Zita ŠLIČYTĖ: Sudėtinga Aukščiausiosios Tarybos užduotis sąžinės kaliniui

Laba diena Gerbiamieji!

Dėkoju Kovo 11-osios Akto Signatarų klubo prezidentei Birutei Valionytei ir Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkui Dariui Jakavičiui už pastangas paskelbti 2026-uosius Balio Gajausko metais ir galimybę pasisakyti apie reikšmingiausią jo parlamentinio darbo epizodą.

Paskelbus Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo" 1990 m. kovo 11 d. Tarybų Sąjungos Valstybės saugumo komiteto (KGB) struktūros Lietuvoje savo veiklos nenutraukė, nors dalis „čekistų" tuo metu buvo pasimetę, nerodė aktyvumo.

Tačiau dauguma jų uoliai dirbo iki paskutinio momento - pučo Maskvoje žlugimo 1991 m. rugpjūčio mėnesį. Tuo laikotarpiu (nuo 1991.03.11 iki 1991.08.22) Tarybų Sąjungos KGB Lietuvoje užverbavo 121 agentą, iš kurių KGB centre Vilniuje ir Klaipėdoje po 40, Kauno mieste - 8, Ignalinoje - 7 ir t.t.

Po demokratinių jėgų pergalės Rusijoje Lietuvos Respublikos žinion perėjo okupacinės kariuomenės užimti pastatai, tarp kurių ir TSRS KGB tvirtovė Vilniuje, Gedimino pr. 40, o taip pat jos padalinių patalpos kituose Lietuvos miestuose bei rajonų centruose.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugpjūčio 24 d. priėmė nutarimą „Dėl Sovietų Sąjungos KGB veiklos Lietuvos ištyrimo", pagal kurį sudarė Laikinąją tyrimo komisiją Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti" (toliau - Komisija).

Nutarimu nustatytos pagrindinės Komisijos funkcijos, tarp kurių įpareigojimas nedelsiant pateikti Aukščiausiajai Tarybai aptiktas bylas apie bet kurio lygio deputato ar valstybės pareigūno bendradarbiavimą su KGB (Nutarimo 4 dalis).

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. spalio 9 ir 23 d. nutarimais Komisijai suteikti itin platūs įgaliojimai. Informacija apie KGB dokumentų turinį galėjo būti skelbiama visuomenei tik Komisijai leidus. Be leidimo tokių dokumentų paskelbimas pripažįstamas valstybinės paslapties atskleidimu.

Tai buvo užduotis, kurią neužtenka apibūdinti kaip sudėtingą. Tai buvo ypatinga, atsakinga, reikšminga, komplikuota ir nemaloni užduotis. Nors ir labai garbinga, ji be gailesčio užgulė deputato B. Gajausko, patvirtinto Komisijos pirmininku, pečius.

B. Gajausko pavaduotoju paskirtas Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka, nariais: buvęs politinis kalinys Algirdas Endriukaitis, teisininkai - Egidijus Jarašiūnas, Algirdas Kumža, Česlovas Okinčicas, Jurgis Jurgelis, Vidmantas Žiemelis ir Zita Šličytė.

Nuo pirmos darbo dienos Komisija susidūrė su daugybe problemų: ne visos KGB patalpos iš karto buvo užplombuotos, prie į maišus sukištų dokumentų nebuvo pridėti jų apyrašai, o Klaipėdoje, Šiauliuose, Zarasuose ir kitur esančiuose KGB būstinėse rasti tiktai baldai.

Atvežti dokumentai į centrinę KGB būstinę Vilniuje buvo priduoti urmu. Dėl pastato Gedimino pr. 40 Vilniuje apsaugos vyko nepateisinami ginčai tarp Policijos, Krašto apsaugos ministerijos ir Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus pareigūnų. Todėl netenka stebėtis, kad, pavyzdžiui, iš Šilalėje paimtų 6 maišų dokumentų Vilnių pasiekė tiktai 4.

