Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie pavojų

Kai trečiadienio rytą Lietuvos gyventojų telefonai pradėjo spiegti perspėjimais apie oro pavojų, daugelis pirmą kartą per ilgą laiką pajuto ne teorinį, o labai praktinį pavojų ir, jam praėjus, uždavė labai logišką klausimą: o kas būtų, jeigu tai būtų ne pasiklydęs dronas, o tikras smūgis iš oro mūsų valstybei?

Ir tada paaiškėjo viena nemaloni detalė - valstybė, kuri per penkerius metus gynybai išleido milijardus, vis dar atrodo taip, lyg kiekvienas į Lietuvos oro erdvę įskridęs objektas būtų egzaminas, kuriam nepasiruošta.

Pagal oficialius duomenis, Lietuvos krašto apsaugos finansavimas per pastaruosius metus augo beveik geometrine progresija.

Nuo 2020 metų tam yra skirta 15,7 milijardo eurų. Vien 2026 metų biudžete krašto apsaugai numatyta beveik 4,8 milijardo eurų - 5,38 procento BVP, kai 2020 metais buvo tik 2,13 procento. Tai didžiausias gynybos biudžetas nepriklausomos Lietuvos istorijoje.

Per penkerius metus bendra suma išaugo beveik penkis kartus. Lietuva pirko NASAMS sistemas, radarus, šarvuotą techniką, haubicas, ruošiasi tankų įsigijimui, stato infrastruktūrą vokiečių brigadai, plečia poligonus, kalba apie diviziją ir nuolat kartoja žodį „atgrasymas".

Tačiau tada atskrenda vienas dronas, apie kurį mūsų kariuomenę, anot Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų vado informuoja Baltarusija (!!!): „Ryte mes gavome pranešimą iš Baltarusijos karinių pajėgų apie galimai judančius dronus į Lietuvos teritoriją."

Ir visa ši monumentali ir brangiai kainuojanti gynybos architektūra staiga ima priminti ne modernią oro gynybos sistemą, o viso labo visuomenės nuraminimui skirtą piarinį pristatymą.

Trečiadienį reakcija į oro pavojų buvo iškalbinga: NATO naikintuvai pakelti į orą, policija siunčia perspėjimus. Institucijos pradeda aiškintis, ar objektas pavojingas, o žiniasklaida skelbia „nepatvirtintus duomenis".

Gyventojai tuo metu blaškosi tarp panikos ir ironijos: kažkas fotografuoja dangų, kiti socialiniuose tinkluose juokauja, kad gal čia vėl meteorologinis balionas, o treti klausia paprasto dalyko - jeigu dėl vieno drono reikia kelti du NATO naikintuvus, tai kas būtų, jeigu skristų dešimt dronų?

Ir tas klausimas nėra nei kvailas, nei perteklinis, nes modernus karas Ukrainoje parodė vieną brutalų dalyką - šiandien grėsmę gali sukelti ne tik raketa už kelis milijonus eurų. Kartais pakanka plastikinio drono su kiniška elektronika ir sprogmeniu, kainuojančiu mažiau negu gero visureigio padangos komplektas.

O valstybės, investavusios milijardus į klasikinę gynybą, dažnai pasirodo esančios nepasiruošusios pigiai, masinei ir primityviai grėsmei.

Lietuva pastaruoju metu labai mėgsta kalbėti apie oro gynybą. Oficialūs pranešimai skelbia, kad stiprinami pajėgumai, perkamos NASAMS sistemos, diegiami radarai, įsigyjamos antidroninės priemonės.

Tačiau šiandien visuomenė aiškiai pamatė labai paprastą vaizdą: kai realybėje pasirodo neaiškus skraidantis objektas, pagrindinis sprendimas vis dar yra NATO naikintuvai.

Tai atrodo įspūdingai televizijos ekrane, tačiau kartu ir labai absurdiškai, nes milijonus kainuojantis naikintuvas nėra priemonė, skirta kovoti su pigiais bepiločiais orlaiviais. Tai tas pats, kas uodą bandyti numušti tanku.

Kiekvienas toks pakilimas kainuoja dešimtis tūkstančių eurų. Bet svarbiausia net ne pinigai. Svarbiausia - pats principas: jei valstybė, išleidusi milijardus, neturi efektyvios daugiasluoksnės sistemos mažiems objektams neutralizuoti, vadinasi problema slypi ne finansavime, o prioritetuose. Ir kaip čia neprisiminti Kapčiamiesčio poligono?

Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje susiformavo beveik religinis požiūris į gynybos finansavimą. Kuo daugiau milijardų - tuo saugesni, kuo didesnis procentas nuo BVP - tuo stipresnė valstybė.

Politikai pradėjo lenktyniauti, kas pasiūlys didesnį skaičių. Du procentai tapo trimis, trys - keturiais, dabar jau kalbama apie penkis ar šešis procentus BVP. Ir visa tai pateikiama kaip patriotizmo egzaminas keliantiems logiškus klausimus.

