Kremlius gąsdina: ko verti politikų žodžiai?

- Šiomis dienomis vis dažniau viešoje erdvėje pasigirsta kalbų, kad Baltijos šalys ir Suomija atvėrė savo oro erdvę Rusiją atakuojantiems ukrainiečių dronams. Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas Sergejus Lavrovas ir Saugumo tarybos sekretorius Sergejus Šoigu patikino, kad Baltijos šalims ir Suomijai gali tekti už tai atsakyti. Verta kreipti dėmesį į jų pareiškimus?

- Jie tai pasakė gana atsargiai. Šiaip pasakyti galima daug ką, bet iš to, ką stebiu, sakyčiau, kad tai yra eilinis „burbulo pūtimas", nes buvo akcentuota, kad „jeigu pasitvirtins", „tuomet bus reakcija". Mūsų oficialūs asmenys ne tik paneigė tokius pareiškimus, bet ir pabrėžė, kad niekas Lietuvos oro erdvės dronams neatvėrė.

Taip, vyksta karas, tad kartais dronai nukrypsta nuo kurso ir nuskrenda ne ten. Tačiau reikia nepamiršti, kad pasiklysta ne tik ukrainiečių, bet ir rusų dronai, tad tikrai negalima kalbėti apie tai, jog kažkas juos čia įleidžia tyčia.

Rusijos saugumo tarybos sekretorius S.Šoigu perspėjo Suomiją, Estiją, Latviją ir Lietuvą dėl Maskvos teisės į savigyną, jei Ukrainos bepiločių orlaivių atakos būtų vykdomos tam pasinaudojant jų oro erdve.

Jo komentarą pateikia TASS. Pasak S.Šoigu, pastaruoju metu padažnėjo smūgių Rusijai per Baltijos šalis ir Suomiją. Dėl to didelę žalą patiria civilinė infrastruktūra ir kenčia taikūs žmonės.

„Tai gali vykti dviem atvejais: arba Vakarų oro gynyba yra itin neefektyvi, ką jau parodė įvykiai Artimuosiuose Rytuose, arba šios valstybės sąmoningai atveria savo oro erdvę ir taip tampa agresijos prieš Rusiją bendrininkėmis", - svarstė S.Šoigu.

Pastaruoju atveju, remiantis tarptautine teise, įsigalioja JT Chartijos 51 straipsnis dėl neatimamos valstybių teisės į savigyną ginkluotos atakos atveju, apibendrino Saugumo Tarybos vadovas.

- Kaip manote, ko Kremlius siekia tokiomis kalbomis?

- Vyksta informacinis karas ir tokie pareiškimai yra ne kas kita, kaip jo dalis - informacinė ataka. Kremlius bando gąsdinti bei siekia patraukti į savo pusę tuos mūsų šalies piliečius, kurie kalba, kad nereikia Rusijos erzinti, reikia su ja draugauti.

Tad Kremlius bando gąsdinti ir tikisi, jog tokios kalbos pakeis mūsų šalies gyventojų poziciją bei nuteiks juos prieš valdžią. Turint omenyje tas politines kovas, kurios niekaip nesibaigia Lietuvos padangėje, tą nuolatinį politinį taškymąsi, terpė ir laikas tampa labai dėkingi priešiškiems veiksmams.

Ir dar viena problema - Maskva pabrėžė: „jeigu pasitvirtins", tačiau reikia nepamiršti, kad čia jie patys sprendžia, kas „pasitvirtina", kas „ne", todėl pareiškimų ar kaltinimų dar galime sulaukti ir ne tokių.

- Taigi, tam tikras pavojus visgi yra?

- Kai turi agresyvų kaimyną, kuris kalba, kad visos Baltijos valstybės yra Rusijos įtakos zonoje - „Pribaltiku nado vernut v stoilo" („Baltijos šalis reikia sugrąžinti į gardą"), pavojus visuomet išlieka. Tokie pareiškimai daug ką pasako, jie atskleidžia rusišką imperinį raugą, bet raminti gali tai, jog atskirų veikėjų pasisakymai nereiškia, kad tokia yra ir oficiali valdžios pozicija.

Teko kalbėti su bičiuliu iš Didžiosios Britanijos. Jis pripažino, kad šalis dar jaučia „fantominį imperinį skausmą" - britų imperijos jau seniai nebėra, bet ambicijos - gyvos.

Sakyti, kad Rusijos imperija irgi žlugo, nebūtų teisinga. Ji skeldėja, praranda pozicijas, bet dar turi „kolonijas", kurių gyventojai, tikėtina, save priskirtų rusams. Tai skatina jos „fantomines ambicijas" „pabėgusių" respublikų atžvilgiu, todėl pavojus niekur nedingsta.

- Rusijos Saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas įvardino potencialius taikinius Europos miestuose - įmones, kurios esą susijusios su Ukrainai tiekiamų dronų gamyba. Ką apie tai manote?

- Tokie pat gąsdinimai ir skambūs pareiškimai kaip TSRS laikais. Dabar Rusija, o tuomet - Tarybų Sąjunga nesutarė su Vakarais, todėl abi pusės buvo iš anksto numačiusios potencialius taikinius, kuriems būtų smogta karinio konflikto atveju. Netgi Lietuvoje buvo raketų bazės, kuriose tarnavę kariai žinojo, į ką reikia taikyti.

Kita vertus, jeigu žinai, kad turi potencialų priešininką, karinio planavimo specialistai iš anksto pradeda ruošti taikinių sąrašą. Jis turi būti parengtas iki konflikto, o ne jam prasidėjus.