Ypatingųjų bylų archyvas atskleidė Lietuvos Laisvės kovų ir pasipriešinimo okupacijai dalyvių išdavikus pokario metais. Bet buvo rastos ir kai kurios paskutiniųjų metų agentūrinės bylos, sukėlusios didžiulę sumaištį. Ar galima jomis pasitikėti? Galbūt, jos yra piktybiška KGB pareigūnų klastotė?

Nesunku įsivaizduoti, kokį spaudimą patyrė B. Gajauskas, kai paaiškėjo, kad slapti KGB agentai, turėję „Šatrijos", „Juozo", „Henriko", „Antanaičio", „Jurgio" ir panašius slapyvardžius, galbūt, yra Kovo 11-osios Akto signatarai. O signatarai Jokūbas Minkevičius ir Vladimiras Beriozovas - buvę sovietinio saugumo darbuotojai, okupacinio režimo represijų vykdytojai.

Pirmieji Komisijos darbo mėnesiai pažymėti skandalais ir nesusipratimais, neteisėtu be B. Gajausko ir Komisijos žinios dokumentų vežiojimu iš KGB centrinės būstinės į Vyriausybę ir Aukščiausiąją Tarybą. Seimo archyve išlikusi tiktai dalis Komisijos darbo medžiagos.

Protokolu Nr.1 pažymėtas 1991 m. lapkričio 5 d. posėdis, tarytum rugsėjo ir spalio mėnesiais Komisija nė karto neposėdžiavo. Bet posėdžių buvo. Ir ne vienas!

Juose buvo tiriamas incidentas dėl neteisėto dokumento išvežimo iš KGB pastato rugsėjo 5 ir 10 dienomis. Jau neįmanoma prisiminti, kelintą kartą Komisijos narys J. Jurgelis lapkričio 5 d. posėdyje kalbėjo: „Dokumentai išvežti su visais grobimo požymiais - išlaužtos durys, nuimtos plombos ir t.t. Panevėžio kuopos kariams, kurie dalyvavo operacijoje, įsakyta tylėti".

Kazimieras Motieka pareiškė, kad išvežti dokumentai yra Vyriausybėje. Drįstu tvirtinti, kad tos detektyvinės istorijos epilogas neparašytas iki šiol.

O man asmeniškai pusmetį teko ginti savo garbę ir orumą teismuose, nes kažkieno valia tapau šito incidento savotiška uždanga. Laikraščiai „Respublika", „Mažoji Lietuva", ir „Vakarų ekspresas" išplatino žinią, kad neteisėtai nešiau iš KGB pastato kažkokius dokumentus.

Aukščiausiojo teismo 1992 m. balandžio 15 d., o Klaipėdos miesto apylinkės teismo birželio 12 d. sprendimais nurodyti laikraščiai buvo įpareigoti tai paneigti. Tokiais ir panašiais išpuoliais buvo siekiama paraližuoti visos Komisijos darbą.

Gerbiamieji!

Nors KGB dokumentų paskelbimas be B. Gajausko vadovaujamos Komisijos žinios buvo prilygintas valstybės paslapties atskleidimui, tai nesustabdė žurnalistų, kurie prisidengę principu, kad neprivalo nurodyti savo informacijos šaltinių, nuolat „demaskavo" KGB agentus.

Kai kurie leidiniai savotiškai uzurpavo Komisijos funkcijas. Štai tas pats laikraštis „Respublika" 1991 m. lapkričio 12 d., paskelbė straipsnį „Ultimatumas KGB agentui Juozui", o rytojaus dieną - „Nervingas antradienis įstatymų šventovėje".

Savaitraštis „Mažoji Lietuva" straipsnyje „Agentas" atskleidė, kad „Juozas" - tai buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atsakingasis sekretorius, Aukščiausiosios Tarybos Piliečių teisių ir tautybių reikalų komiteto pirmininkas, Nepriklausomybės partijos pirmininkas Virgilijus Juozas Čepaitis.

