Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie praeitį

Štai net ponu pageidaujantis būti pavadinamas elito ir teisingosios partijos seime kultūros veikėjas į savo kolegą posėdžio metu kreipiasi „debile".

Žmonės turi gana trumpą atmintį, todėl leisiu sau visiems priminti, kaip gi sekėsi „tų" vyriausybei, prieš kurią sostinės elitas neorganizuodavo streikų ir nekūrė dainų.

Lietuvos politikoje skaičiai dažnai meluoja ne todėl, kad būtų neteisingi, o todėl, kad juos pernelyg lengva interpretuoti ir jais manipuliuoti.

Pamatai vieną apklausą, kurioje net 71,2 proc. gyventojų neigiamai vertina Ingos Ruginienės Vyriausybės darbą, o palankiai jį vertina vos 18,4 proc. apklausų dalyvių ir iš karto kyla pagunda skelbti nuosprendį: štai, prieš jus blogiausia valdžia per daugelį metų.

Bet politikoje, kaip ir medicinoje, vien termometro nepakanka - reikia gilesnės analizės.

Taip, neįmanoma nuneigti, kad dabartinės Vyriausybės reitingai yra prasti. Net labai prasti. Beveik trys ketvirtadaliai šalies gyventojų jos darbą vertina neigiamai. Tai jau ne signalas - tai pavojaus sirena.

Tačiau verta paklausti: už ką žmonės ją baudžia? Už realiai padarytą žalą, ar už teisingos žiniasklaidos suformuotą įspūdį, kad valdžia yra pilka, be aiškios krypties, be ambicijų ir be energijos?

Dabartinė valdžia neįkvepia. Ji neatrodo stipri. Ji neatrodo moderni. Ji neatrodo ideologiškai aiški. Ji net neatrodo ypač talentinga.

Bet viena jos savybė tampa vis ryškesnė - ji kol kas nepridarė tokio masto sisteminių politinių klaidų, kokias per ketverius metus sukaupė ankstesnis kabinetas.

O ten jų buvo visas klaidų katalogas. Kartu pabandykime prisiminti kai kurias.

Koks gi buvo Ingridos Šimonytės vyriausybės vertinimas? Jos kadencijos pabaigoje Vyriausybės darbo vertinimai taip pat buvo giliai neigiami - daugelyje apklausų nepalankus vertinimas svyravo apie 60-70 proc., o palankus dažnai laikėsi maždaug 20-30 proc. zonoje.

Be jokios abejonės didžiausia nesąmonė buvo taip vadinamas „pandemijos valdymas", kuriame valstybė dažnai kalbėjo ne su savo piliečiu, o virš to piliečio suvokimo ribų.

Buvo ribojimų politika, kuri daugeliui atrodė ne tiek nuosekli, kiek fragmentiška ir kartais kvailai ir pertekliniai administruojama.

Buvo nuolatinis moralinis teroras, kuriame abejojantis pilietis pernelyg dažnai buvo matomas ne kaip demokratijos dalyvis, o kaip valstybinio masto problema vien todėl, kad nenorėjo paklusti idiotiškiems reikalavimams, kuriuos įstatymais vertė idiotų valdžia.

Buvo infliacijos ir energetikos šokas, kai gyventojams, skaičiuojantiems centus prie šildymo sąskaitų, valdžia kalbėjo apie fiskalinę discipliną ir makroekonominius ciklus.

Žmogui, kuris grimzta į finansinę neviltį, buvo aiškinama, kaip veikia rinka. Jam buvo labai sunku suprasti, kodėl Lietuvos infliacijos pikas buvo 22,5 proc. (2022 m. rugsėjį).

Tuo pat metu Europoje buvo valstybių, kurios infliacijos smūgį atlaikė gerokai lengviau: Prancūzija 2022 m. laikėsi apie 5,9 proc.

Infliacijos riba, viena mažiausių ES tarp didžiųjų ekonomikų, daugiausia dėl reguliuojamų elektros kainų ir plataus masto kompensacinių priemonių.

Malta ir dalį laikotarpio Liuksemburgas taip pat buvo tarp mažiausios infliacijos ES šalių - kai kuriais mėnesiais vos apie 6-7 proc.

Kitaip tariant kai Lietuvoje valdžia žmonėms aiškino apie globalias tendencijas ir makroekonominius ciklus, kai kuriose ES valstybėse infliacija buvo keliskart mažesnė.

Vadinasi, ne viską galima buvo nurašyti karui, energetikai ar „visos Europos problemai" - dalis buvo ir nacionalinės politikos bei Šimonytės vyriausybės reakcijos klausimas.

Lietuvos politikoje nuolat kartojasi sena klaida - rinkėjai pernelyg dažnai supainioja manieras su kompetencija, akademinį toną su išmintimi, o griežtą balsą su įsivaizduojamu valstybės stuburu.

Jeigu ministras ar ministrė kalba sklandžiai, šaudo skaičiais, cituoja europines direktyvas, mėgsta ekspertinį anglicizmais prisotintą žargoną ir nuolat kartoja apie „sisteminius sprendimus", visuomenėje natūraliai susiformuoja įspūdis, kad štai - tai rimta valdžia.

