nieką

Pagal Konstituciją tai turėtų būti vienas svarbiausių metų politinių dokumentų - valstybės vadovo galimybė ne tik apžvelgti šalies būklę, bet ir parodyti lyderystę, įvardyti klaidas, prisiimti atsakomybę bei pasiūlyti aiškią kryptį valstybės ateičiai.

Tačiau šių metų pranešimas paliko priešingą įspūdį. Beveik penkiasdešimt minučių trukęs kalbėjimas tapo dar vienu įrodymu, kad Prezidentūra vis labiau renkasi politinės miglos, o ne politinės atsakomybės sudėtingu geopolitiniu metu kelią.

Aš sunkiai prisiverčiau išklausyti visą kalbą, tikėdamasis, kad valstybės vadovas labai konkrečiais pavyzdžiais nuginkluos jau antrus metus nesugebančios pradėti dirbti socialdemokratų valdomos vyriausybės vadovus. Deja.

Klausantis kalbos buvo sunku atsikratyti jausmo, kad svarbiausias jos tikslas - ne pasakyti ką nors naujo, o pasiekti, kad niekas negalėtų tiksliai pasakyti, ką prezidentas iš tikrųjų norėjo pasakyti.

Pranešime tradiciškai netrūko nieko realybėje nereiškiančių žodžių „reikia", „privalome", „sieksime", „turime", tačiau itin stigo konkrečių atsakymų į labai konkretų klausimą: o ką konkrečiai per pastaruosius metus padarė pats prezidentas?

Būtent tai ir tapo pagrindine šio pranešimo problema. Septintaisiais kadencijos metais valstybės vadovas vis dar kalba taip, tarsi būtų ne sprendimų priėmėjas, o politinių procesų stebėtojas iš savo patogaus SEB banko kabineto.

Tarsi jis yra žmogus, stovintis šalikelėje ir komentuojantis eismą, o ne antrą kadenciją sėdintis prie valstybės vairo.

Neatsitiktinai konservatorių lyderis Laurynas Kasčiūnas po kalbos pareiškė, kad „akivaizdu, jog prezidentas vis dar mato save kaip ketvirtąjį koalicijos partnerį".

Ši pastaba skamba aštriai, tačiau sunku paneigti, kad joje yra nemažai tiesos. Prezidentas kritikavo, ragino, vertino, teigė kandidatus į ministrus, tačiau vengė kalbėti apie savo vaidmenį procesuose, kuriuos pats aktyviai formavo.

Ar nuolatinis jo kišimasis į ministrų kabineto formavimo procesus nėra viena priežasčių, lėmusių tokį beviltišką jau kelių vyriausybių darbą?

Dar griežčiau pasisakė liberalas Eugenijus Gentvilas. Jis pareiškė pirmą kartą sutinkantis net su Remigijumi Žemaitaičiu, kad prezidentas, kalbėdamas apie principingumą, mėgina ištrinti savo paties politinę atsakomybę.

Gentvilo teigimu, sunku apsimesti vien moraliniu arbitru, kai pats dalyvavai skiriant tiek XIX, tiek XX Vyriausybių premjerus ir ministrus, „kai pats teikei argumentus vieniems ar kitiems kandidatams, kai pats buvai aktyvus politinio proceso dalyvis."

Tai ir yra didžiausia šiandienos pranešimo silpnybė. Prezidentas, kaip ir prieš, metus kalbėjo apie valstybę taip, lyg būtų nuo jos atskirtas, o visi geri sprendimai būtų bendras „mes" nuopelnas, o visi blogi - kažkieno kito atsakomybė.

Žodis „aš" šiame pranešime skambėjo stebėtinai retai. Ir galbūt ne be priežasties.

Jeigu reikėtų surinkti visus konkrečius prezidento nuveiktus darbus, kuriuos jis galėtų įvardyti pirmuoju asmeniu, tikriausiai pakaktų kelių pranešimo minučių. Tačiau jis truko beveik valandą.

