Gediminas JAKAVONIS: Kaip valdžiažmogiai išduoda savo tautą

Tada, turėdami Ignalinos AE, buvome tarp branduolinių valstybių, Klaipėdoje stovėjo didžiausias planetoje žvejybinis laivynas, Mažeikiuose - didžiausia Europoje naftos perdirbimo gamykla, taip pat turėjome išvystytą transporto infrastruktūrą su autokelių tinklu, geležinkeliais ir jūrų uostu.

Tada tame pokalbyje, kurį galite rasti „YouTube" kanale „suzalgiriu", su R.Paulausku konstatavome, kad viso to paminėto turto jau praktiškai nebeturime per savo kvailumą, bet ir vardinome turtą, dar likusį mūsų valstybės rankose, į kurį įskaičiavome vandenį ir miškus.

Šiandien reikėtų konstatuoti faktą, kad savo miškų irgi jau nebeturime, arba realiai miškai, kiek dar jų likę, jau priklauso skandinavų IKEA, nekalbant apie tai, kaip pasikeitė Lietuvos kraštovaizdis. Mes savo žemės nepaveldėjome iš savo tėvų, mes ją pasiskolinome iš savo vaikų ir skolos jiems, panašu, negrąžinsim...

Ir jeigu Suomijoje gamyklai, gaminančiai degtinę „Finlandia", prireiks tyro vandens, mūsų valdžia ras priežastį, kaip jį pusvelčiui perleisti skandinavams. Netikit?

O ar atsimenat, kaip „Mažeikių naftą", „vištą, dedančią auksinius kiaušinius", padovanojome amerikiečiams? Visa tuo metu konservatorišką valdžią aptarnaujanti „dvaro žiniasklaida" isteriškai klykavo, kad jei to nepadarysim, mums neleis stoti į NATO, o „Mažeikių nafta" atiteks rusams.

Gavę tokią dovaną, amerikonai ją iš karto pelningai pardavė tiems patiems rusams, o šie praturtėjo, kai „Mažeikių nafta" atsidūrė lenkų rankose.

Durnių ir bažnyčioje muša, bet nepasimokėm.

Antai, sakė: nebūsit priimti į Europos Sąjungą, jei neuždarysit savo Ignalinos AE ir neatsisakysit savo jūrų laivyno! „Partija skazala „nado", komsomol atvetil „jest"! (Partija pasakė „reikia", komjaunuoliai atsakė „taip").

Sovietmečiu Maskvos komandas įpratę vykdyti mūsų „pirmūnai", pasikeitus politikos vėjams, tapo uoliausi Briuselio biurokratų komandų vykdytojai.

Šiandien, kai Europa tyliai pripažino, kad su savo „žaliosios energijos" politika padarė klaidą ir grįžta prie atominės energetikos, mes, užuot sustabdę Ignalinos AE uždarymą, ją savo iniciatyva ir toliau uždarinėjame.

Kaip veikia „kvailių šalies", kokia, mano manymu, mes tapome, kai savo turtą praradome (kaip kažkada indėnai už stiklo karoliukus pardavinėdami savo žemes) mechanizmas?

Pirmiausia „dvarą aptarnaujanti" žiniasklaida pradeda puolimą prieš privatizavimui pasirinkto gerai dirbančio objekto vadovus. Ir visai nesvarbu, ar tai varėniškio Stasio Dailydkos geriausius rezultatus visoje Europos Sąjungoje demonstravusi įmonė „Lietuvos geležinkeliai", ar JAV esančio Jeilio universiteto pripažinta geriausia pasaulyje Lietuvos miškotvarka.

Yra Lietuvoje pelningo nusižiūrėto objekto pirkėjas, kuris į savo taikinio kainą yra įkalkuliavęs ne tik sprendimus priiminėjančius politikus, bet ir juos „aptarnaujančią" žiniasklaidą.

Priminsiu, kaip premjeraujant Sauliui Skverneliui buvo įvykdyta urėdijų reforma. Sigitas Paulauskas, po jos įgyvendinimo patekęs į turtingiausių Lietuvos žmonių dešimtuką, yra viešai pasigyręs, kad tai jo rankų darbas.