Taip Komisijai spaudos ir paties V. J. Čepaičio iniciatyva buvo primestas beveik du mėnesius trukęs tyrimas.

O Aukščiausioji Taryba 1991 m. gruodžio 17 d. priėmė įstatymą „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo", kuris anuliuoti deputato mandatą ar jį patvirtinti suteikė teisę rinkėjams tos rinkiminės apygardos, kurioje deputatas išrinktas, didesne negu pusės balsų dauguma.

Įstatymas priimtas po to, kai Komisija 1991 m. gruodžio 9 d. posėdyje nutarė, kad V. J. Čepaitis sąmoningai bendradarbiavo su KGB, o tokią išvadą ir visą tyrimo medžiagą pateikė Aukščiausiajai Tarybai.

Įstatymo priėmimo išvakarėse 1991 m. gruodžio 16 d. Komisijos posėdžio metu apklaustas buvęs KGB darbuotojas V. Karinauskas kalbėjo: „Buvau liudininkas tokio pokalbio, kad reikia atitraukti dėmesį nuo pagrindinio agento (tarp deputatų). Vienas apkaltinamas, o kitas dirba nepastebėtas".

Ar V. J. Čepaitis buvo pats svarbiausias slaptasis KGB agentas Aukščiausiojoje Taryboje? Sudėtingas klausimas.

Tačiau jis buvo vienintelis, kurio mandatą, pagal 1991 m. gruodžio 17 d. įstatymą anuliavo Pietinės rinkimų apygardos Nr. 58 (Marijampolės miestas) rinkėjai. Svarstymo skelbti balsavimą Kuršėnų rinkiminėje apygardoje Nr. 92 metu deputatas J. Minkevičius mandato atsisakė plenariniame Aukščiausiosios Tarybos posėdyje.

Komisijai pateikus Aukščiausiajai Tarybai Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo patvirtintas išvadas apie deputatės K. D. Prunskienės slaptą bendradarbiavimą su KGB, o V. Beriozovo darbą etatiniu MGB darbuotoju 1948-49 metais, balsavimai jų rinkiminėse apygardose nebuvo organizuoti, nes paskelbti išankstiniai rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą 1992 m. spalio 25 d.

Ne visas išlikęs Komisjos darbo archyvas patvirtina, kad beveik kiekviename iš 48 posėdžių buvo nagrinėjami ir vertinami dokumentai, išklausomi liudytojai, svarstomi kiti klausimai, susiję su įtarimais deputatams bendradarbiavimu su Tarybų Sąjungos KGB.

Gerbiamieji!

Komisijos funkcija buvo surinkti, išnagrinėti ir įvertinti įrodymus, kurių pagrindu pateikti išvadą tiktai dėl bendradarbiavimo su KGB fakto.

Bendradarbiavimo pasekmės, įtariamą deputatą charakterizuojantys duomenys, jo nuopelnai Lietuvos valstybei ar gyventojams nebuvo Komisijos tyrimo bei vertinimo objektas.

Be to Komisijos užduotis buvo pateikti prašymą teismui nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tais atvejais, kai įtariamas deputatas su Komisijos išvada nesutiko.

Nors Komisijos pirmininko laikysena, svarstant dokuementus ir klausinėjant įtariamus deputatus ar liudytojus, buvo nešališka, rami, B. Gajauskas neišvengė nepagrįstų priekaištų, piktos ir neteisingos kritikos.

Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. vasario 5 d. nutarimu Komisija papildyta dar keturiais deputatais. Naujais nariais tapo Bronislovas Genzelis, Birutė Nedzinskienė, Vytautas Paliūnas ir Povilas Varanauskas.

Ar paskyrimas sustiprino Komisiją? Drįstu teigti, kad ne.

Komisijoje sustiprėjo vidiniai prieštaravimai, nes kai kurie jos nariai užėmė įtariamų deputatų gynėjų pozicijas, vargindami B. Gajauską įvairiomis nepasitikėjimo apraiškomis, trikdydavo Komisijos darbą ir sprendimų priėmimą.

