Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie programų derinimą

Ne, kalba ne apie ekonomikos proveržį, ne apie rekordines užsienio investicijas ir net ne apie tai, kad eilės gydymo įstaigose ar vaikų darželiuose staiga sutrumpėjo.

Kalbame apie jau tradiciniu šios dar net neįpusėjusios kadencijos metu tapusį reiškinį - eilinės naujos valdančiosios daugumos dėliojimą.

Tai laikotarpis, kai politikai, dar vakar vieni kitus kritikavę taip aistringai, lyg kalbėtų apie didžiausią grėsmę valstybės ateičiai, šiandien susėda prie bendro stalo ir atranda tai, ko iki šiol kažkodėl nematė - bendrus tikslus, bendras vertybes ir pasiaukojamą atsakomybę už Lietuvą.

Štai vos prieš kelis mėnesius seimo politinė turistė Agnė Širinskienė kartu su katinu Nuodėguliu nuožmiai kovojo prieš socialdemokratų stumiamas LRT įstatymo pataisas, kurios vistiek buvo priimtos, o vėliau kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinę etikos komisiją (VTEK), prašydama pradėti tyrimą dėl socdemų premjerės Ingos Ruginienės bei jos šeimos vizito į Vatikaną.

Vertybinė Agnė šiandien kartu su tais pačiais socdemais jau ruošia slides naujam karjeros žygiui į valdžios Olimpą. Ir tokių pavyzdžių yra nevienas ir ne du.

Stebint viešus pasisakymus, galima susidaryti įspūdį, kad visi politiniai nesutarimai Lietuvoje buvo tik apmaudus nesusipratimas, tarsi partijas iki šiol būtų skyrę ne požiūriai, interesai ar ambicijos, o tiesiog blogas interneto ir telefono ryšys.

Vos tik prasidėjo pokalbiai dėl naujos koalicijos, paaiškėjo, kad visi iš esmės nori to paties: stiprios valstybės, gerovės žmonėms, efektyvios valdžios ir atsakingų sprendimų. Sunku nesusigraudinti.

Socialdemokratų lyderis Mindaugas Sinkevičius aiškina, kad pasirinktas kelias yra teisingiausias partijai ir valstybei. Jis staiga praregėjo ir pripažino, kad koalicija su „Nemuno aušra" kenkia ne tik patiems socialdemokratams, bet ir valstybei, omeny turėdamas balsavimą dėl Kapčiamiesčio poligono.

„Aš manau, kad kenkia, galbūt, ir valstybei, nes nepriimami svarbūs sprendimai, arba priimami be vieno iš partnerių balsų", - teigė M. Sinkevičius, klausiamas, ar „Nemuno aušra" šiandien kenkia socialdemokratams.

Mes, žinoma tuo patikėjome. Juk politikai niekada nesirenka to, kas būtų geriausia jiems patiems ir jų partijai. Jie visada renkasi tai, kas geriausia valstybei.

Jei dėl keisto sutapimo po tokių sprendimų atsiranda nauji ministrų postai, naujos įtakos zonos ar papildomos galimybės valdyti pinigų įsisavinimo procesus, tai, žinoma, tėra visiškas atsitiktinumas.

Tuo metu kiti galimi partneriai kalba apie programų derinimą, prioritetų suderinimą ir bendrų tikslų paiešką. Tai skamba taip iškilmingai, kad žmogus nejučia pradeda įsivaizduoti mokslininkų grupę, mėnesiais dirbančią prie naujos kartos branduolinio reaktoriaus projekto.

Štai jau ne vienam savo buvusių partijų vadovui peilį į nugarą įbedęs naujų laikų Briuselio komjaunuolis Virginijus Sinkevičius pasakoja seka tokią pasakėlę: „Dauguma skyrių pritarė pradėti derybas. Jie formuoja mandatą valdybai, kuri rytoj suformuos galutinį mandatą, jį priims, kartu patvirtins ir derybinę grupę.

Bet dauguma skyrių pasisakė už. Turėjo labai daug, be jokios abejonės, pastabų, ką reiškia tas „už". Pirmiausia labai daug skyrių išsakė nuomonę, kad turėtų būti platesnė Vyriausybės perkrova, kuri leistų, be jokios abejonės, turėti ir atnaujintą Vyriausybės programą, ir atnaujintą Vyriausybės priemonių planą.

