Geografas Ričardas Skorupskas: „Ateinančios kartos nebematys tikro miško“

„Mano paties santykis su miškais nėra atsitiktinis. Vaikystėje gyvenau šalia miško, dažnai jame lankydavausi. Esu geografas, mano disertacijos tema irgi buvo susijusi su kraštovaizdžio ekologiniu optimizavimu, pritaikant moksliškai pagrįstą miškų išdėstymą teritorijoje.

Natūralu, kad pradėjau aktyviai domėtis teritorijų planavimo ir aktualiais miškų politikos klausimais. Per tuos 30 metų Lietuvoje labai išsibalansavo santykis su mišku, labai ryški orientacija į ekonominį, o tiksliau, į grynai medienos interesą", - sako VU Chemijos ir geomokslų fakulteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas dr. R.Skorupskas.

- Visuomenė visada susirūpinusi plynų kirtimų klausimu. Štai Aplinkos ministerija siūlo mažinti plynųjų miško kirtimų plotus nuo 8 ha iki 4 ha. Ar kas pakis?

- Ką reiškia biržės ploto sumažinimas nuo 8 ha iki 4 ha? Kirsti mažesniais ploteliais, bet intensyvumas greičiausiai didesnis bus, kad per metus būtų iškirstas tas pats suminis plotas, panašus medienos kiekis.

Tokiais pasakymais visuomenei dažniausiai kuriamas klaidingas įsivaizdavimas. Kartais geriau turėti didesnio ploto biržę, bet rečiau, negu mažesnio ploto ir stipriai suskaidytą miško aplinką.

Lenkijos nacionaliniai parkai be jokių plynių, tuo tarpu mūsų nacionaliniai parkai - stipriai šachmatiški. Dėl mažo ploto biržių atsiranda koks plotelis dar neiškirstas - jame miško sąlygų jau nebėra, nes iš vienos ir kitos pusės plynė, mikroklimatas jau nebe tas, vėjovartų tikimybė didesnė.

Esmė - kiek per metus iš miškų medienos pasiimama. Medienos paėmimas grindžiamas tuo, kiek visoje Lietuvos teritorijoje, visuose miškuose, medienos priauga.

Tai ne visiškai teisinga, nes dalis miškų yra rezervatiniai, kita dalis yra II grupės - ekosistemų apsaugos. Jeigu mes jų prieaugį skaičiuojame, o naudojimo intensyvumą perkeliame ant ūkinių miškų, tai neteisinga.

Miškas mūsų gamtinėje zonoje yra vienintelis komponentas, užtikrinantis kokybiškas gyvenamąsias sąlygas: kompensuoja taršos poveikį, sugeria taršą, valo orą, vandenį ir pan.

Valstybė pirmiausia turi užtikrinti bazines funkcijas - gerą miško ekologinę būklę, palankias biologinės įvairovės raiškos sąlygas ir miško socialines funkcijas, galimybę žmogui vaikščioti, ilsėtis, naudotis rekreacine infrastruktūra.

Klajodami miške sutinkame intensyvios žmogaus veiklos miške požymius - kirtimus, gilias provėžas. Pats kirtimas yra natūralus dalykas miškų ir žmogaus santykio vystymosi istorijoje.

Bet šiandieniniai kirtimai, grindžiami „efektyvios" technikos naudojimu, yra grubūs, masiški, dominuojantys miško sluoksnyje, to nebuvo prieš 30 metų. Atsikūrimo galimybės nėra tokios sparčios, miškas taip greitai neauga.

- Kalbant apie miškų prieaugį, kokį mišką kertame, tokio miško prieaugį ir reikia skaičiuoti? Kitaip sakant, ūkinių miškų prieaugį?

- Taip, tada nuo jų prieaugio įvertinama, kiek procentų prieaugio turėtume sunaudoti. Protingai, atsargiai elgiantis 100 proc. niekada negalima, nes gali dalis miškų išnykti dėl kenkėjų invazijos, vėjovartų. Protingas dydis yra 70 proc. prieaugio. Jei daugiau - susidursime su rizika.

- Latvijoje, Estijoje miškingumas siekia daugiau nei 50 proc. šalies teritorijos, Lietuvoje apie 34 proc. Kirtimų intensyvumas nuo miškingumo turi priklausyti?

- Lietuvos miškingumas yra 33,9 proc. Per pastaruosius 15-20 metų miškų plotų didėjimas yra labai simbolinis. Teritorijų planavimo dokumentuose nuo 2020 iki 2030 metų užsibrėžta miško plotus padidinti iki 38-42 proc.

Tie skaičiai prie šiandieninio apmiškinimo tempų yra nerealūs dėl to, kad progreso per metus beveik nepadaroma.

Reikėtų daugiau nei 200 metų pasiekti 38 proc. Kad išsitektume į prognozuojamus siekius, kasmet naujų miškų plotų turėtų atsirasti mažiausiai 12 000 ha.

Iš Baltijos valstybių miškų turime mažiausiai, esame miškastepių valstybė. Ne gamtiškai, tiesiog tokį kraštovaizdį susiformavę. Pas mus miškas išdėstytas labai netolygiai.

