Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie niekieno rašiklį

Teisininkai, technologai, pensijoje esantys žvalgybininkai, moralės autoritetai, žurnalistai, laidų vertėjai ir įtakotukai viename asmenyje ir net tie, kurie vakar dar aiškino, kaip virti biodinaminius cepelinus be bulvių.

Šį kartą proga - neeilinė. Uždaro vienos politinės partijos posėdžio metu randamas rašiklis, atliekantis daugybę funkcijų.

Ne šiaip sau rašiklis, o toks, kuris gali kaupti, o gal ir siųsti informaciją. O gal net ir transliuoti garsą per atstumą. Ir štai Lietuvoje vėl turime naują spektaklį - nuo farso ar komedijos iki politinio trilerio.

Pradėkime nuo to, kas neginčijama. Faktas - uždaro posėdžio metu rastas kažkoks rašiklis. Ne parkeris iš „Dovanų šalies", ne reklaminė vienkartinė plastmasė su logotipu, o įrenginys, kurio paskirtis, švelniai tariant, kelia klausimų.

Kas tai per rašiklis, ar jis iš tiesų įrašinėja, ar buvo įjungtas - visa tai turėtų nustatyti teisėsaugos specialistai, kurie šią savaitę pradėjo ikiteisminį tyrimą.

Ir čia, skirtingai nei feisbuko komentaruose, reikalingos ne sofos ekspertų nuomonės, o profesionalų išvados. Bet kol jų nėra, padarykime paprastą, bet labai svarbią prielaidą: kad tas rašiklis galėjo įrašinėti pokalbius ar siųsti informaciją ir buvo aktyvus.

Jei ne - galime ramiai skirstytis, nes visa ši istorija taps dar vienu buitiniu nesusipratimu. Tačiau jei taip - tada tai yra mūsų laiko ir aptarimo vertas veiksmas.

Kitas klausimas - kaip jis ten atsirado? Viena versija - LRT žurnalistė jį paliko sąmoningai. Kita - kažkas jį tiesiog pametė. Ir štai čia verta sustoti ir įsivaizduoti scenarijų, kuris, nors ir skamba absurdiškai, bet Lietuvoje kartais tampa oficialia versija.

Įsivaizduokime, kad atsiranda žmogus - pavadinkime jį Vardeniu Pavardeniu. Jis kukliai nuleidžia akis ir sako: „Žinote, čia mano rašiklis. Labai atsiprašau, netyčia iškrito. Net nežinojau, kad jis gali įrašinėti. Aš išvis prieš technologijas, dar net mygtukinio telefono neišmečiau."

Ir ką tada? Formaliai - nieko. Įrenginys tikriausiai nėra uždraustas, žmogus gali jį turėti, nešiotis, net ir naudoti tam tikromis sąlygomis. Pametė netinkamoje vietoje? Na, kam nepasitaiko.

Taip, skamba kaip prastas anekdotas. Taip, pasitikėjimo tokiu žmogumi tai neprideda. Taip, reputacija subyra greičiau nei Seimo pažadai prieš rinkimus.

Bet ar tai nusikaltimas? Ne. Nes čia atsiranda tas magiškas žodis - tyčia. O ją įrodyti Lietuvoje prieš konservatorius ar juos jau atvirai aptarnaujančią LRT yra menas, reikalaujantis ne tik faktų, bet ir stebuklų.

Yra šioje istorijoje yra viena smulkmena, kuri viską apverčia aukštyn kojomis - niekas neprisipažįsta. Nėra jokio Vardenio Pavardenio, nėra jokio „atsiprašau, mano rašiklis".

Tyla ir neigimas. O tyla tokiose situacijose dažnai kalba garsiau nei bet kokie pareiškimai. Nes jei niekas neprisiima atsakomybės, lieka tik viena logiška išvada - rašiklis atsirado ten neatsitiktinai.