Tik tokiomis sąlygomis galime turėti galimybes įgyvendinti ambicingą Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos" programą."

Tačiau smegenimis vis dar besinaudojantis Lietuvos rinkėjas jau seniai suprato, kad politikoje žodis partijų „programa" dažnai atlieka tą pačią funkciją kaip staltiesė per šeimos balių - visi žino, kas iš tikrųjų vyksta prie giminaičių apsėsto stalo, bet staltiesė suteikia procesui padorumo.

Todėl dabar visuomenė ištisas dvi savaites turės galimybę su šypsena stebėti, kaip vyks sudėtingas „programinių nuostatų derinimas".

Vieni politikai atsakingai aiškins, kad pirmiausia reikia susitarti dėl darbų. Kiti pabrėš, jog svarbiausia yra vertybės. Treti tikins, kad postų klausimai apskritai nėra aktualūs.

Būtent šis teiginys paprastai skamba įtikinamiausiai, nors vieša paslaptis, kad jau net ir kandidatai į tuos taip nenorimus postus seniai paskirti.

Lietuvoje jau ne viena karta užaugo, girdėdama politikus aiškinant, kad jų nedomina postai. Ir vis dėlto kažkokiu paslaptingu būdu tie patys žmonės vėliau atsiduria ministrų kabinetuose, seimo komitetų vadovų kėdėse ar valstybinių įmonių valdybose. Tikriausiai dėl ypatingai nepalankaus likimo.

Aurelijus Veryga dar visai neseniai kalbėjo apie koalicijos stabilumą ir jos darbo perspektyvas. Tą patį dar prieš savaitę tvirtino socdemų valdybos narės Orinta Leiputė ir Indrė Kižienė.

„Partijai ir frakcijai pats tinkamiausias sprendimas yra dirbti darbus ir nesivaikyti viešoje erdvėje sklaidančių arba provokuojamų skandalų", - sakė O. Leiputė.

„Ne kartą tikrai esu minėjusi, kad reikėtų likti šioje koalicijos sudėtyje, kokia yra dabar, tęsti darbus, numatytus savo koalicinėje programoje. Tokią poziciją, jeigu pavyks, išsakysiu ir tarybos posėdyje", - portalui nurodė I. Kižienė.

O šiandien jau svarstomos naujos galimybės, nauji formatai ir naujos kombinacijos. Tačiau čia nėra jokio prieštaravimo: Lietuvos politikoje stabilumas nėra įprasta būsena.

Stabilumas yra procesas, reiškiantis nuolatinį judėjimą link naujo eilinio stabilumo: vos tik vienas stabilumas baigiasi, iškart pradedama ieškoti kito. Ir taip be pabaigos.

Apskritai Lietuvos politikų santykis su vertybėmis vertas atskiro mokslinio tyrimo. Paprasti žmonės savo vertybes keičia per metus ar net dešimtmečius.

Politikai tai sugeba padaryti gerokai greičiau. Pirmadienį gali būti pareiškiama, kad bendradarbiavimas su tam tikra partija neįmanomas dėl principinių skirtumų, o ketvirtadienį paaiškėja, kad atsakingi politikai privalo ieškoti kompromisų.

Penktadienį jau kalbama apie konstruktyvų dialogą, o sekmadienį visi kartu fotografuojasi ir pasakoja apie istorinę galimybę dirbti Lietuvai.

Ir viskas vyksta taip rimtai, tarsi būtų sprendžiamas pasaulio likimas, nors koalicijos dėlionės buvo aptarinėjamos net ne Lietuvoje, o Briuselyje, kas savaime yra labai iškalbingas faktas.

Kaip ir tai, kad 53 balsus koalicijoje turinčios partijos naujasis vadas iš Jonavos skrenda pas mažuosius koalicijos brolius į Europos biurokratų sostinę vietoj to, kad pasikviesti juos pas save.

Ypač stipriai vis dar smegenimis besinaudojančius Lietuvos rinkėjus žavi politinė retorika apie atsakomybę valstybei.

Šis argumentas visada pasitelkiamas tada, kai reikia paaiškinti sprendimus, kurių dar prieš kelias savaites niekas nebūtų laikęs įmanomais.