Net jeigu po tuo blizgančiu fasadu slypi administracinis chaosas, komunikacinis plepėjimas iš tuščio į kiaurą ir sprendimai, kurių pasekmes gyventojai dar ilgai nešiojasi ant savo pečių.

Būtent todėl šiandien, kai dalis Lietuvos su skeptišku atodūsiu stebi Ingos Ruginienės vyriausybę, verta prisiminti visai neseną praeitį.

Nes lėta, blanki ir ne visada įkvepianti valdžia nebūtinai yra blogesnė už valdžią, kuri nuolat demonstruoja intelektualinį pranašumą, bet kartu sistemiškai kuria chaosą, konfliktą ir visuomenės susvetimėjimą su valstybe.

Lyginant dabartinį kabinetą su Ingridos Šimonytės vyriausybe, išryškėja nemaloni konservatoriams tiesa: ankstesnis kabinetas dažnai klydo ne atsitiktinai, o todėl, kad buvo įsimylėjęs savo neklystamumo mitą.

Pandemija tapo didžiuoju šio politinio charakterio rentgenu. Sveikatos apsaugos ministras ir „operacijų vadovas" Arūnas Dulkys tapo ne vien ministru, bet absoliučios nekompetencijos bei valstybės ir piliečio atitolimo simboliu.

„Kriziniai sprendimai" ir jų pateikimas dažnai skambėjo ne kaip paaiškinimas, o kaip nuleistas eilinis kvailybės dugnus triuškinantis nurodymas.

Ribojimai keitėsi, taisyklės buvo koreguojamos, kai kurios priemonės visuomenėje kėlė ginčus dėl nuoseklumo ir proporcingumo, tačiau vietoj ramaus aiškinimo dažnai buvo juntama valdininko didaktika - tarsi pilietis būtų ne toks pats valstybės gyventojas, o nuolat drausminamas nesusipratęs objektas.

Tai ilgainiui smarkiai ir negrįžtamai smogė pasitikėjimui institucijomis.

Finansų srityje robotas vardu Gintarė Skaistė demonstravo disciplinuotos ir bedvasės technokratės įvaizdį. Tačiau būtent jos laikotarpiu gyventojai susidūrė su brutaliu kainų augimu ir energetiniu šoku, o valstybės reakcija daugeliui atrodė pavėluota ir socialiai kurčia.

Kai šeimos skaičiavo centus, valdžia aiškino infliacijos mechaniką. Kai verslas laukė aiškumo, buvo pateikiamos fiskalinės formulės apie rožinę ateitį.

Beje, verta prisiminti, kad kai kilo „čekiukų" skandalas, Gintarė Skaistė Kauno savivaldybei pervedė beveik 14 tūkst. eurų, pripažinusi, kad dalies anuomet deklaruotų išlaidų šiandien nebegali pagrįsti dokumentais.

Kai vieni ministrai, spaudžiami visuomenės ir reputacinės krizės, bent jau demonstravo politinę atsakomybę - viena grąžino pinigus, kita pasitraukė iš pareigų - kultūros ministras Simonas Kairys pasirinko trečią kelią: ne atsiprašyti, ne grąžinti pinigus, ne trauktis, o aiškinti, kad pinigų grąžinimas pats savaime būtų problema.

Kitaip tariant, konservatorių eros moralinėje matematikoje ne pats skandalas kėlė klausimus, o mėginimas jį ištaisyti.

Kiaulės akis įsistatęs tuščias kostiumas kultūros ministro kėdėje aiškino, kad grąžinti pinigus, anot jo, reikštų netiesiogiai pripažinti, kad buvo padaryta kažkas blogo.

Jis tiesiai sakė, kad „pinigų grąžinimas kelia dar daugiau klausimų", nes tada atsirastų klausimas, iš kur politikas ima sumą grąžinimui ir ką tuo pripažįsta.

Ar dar prisimenate Tiktoko žvaigždę iš šviesos atminties Laisvės partijos? Ekonomikos fronte per klaidą ministro kėdėje atsidūrusi Aušrinė Armonaitė tapo naujosios, blizgios ir kosmosą jau tuoj tuoj užkariausiančios Lietuvos reklaminio maketo veidu.

Daug tuščių kalbų apie inovacijas, startuolius, skaitmenizaciją, aukštą pridėtinę vertę. Tačiau politikoje vien prezentacijų neužtenka.

Kai kuriems verslo atstovams susidarė įspūdis, kad ministerija labiau primena nesibaigiančių konferencijų sceną su gražiomis skaidrėmis nei instituciją, nuosekliai sprendžiančią struktūrines ekonomikos problemas.

Valstybė buvo pristatoma kaip ateities laboratorija, nors kasdienybėje daugelis jautėsi gyvenantys paprastoje ir prastoje biurokratinėje mašinoje.

Priminsiu jums, kad Galimybių pasas buvo vienas svarbiausių ir labiausiai jos stumtų Ekonomikos ir inovacijų ministerijos projektų, todėl tai buvo vienas pagrindinių Armonaitės politinių prioritetų ir „geriausias mūsų ministerijos sprendimas".

