1 nuotr.Skirstyti partijas į kairiąsias ir dešiniąsias Europoje jau senokai beprasmiška. Bent jau tradicines, dažnai valdžioje būnančias partijas. Senokai neaišku, kur tas kairumas ir kur tas dešinumas.
Aiškiau pasidaro nebent tada, kai kalbama ne apie ekonomiką, o apie vertybines pozicijas.
Čia yra aiški „kultūrinė kairė", kuriai Lietuvoje priklauso ir konservatoriai, ir liberalai, ir socdemai, ir „vardanlietuvininkai". Tai yra beveik visi, posėdžiaujantys Seime.
Ir visgi kartais kažkas bando priminti, kad jis neva yra dešinysis, ypač artėjant rinkimams.
Arčiausiai horizonte yra savivaldos rinkimai, tad nenuostabu, jog labiausiai pastebimu konservatoriumi tapo Vilniaus meras Valdas Benkunskas. Jis traukia iš rankovės vieną piaro kortą po kitos, o daugiausiai dėmesio turbūt sulauks ūmus užsidegimas suvaldyti imigraciją.
Ši tema tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje rūpi kiekvienam. Juolab Vilniuje, kur masiškai plinta rusų kalba ir kiekviename daugiabučio kieme zuja iš Indostano pusiasalio atkakę maisto išvežiotojai.
Vilniečiai burba, rinkimai artėja, tad pats laikas išreikšti gilų susirūpinimą ir pareikalauti imtis priemonių. Juk reikalavimai reiškiami dabartiniams valdantiesiems, o ne saviems, ne taip seniai ketverius metus buvusiems valdžioje ir tik stebėjusiems, kaip Vilniuje keičiasi kalbinė ir, ką čia slėpti, rasinė aplinka.
Benkunskas irgi jau senokai meras. Jis irgi stebėjo, stebėjo, stebėjo... Ir štai - bumpt, meras skambina pavojaus varpais, reikalauja, kad atvykėliai, jei bus čia ilgiau, bent pramoktų lietuviškai.
Atseit, jei maisto išvežiotojų ir žmonių pavežėjų padaugės dar kokius tris kartus, bet jie išmoks lietuviškai pasisveikinti, tai jau viskas bus gerai.
Ne, nebus gerai. Jei meras išties būtų dešinysis, jis rūpintųsi, kad imigracija būtų išimtis, o ne taisyklė, kurią bandoma pasaldinti kalbomis apie integraciją.