Tačiau šios savaitės istorija parodė, kad vien pinigų kiekis negarantuoja sistemos efektyvumo, nes visuomenė mato labai konkretų rezultatą, kuris yra apgailėtinas.

Oro pavojus paskelbiamas, žmonės gauna įspėjimus, NATO naikintuvai kyla į orą, o po kelių valandų valstybė vis dar nelabai tiksliai žino, kas skrido, iš kur skrido ir ką būtų dariusi, jeigu tas objektas būtų buvęs pavojingas.

Žinoma, teisingieji iš karto pradeda aiškinti, kad tai buvo puiki treniruotė tikro pavojaus atveju. Įdomu, ką jie sakytų, jei dronas būtų ištiškęs Vilniaus centre?

Ir tada nesusipratusiems kyla natūralus klausimas - kur dingo visi tie milijardai? Žinoma, būtų nesąžininga sakyti, kad nieko nepadaryta. Lietuvos kariuomenė šiandien nepalyginamai stipresnė negu prieš dešimt metų. Į

sigyta moderni technika, stiprinama infrastruktūra, vystoma oro gynyba, didinamas karių skaičius. Problema kita - visa sistema iki šiol atrodo orientuota į klasikinio karo viziją, kur pagrindinė grėsmė yra tankų kolonos ir raketų smūgiai.

Tuo tarpu realybė jau seniai kitokia. Ukraina parodė, kad dangų šiandien užpildo tūkstančiai pigių dronų. Ir valstybė, kuri nesugeba greitai identifikuoti, sekti ir neutralizuoti mažų objektų, tampa pažeidžiama nepriklausomai nuo to, kiek milijardų išleido. Todėl ši istorija yra ne apie vieną droną.

Ji apie rožinę valstybės pasirengimo atremti pavojų iliuziją. Apie tai, kaip jau pigi bei nuolat kartojama propaganda ir politinė komunikacija dažnai pakeičia realų pasirengimą.

Ir apie tai, kaip visuomenė metų metus girdėjo triumfuojančius pranešimus apie „istorinius gynybos biudžetus", tačiau pirmas rimtesnis incidentas iš karto sukėlė chaosą, informacinę sumaištį ir labai daug neatsakytų klausimų.

Šį kartą žmones labiausiai išgąsdino ne pats dronas. Žmones išgąsdino institucijų reakcija. Nes kai valstybė pati atrodo sutrikusi, visuomenė automatiškai pradeda nepasitikėti juos saugoti turinčia milijardus ryjančia sistema.

Kai vieni pareigūnai kalba apie galimą grėsmę, kiti - apie „situacijos vertinimą", o treti apskritai nieko negali paaiškinti, piliečiai pradeda suvokti, kad visa ta milijardinė gynybos mašina gali būti daug trapesnė, negu mums ilgus metus buvo pasakojama.

Žinoma, būtų naivu tikėtis, kad net moderniausia valstybė per minutes identifikuos kiekvieną mažą objektą. Tačiau būtent todėl ir kyla klausimas, kiek dabartinė sistema realiai pasiruošusi tokiems incidentams.

Tai nereiškia, kad Lietuva neinvestuoja teisingai. Tai reiškia, kad po penkerių metų milžiniškų išlaidų visuomenė tikėjosi daugiau aiškumo, daugiau kontrolės ir daugiau ramybės. Vietoje to buvo labai daug improvizacijos.

Ir galbūt būtent tai privalo būti svarbiausia šios istorijos pamoka. Ne tai, kad atskrido dronas, o tai, kad viena nedidelė skraidanti geležis kelioms valandoms privertė visą valstybę atrodyti taip, lyg ji nebūtų tikra, ar tikrai kontroliuoja savo dangų.

Po penkerių metų rekordinių išlaidų krašto apsaugai tai skamba ne kaip techninis nesklandumas, o kaip rimtas politinis klausimas tiems, kurie imituoja valstybės valdymą.

„Man atrodo, kad tokie veiksmai (pranešimai - BNS) žmonėms leidžia pasijusti saugiau ir nesukelti papildomų baimių". Seimo pirmininkas Juozas Olekas trečiadienį taip mums paaiškino šio įvykio esmę. O man kilo mintis, kad mūsų valdžia labai savotiškai supranta žmonių saugumo jausmą.

Bet visus dugnus tradiciškai pramušė nuožmiai už savo vadovės atlyginimą kovojanti LRT. Tuo metu, kai mažieji sostinės gyventojai kupinomis baimės akytėmis skubėjo į priedangas, LRT radijas juos palydėjo tokiomis 1969 metais atliktomis Franko Sinatros dainos eilutėmis:

„And now the end is near
And so I face the final curtain."

(Ir štai dabar pabaiga jau arti,
Tad stoju prieš paskutinę uždangą)