Ten, kur jo reikėtų, jo nėra. Iš deficitinių vietų - Vidurio Lietuva, Šiaurės Lietuva ir visa Užnemunė. Yra administracinių rajonų, kur tik 18 proc. teritorijos yra miškai. Mat labai daug agrarinių plynių, ten nei žmogui, nei paukščiui negerai.

Valstybinės institucijos, atsakingos už 50 proc. miškų valdymą, realiais veiksmais orientuotos į medienos ruošą, greičiau simboliškai galvoja apie miškų plotų didinimą, nors tai turėtų būti tiesioginis jų suinteresuotumas.

Kai per metus 500 ha miško įveisiama, o 240 ha išmiškinama, paverčiant komunikacijos linijomis, miestų plėtros zonomis, poligonų plynėmis, klausimas, kuri mūsų pasirinkta kryptis yra teisinga?

- Žmonės sako, kad per savo gyvenimą nematė tiek daug plynų kirtimų, o miškininkai akcentuoja, kad kirtimai būtini ir dėl kenkėjų invazijos, kad ir žievėgraužio tipografo...

- Ne vieną kartą esu sakęs, kad tipografas yra - nenoriu vadinti - šiandienos miškininkų sąjungininkas. Dabartiniuose miškuose tikrų miškininkų labai nedaug likę.

Po reformos (miškų urėdijų reforma, - aut. past.) jie tiesiog atleisti. Žemesnio rango darbuotojai tiesiogiai rūpinosi eiguvos, girininkijos teritorija, kiekvienam buvo pavesta apeiti po 2000 ha teritorijos, ja rūpintis, stebėti.

Tų žmonių nebeliko, kurie iš tiesų buvo šeimininkai. Dabar nebėra tikro šeimininko, tik biržės žymėtojas, kuris atvažiuoja iš urėdijos padalinio, pažymi kirtimą. Ir tuo baigiasi ryšys su mišku.

Tipografas parodo mūsų miškininkystės spragas ir trūkumus. Kai klimatinės sąlygos optimalios, ekosistema sugeba prisitaikyti, išgyventi. Kai sąlygos prastesnės, pradeda lįsti planavimo ir medynų formavimo bėdos.

Iš tiesioginių stebėjimų galiu pasakyti, kad mišriuose medynuose tipografo židiniai yra lokalūs ir juos natūraliai stabdo rūšinė įvairovė.

Kai suformuoti ištisiniai eglynų masyvai - nes tai medis, kuris pramonei pats patogiausias - tai turime tokį rezultatą. Kiek stebiu, - atsodinimas po iškirstų eglynų vėl eglėmis.

Retais atvejais papildomos rūšys įterpiamos. To įrodymas - Valstybinės miškų urėdijos medelynų asortimentas: pušis, eglė, beržas, juodalksnis drėgnoms augavietėms ir ąžuolas. Klevų nėra, kitų lapuočių nėra.

- Dėl darbų miškuose ar atsižvelgiama į gamtos interesus?

- 85 proc. Lietuvos miškų darbai galimi ištisus metus. Ir per paukščių perėjimą. Jeigu dabar pastebite dirbančią techniką, greičiausiai tai bus ūkinis miškas, III ar IV grupės, vegetacijos periodo įkarštyje skutamas miškas.

Tai dar nebūtų taip baisu, jei nebūtų įstatyme numatyta, kad žmogus, einantis į mišką pasivaikščioti, turi saugoti gamtą. Tuo tarpu tas, kuris sėdi technikoje, daro nepataisomą žalą ekosistemai, į jų veiksmų teisingumą neapeliuojama. Nors realiai tai yra genocidas.

Grybienos atsikūrimas po miško pasodinimo - 80 metų; paukščių rūšių buveinių atsiradimas - 100 metų.

Dabartinėse miškų kirtimo taisyklėse kalbama, kas yra sunkioji technika, kas yra mažoji miško technika. Skiriamoji riba yra 8 tonos. Daugiau nei 8 t - stambioji technika.

Lengvuoju automobiliu vadiname transporto priemones iki 3,5 tonos. Tai čia ant kieto pagrindo važinėjantis. Įsivaizduokite, 8 tonos - yra „mažoji" technika. Tikiu, kad atsiras išmintingų ir bus įvestos bent jau trys kategorijos.

- Kaip su mišku elgiamės mes ir šalys kaimynės?

- Latvija būtų ne visiškai geras pavyzdys, nors miškų turi daugiau nei 50 proc. teritorijos, bet eksploatavimo intensyvumas ten ypač didelis. Miškas yra reikšmingas užsienio kompanijų prekybos objektas.

Deja, panašiu keliu ir pas mus einama. Labai daug palengvinimų - numatomas miškų planavimo sistemos atsisakymas. Čia precedento neturintis atvejis, civilizuotose valstybėse kiekviena ūkinė veikla planuojama ilgalaikiuose teritorijų planavimo dokumentuose. Pas mus miškų sektorius atsisako visiškai planavimo.

