2 nuotr.Pasaulio valdovai labai mėgsta pozuoti. Jie spaudžia vieni kitiems rankas, apsikabina lyg broliai, netgi viešai bučiuojasi. Nesibučiuoja tik Raudonveidis Geltonplaukis, nes jis nemėgsta gėjų.
O ką tautos? Ar jos nuo tų bučinių tampa laisvesnėmis? Ar tampa laimingesnėmis? Prisiminkime, ką mena apie bučinius praeitis?..
Princesė gulėjo ant podiumo, nupinto iš gulėjimo nevilties, laukinių viržių ir noro būti amžina. Jos užmerktose akyse atsispindėjo bučinio ir tikro palaido gyvenimo noras.
Ore draikėsi saldus miros smilkalų kvapas ir nušiurusių voratinklių gijos. Skambėjo Bethovenas, bet kažkoks iškreiptas, elektroninis, tarsi iš „Muzikinės kaukės" parodijų.
Princesė buvo beprotiškai žiauriai graži ir kūda, tai pirma kilusi mintis buvo apie išprievartavimą. Laimei, prisiminiau, kad jos gyslomis kažkada tekėjo mėlynas karališkas kraujas, už kurio praliejimą kapodavo galvas, todėl pasilenkęs pabučiavau ją į kaktą.
Žvakių liepsnos krūptelėjo, Bethovenas atsimerkė, dangus virš katedros špilio nusikvatojo žaibu. Nieko daugiau neatsitiko. Na, nejaugi reikės bučiuoti į tas šaltai pamėlusias išvieptas lūpas.
Vien nuo tos minties liežuvis prilipo prie gomurio, ėmė purtyti laukinis drebulys, drugeliai pilve sušoko paskutinį šokį ir nudvėsė. Tačiau žinojau, kad nuo likimo nepabėgsiu. Buvau išrinktas tai misijai ir pasmerktas.
Jos lūpos buvo vos vos pravertos, taip, kad matėsi kraštelis implanto, bučinio skonis buvo panašus į ką tik prasivėrusio durnaropės žiedo.
Mano žvilgsnis klaidžiojo jos atšalusiais akių vokais, tačiau į lūpas įsisiurbiau stipriai ir su išlaikymu, nes visiškai nenorėjau to veiksmo kartoti.
Žaibas išsitiesino. Bethovenas atsiduso valtornos garsu. Aplinkui nušvito gaivališka šviesa, suskambo prasigėrusių angelų choras.
Princesė sukvaksėjo, nušoko nuo podiumo ir nušokavo prie apžėlusio katedros apsauginio griovio su prarūgusiu vandeniu. Temo.
Prisisegiau kardą ir nužingsniavau link kaltinių katedros durų. Į smegenis gręžėsi aksioma: „Ne kiekvienas bučinys atneša laimę"...
