1 nuotr.1992 m. LR Konstitucijos autoriai, suprasdami, kad teisės viršenybė padeda išsaugoti valstybės demokratinius pagrindus, Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtino Konstitucijai priešingų įstatymų ir kitų teisės aktų negaliojimo principą.
Tai tapo Lietuvos kaip teisinės valstybės pagrindine direktyvine nuostata.
Tačiau ilgainiui, priimant kodeksus ir kitus įstatymus, mūsų valstybingumo praktikoje Konstitucijai priešingų teisės aktų negaliojimo principą pradėta ignoruoti.
Kaip nebūtų paradoksalu, bet Lietuvos kaip teisinės valstybės principo nepaisymas pradėtas įgyvendinti teismuose.
Palaipsniui, keičiant LR Civilinio proceso kodeksą, kurio pakeitimų redakcijas daugiausia inicijavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, buvo atsisakyta Konstitucijoje nustatytos trijų instancijų teismų procesinės tvarkos, įvedant ketvirtąją instanciją, ją pavadinus teisėjų atrankos kolegija.
Pagal žodinį apibūdinimą, tai lyg ir nėra savarankiška teisminė instancija, tačiau pagal teisėjų atrankos kolegijos turimas galias, nulemiant bylos baigtį, tai specialusis teismas, veikiantis priešingai Konstitucijai.
Jeigu Konstitucijos norma (7 str. 1 dalis) jai priešingą aktą laiko negaliojančiu, tai teisėjų atrankos kolegija tokį teismo aktą įteisina be jokio atitikties Konstitucijai vertinimo.
Šiai teisminei instancijai pakanka pasamprotauti, kad kasaciniam skundui trūksta kasacijos pagrindų ir apeliacinės instancijos teismo akivaizdžiai antikonstitucinis aktas (pavyzdžiui, priimtas korupciniais interesais) įgyja visas privalomo vykdymo formas.
Tuo būdu, suabsoliutinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegijos galias, jai priimant galutinę ir neskundžiamą nutartį, bet kuris asmuo netenka jam Konstitucijos 30 straipsniu suteiktos teisės į visavertę teisminę gynybą.
Tokios procedūros įvedimas valstybės teisminėje praktikoje, kai konstitucinės normos teiginys paneigiamas be teisinio pagrindimo, liudija neleistinai žemą valstybės teisinę kultūrą, nes konstitucinis principas pakeičiamas teisėjo valia pasirinkti, kuris kasatotrius turi, o kuris neturi teisės į teisingumą.
Su tokia praktika kai kurie žmonės beviltiškai susigyveno ir teisinę antikultūrą linkę toleruoti.
Tačiau šiuo laikotarpiu, kai pilietinė priešprieša pasiekusi pavojingą ribą, o piliečių lojalumas savo valstybei neturi tendencijų savaime stiprėti, privalu išnaudoti kiekvieną galimybę šalies valstybingumo kultūrai kelti.
Tik valstybės rodomos pastangos, kad ieškoma kelių ginti žmogaus teises, mus darys atsparesniais prieš bet kokius pasikėsinimus į mūsų konstitucinę santvarką.