Štai kad ir paskutinis Komisijos posėdis, kuris įvyko 1992 m. lapkričio 19 d. Buvo svarstomas Vyriausiosios rinkimų komisijos prašymas pateikti duomenis apie išrinktų Seimo narių galimą bendradarbiavimą su KGB.

B. Gajauskas buvo apipiltas priekaištais, kad surinkta medžiaga tiktai apie „kairiuosius" (t. y., Lietuvos demokratinės darbo partijos) Seimo narius. B. Genzelis, J. Jurgelis ir B. Nedzinskienė atsisakė pasirašyti po surinktos medžiagos lydraščiu ir demonstratyviai iš posėdžio išėjo.

Lydraštį pasirašė Komisijos nariai B. Gajauskas, A. Endriukaitis, P. Varanauskas, V. Žiemelis ir Z. Šličytė.

Dėl Vyriausiajai rinkimų komisijai perduotų dokumentų Seimo narys Vytautas Petkevičius lydraštį pasirašiusius Komisijos narius apkaltino šmeižtu.

Grįžusi iš apklausos Generalinėje prokuratūroje, V. Petkevičiaus paklausiau, ar sąžininga kaltinti kitus šmeižtu, jeigu jo paties ranka rašytoje autobiografijoje nurodyta, kad 1946 metais Prienų rajone jis kovojo prieš „buržuazinius nacionalistus", t. y. buvo liaudies gynėjas (stribas).

Rašytojas atsakė: „Norėjau pasigirti!" Autobiografiją jis rašė siekdamas užimti Lietuvos Komunistų partijos Šiaulių miesto komiteto antrojo sekretoriaus pareigas. Štai taip! Kolaboranto garbė sulaukia teisingo įvertinimo, virsdama gėda ir net nusikalstama veika.

Kiti Vyriausiajai rinkimų komisijai įvardinti išrinkti Seimo nariai, kaip sakoma, nepraleido progos patylėti. Tačiau visą kadenciją keršijo už tai, ignoruodami visus B. Gajausko pasiūlymus ir ne kartą skaudžiai įžeisdami plenariniuose posėdžiuose, ypač LDDP frakcijos narys Aleksandras Bendinskas.

***

Komisijos darbą iki šiol lydi mitas, kad K. D. Prunskienė pripažinta slapta KGB bendradarbe pagal suklastotą tariamo pasižadėjimo bendradarbiauti kopiją.

Iš tikrųjų Komisija turėjo tokio pasižadėjimo originalą. Jis buvo saugojamas B. Gajausko kabineto seife Aukščiausiosios Tarybos patalpose.

Buvo atliktos pasižadėjimo bendradarbiauti su KGB rašysenos ir techninė ekspertizės, kurios konstatavo, kad dokumentas nesuklastotas ir pasirašytas K. D. Prunskienės ranka.

Bylos nagrinėjimo eigoje Aukščiausiojo teismo Teisminės civilinių bylų kolegijos nariai atvyko į B. Gajausko kabinetą Parlamento patalpose ir apžiūrėjo dokumento originalą, nes saugumo sumetimais byloje buvo tiktai jo kopija.

Įrodymų apžiūra jų saugojimo vietoje buvo Civilinio proceso kodekse nurodytas, teisėtas veiksmas. Tačiau jį atlikusi Ona Dzedulionienė dėl to nebuvo patvirtinta Aukščiausiojo teismo teisėja.

LDDP frakcijos Seime narys, buvęs B. Gajausko vadovaujamos komisijos narys B. Genzelis plenariniame posėdyje karštai įrodinėjo, kad teisėja, atvykdama į Komisijos pirmininko kabinetą Aukščiausiosios Tarybos patalpose apžiūrėti dokumento originalą pažemino teismą.

Argumentas už įstatymo ribų, nepagarba Tautos atstovybei, teisėkūros institucijai, bet suveikė!