Tad šiuo atveju, manyčiau, kad Maskva tiesiog papildė ankstesnių taikinių sąrašą naujais objektais, o D.Medvedevas pasinaudojo proga apie tai pasakyti garsiai. Matyt, tikėjosi, jog tai turės poveikį, bet aš tame nieko išskirtinio nematau.

- Jeigu įvardinti taikiniai, tai turbūt įmanomos ne tik tiesioginės atakos, bet ir diversijos?

- Tikrai taip. Vyksta hibridinis karas, todėl galimos provokacijos, diversijos, naujos dezinformacijos bangos. Be to, visiems politikams reikia reitingų ir visuomenės palaikymo, todėl rusai išnaudoja dabartinę situaciją savireklamai.

Jų agresyviai, karingai nusiteikusiai publikai būtina girdėti tokius pareiškimus, kaip „buvo leista" ir „sulauks atsako". Aišku, klausyti, ką jie sako, reikia, nes tai yra tam tikra indikacija, tačiau reikia neskubėti tikėti, kad tikrai taip bus daroma.

Galbūt Kremlius kažkam ruošiasi, bet ir mes ruošiamės. Jeigu Rusijos imperinė politika artimiausiu metu nesikeis, o tokių požymių nėra, turime būti pasirengę konfrontacijai. Nors, mano vertinimu, tikimybė, kad Rusija, kuri niekaip negali įveikti Ukrainos, dar pradėtų atvirą konfliktą su Europa, šiuo metu nėra didelė.

Įtakos sprendimams gali turėti Kinijos pozicija, bet irgi abejoju, ar kinai norėtų veltis į bet kokį atvirą karą. Jie vadovaujasi savo tradicija ir karą nori laimėti jo net nepradėję. Sakyčiau, jiems tai sekasi - kol kas jie nieko nelaimėjo, bet ir nieko neprarado, kas irgi yra daug.

Grįžtant prie Rusijos, gali pasigirsti kalbų, kad europiečiai tingūs, vangūs, nenori kariauti, bet užtektų numesti kelias bombas ir viskas radikaliai pasikeistų. Europa, palyginti su ta ginkluote, kurią galėtų turėti, turi mizerį, tačiau net jo užtektų atsakui Rusijai.

- Taip pat šiomis dienomis Rusijos Dūma jau per pirmąjį svarstymą priėmė įstatymo, numatančio užsienio šalyse atsakomybėn traukiamų Rusijos piliečių apsaugą, įskaitant ir kariuomenės panaudojimą, projektą. Teigiama, kad jis galiotų tik tam tikrais atvejais, bet juk visada pasitaiko išimčių.

- Tokia šneka buvo jau labai seniai, o dabar kalbos nugulė į popierių. Popieriukų Dūma gali priimti daug, bet kas iš to? Kiek sričių sau Rusija prisiskyrė Ukrainoje, o kas yra realiai? Lozungai, pareiškimai, bet kaip tai skiriasi nuo praktikos.

Sakyčiau, tai - eilinis bandymas parodyti savo publikai, kad valdžia gina rusų žmones. Bet kitas klausimas - kiek tų rusų nori būti ginami? Lietuvoje gyvena nemažai čia gimusių rusakalbių. Tikėtina, kad dalis jų žvalgosi į Maskvos pusę, tačiau, spėčiau, tokių nėra daug, nes kiti yra lojalūs Lietuvai ir, esant reikalui, gintų ją.

Prisiminkime, kai pasibaigė Antrasis pasaulinis karas, Jonavos regione gyveno didelė sentikių bendruomenė. Nemažai jų kartu su lietuviais aktyviai priešinosi bolševikams, todėl buvo persekiojami ir represuojami. Sentikiai-rusai visiškai nelaukė „rusų-išvaduotojų".

- Apibendrinant, kaip dabartinėje situacijoje turėtų elgtis Lietuvos visuomenė?

- Svarbiausia yra pasiekti, kad Lietuvoje būtų visuomenės integralumas. Galima ginčytis, nesutikti su kito nuomone, bet ginčas turi būti apie tai, kaip padaryti geriau, o ne pagal schemą - tu kvailas, tu mano priešas.

To ir siekiama informaciniais karais - paveikti identitetą, suskaldyti, nes tokia visuomenė negali efektyviai priešintis. Prieš praveriant burną kiekvienam politikui ar aukštam pareigūnui vertėtų pagalvoti, ką jis ruošiasi sakyti, ir neįžeidinėti kitų, kurie irgi galvoja apie Lietuvos gynybą ir laisvę, bet turi šiuo klausimu savo viziją bei nuomonę.

Prisiminkime, kokius metodus naudojo KGB - kuriuos Sąjūdžio žmones galėjo kompromituoti, tuos spaudė. O apie tuos, kuriems neturėjo ko prikišti, paleisdavo gandus, kad jie esą yra KGB agentai.

Taip visuomenė buvo skaldoma ir dalis tapdavo atstumtaisiais. Šiandien metodai gali skirtis, bet ir toliau siekiama skaldyti visuomenę. Rusija laikosi savo senos doktrinos - trys ketvirtadaliai išteklių keliauja pasirengimui (informacinis karas, provokacijos ir t.t.), vienas - karštajai fazei.

Karštoji fazė, kaip minėjau, artimiausiu metu mažai tikėtina, tačiau pasirengimas jau vyksta - Lietuvos visuomenė nejaučia pavojaus, todėl riejasi tarpusavyje bei yra papildomai skaldoma ir blaškoma. Kuo ilgiau tai tęsis, tuo sunkiau bus vėliau konsoliduoti jėgas.

Ginkluotė, sąjungininkų pagalba yra gerai ir svarbu, bet jeigu mes patys nebūsime vieningi ir pasirengę gintis, niekas kitas mūsų neapgins. Ir kuo greičiau tai bus suprasta, tuo bus geriau.