Kai skirtingų sričių specialistai prie vieno objekto planavimo sėdi, jie suranda kompromisą, palankesnį visuomenei. Kai projektuoja vienai sričiai atstovaujančių specialistų grupė, ji teritoriją supranta kaip jų naudos objektą.

Lenkijoje nacionalinių parkų miškai (10 proc.) yra nacionalinių parkų nuosavybė, nes miškas - strateginis resursas dėl aplinkos kokybės užtikrinimo. Lenkijos nacionaliniuose parkuose nėra nė vienos plynės. Pas mus - priešingas pavyzdys.

Pirmas dalykas, kuris užtikrina miškų apsaugą, yra miško ploto statusas. Kuo aukštesnė miškų grupė, tuo ribotesnis naudojimas.

I miškų grupė - rezervatai, II - ekosistemų apsaugos, III - rekreaciniai miškai, apsauginiai miškai, IV - ūkiniai miškai, kurių turime daugiausiai. Taigi būdas padidinti miškų apsaugą yra žemesnės miškų grupės keitimas į aukštesnę grupę.

II A grupės miškuose, kurie skirti ekosistemų apsaugai, numatomi atvejiniai grupiniai kirtimai, kur leidžiamas išplyninimas mažesniais ploteliais, iki 30 arų.

Bet per 20 metų reikia medyną atnaujinti. Įvairiausiais būdais stengiamasi sukurti sąlygas tą medieną pasiimti net ir II grupės miškuose. Jeigu tokio formato įstatymas bus priimtas, situacija miškuose nesikeis.

Situaciją valstybiniuose miškuose geriausiai parodo rekreacinė miškų struktūra, kuria turėtų rūpintis Valstybinė miškų urėdija.

Pavyzdžiui, Estijoje rekreacinė infrastruktūra yra aukščiausio lygio. Iš to, ką galima reklamuoti, mes turime du pažintinius takus, į kuriuos investuota labai daug.

Yra Varnikių pažintinis takas ir Tverų pažintinis takas, tai „kaklaraištiniai" takai, reprezentuojantys Valstybinę miškų urėdiją. Lietuvoje miškų urėdijai priklausančių pažintinių takų yra apie 120 km, Estijoje - 2500 km.

Pavyzdžiui, poilsiavietės - Lietuvoje vienu metu vasaros poilsiavietėse gali ilsėtis 84 žmonių grupės (1 grupė - 4-6 asmenys), o Estijoje - 1200.

Pas mus laužavietės dažniausiai akmenukai ant žemės, Estijoje - metalinės, unifikuotos, apsaugotos nuo lietaus, saugios miškui. Kai 30 metų buvome užliūliuoti, nematėme konteksto, kaip kitur yra, manėme, kad viskas gerai yra.

Asociacijos, atstovaujančios privačių miškų savininkams, nežinau, kokiems atstovauja, nes yra užsienio kapitalo daug, labai triukšmauja dėl kompensacijų, kad apribojimas turėtų būti kompensuojamas. Kartais jų norai labai savanaudiški.

Kiekvienas išsaugotas plotas yra vertingas ateičiai. Baisiausia, kas gali būti, kad mūsų vaikai nematys tokių miškų, kokius mes matėme. Įsivaizduos, kad tikras miškas yra 20 metų tankus krūmynėlis...

Intensyvūs kirtimai pagausino elninių žvėrių. Jų skaičius priklauso nuo maistinės bazės. Jaunuose miškuose jie jaučiasi kaip normaliose ganyklose.

Kuo primityvesnė aplinka, tuo lengviau išlieka ir dominuoja šiurkštesni vabzdžiai ir gyvūnai, jie turi platesnį prisitaikymo intervalą. Kai biologinė įvairovė didesnė, daugiau tų pačių erkių „sunaudoja" kiti. Ekosistemos degradacijos požymis yra vienos kokios nors rūšies dominavimas.

- Mes neturime į gamtą pernelyg kištis? Gamta keršija?

- Jeigu mes matytume tuos ryšius, suprastume, ką duoda miškas. Neracionalus miškų ūkis ne tik patiems miškininkams kenkia, bet ir žemės ūkiui - nes miškas yra vienas iš pagrindinių klimato reguliavimo veiksnių.

1 ha miško turi apie 16 ha paviršiaus sudėjus visus lapus ir pan. Vadinasi, iš 1 ha miško paviršiaus išgaruoja tiek, kiek iš 16 ha vandens telkinio.

Po lietaus miškas labai greitai paskleidžia drėgmę, praturtindamas atmosferą. Miškas, ypač vasaros metu, prisideda prie naujų konvekcinių debesų formavimosi, paskatina papildomą lietaus iškritimą. Jeigu yra miškas, lietūs ne tokie intensyvūs, jie tolygesni, tai labai palanku ir žemės ūkiui, ir mums visiems.

Tai sudėtingi procesai. Kerštas, ne kerštas, tačiau bet koks mūsų neteisingas veiksmas lemia atitinkamą atsaką. Nesikeičiant mūsų elgesio vektoriui gamtos atžvilgiu, neigiamą poveikį pajusime gerokai stipriau.