Pasižadėjimo bendradarbiauti su KGB originalą B. Gajauskas saugojo iki 2003 metų pavasario, kol Vilniaus apygardos teismas uždarame teismo posėdyje gegužės 15 d. priėmė sprendimą panaikinti Aukščiausiojo teismo 1992 m. rugsėjo 14 d. sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas juridinę reikšmę turintis faktas, kad K. D. Prunskienė sąmoningai bendradarbiavo su Tarybų Sąjungos KGB.

Dalyvauti byloje nebuvo pakviestas nei B. Gajauskas, nei kuris kitas Komisijos narys.

Vilniaus apygardos, žemesnės instancijos teismas, savo sprendimu panaikino Aukščiausiojo teismo sprendimą ir nustatė, kad bylos medžiaga yra nevieša.

Tikrai keistos teisinės valstybės nepriklausomų teisėjų P. Jaržemskio, Š. Račkausko ir G. Baziulio įvykdyto teisingumo grimasos! B. Gajauskui liko tiktai viena išeitis - išsaugotą reikšmingo dokumento originalą perduoti valstybės archyvui.

Tokios B. Gajausko jam patikėtų pareigų sąžiningo ir atsakingo vykdymo pasekmės. Koks paradoksas!

***
Grįžęs iš komandiruotės, 1992 m. balandžio 7 d. Komisijos posėdyje B. Gajauskas pasakojo apie mūsų Komisiją atitinkančios tarnybos darbą Vokietijoje: „Tarnyba „Štazi" reikalams tirti nesiterlioja kaip mes. Surenka medžiagą ir rašo - agentas ar ne.

Medžiagą pateikia įstaigų vadovams. Jie užsiima masiniu žmonių patikrinimu. Mes susipažinome su darbuotoja, kuri tiria teatrus ir Berlyno Humboldtų universitetą. Ten rašoma ir kokiais motyvais žmogus užverbuotas.

Žmonėms leidžiama laisvai susipažinti su Tarnybos medžiaga. Vien Berlyne dirba 800 žmonių, o iš viso Tarnyba turi 1000 etatų".

Įdomu, kaip vokiečiai vertina mūsų įstatymą „Dėl asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios TSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos", kuris prisipažinusiųjų asmenų duomenis 2015 m. birželio 30 d. įslaptino dar 75 metams.

Stebina internetinėje erdvėje įrašai: „Trūksta 2015 metų įstatymo". Kodėl visokiais būdais stengiamasi išvengti viešumo?

Ar Lietuva yra ir liks įvairaus plauko kolaborantų, svetimų valstybių slaptųjų tarnybų bendradarbių rojumi?

Tai klausimas, į kurį privalome atsakyti, jeigu iš tikrųjų (ne formaliai) gerbiame sąžinės kalinio Balio Gajausko gyvenimo auką Lietuvos valstybei, mūsų Tėvynės laisvei ir nepriklausomybei.

Pirmasis tokios pagarbos įrodymas galėtų būti taip vadinamo „užsienio agento" įstatymo priėmimas. Įstatymo, kuris pareikalautų, kad asmenys, organizacijos, žiniasklaidos priemonės ar lobistai, veikiantys užsienio valstybės, užsienio subjekto ar užsienio finansavimo pagrindu būtų registruojami, viešai deklaruotų jų finansavimo šaltinius, veiklą ar publikacijas.

JAV nuo 1938 metų galiojančio įstatymo pavyzdžiu, tokio teisės akto paskirtis turėtų būti viešas atskleidimas, kieno galia ir valia Lietuvoje nestabdomai platinamos globalizmo, nacionalinės valstybės atsisakymo, genderizmo, iškreipto prigimtinių žmogaus teisių aiškinimo teorijos ir visokių kitų Tautos išlikimui pavojingų idėjų propaganda.

Tegu Balio Gajausko atminimas įkvepia mus išlikti nenugalėtais savo sąžinės kaliniais!

Dėkoju už dėmesį.