1 nuotr.Prieš daugiau nei šimtmetį Leninas pareiškė, kad komunizmas yra tarybų valdžia plius šalies elektrifikacija. Leninas nėra tas veikėjas, kuriuo derėtų sekti, tačiau XXI amžiuje irgi kuriamos panašios formulės, tik, be abejo, dėmenys yra kiti. Komunizmą dabar reikėtų pakeisti, sakykime, gerovės valstybe.
Tarybų valdžią - liberalia valdžia, ir kuo liberalesne, tuo geriau. O elektrifikaciją reikėtų pakeisti skaitmenizacija. Spartesnė skaitmenizacija pateikiama kaip neišvengiamybė ir didelis gėris, nepriklausomai nuo to, ar ji lengvina žmonių gyvenimą, ar apsunkina.
Pavyzdžiui, karantino laikais bankai apribojo galimybę į jų skyrius bet kada užsukti gyvai, po to viskas taip ir liko. Ir skyrių gerokai sumažėjo. Dalis bankų darbuotojų neteko darbo, klientų pasirinkimas buvo apribotas.
Bankų taikomi mokesčiai anaiptol nesumažėjo, nors klientai vis primygtiniau nukreipiami tvarkytis reikalus patys, kiek tik tai įmanoma.
Taigi, jie galvoja patys, veikia patys, o tada sumoka bankininkams. Anksčiau dar būtų sumokėję jų samdomiems darbuotojams, dabar šių pareigas perėmė kompiuteriai ir algoritmai. Tai čia gėris?
Viešojo maitinimo sektoriuje žmonės irgi po truputį eliminuojami. Vis daugėja vietų, kur geriau nelaukti padavėjų, nes daug greičiau bus pačiam telefonu nuskaityti kodą ir užsisakyti.
Nebloga naujovė, daug kam patogu, bet tada klausimas - kam paliekami arbatpinigiai? Dauguma klientų juos vis tiek palieka, bet kam? Tik vieną kartą prie jų prieinantiems padavėjams ar, skaitmeniniu būdu, kavinės kompiuteriui?
Kai Leninas skelbė elektrifikaciją, jis žmonių nuomonės neklausė, bet galima drąsiai teigti, kad bent šioje srityje niekas jam nebūtų prieštaravęs. Nes elektrifikacija tikrai gerina žmonių gyvenimo kokybę.
Dabar, vykstant vis spartesnei skaitmenizacijai ir auštant dirbtinio intelekto erai, daugumos nuomonės irgi niekas neklausia. Tik abejotina, ar tai išties visais atvejais yra gėris.