Tokiu atveju turime visai kitą situaciją. Ne atsitiktinumą, ne nesusipratimą, o galimą bandymą rinkti informaciją. Slaptai. Uždaro posėdžio metu.

Ir čia jau nebe juokai, nebe apgailėtini „auksiniai svogūnai" ir nebe memai feisbuke. Čia atsiranda Baudžiamojo kodekso šešėlis, kuris, nors dažnai Lietuvoje būna labai selektyvus, vis dar egzistuoja.

Bet, žinoma, Lietuva nebūtų Lietuva, jei viskas būtų taip paprasta. Nes atsiranda liudininkai. Viešai sakoma, kad buvo žmonių, kurie matė, kas tą rašiklį paliko.

Ir čia į sceną įžengia pagrindinė šios istorijos veikėja - LRT žurnalistė. Ji, kaip minėjau viską kategoriškai neigia. Nieko nepaliko, nieko nežino, nieko nematė. Žanro klasika.

„Buvau apkaltinta, jog klausiausi socialdemokratų diskusijų apie koalicijas ir panašiai. Noriu pasakyti, kad nesiklausiau ir neįrašiau, nors neneigsiu, buvo smalsu, kas vyks už tų uždarų durų", - penktadienį asmeninėje socialinio tinklo „Facebook" paskyroje skelbė ji.

Ir štai čia susiduriame su sena kaip pasaulis problema - žodis prieš žodį. Vieni sako „mačiau", kiti - „nebuvo". Ir ką daryti? Tikėti? Netikėti?

Rengti televizijos debatus su moderatoriumi, kuris kas penkias minutes primins, kad „tiesa kažkur per vidurį" ir „visuomenė turi teisę žinoti"?

Ne. Reikia aiškių įrodymų. O jų, teoriškai, turėtų būti. Biologiniai pėdsakai - pirštų atspaudai, DNR. Bet čia gali sutrukdyti lietuviškas smalsumas: radus tokį daiktą, jį, greičiausiai, apčiupinėjo visi, kas tik galėjo.

Partijos elitas, valstybės apsaugos tarnybos darbuotojai, gal net koks atsitiktinis svečias. Rezultatas - „kolektyvinis piršto atspaudas", iš kurio išskirti pirminį šaltinį tampa beveik neįmanoma.

Lieka technika. Jei tai iš tiesų įrašymo įrenginys, galima bandyti analizuoti jo turinį. Gal ten yra ankstesni įrašai, gal kokie nors techniniai duomenys, leidžiantys atsekti savininką.

Ir štai čia jau prasideda rimtesnė dalis. Nes jei paaiškėtų, kad tas įrenginys buvo naudotas slapto posėdžio metu ir dar - kad jis susijęs su konkrečiu asmeniu, kuris viską neigia, turėtume jau nebe skandalą, o bylą.

Logiškai kyla klausimas - kas tada? Ar Lietuvoje žurnalistas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tokį „informacijos rinkimą"? Teoriškai - taip.

Praktikoje čia jau prasideda pilkoji zona, kurioje labai daug kas priklauso nuo interpretacijos, politinės valios ir, žinoma, nuo to, kas yra tas žurnalistas.

Nes Lietuvoje yra viena nerašyta taisyklė: žurnalistas - tai ne profesija, o tam tikra apsaugos nuo atsakomybės forma.

Ypač jei dirbi didelėje, valstybės finansuojamoje institucijoje ir tavo politinės pažiūros visai atsitiktinai sutampa su vienintelės teisingos partijos pažiūromis.

Tada atsiranda argumentai apie „visuomenės teisę žinoti", apie „viešąjį interesą", apie „demokratijos sargus". Ir visa tai skamba labai gražiai, kol nesusiduriame su elementariu klausimu - ar tikslas pateisina priemones?

Ar tikrai visuomenės teisė žinoti suteikia teisę slapta įrašinėti uždarus politinius posėdžius? Ar tikrai žurnalistas gali veikti kaip slaptas agentas, o paskui, pagautas už rankos, sakyti: „aš čia dėl jūsų, mieli piliečiai"?