Tuomet visuomenei primenama sudėtinga geopolitinė situacija, globalūs iššūkiai, ekonominės grėsmės ir būtinybė susitelkti.

Klausantis tokių kalbų, galima numirti iš juoko. Nuo to saugo tik faktas, kad šioje kadencijoje šią mantrą mes girdime jau trečią kartą ir baigiame prie šių pezalų įprasti.

Mes juk puikiai žinome, kad nemaža dalis diskusijų sukasi apie tai, kam atiteks viena ar kita ministerija, kas deleguos viceministrus ir kaip bus paskirstyta politinė įtaka. Bet tai, žinoma, visiškai nesusiję su postais. Tai juk susiję su milžiniška atsakomybe.

Lietuvos politikoje apskritai egzistuoja savotiška magija. Vos tik pasikeičia valdžios formulė, iš karto paaiškėja, kad būtent ši formulė yra optimaliausia valstybei ir jos gyventojams.

Jei po metų ar dvejų ji sugriūna, netrukus paaiškėja, kad optimaliausia buvo visai kita formulė. Ir nė vienas iš šių teiginių nelaikomas prieštaringu. Priešingai - tai laikoma politiniu lankstumu.

Dar įdomiau, kad kiekviena nauja koalicija pristatoma kaip lūžis. Klausantis politikų, galima susidaryti įspūdį, jog iki šiol valstybė buvo valdoma atsitiktinumo principu, o tik dabar pagaliau atsiras profesionalumas, kompetencija ir aiški kryptis.

Taip buvo prieš penkerius metus, prieš dešimt metų, prieš penkiolika metų. Ir taip pat bus po penkerių metų, jei mes - gebėjimo mąstyti dar nepraradę rinkėjai nesustabdysime šio cirko.

Jeigu surinktume visus pažadus apie stabilumą, profesionalumą, atsakomybę ir proveržį, Lietuva jau seniai turėtų būti pasaulinis valstybės valdymo etalonas.

Tačiau kažkodėl kas kelerius metus vėl tenka klausytis pasakojimų apie būtinybę pradėti iš naujo. Turbūt todėl, kad Lietuvos politikoje nėra nieko pastovesnio už permainas ir nieko laikinesnio už principus.

Šiandien visi kalba apie valstybės interesą, rytoj visi kalbės apie konstruktyvų darbą, o poryt apie būtinybę susitelkti, nes juk priešas jau barbena į duris.

Dar po metų ar dviejų bus nauji rinkimai ir vėl bus kalbama apie būtinybę kurti naują koaliciją, nes vėl pasikeitė aplinkybės, o tie patys žmonės aiškins, kad pagaliau rado naują, patį teisingiausią kelią Lietuvai, nes iki tol valdė nemokšos.

Ir nors visa tai kartojasi su šveicariško laikrodžio tikslumu, kiekvieną kartą mums mėginama sudaryti įspūdį, kad vyksta kažkas precedento neturinčio, kad šį kartą viskas kitaip, kad šį kartą susitarta ne dėl įtakos, o dėl idėjų ir ne dėl postų, o dėl žmonių. Ir žinoma, jokiu būdu ne dėl valdžios, o viskas daroma tik dėl Lietuvos - gerovės valstybės.

O rinkėjams belieka toliau stebėti šį tradicinį politinį cirko pasirodymą ir žavėtis neblėstančiu Lietuvos politikų gebėjimu kiekvieną kovą dėl valdžios pristatyti kaip pasiaukojamą tarnystę valstybei.

Yra viena savybė, kurios mūsų politinei klasei tikrai netrūksta - talentas asmeninius interesus supakuoti į patriotinę pakuotę ir parduoti kaip nacionalinės svarbos projektą.

Ir būtent dėl to kiekviena nauja koalicija Lietuvoje prasideda beveik kaip meilės istorija: gražiais pažadais, iškilmingomis deklaracijomis ir tikėjimu šviesia ateitimi. O kuo visos tokios istorijos dažniausiai baigiasi, Lietuvos rinkėjas jau seniai žino mintinai.

Šio teksto pabaigai puikiai tinka prancūzų filosofo Fransua de Larošfuko mintis: „Veidmainystė yra pagarba, kurią yda atiduoda dorybei."

Mėgaukitės procesu, mieli rinkėjai!