Vilkų šaudymas žalos ūkininkams nesumažins

Kaip ir kasmet, vilkų eibėmis skųsis ūkininkai.

Vienas iš gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas" steigėjų Andrejus GAIDAMAVIČIUS sako, jog vilkų daroma žala naminiams gyvuliams yra ne kas kita, kaip žmogaus kišimosi į gamtą išdava.

„Pirmiausia vilkai maitinasi vegetarais, kadangi šunys jau beveik vegetarai - mėsos labai mažai gauna, kas ten perkama iš parduotuvių - tai juokaudamas galiu pasakyti, kad šunų mėsa vilkams tinka. Jeigu randa kokį mažiuką, besibastantį po mišką, tai jokių dyvų čia nėra, nuo senų senovės vilkai taip elgiasi. Šunų, tiesa, labai mažas procentas, bet patenka į vilkų racioną. Pagrindinis racionas yra konopiniai - šernai, elniai, stirnos.

Visi pratę vilkus vadinti gauja, bet iš tikrųjų tai šeima - tėvas, motina ir dvejų trejų metų jaunikliai. Jie pasiskirstę pareigomis, funkcijomis, vieni iš priekio pasaugo, kiti - iš galo ir sugeba susimedžioti stambesnį grobį už save. Kokio dydžio vilkas? Tai vokiečių aviganio prototipas.

Medžiotojai - ūkininkų padedami - ardo tas vilkų šeimas. Vilkai lieka gyventi poromis arba išvis po vieną. Tada ieško lengvesnio grobio, tokio, kaip šunys, avys, veršeliai. Jie labai smarkiai rizikuoja, vilkai labai bijo žmonių, bet iš bado ką jau darysi...

Reikia žinoti labai paprastą dalyką: jeigu vilkas jau vieną kartą apsilankė tavo ganykloje, žinok, po 3 dienų jis sugrįš garantuotai", - tikina A.Gaidamavičius.

- Būna, ir šunys pjauna naminius gyvulius, kuo jie skiriasi nuo vilkų?

- Šunys kiekvieną dieną grįžta į tą pačią ganyklą, kur jiems pasiseka. Vilkai yra gudresni, jie anksčiau kaip po trijų dienų į tą pačią vietą negrįžta. Ūkininkas apsiramina, galvoja, kad jis ir nebegriš. Tai yra didžioji klaida. Po trijų dienų vilkas grįžta ir papjauna dar daugiau. Ir pjaus kas tris dienas tol, kol liks bent viena avis. Žmonės, nežinodami to fakto, pripratina vilkus.

Mano kaimynas pernai neteko poros avių, palaikė avis porą dienų tvarte - nors jam sakiau, kad laikytų mažiausiai dvi savaites, kad vilkai pamirštų tą vietą - ir vėl išvedė, bet jau arčiau namų. Papjovė arčiau namų ir vidury dienos. Tada pririšo prie bažnyčios, papjovė prie bažnyčios. Kitą dieną pririšo prie pat mano namų, po mano langais, 14 val. dienos vilkas paskutinę avį išsinešė, tiksliau, išsivedė - paima už pakarpos ir nusiveda į mišką.

Taip ir galima padaryti tuos „probleminius" vilkus. Man labai nepatinka toks terminas, bet jis yra vartojamas.

- Koks yra „probleminis" vilkas?

- Kai išardoma vilkų šeima, tai jau ne vilkai „probleminiai", o žmonės „probleminiai". Įsivaizduokite žmonių šeimą, jei ji netenka tėvo, motinos, lieka vieni paaugliai, tai jie eina vogti į prekybos centrus. Ir ką? Mes juos vadinsime „probleminiais" žmonėmis? Sodinsime į kalėjimą?