Verslininkas visada siekia pelno, tik man labiau užkliūva tie, kurie būdami valdžioje priiminėjo sprendimus ir balsavo už tokią iškirstų miškų Tėvynę, kokią ją turime dabar, kai pagal eksploatuojamos medienos kiekį esam antri visoje Europos Sąjungoje.

Tada „dvarą aptarnaujanti žiniasklaida" plyšavo apie korumpuotus miškininkus, nepotizmą ir korupciją girininkijose, apie medienos vagystes ir netvarką Lietuvos miškuose.

Po įvykdytos urėdijų reformos, kurią teismas pripažino antikonstitucine, nebuvo nuteistas nė vienas miškininkas, nors, kaip pasakoja Kazlų Rūdos urėdijos darbuotojai, pas juos atvykęs tuometinis premjeras, buvęs generalinis policijos komisaras ir Vidaus reikalų ministras S.Skvernelis garsiai visus išvadino vagimis.

Lietuva visada garsėjo savo atsidavusiais darbui miškininkais, jų dinastijomis. 1944 metais Vokietijoje įvykusiame lietuvių miškininkų suvažiavime kalbėta apie tai, kaip, pasibaigus karui, reikės atkurti mūsų šalies miškus.

Perlojiškė muziejaus darbuotoja Marytė Lūžytė su ašarom akyse lankytojams rodo Pirmojo pasaulinio karo nuotrauką, kurioje nufotografuoti vokiečių iškirsti mūsų krašto miškai.

O kokie okupantai kerta Lietuvos miškus dabar, po „valstiečių - žaliųjų" (tik įsiklausykit!) premjero S.Skvernelio reformos? Dabartinė jo situacija apie galimai paimtą kyšį man primena mafijos bosą Al Kaponę, kurį nuteisė už... mokesčių nemokėjimą.

Bet kokiu atveju, mano manymu, Skvernelio statytinis, generalinis urėdas V.Kaubrė situacijos Lietuvos miškuose, kai atleista šimtai girininkų ir kitų buvusių urėdijų darbuotojų, nekontroliuoja, o Seime priimti įstatymai leidžia siautėti mūsų miškus perkantiems ir juos kertantiems skandinavams.

Ar dar atsimenat, kur į savo pirmąjį užsienio vizitą vyko išrinktoji prezidentė Dalia Grybauskaitė? Ar ne ten pat keliavo ir prezidentas Gitanas Nausėda? Būtent!

O ar ne jie yra Kapčiamiesčio poligono iniciatoriai ir aktyvūs propaguotojai? G.Nausėda pirmasis amerikiečiams pareiškė, kad gynybai skirs 5,38 proc. BVP net nežinodamas, kur tuos pinigus dės.

Prieš porą mėnesių per NATO apmokymus Estijoje dešimt ukrainiečių dronų pilotų virtualioje erdvėje sunaikino „priešų" brigadą, po ko estai atšaukė savo karinės technikos pirkimus, 500 mln. eurų skirdami radioelektroninei ginkluotei.

Mūsų politinis „elitas" ir toliau prieš rusų dronus stato poligonus, o jų „burbule" veikia psichozė, kad „arba tu už Kapčiamiesčio poligoną, arba esi valstybės priešas", nes nepritari šalies gynybai.

Mano nuomone, viskas daug paprasčiau. Kapčiamiesčio sengirės mediena jau seniai parduota ir „otkatai" valdžiai išdalinti. Čia kaip toje sovietmečio komedijoje „Operacija „Y" ir kiti Šuriko nuotykiai": viskas išvogta iki mūsų, tad belieka pasiteisinti tautai, kad valstybę ginam.

P.S. Kažkada prezidentas Algirdas Brazauskas Lietuvą apibūdino taip: „30 proc. miškai, 30 proc. upės ir ežerai, 30 proc. žemės ūkio paskirties žemė".

G.Nausėdos Lietuva - tai dešimt karinių poligonų užsieniečiams.