Likusį laiką užpildė abstrakcijos, bendrybės, deklaracijos ir moralizuojantys pamokymai. Dar labiau stebina tai, kad per beveik penkiasdešimt minučių neatsirado nė kelių minučių savikritikai.

Gal pirmoji ponia pagaliau jau jį įtikino jo genialumu? O juk progų pripažinti savo klaidas buvo daugiau nei pakankamai.

Per pastaruosius metus Prezidentūra buvo aktyvi ne tik vyriausybių formavimų, bet ir kitų ne itin vykusių politinių procesų dalyvė.

Tačiau šiandien iš tribūnos buvo galima susidaryti įspūdį, kad visi sudėtingi sprendimai buvo priimti kažkur kitur ir prezidentui nedalyvaujant.

Būtent todėl sunku atsikratyti įspūdžio, kad prezidento metinis pranešimas pamažu tampa ne valstybės padėties analize, o eiliniu nykstančios politinio lauko reputacijos palaikymo projektu.

Kiekvienais metais girdime panašias formuluotes: Lietuva turi būti stipri, privalo rūpintis saugumu, reikia stiprinti ekonomiką ir užtikrinti socialinį teisingumą. Ir žinoma privaloma malda - turime remti Ukrainą ir būti vieningi.

Tačiau problema ta, kad šios tezės tapo tokios bendros, jog jas galėtų perskaityti praktiškai bet kuris abiturientas.

Metinis pranešimas turėtų būti dokumentas, kuris po dešimties metų leistų prisiminti konkretų istorinį momentą, tuo tarpu šių metų kalba rizikuoja tapti vienu iš tų tekstų, kurių niekas nebeatsimins jau po kelių savaičių.

Joje nebuvo didelės politinės idėjos ar netikėtai drąsaus pasiūlymo, protingo sprendimo ar rimtesnio savo paties veiklos įvertinimo.

Nebuvo ir atsakymo į klausimą, kokią Lietuvą prezidentas nori palikti po savo antrosios kadencijos. Buvo tik ilga virtinė teiginių, kuriems sunku prieštarauti, nes jie pernelyg abstraktūs, kad sukeltų rimtesnę diskusiją.

Tai primena seną tvorą pievos viduryje, kuri vis dar kažkodėl stovi, tačiau jau seniai nebeaišku, ką ji saugo ir kodėl apskritai buvo pastatyta.

Pranešimo paradoksas tas, kad kuo ilgiau prezidentas kalbėjo, tuo mažiau buvo galima suprasti, ką jis iš tiesų laiko svarbiausiu savo politiniu pasiekimu.

O juk septintaisiais metais tokie pasiekimai turėtų būti akivaizdūs. Lyderystė nėra gebėjimas kalbėti apie viską. Tai yra gebėjimas pasirinkti svarbiausius dalykus ir už juos atsakyti.

Antradienį iš Seimo tribūnos vėl girdėjome daug apie tai, ką turi daryti Lietuva. Tačiau beveik nieko neišgirdome apie tai, ką padarė arba ko nepadarė pats prezidentas.

Todėl po septintojo metinio pranešimo lieka ne valstybės pakilimo, ne aiškios strategijos ir ne politinės drąsos įspūdis. Lieka beviltiškas tuštumos pojūtis.

Pojūtis, kad beveik penkiasdešimt minučių buvo skirta tam, kad būtų pasakyta kuo mažiau to, už ką vėliau tektų atsakyti. O tai, ko gero, ir yra didžiausia šiandienos prezidento kalbos problema.

Pabaigai noriu panaudoti citatą iš prezidento kalbos, kuri yra tikrai apie mus su jumis, mieli mano skaitytojai.

Ji skamba šitaip: „Nes mūsų nekenčia už tai, kad drįstame būti laisvi ir nepriklausomi. Nekenčia už tai, kad mylime savo laisvę ir oriai naudojamės jos privalumais. Nekenčia, kad patys kuriame savo gerovę, ko nesugeba visi be išimties autokratiniai režimai."

Juk mes su jumis juk dar nepraradome mokėjimo skaityti tarp eilučių, ar ne?