Juk vilkus „probleminius" šaudo. Lenkijoje vilkų gyvena kelis kartus daugiau nei Lietuvoje, apie 1000-1500 vilkų. Ten žala yra keleriopai mažesnė nei Lietuvoje. Lenkijoje per metus išmokama 100 tūkst.-200 tūkst. zlotų kompensacijų, o pas mus išmokama tiek pat eurų už papjautus naminius gyvulius. Nors pas mus vilkų yra gerokai mažiau; mes, gamtininkai, manome, kad gali būti apie 300 vilkų. Labai intensyvi medžioklė, jau kelerius metus iš eilės sumedžiojama 200-300 vilkų, tai yra labai daug. Siekiant išsaugoti populiaciją, kiekviena vilko patelė ima vesti jauniklius. Normaliomis sąlygomis, jeigu vilkai nemedžiojami, pavyzdžiui, kaip Lenkijoje nuo 1998 metų, tai pati vyriausia patelė toje šeimoje atsiveda jauniklių. Jeigu šeima išardoma, tai kiek toje šeimoje patelių, kiekviena bando susilaukti vaikų, kad vilkai neišnyktų. Tai gamtos kompensacinis mechanizmas. Bet kur jis veda? Populiacijoje atsiranda labai daug jaunų nepatyrusių vilkų, kurie gyvena kaip valkataujantys šunys, jie ieško maisto arti žmonių. Nes neturi savo šeimų, kad galėtų susimedžioti stambesnį grobį. Tada tie vilkai tampa „probleminiais" ir jų žala dar didesnė. Visuomenės spaudimas dar didesnis ir dar daugiau reikalaujama jų sumedžioti. Ir tada staigus jų populiacijos kritimas.

2006 metais, kai tik pradėjome vilkų apsaugos kampaniją Lietuvoje, vilkų populiacija buvo nukritusi iki 100. Tai yra labai mažai, po vieną du vilkus savivaldybėje. Gamtoje prasideda visos ekosistemos griūtis, nes vilkas mitybos piramidėje pats svarbiausias plėšrūnas, jis reguliuoja bebrų skaičių, sergančių kanopinių skaičių. Taigi paplinta trichneliozė, paplinta kiaulių maras, įvairios kitos ligos tarp kanopinių, tada užsikrečia naminiai gyvuliai.

Pažiūrėkite dabar, mes neturime kaimiškų lašinių dėl to, kad „permedžioti" vilkai negalėjo suvaldyti afrikinio kiaulių maro, tai buvo sėkmingai padaryta, pavyzdžiui, Slovakijoje, kitose šalyse. Yra pastebėta, kad ten, kur vilkai gyveno, nebuvo intensyviai medžiojami, jie sugebėjo sustabdyti kiaulių marą tarp šernų.

Kiekvienais metais fiksuojama apie 20 tūkst. Laimo ligos atvejų. Dėl ko? Dėl plynų kirtimų daugėja kanopinių žvėrių, jiems daugiau maisto, daugiau erkių... Kanopinių žvėrių populiaciją medžiotojai reguliuoja, bet ta jų reguliacija labai savotiška, nes jie šauna patį sveikiausią, jie gi nenori sergančio gyvūno valgyti ar kokių kreivų šleivų trofėjų... Nėra plėšrūnų ir pilna erkių, kurios platina visokias ligas.

Pastebiu, kokia didelė bebrų žala, anksčiau, kai vilkų buvo pakankamai Labanoro girioje, bebrai laikėsi atokiai nuo miškų, jie gyveno savo vandens telkiniuose. Dabar bebrų takai pasidarė iki 300 metrų ilgumo, to niekada nebuvo! Vadinasi, jie supranta, kad plėšrūno nėra, jie saugūs. Tada visiškai pasikeičia miškai aplink ežerą 100-o metrų spinduliu. Nelieka nė vieno ąžuolo, liepos, klevo, išskyrus juodalksnį, kuris bebrams nuodingas.

Medžiotojai labai stengiasi, kad būtų kanopinių žvėrių jų plotuose, jie stato šėryklas, druskų laižyklas, veža net ir vasarą pašarus, prie tų pašarų pratina meškas. Dabar tos meškos ištisai sėdi prie šėryklų, nes joms tinka toks maistas, kaip ir kanopiniams žvėrims. Tada pripranta prie žmonių maisto, eina pas žmones, varto avilius. Pas mus neseniai Alnės kaime net į tvartą bandė veržtis. Laukinių gyvūnų šėrimas pridaro daug bėdų.

Estijoje meškos pripratusios prie medžiotojų šėryklų gyventi. Gaudamos daug kaloringo maisto atsiveda ne vieną du, o keturis, kartais ir penkis, jauniklius. Ten meškų populiacija padvigubėjo iki 1000. Lietuvoje geometrine progresija lokių daugės. Vis kartoju - nevežkite pašarų į mišką vasarą. Kiekvienas medžiotojų būrelis stengiasi, kad pas juos būtų daugiau ką pamedžioti.

- Vilkų medžioklė sumažina ūkininkų nuostolius?