Vidaus reikalų srityje ryškiu konservatorių eros simboliu tapo mis Agnė Bilotaitė. Jos politinis stilius buvo griežtas, kategoriškas, kartais net kovingas.

Migrantų krizės akivaizdoje valdžiai teko spręsti sudėtingą pasienio apsaugos klausimą, tačiau kartu atsivėrė kita problema - juokingiausia po Dulkio ministrės komunikacija, kurioje neretai dominavo deklaratyvus tvirtumas, o ne aiškus institucinis veiksmų planas.

Jai į pagalba nedelsiant buvo pasiųsta Grybauskaitės karė Ulbinaitė. Civilinės saugos tema atskleidė dar skaudesnę realybę: viešos diskusijos apie priedangas, pasirengimą ekstremalioms situacijoms ir gyventojų apsaugą parodė, kad valstybės pasirengimas daug kur buvo labiau popierinis nei realus.

Skambūs pareiškimai apie pasiruošimą dažnai susidurdavo su klausimu - kiek tame yra realios veiklos, o kiek komunikacinio fasado?

Kai politikas nuolat kalba apie pasirengimą, visuomenė natūraliai ima klausti: o kur konkrečiai, apart naujų nuorodų ant pastatų tas pasirengimas matomas?

Švietimo srityje padėtis priminė besikeičiančių dekoracijų teatrą. Jurgita Šiugždinienė pasitraukė po reputacinio smūgio dėl čekiukų, ją pakeitęs Gintautas Jakštas ne tik nežinojo, kiek gamtoje yra lyčių, bet ir susidūrė su krizėmis dėl egzaminų ir tarpinių patikrinimų organizavimo, o vėliau poste atsidūrė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Tuo pat metu politinį foną temdė Kristijono Bartoševičiaus pedofilijos byla, kurios aplinkybės sukėlė daug klausimų visuomenėje.

Viešai paaiškėjo kontaktas tarp jo ir švietimo ministre vėliau paskirtos Radvilės, kuri prieš atsisakant mandato bandė jį perspėti žinutėmis.

Kai tokie patys veidai keičia vieni kitus postuose, o skandalų šešėliai nedingsta, piliečiui kyla natūralus klausimas - ar čia vyksta atsinaujinimas, ar tik vidinė partinių kadrų rotacija.

O kur dar Dainius Kreivys, Kazimieras Starkevičius, Ewełyna Dobrowolska, Laurynas Kasčiūnas, Monika Navickienė, Simonas Gentvilas? Linksma kompanija, ar ne?

Vienintelė sritis, kurioje nėra jokių pokyčių - užsienio reikalai. Kai buvo, taip ir liko politinio narciziškumo elementas: Lietuva tiek Gabrieliaus Landsbergio, tiek jį pakeitusio Kęstučio Budrio lūpomis kalbėjo ir kalba taip, lyg būtų ne trijų milijonų valstybė, o moralinis planetos arbitras.

Moralinis maksimalizmas be šalto galios skaičiavimo - gražu kalboje, bet labai brangu diplomatijoje. Galbūt vienintelis pokytis - vietoj šventos pavardės atsirado bėgimui skirti kedai.

Paradoksalu, bet būtent todėl dabartinė Ingos Ruginienės Vyriausybė, nors mažiau elegantiška ir mažiau intelektualiai blizganti, daugeliui atrodo žemiškesnė.

Ji netransliuoja nuolatinio moralinio pranašumo jausmo. Ji neatrodo įsimylėjusi savo pačios atvaizdo. Mūsų dienų politikoje tai jau yra nemažai.

Nes didžiausia ankstesnės valdžios problema buvo ne pavienės klaidos. Klaidos daromos visur. Didžiausia problema buvo politinė laikysena, kurioje kompetencija virto savimeile, o ekspertiškumas - panieka abejojančiam piliečiui.

Valdžia pradėjo nebe valdyti valstybę, o auklėti visuomenę. O kai valdžia ima auklėti, ji anksčiau ar vėliau nustoja girdėti.

Trumpai tariant, Šimonytės kabinetas buvo lyg profesorius, kuris nuolat aiškina auditorijai, kad ši nieko nesupranta, net kai pats lentoje parašo klaidingą formulę.

Dabartinis kabinetas gal labiau primena pavargusį buhalterį - be charizmos, be didelių metafizinių ambicijų, bet bent jau ir be nuolatinio poreikio pamokslauti.

Ir demokratijoje, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, žmonės dažnai renkasi ne genialų auklėtoją, o nuobodų administratorių, kuris paprasčiausiai padaro mažiau nesąmonių. Tomas Džefersonas yra pasakęs: „Kai žmonės bijo valdžios - tai tironija; kai valdžia bijo žmonių - tai laisvė."

Perskaitę iki šios vietos, paklauskite savęs: kurioje Lietuvoje mes gyvename jau eilę metų - toje, kur valdžia tarnauja žmogui, ar toje, kur žmogus turi bijoti valdžios?