Iš kitos pusės, žinant Lietuvos praktiką, optimizmo mažai. Prisiminkime atvejus, kai žurnalistai buvo įsivėlę į rimtus skandalus. Net tada, kai pasekmės buvo akivaizdžios, viskas baigdavosi... niekuo.

Maksimum - laikinas reputacijos kritimas, kuris po metų ar dviejų vėl virsta „kovotojo už tiesą" aureole. Nesvarbu, ar jis vairavo neblaivus, ar neapvertė liežuvio viešame renginyje.

Ir jei visa ši istorija išgalvota, kaip paaiškinti tai, kad LRT skelbia: „Socialdemokratams įtariant visuomeninio transliuotojo žurnalistę Eglę Samoškaitę uždarame partijos tarybos posėdyje palikus garso įrašymo prietaisą, ji laikinai neves Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) laidos „Dienos tema". 

Ši istorija tampa nebe vienos partijos ar vienos žurnalistės problema. Tai tampa visos žiniasklaidos testu. Ne deklaracijų, ne gražių žodžių apie etiką, o realaus elgesio testu.

O dabar nusikelkime lygiai 20 metų atgal į laikus, kai ne tik aš, bet ir partija, kuriai aš atstovavau, buvo prie valdžios lovio. Tuo metu Seimo frakcijoje buvo toksai žurnalistas, vardu Skirmantas. Ne, ne tas, apie kurį jūs pagalvojot.

Tuo metu tas, apie kurį jūs pagalvojote dar į paskaitas vaikščiojo. O šis mano minimas Skirmantas buvo žymus tos pačios LRT žurnalistas, tik jam vienam žinomu būdu patekęs į Seimą.

Pikti liežuviai kalbėjo, kad slaptų frakcijos susirinkimų metu jis palikdavo įjungtą mobilųjį telefoną, kur kitame laido gale buvo dar vienas nemažiau žinomas vieno Lietuvos dienraščio žurnalistas, neseniau trumpam pasitraukęs iš arenos dėl to, kad buvo pagautas už vairo neblaivus. Taigi, šita istorija nėra nauja. Tai kaip ir LRT tradicijos ir darbo stilius.

Ar žurnalistų bendruomenė bus suinteresuota išsiaiškinti tiesą? Ar ji reikalaus skaidrumo, tyrimo, atsakomybės? Ar, priešingai, susitelks ginti „savų", nepriklausomai nuo aplinkybių? Nes būtent čia slypi esmė.

Pasitikėjimas žiniasklaida nėra duotybė. Jis kuriamas ilgai, o prarandamas - per vieną tokį „rašiklį". Ir kai visuomenė mato, kad taisyklės galioja visiems, tik ne tiems, kurie jas aiškina, atsiranda nepasitikėjimas. O tai jau nebe juokas. Tai demokratijos erozija.

Todėl šiandien klausimas nėra tik „kas paliko rašiklį". Klausimų yra daug: ar Lietuvoje dar galioja vienodos taisyklės visiems?

Ar žurnalistas, kaip ir bet kuris kitas pilietis, atsako už savo veiksmus? Ar „visuomenės teisė žinoti" nėra naudojama kaip universalus pasiteisinimas bet kam?

Atsakymus, tikėtina, sužinosime greitai. Arba nesužinosime - kas Lietuvoje irgi yra atsakymas. Bet viena aišku jau dabar: šis rašiklis jau parašė daug daugiau nei bet kuris straipsnis. Jis uždavė klausimą, į kurį dabar teks atsakyti visai sistemai.

Mūsų šių dienų aktualijas jau seniai aprašęs Džordžas Orvelas puikiai apibūdino šią situaciją: „Žurnalistika yra tai, ką kažkas nenori matyti paskelbta; visa kita - viešieji ryšiai."