- Naminių gyvulių pjovimas yra tik pretekstas vilkų medžioklei. Nes vilkų medžioklė gyvulių pjovimo nė kiek nesumažina, tik padidina. Dėl mano minėtų išardytų vilkų šeimų. Kai 2003 metais įkūrėme „Baltijos vilką", labai daug stengėmės dėl ūkininkų, tikėjomės, kad jie bus mūsų sąjungininkai ir medžiotojai praras tą kozirį, kad patys ūkininkai sakys, jog vilkams neturi pretenzijų. Vežėme iš Lenkijos, Zakopanės, Podhalės aviganius, tais šuniukais Biržų, Elektrėnų, Varėnos ūkininkus apdovanojome. Kad augintų kaip pavyzdį, kad galima su tais šunimis apsaugoti naminius gyvulius. Išrūpinome kompensacijas ūkininkams. Netgi išrūpinome europinę paramą, kad ūkininkai ne iš savo pinigų galėtų tuos šunis pirkti, taip pat elektrinius piemenis.

Bet tas (pokytis, - aut. past.) neįvyko, nes dauguma stambių ūkininkų yra medžiotojai. „Medžiotojų" partija Seime yra pati stipriausia ir jinai valdo situaciją.

- Vilkai jau turi jauniklių?

- Taip, jie atsiveda juos balandžio pabaigoje, gegužės pradžioje, dabar jie maži, maisto jiems pakanka, nes yra kanopinių jauniklių. Po mėnesio kanopinių jaunikliai pradės bėgti taip pat greitai, kaip tėvai, taigi tas momentas bus sudėtingas. Tada vilkai ieškos lengvesnio grobio. Jeigu šeima suardyta, prasideda naminių gyvulių pjovimas. Medžiotojai dažnai kalba, kad vasaros antroje pusėje vilkai moko savo vilkiukus medžioti. Iš tikrųjų yra atvirkščiai - ateina gyvulius pjauti ne todėl, kad mokosi medžioti, o todėl, kad neišmoko medžioti. Jie renkasi patį lengviausią grobį.

- Ar bijoti vilko sutikus jį?

- Nežinau nė vieno atvejo Europoje, kad vilkas užpultų žmogų. Jeigu vilkas yra sveikas, jis tikrai nepuls žmogaus. Na, o jeigu pasiutęs... Pasiutęs ir ežiukas yra pavojingas. Pasiutligės Lietuvoje jau nėra.

Vilkai mirtinai bijo žmonių. Jeigu ateitumėte ir ištrauktumėte jauniklius, vilkas iš tolo žiūrėtų, bet nieko nedarytų. Vilkas supranta, jeigu jis žus, daugiau jauniklių neatsives. Vilkas Lietuvoje vidutiniškai gyvena 5 metus. Taigi spėja atsivesti jauniklių tik porą kartų. Jeigu pasiseka išgyventi 10 metų, tada, aišku, daugiau.

Anksčiau, tarybiniais metais, būdavo net premijos mokamos už vilkukus, mano dėdė irgi tuo užsiimdavo. Pasakojo, vieną kartą eina mišku, nuėjo po eglute gamtos reikalų, tupi, pakelia galvą - vilkas prieš pat jį. Tai, sako, už tai, kiek aš vilkiukų nugalabijau, jis turėjo mane papjauti. Bet jis tik pažiūrėjo priekaištingu žvilgsniu, apsisuko ir išėjo... Nuo to laiko jis metė tą kruviną amatą. Nebenešė vilkiukų į supirkimo punktus ir apsiribojo tik ragų ieškojimu.

Bet nuo senų laikų žmonės žino, kad jeigu kažką padarysi vilkiukams, tai išpjaus viso kaimo gyvulius. Vilkai kerštingi. Jeigu pasižiūrėtume į savo auginamus šunis, kates, pamatytume, kokie jie kartais būna kerštingi. Tai vilkas lygiai taip pat gali kerštauti.

- Vilkas „intelektualus"?

- Vilkas turi 22 staugimo variantus, kiekvienas jų turi skirtingą emociją. Pabandykime savo emocijas suskaičiuoti. Mes iš viso prarandame emocijas prie tų telefonų. O jie viską turi. Dėl to 20 metų savo gyvenimo vilkais ir užsiėmiau, nes vilkai yra ypač protingi.

Kaip kadais rašė žymus kino režisierius Petras Abukevičius - kuris Labanoro girioje, prie Saldutiškio, filmavo vilkus japonų televizijos užsakymu - kad vilkas labai gerai atskiria žmogų, kas su šautuvu ateina, kas su fotoaparatu, kas gamtos nekęsdamas, o kas ją mylėdamas.