Nors skaitmenizaciją, internetą galime vadinti didžiuliu pažangos proveržiu, revoliucija, visuomenei tai suteikė ne tik galimybių, komforto, bet ir etinių dilemų.
Vis dažniau kalbame apie žmogiškumą, ar etiška kelti į internetą privačių asmenų atvaizdus, vaizdo situacijas tada, kai pats panori; arba kai pats nusprendi tapti teisėju; arba kai įsivaizduoji, jog padarysi geriau nei valstybės tarnybos. Ir nors galioja įstatymai, tai savaime neužkardo atvejų.
Interneto platybėse - begalė vaizdų, pažeidžiančių asmenų ar jų šeimų teises į privatumą.
Bet, atleiskite, „žioplių minia" visada turi viską fiksuoti, nesvarbu, kokia kaina, svarbiau, kad būtų kam papasakoti sensaciją, kad susirinktų daug patiktukų, o galbūt būtų pagirti už drąsą tokių pačių, kaip jie.
Toli dairytis nereikia. Užtenka kokio didelio gaisro, ir susirenka daugybė „žiūrovų", garsiai aiškinančių ugniagesiams, kaip jie turi dirbti.
Ar filmuojančių išnešamą nelaimėlį. Ir tie žmonės, paradoksalu, dažniausiai nėra liudininkai, galintys suteikti vertingos informacijos, kad taip „sutrumpėtų" žvalgymo laikas.
Štai neseniai internete išplito vaizdo įrašas, nufilmuotas sostinėje Naujojoje Vilnioje autobusų stotelėje, matyti, kaip pliekiasi keli vyrai su savais šaltais ir nešaltais ginklais.
Įraše matyti, kaip du vyrai puola vieną. Netoli stovi moteris, besistengianti mobiliuoju telefonu iš kuo arčiau pagauti veiksmo filmo vertus kadrus.
Galimai pirma mintis buvo tokia: kad reikia filmuoti, o ne kviesti pagalbą, nes per kelias sekundes kažkas gali būti smarkiai sužalotas. Kieno nors sūnus, brolis ar tėvas...
Iš šono susidarė toks įspūdis, kad pilietiškiausias čia pasirodė autobuso vairuotojas, kuris luktelėjo, kol įšoks puolamas vyras ir uždarė duris.
Matyt, sutaupė ir mokesčių mokėtojų pinigų, tam atvejui, jei būtų prireikę gydymo.
Tikrąsias aplinkybes išsiaiškins policija.
O mums lieka klausimas - ar šioje sensacijų medžioklės (su telefonais) eroje sugebėsime išlikti žmonėmis?